Pripažinta genocidu

Lapkričio 28 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą dėl 1932–1933 m. mirties iš Bado Ukrainoje įvardijimo kaip tautos genocido.

Istoriko Aleksandro Palijaus teigimu, istoriniai duomenys įtikinamai rodo, kad mirtis iš Bado Ukrainoje buvo nukreipta prieš ukrainiečių tautą. Tai Sovietų Sąjungos vykdyta suplanuota politika – genocidas.

Po 1917 m. Spalio perversmo bolševikai carinę imperiją pertvarkė į bolševikinę. Po Pirmojo pasaulinio karo siekdami įtvirtinti savo pozicijas nuo karinio komunizmo politikos jie perėjo prie nepo politikos (maisto produktų atliekų nusavinimas 1921 m. pakeistas mokesčiu maisto produktais ir teise prekiauti grūdų pertekliumi), 1920 m. sugalvotas GOELRO (valstybinė Rusijos elektrifikavimo komisija) planas. 1922 m. įkurta Sovietų Sąjunga, pradėjo vykdyti socialistinę industrializaciją ir žemės ūkio kolektyvizaciją. 1929–1932 m. – pirmasis penkmetis – kaip rašoma sovietiniuose mokykliniuose vadovėliuose – TSRS socializmo puolimo visu frontu laikotarpis, buvo kuriama kolūkinė santvarka. Žemės ūkis turėjo tapti stambiu suvisuomenintu ūkiu, masinės kolektyvizacijos metu „buožija“ kaip klasė turėjo būti sunaikinta.

Nepaisant nederlingų metų, sovietinės valdžios ir bolševikų nustatyti grūdų surinkimo kiekiai nebuvo mažinami – jie netgi padidinti. Tad pirmojo sovietinio penkmečio pabaiga tapo sovietinės nomenklatūros rengto ukrainiečių genocido – mirties iš Bado – pradžia.

1932 m. gruodžio 14 d. Stalinui vadovaujant Maskvoje vykusio operatyvinio pasitarimo metu (kaip priedanga iškviesti Ukrainos ir dar poros kitų teritorijų komunistų partijų centro komitetų atstovai) pareikalauta planinį grūdų paruošimą užbaigti iki 1933 m. sausio 1 d. Šis nutarimas buvo nukreiptas sunaikinti visas ekonominio, politinio ir kultūrinio Ukrainos atgimimo (aiškiausia jo išraiška buvo ukrainizacija) formas.

Dar iki masinio bado pradžios, 1932 m. gruodžio 27 d. buvo priimtas nutarimas dėl SSSR pasų sistemos visiems piliečiams, išskyrus valstiečius, įvedimo.

Beveik po mėnesio t. y. 1933 m. sausio 22 d. – naujas žingsnis: Stalinas ir Molotovas į daugelį šalies rajonų pasiuntė precedento neturinčius nurodymus partiniams, tarybiniams ir baudžiamiesiems organams stabdyti masinį valstiečių bėgimą iš Kubanės ir Ukrainos į Vidurio Rusijos juodžemių rajonus bei kitas vietoves. Valdžios organams buvo įsakyta imtis priemonių. Sulaikyti bėgančiuosius ir išaiškinus šiuos „kontrrevoliucinius elementus“ išsiųsti atgal į jų gyventas vietas. 1933 m. pradžioje buvo sulaikyta 219,5 tūkst. asmenų, iš jų 186,6 tūkst. buvo sugrąžinti, kiti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

1933 m. kovo 17 d. pačiame mirčių iš bado „įkarštyje“ Komunistų partijos Centro komitetas priėmė nutarimą, pagal kurį išvykti iš kolūkio buvo galima tik leidus kolūkio administracijai.

1932–1933 m. Ukrainoje ir ukrainiečių gyventuose Kubanės rajonuose vykdytos karinės operacijos: ištisos sritys, miesteliai ir kaimai buvo apsupti karinių dalinių, neleidusių gyventojams išvykti į kitus regionus ar didesnius miestus. To nebuvo Pavolgyje, kur taip pat kilo badas. Griežti kariniai veiksmai nepasiekė teritorijų šalia Ukrainos: Baltarusijos ir Rusijos.

Kalbant apie 1932–1933 m. badmečio mirtis, turimas mintyje 17 mėnesių laikotarpis: 1932 m. balandis–1933 m. lapkritis. Per tas maždaug pusę tūkstančio dienų Ukrainoje mirė badu milijonai žmonių. Daugiausia žmonių mirė 1933 m. pavasarį. Tada badu kas minutę mirdavo 17 žmonių, 1 tūkst. – kas valandą ir beveik 25 tūkst. žmonių kasdien...

Badą lydėjo masinis ukrainiečių inteligentų naikinimas. Iš 300 ukrainiečių rašytojų gyvi liko tik 36. Į Sibirą iš Kubanės ištremti ištisų vietovių gyventojai ukrainiečiai.

Daugiausia nuo bado nukentėjo buvusios Charkovo ir Kijevo gubernijos – dabartinės Poltavos, Sumų, Charkovo, Čerkasų, Kijevo, Žitomiro sritys (gyventojų mirtingumas šoktelėjo 8–9 ir daugiau kartų). Daug žuvusių buvo Vinicos, Odesos, Dniepropetrovsko, Donecko srityse. Faktiškai badas apėmė visą dabartinės Ukrainos teritoriją, išskyrus Vakarų Ukrainą, tuo metu priklausiusią Lenkijai.

Istorikai ir demografai pateikia skirtingus duomenis – mirė nuo 3 iki 10 milijonų žmonių! Milijonai nekaltų aukų. Tikslaus skaičiaus niekas negali pasakyti, nes 1939 m. vykusio TSRS gyventojų surašymo duomenys buvo suklastoti, o surašymo komisijos nariai – sušaudyti.

Sovietų valdžia darė viską, kad ukrainiečių tauta ir pasaulis nesužinotų tikrųjų bado priežasčių ir badu mirusiųjų skaičiaus.

Tik XX a. devintajame dešimtmetyje pirmąsyk buvo tinkamai įvertinta siaubinga tiesa apie įvykius Ukrainoje: Ukrainos išeivijos (diasporos) pastangomis sukurta JAV Kongreso komisija 1986 m. mirtį iš bado 1932–1933 m. Ukrainoje pavadino genocidu. Bado mirtis tarptautiniu mastu pripažinta ir kituose daugelio šalių oficialiuose dokumentuose.

Po pirmą kartą viešai ir garsiai pasaulyje įvardytos genocidu Bado mirties praėjus 12 metų, t. y. 1998 m. lapkričio 26 d., Ukrainos prezidento įsakymu paskutinis lapkričio šeštadienis paskelbtas Bado mirties ir politinių represijų aukų diena.

2006 m. lapkričio 23 d. vyko žinomo istoriko prof. dr. (habil.) Stanislavo Kulčickio konferencija internetu, skirta Bado mirties aukų dienos atminimui. Mokslininkas aiškino sovietinės valdžios dirbtinai sukelto bado Ukrainoje priežastis. Jis pabrėžė, kad Ukraina iki Badmečio ir 1937–1938 m. didžiojo teroro turėjo daugiau laisvės. Maskva visada bijojo netekti Ukrainos, todėl Stalino teroras buvo nukreiptas į Ukrainos gyventojus. Kremlių gąsdino ukrainiečių valstybė, turėjusi plačias konstitucines teises ir buvusi Europos pasienyje.