Kuo mums svarbūs Alberto Vijūko-Kojalavičiaus darbai
Atsižvelgdami į profesoriaus pageidavimą, šiame pokalbyje rašysime Albertas Kojalavičius, nors Z. Kiaupa neprieštarauja, kai kiti rašo Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Motiejus Strijkovskis (Stryjkowski, 1547–1586) ir Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Pirmasis – žymiausias XVI-ojo, antrasis – XVII a. istorikas. Ar galėtumėte trumpai apibūdinti šių istorikų kokybinį skirtumą kalbant apie Lietuvos istoriją?
Nesu didelis jų darbų žinovas, todėl mano nuomonė gali būti ir šiek tiek subjektyvi. Mano supratimu, M. Strijkovskis buvo gan laisvas paukštis, beveik nieko nevaržomas, nebent priklausomas nuo tų asmenybių, kurioms savo veikalus dedikuodavo. Tas jo globėjų ar mecenatų sąrašas labai didelis. Antai žymiausias jo veikalas Niekados anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika. Jame rasime dedikaciją karaliui Steponui Batorui, atskirose Kronikos dalyse („knygose“) – dedikacijos kunigaikščiams Giedraičiams, iš kurių išskirtinė vieta teko Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui, istoriko globėjui. Atskiros Kronikos dalys dedikuojamos kitiems Lietuvos ir Lenkijos didikams.
A. Kojalavičiaus padėtis buvo kiek kitokia. Jis buvo drausmingas Jėzuitų ordino narys, ir jo istoriografinis veikalas buvo parašytas pagal jėzuitams būdingo mokslinio darbo metodą. Tiesą sakant, to dar nelabai esame pažinę ir įsisavinę. Vytauto Didžiojo universitete studijuoja doktorantas Moreno Bonda iš Italijos, kuris ir tyrinėja šį A. Kojalavičiaus kūrybos jėzuitiškąjį aspektą. Kitaip tariant, kiek šio istoriko kūryba siejasi su tuo metu įsigaliojusia jėzuitų istoriografine tradicija, kuri kone per šimtą metų nuo Strijkovskio laikų jau buvo pakankamai susiklosčiusi.
Gal pavyktų išdėstyti, kuo ta XVII a. išsirutuliojusi jėzuitų istoriografijos pateikimo koncepcija buvo ypatinga, kuo jėzuitų istoriografijos tyrinėjimų ir pateikimo metodas skyrėsi nuo pirmtakų koncepcijos ir metodo?
Nesu šios srities tyrinėjęs, bet aišku viena: tai buvo katalikiška istorijos pateikimo koncepcija.
Bet juk ir Motiejus Strijkovskis buvo katalikas. Kiek atsimenu, kilęs iš Varšuvos vaivadijos, studijavęs Krokuvoje, nuo 1565 m. gyvenęs Lietuvoje.
Taip, bet Strijkovskis vienodai žiūrėjo ir į protestantus, ir į katalikus. Protestantai Lietuvoje buvo plačiai paplitę. Kitokia padėtis buvo XVII a., kai savo knygas rašė A. Kojalavičius.
Antras svarbus dalykas tas, kad jėzuitų istoriografijoje buvo ugdomi moksliniai istorijos tyrinėjimo ir pateikimo metodai. Tai jau ne pirmtakų rašytos kronikos, kur svarbiausias dėmesys buvo skiriamas įvykių sekai. Jėzuitų istorikų darbuose ta įvykių seka tebelieka, bet jau atsiranda analizė, palyginimai, bandymas įžvelgti procesą. Būtent šios ypatybės išskiria A. Kojalavičių iš jo pirmtakų Lietuvoje. Didelį dėmesį jis skiria darbo šaltiniams, taip pat ir dokumentiniams. Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Darius Antanavičius yra labai gerai parodęs šią A. Kojalavičiaus darbo virtuvę.
M. Strijkovskis buvo lenkas, o A. Vijūkas-Kojalavičius – lietuvis. Ko gero, ne vien kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, bet ir etninis lietuvis. Ar iš štai šios skirtingos tautinės priklausomybės negalėtume plėtoti ir šių istorikų Lietuvos istorijos pateikimo skirtumų?
Kai savo istoriją rašė A. Kojalavičius, jau kone 80 metų buvo praėję nuo Liublino unijos ir keli šimtai nuo to meto, kai Lietuva ir Lenkija buvo susietos personaline unija. Vis dėlto A. Kojalavičius jautėsi esąs lietuvis ir rašė Lietuvos istoriją. O M. Strijkovskis panašiai kaip ir jo amžininkas Aleksandras Gvagninis (1538–1614) rašė vos ne visos Rytų ar Vidurio rytų Europos istoriją. A. Kojalavičius apsiriboja tik Lietuva kaip kad ji XVII a. buvo suprantama – Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
Kas jam buvo Lietuva, žiūrint ir vertinant XVII a. Lietuvos istoriko akimis?
Reikėtų labai gerai į A. Kojalavičiaus Istoriją įsiskaityti ir analizuoti. Aš to nesu padaręs, bet kai ką įsivaizduoju suvokiąs. Visų pirma Lietuva jau buvo Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Jam Lietuva buvo Vilnius ir gimtinė Kaunas, aišku, Žemaitija, bet taip pat Polockas, Brestas ir kitos LDK žemės.
Įdomu, kad A. Kojalavičius buvo pirklio sūnus, Kauno miestiečio vaikas. Tačiau tapęs dvasininku, jėzuitu, jau nebuvo ir miestietis. Labai jaunas būdamas išėjo iš tėvų namų. Studijavo Vilniaus ir Nesvyžiaus kolegijose, paskui filosofiją Vilniaus universitete, būdamas devyniolikos metų įstojo į Jėzuitų ordiną. Dėstė Vilniaus universitete – filosofiją ir teologiją, tapo filosofijos, vėliau teologijos daktaru. Nuo 1653–1655 m. buvo Vilniaus universiteto rektoriumi, o nuo 1666 m. – perkeltas į Varšuvą. Parašė pirmąją Lietuvos istoriją (Historia Lithuaniae). Pirmoji dalis išleista 1650 m. Gdanske, o antroji – 1669 m. Antverpene. Abi dalys aprėpia Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki Liublino unijos.
Ar ta „Lietuvos istorija“ skirtųsi, jeigu ją būtų rašęs ne Kauno pirklio sūnus, o bajoras?
Šiuo atveju rašė dvasininkas, vienuolis jėzuitas. Todėl labai įdomu, kokie bus italo Moreno Bonda tyrimų rezultatai Vytauto Didžiojo universitete, kaip ta jėzuitiškoji istorijos pateikimo tradicija atsispindi A. Kojalavičiaus Lietuvos istorijoje. Manau, miestietiškumo tradicijos šiame veikale nedaug belikę, nes 1627 m. A. Kojalavičiaus Kaune jau nebuvo. Jo du jaunesni broliai – Kazimieras ir Petras – į gyvenimą išėjo jau iš globėjų namų, nes tėvai buvo mirę. Abu jie studijavo Vilniaus universitete ir taip pat tapo jėzuitais, žymiais intelektualais. Dažniausiai prisimename Albertą, bet jo broliai XVII a. taip pat buvo pakankamai žinomi asmenys. Man atrodo, kad visi trys išėjo iš Kauno ir nutraukė ryšį su miestietiškąja gyvenimo tradicija, miestiečių statusu.
Vis dėlto labai įdomu, kiek lietuviškumo (tegu ir suprantamo ne etnine, o pilietine prasme, kaip kad buvo įprasta XVII a.) savyje išsaugojo Albertas Vijūkas-Kojalavičius, nes būtent jo jubiliejus šiemet minimas. Jėzuitų ordino narius siejo ne tautiniai, bet religiniai saitai. Pagaliau krikščionybė juk pagal savo prigimtį yra kosmopolitinė religija, nors dvasininkas gal pasakytų – bendražmogiškoji, pasaulinė religija. Bet kuriuo atveju – globalaus užmojo, kur tautiškumas jeigu ir neslopinamas, tai nėra ir didžiausia vertybė.
Todėl ir siūlau palaukti tyrimo rezultatų, nes šį klausimą tyrinėja jaunas istorikas. Manau, A. Kojalavičiui pavyko neblogai suderinti Katalikų bažnyčios ir Lietuvos valstybės interesus. Minime jo parašytąją Lietuvos istoriją, bet juk tuo jis neapsiribojo. Rašė religinio pobūdžio tekstus, kaip jėzuitas dvasininkas kovojo prieš protestantus, parašė ir Lietuvos bažnyčios istorijas Įvairenybes apie bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Iš viso – apie 40 knygų. A. Kojalavičius palaikė ryšius su Vakarų Europos jėzuitų moksliniais centrais ir vadinamaisiais bolandistais. Pastarieji (jėzuito Jono Bollando, Kojalavičiaus amžininko Belgijoje, pasekėjai) kaip tik ir buvo naujosios metodologijos istorijos mokslo kūrėjai.
Mums A. Vijūko-Kojalavičiaus darbuose rūpi vieni dalykai, lenkų ir italų tyrinėtojams, ko gero, visai kiti? Tarsi skirtingu rakursu būtų vertinamas šis pirmasis Lietuvos istorikas.
Tenka pripažinti, kad A. Kojalavičiaus tiek Lietuvos istorija, tiek ir kiti darbai ilgą laiką buvo pritaikomi tik istorijos darbų sintezėse, apibūdinimuose, bet išsamių tų darbų tyrinėjimų nebuvo. Išsamesni tyrinėjimai tik dabar įsibėgėja. Darius Kuolys ir anksčiau minėtieji autoriai gilinasi į šio labai reikšmingo istoriko darbus. Vilniuje ir Kaune balandžio 30 d.–gegužės 1 d. surengtoji A. Kojalavičiaus 400-osioms gimimo metinėms skirta konferencija parodė, ką mūsų istorijos mokslas yra pasiekęs vertinant žymaus pirmtako veiklą ir mokslinius nuopelnus. Į konferenciją atvykusieji labai geri istorijos mokslo specialistai iš Lenkijos didžiausią dėmesį, bent man taip atrodo, skiria A. Kojalavičiaus sudarytajam herbynui ir genealogijos darbams. Ilgą laiką tie istoriko darbai buvo populiariausi, be to, tai buvo vieninteliai lenkiškai parašyti jo darbai. Visi kiti – lotyniškai, toli gražu ne kiekvienas tyrinėtojas įstengdavo į tuos darbus gerai įsiskaityti.
Lenkai nuo seno leido kruopščiai parengtus herbynus, dėmesys herbams toje šalyje niekada nebuvo atslūgęs. Susidomėję herbais ir lietuvių skaitytojai (jau nekalbu apie tyrinėtojus) pirmiausia į rankas paimdavo lenkų autorių herbynus, kaip lengviausiai prieinamus. Ką galite pasakyti apie A. Vijūko-Kojalavičiaus herbyną? Regis, iki jo niekas iš lietuvių nebuvo ėmęsis herbyną sudarinėti?
Iki A. Kojalavičiaus Lietuvoje herbyno tekstų rašyta nebuvo. Lenkų XVI–XVII a. pirmosios pusės heraldikai ir geneologai į savo herbynus ir geneologijai skirtas knygas įtraukdavo ir daugybę Lietuvos giminių atstovų, tuo labiau, kad jie giminiavosi ir su lenkais. Tačiau Lietuvoje iki A. Kojalavičiaus šiems tyrinėtojams skirtų veikalų nebuvo sudaryta. Jo herbynas yra labai solidus ir savo vertės neprarado iki šių dienų. Vis dėlto apie herbynus geriausia klausinėti Edmundą Rimšą, kuris yra didžiausias šių reikalų žinovas.
Ką gi, dėkoju už šį, tegu ir trumpą pokalbį prieš forumo pradžią. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
