Valstybės šventės kaip tautos bendrumo siekis

Tai tos šventės, kurias minėdami ir švęsdami komunikuojame, ir jos galėtų būti dar įvairesnės. Mokiniai siūlė, kad renginiai kaip ir ligi tol vyktų mokyklose, kad būtų prisiminti mūsų iškilūs asmenys, vyktų koncertai ir pačių mokinių pasirodymai: atitinkamai 50, 25 ir 20,2 proc. Skaičiai rodo, kad einame tradiciniu keliu. Projektas vertingas ir tuo, kad jo išvados padeda konstatuoti esamą padėtį. Lyg ir žinome tas problemas per savo kasdienį bendravimą, bet ligi šiol nepavykdavo pakilti į mokslinių apibendrinimų lygį.

Paskutinė išvada: mokiniai apie šventes kalba vidutiniškai 43,2 proc., daug kalba su savo mokytojais, draugais ir šeimoje – 25 proc., mažai – 27,3 proc. ir visai nekalba – 4,5 proc. Komunikacijos mokslas sako: tai, apie ką nekalbame, to nėra. Jeigu nekalbėsime apie valstybės šventes, neišgyvensime ir šventės prasmingumo jausmo.

Siekti bendrumo jausmo

Dalia Černiauskienė, Kauno Šančių vidurinės mokyklos anglų kalbos vyresnioji mokytoja.

Apibendrinant projekte dalyvavusių mokinių mintis teko pastebėti, kad tautinę savimonę turi toli gražu ne kiekvienas jaunuolis. Dalis jaunų žmonių ne visada žino, dėl ko švenčiama viena ar kita valstybės šventė. Jiems tai tiesiog laisvadienis, į minėjimus, šventės renginius kartais tenka varu varyti. Apie patriotiškumą, tautinę savimonę kartais net sunku kalbėti.

Ramunė Trakymienė. Matome, kad yra tarsi trys erdvės, kuriose išryškėja valstybės švenčių problematika: namai, mokykla ir viešoji erdvė. Vargu, ar galime paveikti kiekvieną šeimą, svetimus namus, tačiau galime patys rodyti pavyzdį. Mokykla, matyt, yra ta svarbiausioji vieta, kur tautinis ir pilietinis sąmoningumas gali būti ugdomas. Baigę mokyklą dabartiniai mokiniai ateis į tą didžiąją visuomeninę viešąją erdvę, į kurią atsineš arba neatsineš minėtas nuostatas ir vertybes. Jeigu šeima tų nuostatų neišugdė, mokykla lieka vienintelė vieta, kur tas vertybes mokiniai gali įsisavinti.

Kurias valstybės šventes geriausiai įsimename? Tik tas, kuriose patys dalyvavome, o jeigu buvome aktyvūs, įsimename dar geriau, o dalyvavimas virsta mūsų patirtimi. Tai galėtų būti veikimo schema, pagal kurią turėtume veikti. Gal todėl ir šis projektas buvo pirmiausia orientuotas į mokyklas, kuriose mokytojų žodis dar gali būti paveikus.

Rasma Manelienė, odontologė, Vilniaus universiteto docentė, „Zonta International“ Vilniaus klubo narė.

Norėčiau panagrinėti, kodėl mūsų valstybės šventės kartais eina visai kitu, negu norėtume, keliu. Mano vaikystė prabėgo sovietinėje mokykloje, buvusioje santvarkoje studijavau Vilniaus universitete. Tėvelis kalėjo lageryje, taigi teko patirti buvusios sistemos spaudimą. Tačiau daug kas priklausė nuo paties žmogaus, asmenybės, ne nuo sistemos. Pavadinčiau tai asmenybės genetine atmintimi. Kiekvienas iš čia esančiųjų dirbame įvairius darbus, čia esančios moterys yra mamos, mokytojos, dėstytojos. Neabejoju, kad šio projekto dalyvės puikios mokytojos, bet ar apie visus mūsų mokytojus ir dėstytojus tą galima pasakyti? Kaip juose pažadinti tą tautinės ir pilietinės savimonės jausmą, kurio savyje neturint arba jo nepažadinus neįmanoma perduoti ir mokiniams? Kokią stygą reikia užgauti žmogaus sieloje, kad jis būtų patriotiškas, pilietiškas? Mokytojui šios savybės yra tiesiog būtinos.

ML. Manyčiau, pirmiausia mokytojas turi justi, kad jo darbas labai reikalingas, vertinamas, kad visuomenėje mokytojas matomas ir labai reikšmingas žmogus. Tada jis didžiuosis savo darbu, savo mokykla. Vos nepasakiau, kad didžiuosis ir savo valstybe – laiku sustojau. Manau, valstybė yra ta vertybė, kuri turi būti siejama ne su politinėmis grupuotėmis ir ne su konkrečiomis asmenybėmis valdžioje. Valstybė – tai idealas, kurį privalu kurti pirmiausia savyje, eiti į tą idealą kaip į siekiamybę, o valstybės šventės yra tos siekiamybės etapas, kaskart nauja atspirtis, teikianti jėgų kasdienybėje. Valstybės šventės – tai tūkstantmetės valstybės istorijos koncentratas, kiekvieno iš mūsų jėgos šaltinis. Kada dar, jei ne šventės akimirką pasijuntame, kad esame tarsi piramidės viršūnėje, kurios pagrindą sudaro ištisos mūsų tėvynainių kartos, statę tą piramidę.

Ina Dagytė. Jeigu pastebėjote, mūsų projekte nėra jokio formalumo, o Zonta klubo narės, nežiūrėdamos į savo regalijas, daro viską, kad žmones žadintų. Savo pavyzdžiu nori užkrėsti ir mokytojus, ir mokinius. Svarbu stiprinti bendrumo jausmą tarp žmonių. Mažiau oficialių kalbų, aukštos retorikos, daugiau bendro veiksmo. Ir ne iš kitų reikalaujant, bet pirmiausia pačiam darant. Taip pat labai svarbūs ryšiai tarp kartų, kad drauge būtų jauku. Svarbu jausti privataus kalbėjimo skirtumą nuo to, kas tinka kalbėti viešojoje erdvėje. Jaunimui tai didelis iššūkis, ypač kai jauni žmonės to pavyzdžio viešojoje erdvėje dažniausiai nemato. Lietuvoje tik sakoma, kad turime horizontalią komunikacijos kultūrą, bet iš tikrųjų tai vertikalaus kalbėjimo kultūra.

Kad šventė taptų žmogaus savastimi

Pasakyta daug svarbių dalykų, kalbėta apie mokyklos vietą patriotiniam auklėjimui. Daugumai minčių pritariu, dėl kai kurių turiu ir savo nuomonę. Mokyklai mokiniams suteikti vertybinius pagrindus nėra lengva, nes šeima vis dėlto didesnis autoritetas. Bent jau tam tikrą laiką. Todėl tėvai turi atlikti savo darbą – išauklėti vaiką taip, kad jis turėtų savo nuomonę ir nebijotų ją reikšti.

Mokiniui bręstant jau ir mokytojas gali jam tapti autoritetu. Mokytojams savo pareigas atlikti nėra paprasta ir todėl, kai jų darbas mažai vertinamas. Reikia keisti visuomenės ir valstybės požiūrį į mokytoją. Beje, ir mokytojas, kuris moko ne vien dalyko, bet ir gyvenimiškų tiesų, mokinių visada bus labiau mėgiamas. Gyvenimo praktika svarbiau už sausas iš knygos formaliai išdėstytas žinias. Svarbu, kad mokytojas savo darbą dirbtų iš pašaukimo. Vertinu istorijos mokytojų, dėstančių ir pilietinio ugdymo discipliną, pastangas. Taip pat svarbu, kaip mokytojai suformuoja mokinių požiūrį į visuomenę, tačiau formuojant asmenybę reikia remtis ne vien iš knygų pasisemtomis žiniomis.

Zita Šimkuvienė, Vilniaus M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokytoja.

Pagal pasą esu Zinaida, gimiau Irkutsko srityje, mano metrikais rūpinosi kaimynai. Tokio vardo kaip Zita nebuvo girdėję, tad užrašė Zinaida. Kadangi motinos pavardė buvo Rimkienė, tą pavardę įrašė ir į mano metrikus. Taigi gimiau būdama Rimkiene.

Kai augau, mamos įtaka buvo didžiulė, nes tėvas kalėjo lageryje. Mama kalbėjo vienus dalykus, mokykloje girdėjau visai kitus. Nepriklausomos Lietuvos valstybines šventes savo pačių iniciatyva pradėjome švęsti mokydamiesi Vilniaus pedagoginiame universitete. Pirmame kurse pusiau juokais, pusiau rimtai nutarėme paminėti Vasario 16-ąją. Nustebome, kad mieste uždarytos beveik visos kavinės – visur remontas. Vieną dirbančią kavinę radome, tačiau tuoj pat prisistatė vyrukas ir paklausė, ar žinome, kokia šiandien diena? Žinome. Tada jis paklausė, kur mokomės, kokios specialybės. Pasakėme, kad žurnalistai, medikai ir matematikai – istoriko nė vieno.

Tai štai jeigu pirmame kurse pusiau juokais pamėginome paminėti Vasario 16-ąją, tai po metų jau visai sąmoningai. Nuo to laiko Vasario 16-oji mano šeimoje yra svarbiausia šventė, visada sulaukiame svečių.

Be valstybinių švenčių sampratos

Noriu grįžti prie kartų perimamumo svarbos, vyresnės kartos įtakos jaunimui. Esu „smetoniškos“ kaimo mokytojos dukra. Mokytojos, kuri buvo pašaukta šiam darbui. Mama buvo didelis autoritetas kaime, didžiulę įtaką darė ir man. Kai pradėjau lankyti mokyklą, išgirdau visiškai kitokius istorijos faktus. Mama pasakojo apie Rainių tragediją, Pravieniškių įvykius. Pradėjau taisyti mamą: „Taip būti negali, mokytoja kalba visai ką kita.“

Pamažu mano kartos mokiniams buvo išmuštas Lietuvos valstybingumo supratimas. Dar turėjau atsvarą – mamą, o dauguma šiek kiek jaunesnių vaikų iš viso nieko nežinojo apie nepriklausomą Lietuvą. Tėvai jiems nieko neaiškino, norėdami apsaugoti savo vaikus, mokykloje mokė kitų dalykų.

Taip dabartinė penkiasdešimtmečių karta, išskyrus vieną kitą, kurie turėjo sąsajų su ištremtais tėvais ar giminaičiais, išaugo visiškai nevalstybiškai auklėjama. Augo nesuvokdami, kokioje šalyje auga. Penkiasdešimtmečių karta jau išauklėjo savo vaikus, kurie valstybiškumo pamokų taip pat negavo.

44 metus dirbau Vilniaus universitete, kaip lituanistei tautiškumas ir valstybiškumas yra įaugęs kraujyje. Studentės, su kuriomis artimiau išsikalbėdavome, sakydavo: „Mes augome melagiai, per komunistų šventes rėkėme „valio“, o širdyje rodėme špygą“. Štai kokia karta užaugo, tokius vaikus išauklėjo dabartinių penkiasdešimtmečių karta. Toks kartų išblaškymas, ištaršymas ir yra priežastis, dėl kurios mūsų žmonės išaugo be savo tautos valstybinių švenčių sampratos.

Todėl mums labai rūpi, kad dabar auganti karta savyje ugdytų valstybės švenčių svarbos jausmą. Per šventes aštriau pajuntama, kad yra mūsų valstybė, kuriai patys turime kažką duoti. Žinoma, kažko norime ir iš valstybės. Teisingai Ramunė sako: vargu ar paveiksime visus tėvelius auklėti savo vaikus valstybiškai ir patriotiškai. Todėl ir kreipiame akis į mokyklą, nors ir tarp mokytojų labai nemažai išaugusių be valstybiško ir patriotiško auklėjimo. Reikia ir juos suprasti, jiems labai sunku, ir juos pažadinti nėra paprasta.

Projekto rezultatai viltingi

Viltingai nuteikia projekto rezultatai. Kaune, taikydami Focus tyrimų metodiką, atlikome projekto giluminę analizę. Iškeltos penkios galimos vizijos, pasirinkta po 10 iš siūlytų 30 veiksnių, kurie padėtų atsakyti į šiame projekte sprendžiamus klausimus.

Atsakyta į klausimą: kokie mūsų valstybės švenčių geresnio integravimo į visuomenę veiksniai išryškėjo? Po 75 proc. surinko trys Focus grupės išvados: siūloma didinti valstybės švenčių formų patrauklumą, gerinti tarptautinių projektų augimą ir kokybę ir stiprinti nevyriausybines organizacijas.

Tyrimas parodė, kad ne metodinės medžiagos rengimas, ne valstybės švenčių suvokimo integravimas į mokymo programas mūsų projekto dalyviams svarbu, svarbus intelektualiosios visuomenės dalies vaidmens didinimas aptariamoje veikloje. Projektas parodė, kad intelektualioji visuomenės dalis nusišalinusi nuo šios veiklos, valstybės švenčių organizavime gan ryškus chaotiškumo elementas. Reikia ne tik didesnio organizuotumo, bet ir tam tikrų komercializavimo elementų, kad ir valstybės švenčių įtraukimas į tarptautinius turizmo tinklus. Beje, šis veiksnys pagal apklausos rezultatus atsidūrė penktoje vietoje pagal svarbą. Labai svarbu rengti gyvas diskusijas internete apie valstybės šventes, įtraukti žiniasklaidą į jų propagavimą. Išryškėjo gan modernus žmonių požiūris į valstybės šventes ir ką turėtume viešinti viešojoje erdvėje mums rūpimu klausimu.

Bus daugiau

Parengė Gediminas Zemlickas

Projekto laimėtojai Kauno Šančių vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai turėjo galimybę susipažinti su Norvegija

„Zonta International“ Vilniaus klubo prezidentė daktarė Ina Dagytė ir Vilniaus M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokinys Lukas Kasperavičius dalijasi dalyvavimo projekte patirtimi

Vilniaus M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokytoja Zita Šimkuvienė, Kauno Šančių vidurinės mokyklos mokinė Kristina Plečkaitytė ir „Zonta“ klubo narė Ramunė Trakymienė „Mokslo Lietuvos“ edakcijoje diskusijos metu