Apmąstymai prie uždaromų durų

Štai todėl Botanikos instituto mokslo bendruomenė 2009 m. gruodžio 29 d. popietę skyrė instituto 50-ies metų sukakčiai paminėti ir prisiminti jame dirbusius žmones. Minėjo jausdami artėjančias lemtingas permainas, susijusias su trijų institutų sujungimu į naują darinį – Gamtos tyrimų centrą. Renginyje kalbėjo Botanikos instituto direktoriai: prof. Karolis Jankevičius (1959–1981), dr. Romas Pakalnis (1989–2002) ir dr. Valerijus Rašomavičius (2002–2010). Prisiminti svarbiausieji darbai ir juos įvykdę mokslininkai, parašytos monografijos ir straipsniai, sukurtos mokslinės mokyklos, gautos Valstybinės premijos, išugdyti mokslininkai, sudarę efektyviai veikiančių Biochemijos ir Biotechnologijos institutų pagrindą. Publikacija parengta Romo Pakalnio kalbos pagrindu.

Kai prieš 43 metus pirmą kartą pravėriau Botanikos instituto duris, tikrai nežinojau, kad čia prabėgs geriausi mano gyvenimo metai. Dabar, atsigręždamas atgal, galiu pasakyti, kad jie prabėgo greitai. Nekeliu sau klausimo, kas ir kiek čia buvo prasminga. Galiu tik pasakyti, kad studijuodamas aspirantūrą ant savo darbo stalo pasidėjau tada jau nužudyto JAV prezidento Džono F. Kenedžio pasakytus žodžius: „Neklausk, ką tau Tėvynė gali padaryti, paklausk, ką padaryt gali jai tu“. Matyt, jie buvo svarbūs ne tik man, bet ir kitiems jauniems žmonėms, nes bent keli bendradarbiai paprašė pakartoti arba duoti nusirašyti. Tada dar nežinojau, kad tikrai ateis laikas, kai galėsime ką nors padaryti ir Tėvynei. Jau stojant į aspirantūrą būsimasis vadovas dr. Kazys Eringis pasakė, kad mūsų sumanytoje darbo kryptyje bus galima dirbti savo kraštui. Tai buvo pranašiški žodžiai.

Tikrosios galimybės dirbti savo kraštui atsirado 1988 m., kai birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje buvo išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o aš išrinktas jos nariu. Prasidėjo ėjimas skustuvo ašmenimis, bet ėjome į priekį. Birželio 3-iąją į Mokslų akademiją atėjau jau mėtytas ir vėtytas. Puikiai prisimenu, kaip Mokslų akademijos prezidiumas tvirtino mane Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vadovu po to, kai Kazys Eringis 1981 m. emigravo į Vakarus. Prezidentas akademikas Juozas Matulis, apibendrindamas direktoriaus pristatymą ir akademikų Leonardo Kairiūkščio, Romano Višomirskio ir A. Prokopčiko pritarimą taip pasakė: „Ką gi, Botanikos institutas Romą Pakalnį pristato, prezidiumo nariai pritaria, tvirtinkim, nes Pakalnis, matyt, nėra eilinė asmenybė, nes jis dar nepaskirtas, o skundas apie jį jau yra“. Skundą buvo parašęs Botanikos instituto Kadrų skyriaus viršininkas, matyt, rūpinęsis saugumo reikalais.

Paskui prasidėjo karas su SSSR Dujų pramonės ministerija prieš naftos eksploatavimo Baltijos jūroje projektą ten, kur Rusija neseniai pradėjo eksploatuoti turtingą naftos struktūrą D-6, esančią netoli Nidos. Buvau toje trijulėje, kai ministrui Viktorui Černomyrdinui teko išklausyti: „Daugiau nenorime rinkti naftos Baltijos pajūryje taip, kaip rinkome mazutą po „Globe Assimi“ katastrofos. Dabar jums atvežėme 300 000 Lietuvos gyventojų parašų. Ką darysite, kai atvešime visų Lietuvos gyventojų parašus? Jūs gi neišvešite visų į Sibirą“. Pasigirdo atsakymas: „Na, žinoma, kas gi jus dabar veš į Sibirą“. Kovą laimėjome, kai SSSR mokslo ir technikos komiteto sudaryta 17 ekspertų grupė galų gale pripažino, kad projektas netinkamas. Bet to, šio komiteto ir ekspertų grupės posėdyje turėjau išdrįsti pasakyti: „Šitame projekte parašytas akivaizdus melas, kad išsiliejusi nafta bus surinkta jūroje ir nepasieks kranto. Surinkti bus neįmanoma, kai bus audra, ledonešis, rūkas. Ir šitas melas nevirs tiesa, jei projektą patvirtins visi 17 akademikų“. Man buvo pagrasinta, kad išvarys iš salės, jei dar bandysiu kalbėti, tačiau projektas vis dėlto nebuvo palaimintas.

Po to buvo Černobylio pavasaris ir subrandintas noras sustabdyti Ignalinos AE trečiojo bloko statybą. Ir čia buvau ekspertas, ir čia mums taip pat pavyko, nors Lietuvoje kai kas dėl to iki šiol gailisi.

1984 m. pavyko baigti ir 1986 m. valdžia patvirtino Lietuvos kompleksinę gamtos apsaugos schemą, 1988 m. su kolegomis parengėme kalvotų žemių melioravimo metodiką, kuri iš esmės reiškė kalvotų žemių melioravimo pabaigą. Štai su tokiu bagažu atėjau 1988 m. birželio 3 d. į Lietuvos mokslų akademijos salę. Mindaugas Lapelė ir Juozas Staniulis mane pasiūlė į iniciatyvinę grupę, o merginoms, besiteiraujančioms, kas toks Pakalnis, jie galėjo atsakyti: „Skaitykit laikraščius, panelės“.

Dalyvavau Botanikos instituto direktoriaus rinkimuose, kurie įvyko 1989 m. balandžio mėnesį. Tai buvo pirmieji demokratiniai direktoriaus rinkimai. Buvome trys mokslinės tarybos iškelti kandidatai: akad. A. Merkys, prof. A. Lugauskas, na ir aš – paprastas mokslų kandidatas, gal labiau „iš liaudies“. Rinkimuose dalyvavo visi Instituto darbuotojai. Antrajame rinkimų rate varžiausi jau tik su akademiku ir laimėjau nedidele balsų persvara.

Prasidėjo problemos. Vyravo tvarka, kad išrinktą direktorių turi patvirtinti Mokslų akademijos prezidiumas. Jis abejojo ir netgi raštais buvo skatinamas abejoti, nes Pakalnis sužlugdysiąs eksperimentinės biologijos mokslą. Antrajame Mokslų akademijos prezidiumo posėdyje pasakiau, „kad tvirtinti ar ne – ne mano problema. Esu išrinktas ir turiu dirbti, neturiu laiko čia važinėti. Jei jums nepatinka rinkimų rezultatai, kalbėkitės su rinkėjais“. Po šių žodžių mane palaikė prezidiumo dauguma. Tačiau turėjau garbės būti pirmuoju direktoriumi, kurio nebetvirtino partijos CK. Tam tikra priešprieša senoviškai aplinkai skatino savarankiškai veikti, todėl buvau tarp tų institutų direktorių, kurie norėjo, kad institutai taptų savarankiški.