Apmąstymai prie uždaromų durų

Pavyko suburti veiklius administracijos darbuotojus. Direktoriaus pavaduotojais tapo Juozas Staniulis ir Vincentas Urbonas. Visada reikėjo taupyti, todėl vėliau liko vienas pavaduotojas moksliniam darbui, labiau galėjau remtis jaunimu, pavyzdžiui, tokiais jaunuoliais kaip Antanas Matelis. Pasisekė, nes visi buvome ištroškę tiesos ir viešumo. Visada stengiausi, kad žmonės būtų informuoti apie tikrąją padėtį visose mūsų savarankiško gyvenimo srityse. Svarbus žingsnis buvo Kauno botanikos sodo savarankiškumo pripažinimas, nes buvo atstatyta istorinė tiesa – sodas tapo atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto padaliniu. Neabejojau, kad dar nuo studijų ir aspirantūros laikų bendramintis Ramunis Budriūnas sugebės sode išlaikyti mokslo dvasią. Instituto tarybos nariai tuomet buvo aktyvūs ir dalykiški. Per tuos trylika metų, kai buvau instituto direktoriumi, buvo du tarybos pirmininkai – Juozas Staniulis ir Albinas Lugauskas. Abu tarptautinį pripažinimą turintys mokslininkai. Jie skirtingi, tačiau su jais buvo nesunku dirbti, nes visi jautėmės atsakingi už tai, kaip gyvena ir gyvens mūsų instituto darbuotojai, kam reikės mūsų kaupiamų žinių.

Džiaugiausi, kad dauguma instituto darbuotojų palaikė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Veiklos turėjau įvairios: turėjau apsaugoti ne lietuvių tautybės darbuotojus nuo Jedinstvos intrigų ir noro juos šantažuoti. Džiaugiausi, kad jie pasitikėjo manimi, o aš galėjau jiems padėti. Atsimenu (ir Jūs atsimenate) blokados pavasarį, kai beveik nebuvo benzino, kai mūsų darbuotojai pėsčiomis tyrinėjo Vilniaus apylinkes. Tada rengėmės būsimajai Vilniaus plėtrai. Būtent tada labai padėjo tvirtos asmenybės, jų sprendimai, padaryti neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis. Ant mano darbo stalo ir mintyse buvo tai, ką prasidėjus Didžiosios Britanijos bombardavimui, 1940 m. birželio 4 d. pasakė premjeras V Čerčilis:

Eisime iki galo. Kovosime jūrose
ir vandenynuose, kovosime ore su vis
didėjančiu pasitikėjimu ir augančiomis jėgomis,
ginsime mūsų salą bet kokia kaina!

Kovosime pajūryje, kovosime nusileidimo takuose,
kovosime laukuose ir gatvėse,
kovosime kaimuose:
Mes niekad nepasiduosime!

Natūralu, kad nelengva buvo 1991 m. sausio įvykių dienomis, nes nuošalesnėse mūsų instituto patalpose reikėjo saugoti primityvius ginklus, išdalinti Parlamento gynėjams dujokaukes. Tada tikrai nebebuvo galimybės informuoti apie tai, ką darome, bet mums pavyko.

Pavyko todėl, kad žinojome, ką darome. Juk ne juokas – tada institute habilituotų daktarų buvo net 20, doktorantūroje – daugiau kaip 30 doktorantų, t. y. kasmet baigdavo po 8–9 doktorantus. Žinoma, ne visi apsigindavo daktaro disertacijas, tačiau esu tikras, kad geriausieji tapo daktarais ir dauguma dirba mokslui svarbius darbus. Skatinau, kad aktyvią mokslinę veiklą mokslininkai apibendrintų monografijose. Man atrodo, kad tai buvo viltingi instituto gyvavimo metai. Ne todėl, kad būtent aš buvau atsakingas už šią daugialypę kūrybingų darbuotojų bendruomenę. Manau, svarbiausia buvo tai, kad tai tikrai buvo vilties, gal ir iliuzijų laikotarpis, kad esame reikalingi mūsų valstybei, kad galime pagrįstas žinias apie mūsų kraštą pateikti savo visuomenei ir visam pasauliui.

Didžiausia nesėkmė buvo ta, kad mokslui nacionaliniame lygmenyje vadovauti brovėsi ir dažnai prisibrauna mokslą savo viduje neigiantys piliečiai, kuriems kas nors nepasisekė: netapo akademikais, negavo nacionalinių premijų, neparašė monografijų, disertacijų. Manau, kilo vidinis kerštas, kuris nuolat reiškiasi mokslo ir kūrybos apskritai neigimu. Paskutiniai įvykiai, susiję su valstybinių mokslo institutų ardymu ir absurdišku biudžeto mažinimu daugiau kaip trečdaliu – šių atsitiktinai į mokslo ir valstybės politiką patekusių neišmanėlių veiklos rezultatas, apie kurį piktdžiugiškai kalbama kaip sėkmingiausią reformų rezultatą. Gaila, kad Lietuvoje taip ir nesusiformavo save ginanti ir savo vertę žinanti mokslininkų bendruomenė. Ji neišgirdo Konfucijaus, teigusio: „Aš nirštu, kai žviegiantys snukiai knisa valstybę ir visuomenę“. Ji neniršta, bet dažniausiai galvoja, kam ir kaip įtikti. Dabar daromų vadinamųjų mokslo reformų vertę, manau, galima lyginti su Vilniaus universiteto uždarymu 1832 m.Skirtumas gal tik tas, kad dabartiniai generalgubernatoriai dar nėra pavedę paskutiniesiems vadovams (kaip paskutiniajam rektoriui prof. Vaclovui Pelikanui) apibūdinti politines labiau besireiškiančių mokslininkų pažiūras. Duok, Dieve, kad klystu, bet mokslą naikinantys politikai iki šiol mokslui nėra nieko pozityvaus sukūrę. Kurti privalės, matyt, kiti. Bet kodėl kada nors reikės pradėti nuo nulio? Gal tai viena mūsų nuoseklaus nykimo per visą tūkstantį metų priežasčių?

Dėl šių priežasčių man būnant Botanikos instituto direktoriumi nuolat balansavome ties lėšų visiško deficito riba. Vis tiek turėjome vilties, kad mokslas (šiuo atveju botanikos žinios) kada nors taps vertybė. Todėl 1995 m. pradėjome leisti pirmąkart specialiai botaninėms žinioms skirtą mokslinį žurnalą Botanica Lithuanica. Dėkoju likimui, kad nesustojau, kai Vilniaus universiteto rektorius, žymių biologų paragintas, nesutiko pasirašyti žurnalo steigimo dokumentų. Sugebėjau jam pasakyti: „Rektoriau, praleidote progą būti naujo mokslinio žurnalo krikštatėviu. Neabejokite, žurnalas bus įsteigtas ir be jūsų pritarimo“. Tada mums padėjo botanikas Jonas Naujalis, o vėliau su žurnalu daugiausiai vargo turėjo (ir turi) Zigmantas Gudžinskas. Kelti žurnalo prestižą niekas geriau negali nei mes patys, gyvenimą paskyrę mokslui. Galėčiau daug kalbėti apie sėkmingą daugiatomio veikalo Lietuvos grybai leidimą (išleista 18 tomų!) ir vangiai judantį Lietuvos augalijos vežimą, bet tai temos kitiems pokalbiams.

Botanikos instituto mokslininkų kolektyvas niekada nebuvo vienalytis. Darbe padėjo tai, kad institute buvo labiau patyrusių ir aukštesnius mokslinius laipsnius turinti opozicija, kuri neleido, užmigti ant laurų, priimti neapgalvotų sprendimų, kita vertus, vertė naudoti visas teisėtas priemones priimtiems sprendimams įgyvendinti. Turiu pasakyti, kad niekas nepatyrė jokių sankcijų už opoziciškas mintis ar darbus. Bent man taip atrodo. Vienintelė sritis, kuriai padariau žalos trylika metų būdamas instituto direktoriumi, – per mažas dėmesys kraštovaizdžio ekologijos laboratorija. Kiti instituto direktoriai, baigdami eiti šias pareigas, paprastai susikuria geresnes mokslinės veiklos tęstinumo sąlygas. Mano problema ta, kad save įsivaizdavau viso instituto, ne vien savo laboratorijos direktoriumi.

Dar vienas aspektas, kuriam reikia skirti šiek tiek dėmesio – santykis su praeitimi. Manau, inteligentas negali būti tas, kuris nepažįsta, nevertina, negerbia, nesaugo ir nepropaguoja mūsų pirmtakų sukurtų vertybių. 1995 m. paveldėjome kiaurus stogus. Verkių istorinį architektūrinį ansamblį sutvarkėme tiek, kad nė vienas objektas tikrai nesugrius. Mūsų būsimųjų partnerių požiūris pragmatiškesnis, todėl dėl kiauro stogo byra sienų tinkas. Byra kaip mūsų sąžinės deficito įrodymas. Šiuo požiūriu vienodai svarbi profesorių Jundzilų ar Jono Dagio palikimo skaitymų, jų kapų priežiūros ir Verkių tvarkymo tradicija. Džiaugiausi, kad pastariesiems darbams sėkmingai vadovavo jaunas direktoriaus pavaduotojas Romualdas Bužinskas, o vėlesnė administracija (nuo 2002 m.) taip pat nepamiršo šios inteligento pareigos. Galėčiau pridurti, kad valstybės pareigūnai dažnai labai atsainiai mėgino diktuoti savo siekius. Vienas ministras, atvažiavęs į Verkius, direktoriaus kabinete buvo bepradedąs kalbėti valstybės vardu, galvodamas, kaip paimti pastatus savo žinion. Atsakiau žaibiškai ir teisingai: „Ministre, Verkiuose valstybės vardu turiu teisę kalbėti tik aš, Botanikos instituto direktorius, nuo to laiko, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė pavedė institutui naudotis, prižiūrėti ir tvarkyti visą architektūrinį ansamblį. Jei norite šiame pastate rengti kokį nors svarbų renginį, prisidėkite pinigais, suremontuosime tualetus“. Netrukus ta ministerija gavo pavedimą sutvarkyti Užutrakio rūmus svarbiems svečiams priimti, o Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus instituto svečių knygoje įrašė „Tegul Botanikos institutas visada šviečia Lietuvai“.

Mano apmąstymams neišvengiamai artėjant prie pabaigos ir atsimenant tai, kad ką tik praėjo mūsų valstybės pirmojo paminėjimo tūkstantmečio metų Kalėdos, prasidėjo naujieji 2010-ieji metai, turiu pasakyti dar tris dalykus: padėkoti, atsiprašyti ir palinkėti.

Dėkoju Botanikos instituto vadovams, priėmusiems mane į atsakingą darbą, skirtą gamtos dėsniams pažinti, gamtos ir žmogaus santykiams suprasti, dėkoju visiems dirbusiems ir dirbantiems bendraminčiams už tai, kad su jumis galėjau įgyvendinti daugelį savo jaunystės, mokslinės ir pilietinės brandos idealų. Tai nebuvo lengva, bet tai, ko gero, viso sąmoningo gyvenimo tikslas ir prasmė.

Atsiprašau visų, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių nusivylėte manimi kaip kolega, vadovu, žmogumi, nepateisinusiu Jūsų vilčių. Patikėkite, jei taip ir atsitiko, tai greičiau dėl mano nesugebėjimo įvertinti jūsų situacijos rimtumo, dėl patirties stokos. Būkite tikri, kad nenorėjau Jums pakenkti.

Linkiu dar ilgai gyvuoti maloniu ir atsakingu permainų laiku ir neužmiršti to, kas yra svarbiausia – neužmiršti tikslo pažinti ir ginti mokslinę tiesą. Neužmirškite filosofo Albero Kamiu, sakiusio: „Netekti gyvybės – menkas dalykas <...>, bet matyti, kaip mūsų gyvybė netenka prasmės, kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas – štai kas nepakeliama. Neįmanoma gyventi be tikslo“.

Dabar, mielieji, sugrįžtu prie Džono Kenedžio, norėdamas pasakyti Jums ir savo valstybei: „Turime tikslą pažinti mūsų krašto gamtos dėsningumus ir padėti mūsų valstybei juos suprasti ir įvertinti. Šito tikslo sieksime visados“.

Linkiu sėkmės pažinimo ir tiesos gynimo kelyje. Linkiu atsiminti, kad ginti tiesą gali tik drąsūs žmonės. Tikiuosi, kad Botanikos institute tokių yra dauguma.

Romas Pakalnis

Dr. Romas Pakalnis prie Verkių rūmų, kuriuose daug metų veikė Botanikos institutas