Jeigu joti, tai ant gero žirgo

Nulėmė Vilko šypsena

Vertindamas savo nueitą mokslinės veiklos kelią A. Vasiliauskas ypatingą pagarbą ir dėkingumą jaučia trims asmenybėms – profesoriams Eduardui Vilkui, Aleksandrui Čyrui ir Raimondui Rajeckui. Visi trys jau iškeliavę, iš kur negrįžtama.

Su akad. Eduardu Vilku suvedė studijos universitete ir štai kokiu būdu. A. Vasiliauskas prisipažįsta, kad pagal pažymius nebuvo tarp pirmūnų, todėl buvo paskirtas į pedagoginę grupę. Lygiagrečiai lankė ir gamybinei grupei skirtas paskaitas. E. Vilkas tada skaitė tiesinio programavimo kursą, šį papildomą egzaminą laikė ir A. Vasiliauskas. Pasirengė, gerai išlaikė, E. Vilkas pasiūlė jo vadovaujamam rašyti diplominį darbą. Supažindino su prof. Aleksandru Čyru, kuris buvo tuomečio Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo prorektorius, kaip tik pirmasis pradėjo taikyti tiesinio programavimo metodus optimalių statybinių konstrukcijų skaičiavimui. Rašydamas diplominį darbą A. Vasiliauskas buvo įdarbintas A. Čyro laboratorijoje, tad ir savo pirmąjį mokslinį straipsnį parašė kartu su A. Čyru.

Sėkmingai apgynus diplominį darbą A. Čyras kalbino pasilikti jo vadovaujamoje laboratorijoje, bet tokį pat pasiūlymą diplomantas jau buvo gavęs ir iš E. Vilko. Bendrauti ir su vienu, ir su kitu mokslininku universitetą baigiančiam A. Vasiliauskui buvo didelė laimė. Labai skirtingos asmenybės: E. Vilkas tik šypsodavosi, o A. Čyras dažnai ir pabardavo, gal todėl buvo pasirinkta E. Vilko šypsena.

Nejauku buvo atsakyti A. Čyrui, kuris tikriausiai jautėsi įžeistas, tuo labiau, kad buvo pažadėjęs gabų diplomantą „išsukti“ iš sovietinės kariuomenės. Kariniame komisariate buvo suvedęs su vienu pulkininku, kuris perspektyvų būsimą mokslininką turėjo išgelbėti iš armijos. Staiga A. Vasiliauskas gauna šaukimą ruoštis į kariuomenę. Šis tiesiu taikymu pas pulkininką, o tas rankomis skėsčioja: iš kariuomenės išgelbėti negalįs, bet gali padėti sutrumpinti tarnybos laiką. Paims į kariuomenę gruodžio 31-ąją, paliks tarnauti Vilniuje, o kitų metų rugsėjo 1-ąją paleis – nereikės nė metų tarnauti.

A. Vasiliauskas jau buvo su likimu susitaikęs, bet gatvėje netikėtai susitinka A. Čyrą. Kaip gyveni, įsikūrei? Žodis po žodžio Aleksandras Aleksandrui išsipasakojo, kad ruošiasi į kariuomenę. A. Čyras pareiškė kietai: „Į jokią tu armiją neisi“. Liepė paskambinti vakare, o kai Vasiliauskas paskambino, liepė kitą dieną tiesiu taikymu eiti į karo ligoninę pas tokį ir tokį skyriaus viršininką. Taip ir buvo padaryta, o ligoninėje A. Vasiliauskui buvo nustatytas širdies vožtuvų nepakankamumas, taigi karinei tarnybai netinkamas.

Žodžiu, išsisuko iš tarnybos okupacinėje kariuomenėje, gal šioks toks pliusas biografijoje, bet jubiliatas sau jokių nuopelnų nepriskiria – tiesiog vieni prarasti metai galėjo daug lemti kelyje į mokslą. Kodėl šiai ne tokiai jau didvyriškai savo gyvenimo istorijai skiria tokį dėmesį? Nori pabrėžti, kaip kietai Aleksandras Čyras laikėsi savo duotojo studentui žodžio. A. Vasiliauskui tai buvo pamoka visam gyvenimui: jeigu davei žodį, gali būti įsižeidęs, ne ta koja iš lovos išlipęs, bet duotas žodis – šventas dalykas. Ši gyvenimo pamoka, kurią gavo iš A. Čyro, išliko kaip gyvenimo priesakas. Čyras pažadėjo – padarė, nors gal jautėsi nedėkingo studento įžeistas. Štai kodėl A. Čyrą jubiliatas priskiria prie tų mokslininkų ir asmenybių, kurios jo gyvenime suvaidino svarbų vaidmenį.

Išmokė veikti sudėtingiausiomis sąlygomis

Grįžkime prie E. Vilko. Metus A. Vasiliauskas padirbėjo akademiko vadovaujamas ir pamatė, kad toliau taip tęstis negali. Gimė dukra, buto nėra, atlyginimas menkutis, skolų vis daugėja. Nuėjo pas šefą: priverstas ieškoti geriau apmokamo darbo, nors mokslinio darbo tema labai įdomi. E. Vilkas turėjo teisę reikalauti, kad pagal paskyrimą atėjęs jaunasis specialistas atidirbtų įstatymo numatytus trejus metus, bet nepralenkto aforizmų meistro E. Vilko žodžiai buvo kiti: „Jeigu reikia išjoti – tai ant gero arklio“.

Pats padėjo savo jaunam bendradarbiui ieškoti tinkamo ir geriau apmokamo darbo. Plano komitete dar tik kūrėsi matematinių metodų taikymo skyrius, būtų reikėję laukti, kol įsikurs. Kaimo statybos ministerijoje jau veikė Statybos ekonomikos ir valdymo laboratorija, kur reikėjo matematikų ir buvo realių galimybių gauti butą. E. Vilko pastangų dėka pavyko gauti tinkamą darbą. Kai pasisekė gauti tegu ir vieno kambario butą, vėl kilo ūpas grįžti prie mokslinio darbo.

Plano komitete kaip tik tuo metu įsikūrė Matematinių metodų taikymo skyrius, jam vadovavo Raimondas Rajeckas, o svarbiausia, kad skyriuje dirbo keli A. Vasiliausko studijų draugai. Tad ir jam parūpo širdžiai miela darbų tematika. Kartą Plano komiteto koridoriuje išvydo E. Vilką kalbantį su R. Rajecku. „O, kur kadras eina“, – sako Vilkas apie pro šalį einantį savo buvusį studentą. Šios rekomendacijos Rajeckui pakako, liepė kitą dieną A. Vasiliauskui užeiti. Taip šis tapo Plano komiteto darbuotoju.

Jubiliatas labai aukštos nuomonės apie R. Rajecką kaip mokslinį vadovą, jo kandidatinės disertacijos vadovą ir vertintoją, pagaliau ir visų neišvengiamų rutininių darbų tvarkymo pavyzdį. Užmegzti ryšius su disertacijos oponentais, sutvarkyti būtinus reikalus su tarybos nariais – visa tai Rajeckas atlikdavo virtuoziškai. Jo vadovaujamas A. Vasiliauskas apsigynė mokslo kandidato, vėliau ir mokslų daktaro disertacijas. Ne visi R. Rajecką mėgo, nes asmenybė sudėtinga, bet A. Vasiliauskas savo skyriaus vadovą prisimena kuo šilčiausiai. Iš jo jubiliatas tvirtina išmokęs rasti greitus sprendimus sudėtingiausiose situacijose, kur R. Rajeckas buvo nepralenkiamas. Būtent akad. R. Rajeckas 1991 m. pasiūlė A. Vasiliauską į Lietuvos MA narius ekspertus.

Trys asmenybės – Eduardas Vilkas, Aleksandras Čyras ir Raimondas Rajeckas ir moksline, ir gyvenimo pažinimo prasme mūsų jubiliatui paliko neišdildomą įspūdį, išmokė veikti sudėtingiausiomis sąlygomis.

Bučiuoti ar nebučiuoti ranką

Sudėtingiausia savo veiklos dalimi jubiliatas vadina dalyvavimą politikoje, prasidėjusį su Sąjūdžiu. Vėliau darbas Prezidentūroje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybėje. Ši veikla suteikė galimybę prisiliesti ir prie Šv. Tėvo Jono Pauliaus II rankos. Nuotraukoje šis vaizdas įprasmintas ir sukėlė egzotišką prisiminimą.

Lietuva rengėsi Šv. Tėvo vizitui. To meto Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas sukvietė visus dvylika savo patarėjų, nelyginant apaštalų, ir paklausė, kaip turėtų elgtis – bučiuoti Šv. Tėvui ranką, ar ne? Patarėjų nuomonės išsiskyrė, galų gale Justas Paleckis sako: „Žinote, prezidente, nei mes čia Jums patarsime, nei ką, elkitės kaip Jums atrodys. O mes elgsimės kaip mums atrodys.“

Tuo pasitarimas baigėsi, o kitą dieną Lietuvos spaudoje pasirodė pranešimas, kad prezidento patarėjai uždarame posėdyje svarstė, bučiuoti popiežiui ranką, ar ne... Prezidentas A. Brazauskas sukvietė tuos pačius patarėjus ir klausia: „Kuris čia dabar mane išdūrėte?“ Visi kaip vienas „apaštalai“ prisiekinėjo, kad Judo tarp jų nėra. Tikriausiai ir nebuvo, bet kur nors Prezidentūros koridoriuje neatsargiai mestas ir nugirstas žodis išvirto į publikaciją. Spaudos darbininkai nesnaudžia.

Kaip vis dėlto buvo su rankos Šv. Tėvui bučiavimu? Lietuvos prezidentas A. Brazauskas priėmė Joną Paulių II savo kabinete, vyko uždaras pokalbis, o prezidento patarėjai išsirikiavę laukė išeinančio Šv. Tėvo. Su kiekvienu popiežius pasisveikino, šeši patarėjai ranką Šv. Tėvui bučiavo, o šeši – ne.

Tarp girnų

Itin prieštaringus prisiminimus A. Vasiliauskui kelia jo buvimas ekonomikos ministro kėdėje 1994–1995 metais. Gavo pamoką, kurią trumpai formuluoja šiais žodžiais: „Nekišk galvos tarp besisukančių girnų“.

Paskyrimas ministru A. Vasiliauskui buvo netikėtas. Tuo metu iš ekonomikos ministrų atsistatydino Julius Veselka, prezidentas A. Brazauskas tą vietą pasiūlė savo patarėjui. A. Vasiliauskas paklausė, ar premjeras Adolfas Šleževičius sutiks su jo kandidatūra. Prezidentas užtikrino, kad su premjeru kalbėta. Iš tikrųjų Šleževičius buvo numatęs savo kandidatūrą į ministrus, bet su ja nesutiko A. Brazauskas. Tą vietą užėmęs A. Vasiliauskas jaučiasi padaręs didelę klaidą. A. Šleževičius mokėjo meistriškai jam nepatinkantį pavaldinį bausti, net jei tai būtų ir ministras. Visos naujojo ekonomikos ministro iniciatyvos buvo blokuojamos, o jis pats buvo kaltinamas, kad nevykdo pavedimų ir t. t. Tokiomis sunkiomis sąlygomis A. Vasiliauskas tvirtino dar nedirbęs. Ilgai neišleistas atostogų staiga gavo leidimą, bet kartu su pasirašytu įsakymu atostogoms gavo paliepimą prisistatyti pas premjerą. „Viskas, bus pasiūlyta man atsistatydinti“, – sako žmonai.

Vyriausybės rūmuose pas premjerą pamatė vieną iš LDDP frakcijos vadovų Justiną Karosą – įtarimas dar labiau sustiprėjo. Premjeras kartu su įsakymu atostogoms A. Vasiliauskui padavė ir baltą popieriaus lapą... „Žinote, ateidamas į šį kabinetą aš to ir tikėjausi“, – ištarė A. Vasiliauskas. A. Šleževičius ir J. Karosas pasijuto nejaukiai, premjeras pradėjo lyg ir teisintis. „Nesiteisinkite, baltą lapą aš užpildysiu tam asmeniui, kuris mane į šias pareigas paskyrė“, – pasakė A.Vasiliauskas ir išėjo.

Užpildė prašymą dėl atsistatydinimo ir nunešė prezidentui A. Brazauskui. Šis sako: „Premjeras neturėjo taip daryti.“ Buvo aišku, kad prezidentas visą tą laiką buvo spaudžiamas A. Vasiliauską atleisti. Po tam tikrų dvejonių prezidentas pasakė: „Aš nuo rytdienos einu atostogų ir tu išeini, pareiškimą padėsime į stalčių.“

Atleidimo procedūra tęsėsi tris mėnesius. Spauda kandžiojosi vis klausdama Šleževičiaus, kada jis atleis A. Vasiliauską? „Matote, koks jis ministras, net atsistatydinti nemoka“, – aiškino žurnalistams Šleževičius.

Kartokus prisiminimus paliko dalyvavimas aukštojoje politikoje. Gal visa ši istorija paveikė, kad susiformuotų būtent toks jo moto: „Nekask kitam duobės, bet ir nebūk užtikrintas, kad kas nors tau jos nekasa“.

Įteikė žmonai dovaną...

Jubiliatas džiaugiasi savo darnia šeima, žmona Egidija, sūnumis Artūru ir Luku, martele ir vaikaičiais, bendravimas su kuriais pajaunina senelio gyvenimą. Kad šeima darni, patvirtina šalia jubiliato per renginį sėdėjusi jo žmona, kuriai prieš pat Naujuosius 24-osioms vedybų metinėms A. Vasiliauskui teko įteikti labai neįprastą „dovaną“ – atleidimo iš darbo lapelį. Su žmona dirbo tame pačiame Lietuvos MA Ekonomikos institute, po akad. E. Vilko mirties 2008 m. vadovavo šiam institutui, o nuo š. m. sausio 1-osios jis buvo uždarytas. Beje, kaip ir kai kurie kiti šalies mokslo institutai. Įdomu, ar padaugės ekonomikos mokslo šalyje uždarius Ekonomikos institutą? Matyt, nereikia, partijos pačios žino, kaip tvarkyti šalies ekonomikos ir visus kitus reikalus.

Nuo septynių dešimčių metų jubiliejinės kalvos A. Vasiliauskas savo gyvenimą vertina kaip sėkmingą, mokslinę karjerą jaučiasi padaręs didesnę už likimo jam lemtas galimybes. Jomis sugebėdavo pasinaudoti, vėjais nepaleisdavo. Jubiliejinio renginio dalyvių teismui pasiūlė savąjį Vasiliausko dėsnį, kurio esmė tokia: „Lietuvos politikų strateginis horizontas nesiekia ketverių metų, iš kurių pirmuosius dvejus jie rūpinasi pasimėgauti ir pasinaudoti valdžia, o likusius dvejus metus rūpinasi, kaip patekti į kitą ketverių metų ciklą.“ Šio dėsnio teisingumą kiekvienas jaučiame savo kailiu.

Vis dėlto pačiam jubiliatui gal labiau taikytina Konfucijaus tūkstantmetė išmintis, kurią priminė Lietuvos MA prezidentas akad. Valdemaras Razumas: „Pasirinkite mėgstamą darbą ir jūs nedirbsite nė vienos dienos, o džiaugsitės gyvenimu“.

Įdomus dalykas: gyvenimo lūžiai, permainos ir reformos ateina ir praeina, o tūkstantmetė išmintis tarsi nepajudinama uola išlieka, nepavaldi laiko vėjams, keturmečio ciklo politikų užmačioms ir užgaidoms. Nieko nėra amžino šioje žemėje, išskyrus išmintį. Gal todėl ir jubiliatas savo prakalboje kalbėjo ne apie Lietuvos ekonominės plėtros ilgalaikę strategiją, nors jos sukūrimui daug jėgų įdėjo, ne apie ekonominės informacijos teorijos plėtojimą, ne planavimo ir valdymo informacinių sistemų kūrimą ar nacionalinės ekonomikos plėtros strateginio valdymo metodologijos tobulinimą, bet apie, atrodytų, labai paprastus gyvenimiškus dalykus. Gal tame ir glūdi didžioji išmintis, kuri visada yra labai paprasta. Juk tai, kad pirmieji jubiliatą sveikino ne iškilūs mokslininkai, akademikai ir profesoriai, bet klasės draugai iš Pavandenės, specialiai atvykę į renginį Lietuvos mokslų akademijoje, juk taip pat daug ką pasako.

Gediminas Zemlickas

Jubiliatas Lietuvos MA narys koresp. prof. Aleksandras Vasiliauskas, jo žmona Egidija ir Lietuvos MA mokslinis sekretorius narys koresp. prof. Domas Kaunas

Lietuvos MA prezidentas akad. Valdemaras Razumas įteikia jubiliatui garbės raštą

Jubiliatą sveikina Lietuvos MA nariai

 Pasveikinti Aleksandro Vasiliausko atvažiavo jo bendraklasiai iš Pavandenės