Diena, kai Didždvario gimnazija alsavo Greimu

Algirdas Julius Greimas (1917–1992) dar kartą sugrįžo į Šiaulius, sakytume, trečią kartą. Suprantama, ne fiziškai, bet jo dvasia balandžio 22-ąją tikrai pleveno virš Didždvario gimnazijos. Kepurinės muzikos garsai ir šį tradicinį lietuvių pasveikinimo šokį repetavusios grakščios šokėjos vertė lėtinti žingsnį Vilniaus gatve net ir labai skubančius praeivius. Daugelis sustodavo, pasigrožėdavo reginiu, žingeidesni pasidomėdavo, kokių svečių laukiama ir kokį įvykį žada visas šis sąjūdis, kurį pirmosios iš pat labo ryto sukėlė gimnazijos vaikų ir jaunimo tautinių šokių kolektyvo Šėltinis šokėjos.

Įvykis išties reikšmingas kultūriniam Šiaulių gyvenimui, taip pat ir mokslu besidomintiesiems. Ir ne vien šiauliečiams, antraip ar būtų atvažiavusiųjų iš Kauno ir Vilniaus. Ant atnaujinto Didždvario gimnazijos pastato sienos tą dieną atidengta A. J. Greimo vardo įamžinimo lenta, pristatyta paroda Algirdo Greimo vaikystė, vyko popietė A. J. Greimui atminti. Jos metu atėjusieji į renginį išklausė keturis pranešimus, visi skirti A. J. Greimui, tad bent jau Didždvario gimnazija ir jos svečiai tą dieną gyveno Greimu. Tiesa, neišgirdome vieno ypač laukto – A. J. Greimas ir Šiauliai, tačiau doc. dr. Dž. Maskuliūnienė privalėjo dalyvauti kitame neatšaukiamame renginyje. Informacijos teko semtis kitais įmanomais būdais, nes natūralu, kad renginių dalyvius šiuo atveju labiausiai domino Šiauliuose praleistieji A. J. Greimo gyvenimo metai – 1927–1931 ir 1940–1944.

Beje, žodis „praleistieji“ nėra tikslus, skamba ne visai korektiškai, nes tai buvo pakankamai reikšmingi būsimo pasaulinio garso mokslininko gyvenimo metai. Pirmieji ketveri – kai dešimties metų vaikinukas su tėvais atvyko iš Kupiškio ir pradėjo mokslus Šiaulių berniukų gimnazijoje. Antrasis etapas – sudėtingi Lietuvai metai, kai vieną okupaciją pakeitė kita, raudonus transparantus – rudmarškinių „heil!“ Vytauto Didžiojo universiteto studento ir Grenoblio universiteto absolvento A. J. Greimo gyvenime šis antrasis jo sąlytis su Šiauliais – mokytojavimo Šiaulių mergaičių gimnazijoje (dabar Didždvario gimnazija) metai. Kartu reikšmingi (miestui ir pačiam Greimui) jo kultūrinės veiklos šiame mieste metai.

Užtektų priminti, kad Greimui priklausė mintis įkurti literatūros almanachą Varpai. Pirmuoju redaktoriumi tapo rašytojas Kazys Jankauskas (1906–1996) – šią kandidatūrą Šiaulių aygardos lietuvių meno ir mokslo centrui pasiūlė būtent Greimas. Pirmasis 328 puslapių almanacho numeris pasirodė 1943 m., po metų skaitytojus pasiekė pastorėjęs antrasis numeris – abu labu po 10 tūkstančių egzempliorių. Pamėgink tokį pavyzdį rasti mūsų laikmečiu. 1944 m. A. J. Greimas pasitraukė į Vakarus, Varpai liovėsi eiti – uždrausti, o redaktoriui K. Jankauskui 1951 m. atseikėti 25 metai lagerių, matyt, prisiminti ir jo karo metais skelbtieji apsakymai apie 1941 m. trėmimus. Iš lagerio grįžo 1955 m., dirbo mokyklos bibliotekininku Kaune. Varpai suskambo tik Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą naujam gyvenimui, 1989 m. atgaivinti Leono Peleckio-Kaktavičiaus iniciatyva. Gavo pirmojo redaktoriaus K. Jankausko ir idėjos autoriaus A. J. Greimo sutikimą gaivinti almanachą su sąlyga, kad nebus provincinis leidinys.

Varpai L. Peleckiui-Kaktavičiui ir buvo tas stebuklingas burtažodis, kuris sujaudino Paryžiuje gyvenusį A. J. Greimą, paskatino ne tik atsakyti į šiauliečio laišką, pritarti almanacho leidybai, bet padėjo užsimegzti judviejų susirašinėjimui, trukusiam trejus metus iki A. J. Greimo mirties 1992 metais. To susirašinėjimo dėka atkurtuose Varpuose 1990 m. išspausdinti Greimo prisiminimai iš jo Šiauliuose gyventojo prieškario ir karo metų laikotarpio padėjo iš atminties gelmių prikelti kai kuriuos niekur neužfiksuotus epizodus. Pagaliau ir patį L. Peleckį-Kaktavičių paskatino susirasti ir pakalbinti ne vieną buvusį Greimo mokinį ar mokinę, bendražygį ar kitaip su Greimu susijusį asmenį.

Nieko nuostabaus, kad prieš keletą metų L. Peleckį-Kaktavičių pasiekė muzikologo ir Greimo populiarintojo profesoriaus Karolio Rimtauto Kašponio laiškas, kuriame jis kvietė rašytoją, Varpų vyriausiąjį redaktorių ir leidėją įsitraukti į A. J. Greimo vardo įamžintojų būrelį ir pradėti nuo mokslininkui skirtos atminimo lentos Šiauliuose. Štai šio sumanymo rezultatą turime – dar vienas atminimo ženklas nuo šiol primins šios asmenybės gyvenimą ir veiklą Šiauliuose.

A. J. Greimo vaikystės ir jaunystės pėdsakais

Mokslo Lietuva gan išsamiai yra aprašiusi A. J. Greimui skirtųjų atminimo lentų atidengimo iškilmes Kupiškyje (2007 m. spalio 12 d.), Marijampolėje (2009 m. balandžio 30 d.), Kunigiškiuose Anykščių rajone (2009 m. gegužės 23 d.), jau nekalbant apie įvairius A. J. Greimui skirtus renginius Vilniaus universiteto bibliotekoje ar Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centre. Tai tarsi ėjimas A. J. Greimo vaikystės ir jaunystės pėdsakais Lietuvos žemėje. Tiesa, tas ėjimas pakankamai komplikuotas. Jeigu kantrus skaitytojas pagal tuos rašinius pamėgintų susiorientuoti A. J. Greimo ar jo tėvų gyvenimo peripetijose, galėtų pamesti jų likimų nytis. Mat jokio nuoseklumo toje kelionėje nerastume, nes ėjome paskui įvykius – atidaromas parodas, atidengiamas atminimo lentas ar mokslines konferencijas.

Kad A. J. Greimo pėdsakai neatvėstų, nuolat šildytų lietuvių širdis, labai daug yra padaręs ir toliau tebedaro prof. dr. Karolis Rimtautas Kašponis. Paskatintas A. J. Greimo mokinių – Tarptautinės semiotikos studijų asociacijos prezidento, Tarptautinio semiotikos instituto Imatroje vadovo, Helsinkio universiteto profesoriaus Ero Tarasčio (Eero Tarasti) ir Sorbonos universiteto profesoriaus Kostino Miereanu (Costin Miereanu) – K. R. Kašponis parengė parodos ekspoziciją – dokumentinę studiją Algirdo Greimo vaikystė. Tam darbui buvo palankiai susiklosčiusios prielaidos – paties K. R. Kašponio biografijos momentai. Jis yra baigęs tą pačią Kupiškio gimnaziją, kurioje (tada progimnazija) 1926–1927 m. mokėsi A. J. Greimas. Be to, toje pačioje mokykloje mokytojavo judviejų tėvai.

Garsiojo semiotiko profesoriaus A. J. Greimo tėvas Julius Greimas (1882–1942) į Kupiškį su šeima atvyko 1919 m. iš Kunigiškių, kur mokytojavo pradžios mokykloje. Kunigiškiai buvo paskutinė vieta, iš kurios Greimų šeima prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusijos gilumą, ir pirmoji, į kurią sugrįžo po karo. Tuloje, kur mokytojas J. Greimas mokė lietuvių pabėgėlių vaikus, 1917 m. kovo 9 d. ir gimė Algirdas Julius. O A. J. Greimo biografijoje Kunigiškiai tapo pirmąja vieta, kur jis Lietuvoje apsigyveno. Vietų, kurios siejasi su A. J. Greimo vardu, Lietuvoje nemažai.

Antai Kupiškyje jam buvo lemta pradėti savo ilgai trukusį kelią į mokslus, kur per dvejus metus baigė pradžios mokyklą ir pradėjo mokytis Kupiškio progimnazijoje.

1927 metai – A. J. Greimo ryšių su Šiaulių miestu pradžia. Jo tėvas Julius Greimas buvo paskirtas Šiaulių apskrities II rajono pradžios mokyklų inspektoriumi, o Algirdas Julius buvo priimtas į Šiaulių valstybinės berniukų gimnazijos II klasę. Šioje gimnazijoje (dabar Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija) mokėsi iki 1931 m., o nuo tų metų rugsėjo 1-osios – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos VI klasėje. 1934 m. pavasarį baigęs gimnaziją įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą.

2009 m. pavasarį marijampoliečiai Rygiškių Jono gimnazijos pastato sienoje atminimo lentoje įamžino tris dešimtis iškiliausių šios gimnazijos auklėtinių. Šalia Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Gustaičio yra ir Algirdo Juliaus Greimo pavardė.

Studijų metais

1934–1936 m. A. J. Greimas Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę ir laiko dykai nešvaistė. Lietuvos centrinio valstybinio archyvo fondus panaršęs K. R. Kašponis išsiaiškino, kad A. J. Greimui dėstė ryškios to meto Lietuvos mokslo žvaigždės. Valstybinę teisę – universiteto rektorius Mykolas Riomeris (Römer), kurio vardu pavadintas universitetas Vilniuje. Finansų mokslus dėstė Lietuvos piniginio vieneto lito „tėvas“ prof. Vladas Jurgutis. Statistikos pratyboms vadovavo ekonomistas Jonas Bučas, 1948–1956 m. buvęs Vilniaus universiteto rektoriumi. (Įdomumo dėlei pasakysime, kad J. Bučas Vilniaus universitete buvo K. R. Kašponio diplominio darbo vadovas.) Žymusis filosofas Vosylius Sezemanas A. J. Greimui dėstė logiką.

Visas šias įžymybes išvardijome norėdami pabrėžti, kaip svarbu fundamentinės žinios, tvirti pagrindai. Kad šie ir kiti profesoriai sukalė tvirtus „polius“ to meto VDU studentams, taigi ir A. J. Greimui, nėra pagrindo abejoti. Bent jau pats Greimas, kiek šių eilučių autoriui žinoma, nėra skundęsis tuomečio VDU dėstymo kokybe, nors turėjo su kuo palyginti.

1936 m. jis gavo valstybės stipendiją ir buvo išsiųstas į Grenoblio universitetą studijuoti prancūzų kalbos, mat Lietuvoje labai stigo prancūzų kalbos mokytojų. Prancūzų kalba tuo metu jaunajai Lietuvos inteligentijai buvo „langas“ į Europą, be studijų ar tobulinimosi Paryžiuje apskritai buvo beveik neįmanoma įsivaizduoti tolesnio sėkmingo kelio į meno ir kultūros pasaulį. Lygiai kaip be Vokietijos ar Austrijos universitetuose įgytųjų žinių atrodė sunku plėtoti technikos ar tiksliuosius mokslus.

Grenoblio universitete A. J. Greimas studijavo ne tik prancūzų kalbą, bet ir tarmių mokslą – dialektologiją ir viduramžių istoriją. Studijų metais vasaros atostogoms grįždavo į Lietuvą pas tėvus, kurie tuo metu gyveno Prienuose. Tėvas Julius Greimas 1934–1940 m. buvo Prienų burmistras, gerai tvarkė miestą, atliko reikšmingų darbų, rūpinosi miestiečių gerove, švietimu ir kultūra. Išliko ir Greimų gyvenamasis namas Prienuose. Tad visai pamatuotas Prienų šviesuomenės siekis atminimo lenta pažymėti to namo fasadą, o Prienų tiltui per Nemuną suteikti Greimų vardą. Beje, šių iniciatyvų autorius – K. R. Kašponis, kuris Lietuvos centriniame valstybiniame archyve yra aptikęs daug įdomių ir reikšmingų žinių pirmiausia apie Prienų burmistro Juliaus Greimo veiklą, nuopelnus šiam miestui ir valsčiui, tilto per Nemuną statybai.

Grįžo, iš kur buvo išėjęs

1939 m. baigęs Grenoblio universitetą A. J. Greimas grįžo į Lietuvą, Prienus, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o lemtingais Lietuvai 1940-aisiais atvyko į Šiaulius. Jam buvo 23-eji metai. Šiauliai – mano gyvenimo gabalas, – taip šį savo biografijos tarpsnį gan abstrakčiai yra įvardijęs pats Greimas. Vieni metai prieš karą, įsitvirtinant tarybiniam režimui, toliau – treji karo metai praūžus frontui. Tai vieta, kur šampano epochą pakeitė šnapso epocha. Pirmąjį gyvenimo Šiauliuose tarpsnį Greimas vadina sardinių ir šampano epocha. Žodžius „sardinės“ ir „šampanas“ rašo kabutėse – tai gali būti svarbu norint suprasti visus niuansus. Režimui įsitvirtinant ir krautuvėms tuštėjant užtiko tuščią parduotuvę, kurioje buvo likę tik sardinių ir „Sovetskoje šampanskoje“ atsargos. Kadangi liaudies, pasak Greimo, tokie produktai nedomino, jie tapo gražiausių prisiminimų šaltiniu: visą pavasarį mito sardinėmis užsigerdami šampanu. Kuo ne Paryžius, leiskite paklausti.

Greimas neaiškina, su kuo ir kokiomis aplinkybėmis sumaišties metą tą krautuvę su šampanu ir sardinėmis aptiko, ir su kuo tą pavasarį sardinėmis „lepinosi“, šampanu užsigerdamas. Vis dėlto gyvenimas Šiauliuose jam tikriausiai nevirto išsvajotu rojumi, kaip būtų galima spręsti iš žavių atsiminimų, ypač apie sardines ir šampaną. Atrodo, net ir darbą Greimas Šiauliuose gavo dviejų geradarių ponių dėka. Ponia Klupšienė jam parūpino keletą pamokų mergaičių gimnazijoje, o ponia Glemžaitė, buvusi jo tėvo mokinė Kupiškio pradžios mokykloje, paskyrė A. J. Greimą proforgu. O proforgai reikalingi prakalboms rėžti ir agituoti. Greimas neslepia, kad ir jam teko pasitarnauti naujajam režimui. Buvo mobilizuotas surašinėti lemtingąją birželio 14-ąją išvežamųjų šiauliečių turtą, o kai tą prievolę atlikinėjo, nežinojo, kad jo paties tėvai jau buvo pakrauti į gyvulinius vagonus, kurie vėliau riedės skirtingomis kryptimis: Prienų burmistrą, o prieš tai kelis dešimtmečius mokytoją Julių Greimą vagonas nuritins į Krasnojarsko kraštą, kur Rešiotų lageryje 1942 m. sausio 23 d. mirė. Kapas nežinomas. Motina Konstancija Greimienė (1886–1956) atsidūrė Altajaus krašte, Kano rajone, kalėjo Jabogano lageryje. 1948 m. pabėgo į tėvynę, bet 1949 m. vėl buvo suimta, ištremta atgal, tačiau pabėgo. Po Stalino mirties grįžo 1954 m. į Lietuvą, bet 1956 m. mirė.

Jeigu A. J. Greimas būtų turėjęs gebėjimų nuspėti ateitį, nebūtų išrėžęs prakalbos, kurioje ragino balsuoti už Lietuvos prisijungimą prie Tarybų Sąjungos. Matyt, taip pateisino savo kaip proforgo vardą. O prakalbos meno jį pamokė Aleksis Churginas, senas bičiulis iš Grenoblio laikų. Churgino pamoka skambėjo maždaug šitaip: kiekviena prakalba turi baigtis paminint draugą Staliną, o tada reikia tučtuojau sau pačiam pradėti ploti – ir kiti susipras. Šiauliečiai tokių subtilybių dar nebuvo patyrę – pirmas juos pamokė Greimas.

Tai viskas, kuo režimui jautėsi pasitarnavęs Greimas. Kitas jo vietoje ir tą patį savo abejotiną nuopelną būtų kukliai nutylėjęs, tuo labiau kad niekas už liežuvio netraukė, į dienos šviesą nevilko. Net ir vokiečiams užėjus niekam į galvą nešovė mokytojo Greimo įskųsti. Bet pačiam Greimui tai atrodė svarbu – garbingas atvirumas ligi galo, antraip pats savęs nebūtų galėjęs gerbti.

A. J. Greimo atsiminimai iš jo gyvenimo Šiauliuose parašyti žavia, pasakytume, prancūziška maniera, galutinai išsivadavus iš niūroko lietuviško rimtumo, kuris ne visada yra privalumas. Skaitydamas pagalvoji, kad prieškario ir net karo metų Šiauliai buvo kur kas artimesni prancūziškai kultūrai, šarmingiems žmonių santykiams, negu kad yra dabar. Gal tai tik regimybė, autoriaus žaismingo literatūrinio stiliaus sugestija, o gal todėl, kad tuo metu Šiauliai vis dar buvo Zubovų, Putvinskių, Fledžinskų, Karkauskių, Venclauskių, Bugailiškių, Lukauskų miestas. Kartu ir Greimo miestas.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Šiaulių Didždvario gimnazijos gimnazistės parodos „Algirdo Greimo vaikystė“ atidaryme

Ant Šiaulių Didždvario gimnazijos pastato sienos atminimo lentą prof. Algirdui Juliui Greimui atidengia rašytojas, almanacho „Varpai“ leidėjas ir vyr.
redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius ir muzikologas prof. dr. Karolis Rimtautas Kašponis

Ši atminimo lenta įprasmino A. J. Greimo veiklą Šiauliuose

Parodos „Algirdo Greimo vaikystė“ atidarymo akimirka: parodos autorius prof. Karolis Rimtautas Kašponis, Šiaulių Didždvario gimnazijos direktorius Vitalis Balsevičius ir Daiva Trijonienė