Kad Lietuva būtų mokslo pasaulyje

Spausdiname prof. Vytauto Landsbergio sveikinimo kalbą, pasakytą mokslinėje konferencijoje „Lietuvos mokslas ir valstybingumo plėtotės problemos Lietuvoje“, kuri vyko 2010 m. birželio 18 d. Lietuvos mokslų akademijoje.

Dėkoju už galimybę čia dalyvauti ir kai ką tarti. Mano funkcija yra sveikinimas. Galėčiau būti labai ekonomiškas ir pasakyti: sveikinu konferenciją ir nebetrukdau sėkmingo jos darbo. Tačiau turiu silpnybių, kartais norisi dar ką nors pasakyti, todėl išsakysiu dar keletą minčių.

Esu humanitaras, mokslas man – kultūros dalis, žmonių kūryba. Galėtume sakyti: „Mes, Lietuvos žmonės, kuriame mokslą“. Kuriame naują žinojimą. Manau, visas mokslas yra humanitarinis, o visas žinojimas naudingas. Man nepriimtinas žinijos skirstymas į tą, kuri susijusi su gamyba, kurią galima apskaičiuoti rubliais ar kitais vienetais, ir į kitą, nukreiptą į žmogaus dvasios ugdymą ir žmogaus pažinimą. Verčiau galvokime, kaip kuriame mokslą, kuris reikalingas ir naudingas visoks. Ar viską galime, ar turime talentų ir finansų? Esama įvairių sričių, kuriose lietuviai mokslininkai yra pasiekę didelių aukštumų. Tie, kurie dėl istorinių aplinkybių atsidūrė ar užaugo kitose šalyse, nepamiršo, kad yra lietuviai, vėliau padėjo atkurti Vytauto Didžiojo universitetą ir kitose srityse prisidėjo prie Lietuvos atgimimo ir atkūrimo. Tai ir pasaulinis Lietuvos mokslinės minties ir gabumų indėlis.

Mokslas gali būti suvokiamas kaip visuotinis ir nacionalinis žmonijos žinojimas. Suprantama, humanitariniai lituanistiniai dalykai – nacionalinio mokslo erdvė ir natūralus prioritetas. Tas ne visada tinkamai suprasta. Rodos, taip turėtų būti – nes jeigu ne mes, tai kas? Kas tirs baltistiką? Pavienėse šalyse yra entuziastų, tačiau nėra šalių, kurioms tai būtų prioritetas. O Lietuvai tai turi būti prioritetas. Ir ne tik lituanistiniai, bet apskritai humanitariniai dalykai tuoj primena dar vieną klausimą. Nežinau, ar pasaulyje egzistuoja mokslas apie žmogų. Galbūt esu atitrūkęs nuo gyvenimo. Žinoma, statistika, kiek tas žmogus kurioje šalyje vidutiniškai sveria, koks jo batų dydis – apskaičiuojami dalykai. Tačiau šiuo atveju galvoju apie kažką kita, ir tai susiję su pačia žmogaus samprata. Ar tikrai, kalbėdami apie anatomiją, žmogų suprantame vien kaip organizmą?

Dabartinėje bent jau Vakarų civilizacijoje, o ji meta savo įtaką visur, vyrauja materialistinis pradas, požiūris ir gamybos filosofija, kuri sukuria koncepciją homo faber. O per gamybos ir gamintojo filosofiją ateiname į paties žmogaus gamybą. Tai vienas tolesnių žmonijos raidos etapų arba raidos pabaiga. Gal iki šiol buvusio etapo pabaiga, kai žmogus bus gaminamas pagal tam tikras programas – kokių žmonių kam kada reikia. Jeigu žiūrėtume materialistiškai biologiškai, anatomiškai, tai iš tikrųjų mūsų civilizacija taip ir pasibaigs.

Svarsčiau, ar yra koks visuotinis mokslo dalykas, visuotinė problema. Manau, kad yra. Nežinau, ar Lietuva visur gali įnešti kokį nors savo įnašą. Pavyzdys – Baltijos jūra. Ar tai humanitarinis, ar ekonominis dalykas? Esu bandęs tarptautinėse konferencijose kalbėti apie Baltijos jūrą kaip apie humanitarinį dalyką. Žinoma, tai keistuolio pasirodymai. Transportas, eksploatacija, materiali nauda matoma pirmoje vietoje. O jeigu Baltija bus sunaikinta kaip gyva jūra, jeigu liks tik vanduo transportui, tai ne visiems rūpi. Mums turėtų rūpėti. Bet ar turime savo mokslą apie Baltijos jūrą: kaip ją išlaikyti gyvą jūrą, – tai turėtų būti ir visuotinis, ir nacionalinis reikalas.

Visada girdėdavome: kokie čia gali būti nacionaliniai mokslai, ar gali būti lietuviška matematika arba fizika ir panašiai? Tačiau yra tam tikras kampas, kuriuo pažiūrėjus matysis, kad, sakysime, Lietuvos matematika, jeigu ji šioje šalyje aukštos kokybės, arba astronomija liudija Lietuvos buvimą pasaulyje. Tada ji reikšminga Lietuvai ir humanitariniu, ir politiniu požiūriu – tąsyk Lietuva arba yra mokslo pasaulyje, arba jos nėra.

Ką tik matėme, kaip bandoma ką nors vertinti pagal mokslo indikatorius, t. y. publikacijas – ar yra tų publikacijų, ar kas nors jas skaito. Tai formalizuoti testai. Nors turiu mokslinių laipsnių kaip humanitaras, tačiau esu muzikantas. Surašymai, kiek ir kokių lietuviškų muzikos kūrinių išspausdinta pasaulyje, pagal tai sverti, ar lietuvių muzika turi vertę, atrodytų visiškai neadekvatu. Gerbdamas tarptautinius standartus, būčiau linkęs jų neabsoliutinti. Galbūt galime turėti kitų savų kriterijų. Jeigu turime savos kūrybos lazerių, puslaidininkių, skystųjų kristalų (dar nežinia ko galiu būti per gyvenimą girdėjęs) ir jeigu Lietuva dėl to pasaulyje yra žinoma, tai kažin, ar taip yra dėl publikacijų skaičiaus. Galbūt mokslininkų kontaktai, dalyvavimas bendruose projektuose ir yra tas įnašas ir liudijimas, kad yra tokia šalis, iš kurios ateina minties inovacija ir indėlis. Taigi tarptautiniai ryšiai ir bendri projektai, norėčiau galvoti, turi būti itin branginami. Negriaukime jų.

Dabar Lietuvoje toks laikotarpis, kai vyksta mokslo institucijų pertvarka. Kyla daug klausimų. Mokslo administravimo pertvarka pagal kokią nors doktriną kartais daroma ir jėgos priemonėmis, ar ji sustiprins Lietuvos buvimą tarptautinėje mokslinėje erdvėje? Iš anksto sunku pasakyti. Tiesiog stebėsime, o pagal tai bus įvertintas ir ministro darbas, ir mūsų Vyriausybės, ir šalies – kas iš to išėjo? Kartais atrodo, kad su pačiu mokslu vyksta lyg ir eksperimentas. Eksperimentai reikalingi, jie stumia mokslą į priekį, tačiau rezultatas nebūtinai iš anksto prognozuojamas. Būtų gaila, jei taupant, suglaudinant kai kurias šakas eliminuotų Lietuvą iš tarptautinės erdvės arba sumažintų jos buvimą. Man tai ir politinis, ir nacionalinio saugumo klausimas, kurį taip pat svarstysite: ar Lietuva brangintina tokia ir su savo mokslu, ar ji reikalinga. Tai išties nacionalinio saugumo klausimas – kaip ji matoma pasaulyje, europinėse, euroatlantinėse struktūrose.

Kai kuriuos duomenis matėme ekrane. Kai kur Lietuva atrodo neblogai. Žinome, kad estai turi gražių pasiekimų, nes nuo pat pradžios šį tą darė ryžtingiau, investavo reikiama kryptimi. Dar prieš nepriklausomybės atkūrimą jie siuntė daug jaunų žmonių į Vakarų institucijas, kol krapštėme pakaušį ir ieškojome pavienių variantų. O ten formavosi tam tikra politika. Žinoma, estai mėgsta pasididžiuoti ir pasigirti. Antai jų turimas nacionalinis tikslas, ir tai ne vien, sakysime, mokslininkų, bet ir valstybės tikslas – įsivedus eurą kitas uždavinys – mokslas. Estija turi išeiti į pirmaujančias gretas mokslo pasaulyje. Gražu. Kodėl ne? Duok Dieve, kad jiems pavyktų. Mes nepavydime, kad jie ėjo nuosekliai ir netrukus įsives eurą. Tai apsaugos ekonomiką. Mums to padaryti nepavyko. Linkėčiau turėti ambicijų. Ir ne šiai auditorijai, o pačiai Lietuvos valstybei. Tą pasakysiu ir kur nors kitur, jeigu valstybė girdi. Čia yra ministras, valstybės atstovas, turbūt girdi.

Ačiū už jūsų kantrybę ir linkiu sėkmės.

Nuotraukoje:

Profesoriaus Vytauto Landsbergio įžvalgos dažnai verčia kiek kitu kampu pažvelgti į įprastus dalykus