Aistiškos dvasios nešami

Per Jonines Rumšiškėse pliaupiant lietui, lyg įvadui į būsimųjų liūčių, viesulų ir umarų vasarą, įteikta jau devintoji Jono Aisčio literatūrinė premija. 2010-ųjų laureatu tapo poetas Justinas Marcinkevičius, šiemet sutikęs savo aštuoniasdešimtmetį.

Plazdant vėliavoms vėlyvo vėjo

Vardas, nereikalaujantis papildomų epitetų ir pagražinimų. Kiekviename iš mūsų, jeigu yra kas tikro, nuoširdaus ir gero, tai iš daugybės įtekmių. Genų, paveldėtų iš tėvų ir protėvių, klimato ir kraštovaizdžio, kurį tapatiname su gimtine ir tėvyne, daugybės gyvenime sutiktų žmonių, perskaitytų knygų ir dar tikriausiai nežinia iš ko. Gyvename konkrečiame laike, tarsi nulemtoje duotybėje, tad kiekvienos kartos skirtingos atspirtys. Tačiau jeigu kiekvieno asmeninėje patirtyje pasektume kelią nuo žodžio, jausmo, vaizdo iki savo tautos istorinės tėkmės suvokimo, tikriausiai neapsieitume be tokių vardų kaip Mindaugas, Mažvydas, o šalia jų iškiltų ir dvasingumo šventovės – baltos lyg sniegas Katedros įvaizdis. J. Marcinkevičiaus poemų suformuotoji triada, tarsi pakopos tautos istorinės savivokos kelyje: nuo valstybės pamatų kūrimo per knygą į Katedrą kaip dvasinių vertybių simbolio. Gerai ar blogai, bet Mindaugo, Mažvydo ir Katedros statytojo Lauryno vietos tautoje supratimą mūsų kartos savimonėje labiau formavo ne istorikai, bet sugestyvios J. Marcinkevičiaus poemos, užburdavusios vieningu ritmu alsuoti žiūrovus Vilniaus ir Klaipėdos teatrų spektakliuose. O kiek dainų tauta dainuoja, parašytų poeto tekstais, įaugusiais į kraują, virtusiais plačiomis metaforomis. Nebus per drąsiai pasakyta, kad kiekviename iš mūsų yra bent dalelė poeto Justino eilių ir toli gražu ne prasčiausia, dalis.

Poetas yra pasakęs, kad jo eilėraštis kyla iš dviejų šaltinių: žmogaus, įvairių jo išgyvenimų, dvasios patirčių bei virpesių, ir tautos. Jos istorijos ir dabarties. Taigi žmogus tautoje ir yra tas stebuklingas šaltinis, kuris J. Marcinkevičiaus poeziją pripildo gyvybinės jėgos, stiprina žmogų ir pačią tautą.

J. Marcinkevičiui J. Aisčio literatūrinė premija paskirta už leidyklos Alma Littera 2009 m. išleistą eilėraščių rinktinę Vėlyvo vėjo vėliavos. Joje beveik 170 geriausių įvairių laikotarpių poeto eilėraščių, tokie kaip Tai gražiai mane augino, Ašara Dievo aky, Lietuvos atėjimas, O tėviške... ir kiti.

Kiek mumyse Aisčio

Šiemet į J. Aisčio literatūrinę premiją pretendavo tik du asmenys – Justinas Marcinkevičius ir Kaišiadorių aidų redaktorius kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius. Pastarasis už 76 puslapių knygelę, kurioje surinkti autoriaus įvairių metų straipsniai iš Kaišiadorių aidų apie J. Aisčio minėjimus.

Rumšiškių ir Kaišiadorių rajono kai kurie gyventojai pasipiktino, kad kandidatai premijai gauti labai jau nelygiaverčiai nei pagal talento mastą, nei pagal reikšmę literatūroje. Internete pasirodžiusiuose komentaruose pylos negailėta mero sudarytai premijos skyrimo komisijai, kliuvo ir savivaldybės valdininkams, nesugebantiems pasverti talentų „svorį“ ir taip kompromituojantys rajoną. Literatūriniai dalykai tokiais atvejais nuplaukia į šalį, išsiveržia žmonėse susikaupusios nuoskaudos, kurių kiekvieno mūsų gyvenime nestinga.

Jeigu jau durti kritikos smiliumi, tai būtų į ką. Kandidatus J. Aisčio premijai gali siūlyti Lietuvos rašytojų sąjunga ir kūrybinės organizacijos, mokslo ir kultūros įstaigos, aukštosios mokyklos, iniciatyvinės grupės ir net pavieniai asmenys. Užtenka Kaišiadorių rajono savivaldybei pateikti rekomenduojamą autorių ir jo pastarųjų dvejų metų meninės kūrybos darbus, už kuriuos siūloma skirti premija. Taigi siūlyti gali daug kas, bet nesiūlo, tarsi ne mūsų pupos. Gal siūlytojų drąsą slopina ne visai aiškus reikalavimas: pristatomuose darbuose turi būti jaučiamas aistiškos dvasios puoselėjimas. Šiek tiek trikdantis reikalavimas. Įsivaizduokime prieinantį tautietį, nusiteikusį tiriančiai, o gal ir kritiškai – jis baksteli pirštu krūtinėn ir paklausia: „Pasakyk, kiek tavyje Aisčio?“ Ir ką pasakytum? Daug lengviau pasakyti, kas ir kiek paskelbė mokslinių darbų, kuriuose tyrinėjamas ar nagrinėjamas J. Aisčio kūrybos palikimas, kiek parašė publicistinių straipsnių ar apybraižų apie poeto gyvenimą, kūrybą, pilietiškumą ir kitus dalykus, praturtinančius mūsų supratimą apie vieną iškiliausių XX amžiaus Lietuvos poetų.

Šiemet galima šiek tiek atlaidžiau žvelgti į kandidatų premijai gauti siūlytojus ir net juos pateisinti: šalia Justino Marcinkevičiaus, lietuvių poezijos gyvosios legendos, bet kuris kitas kandidatas tikriausiai būtų nublankęs. Vis dėlto premijos skyrimo komisija ne iškart ir ne taip lengvai, kaip galėtų atrodyti iš šalies, išrinko laureatą. Atrodo, komisijos narių neužbūrė ir neapakino lietuvių poezijos autoritetas. Tai kas, kad Justinas Marcinkevičius yra 2008 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, o 2005 m. jam įteiktas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas, 2001 m. – Nacionalinė kultūros ir meno premija, o 1969 m. – Lietuvos Respublikos valstybinė premija už dramą-poemą Mindaugas. Be to, 1965 m. pripažintas Poezijos pavasario laureatu, o 1957 m. pelnė respublikos valstybinę premiją už dramą-poemą Dvidešimtas pavasaris...

Nesinori tikėti, kad iš pirmo karto neapsisprendusi komisija rinkosi dar ir antrą kartą tik todėl, kad šitaip norėjo susireikšminti. Veikiausiai jos narius sutrikdė tai, kad J. Marcinkevičiaus eilėraščių rinktinėje Vėlyvo vėjo vėliavos yra geriausi visų laikų poeto eilėraščiai, o pretendentas J. Aisčio premijai gauti vertinamas už pastarųjų dvejų metų meninės ar mokslinės kūrybos darbus. Šiuo atveju esama tam tikros dviprasmybės. Jono Aisčio vardas įpareigoja, tad komisija galėjo truputį sutrikti. O krizių ir valdininkų savivalės įdirginta tauta bet kokį delsį galėjo suprasti kaip nieko gera nežadančias ar piktas užmačias.

Laureatų galerija

Kelias į J. Aisčio literatūrinę premiją buvo gan ilgas ir su pertrūkiu. Dar 1989 m. Rumšiškių Pravienos kolūkio pirmininkas Jonas Načajus įsteigė kasmetinę premiją Jono Aisčio kūrybos populiarintojams. Pirmąja laureate tapo aktorė Virginija Kochanskytė, vėliau įvertinti literatūrologo profesoriaus Vytauto Kubiliaus kuris 1988 m. sudarė Jono Asčio poezijos rinktinę Katarsis ir parašė šiai knygai įvadinį straipsnį nuopelnai,. Profesorius apie J. Aistį rašė ir 1982 m. išėjusioje knygoje XX amžiaus lietuvių lyrika, o jau kaip J. Aisčio premijos laureatas parašė ir išleido monografiją Jonas Aistis (1999). J. Aisčio premiją taip pat yra pelnę tautodailininkai Leonas Juozonis ir Vytautas Markevičius, taip pat muziejininkė Regina Mažukelienė. Tuo pirmasis premijos skyrimo periodas baigėsi, nes nelikus kolūkio, neliko ir premijos.

2000 m. Jono Aisčio kūnas iš Vašingtono sugrįžo į tėvynę, birželio 29-ąją buvo perlaidotas Rumšiškių kapinėse. Atgijo mintis J. Aisčio 100-osioms gimimo metinėms, kurias minėti buvo rengiamasi 2004 m., sugrąžinti nunykusią premiją. Šį kartą iniciatyva priklausė Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybai su meru Romualdu Urmilevičiumi priešakyje. 2004 m. atkurta premija, kuri nuo šiol pavadinta Jono Aisčio literatūrine premija. Jos pirmuoju laureatu tapo poetas Jonas Juškaitis. 2005 m. už J. Aisčio kūrybos ir gyvenimo tyrinėjimą premija įteikta kauniečiui poetui ir eseistui Stanislovui Abromavičiui.

Derlingi buvo 2006-ieji, kai iškart du poetai – Aldona Puišytė ir Robertas Keturakis – tapo J. Aisčio premijos laureatų. Vėlesnių metų laureatai – poetė, prozininkė ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė, poetas ir dailininkas Leonardas Gutauskas, aktorius, režisierius ir knygų autorius Vytautas V. Landsbergis, poetas ir rašytojas Jonas Endrijaitis.

Brėkštančio Atgimimo keliami

Jono Aisčio literatūrinės premijos teikimas – tai ir šio poeto pagerbimo nepamirštamos akimirkos. Prieš įteikiant premiją Rumšiškių kultūros centre naujasis laureatas Justinas Marcinkevičius ir kai kurie kiti šventės dalyviai vyko į ekskursiją J. Aisčio takais. Pradėjo nuo bažnytėlės, kurioje pakrikštytas Jonukas Aleksandravičius, būsimasis poetas Aistis. Pabuvojo buvusio Išlaužos vienkiemio vietoje – dabar Dovainonių kaimo pakraštys – ten 1913–1919 m. prabėgo Jonuko vaikystė. Galima tik apgailestauti, kad sodybos neliko nė pėdsako, nes tarybiniais laikais nukelta naujos dievybės – melioracijos – labui. Sodybos vietoje įrengtas tarybinio ūkio sąvartynas. Simboliška. Taip santvarka dorojosi su jai neįtikusiu kūrėju. Siekta, kad iš žemės ir žmonių atminties būtų ištrintas bet koks šio poeto ir rašytojo pėdsakas. Išliko tik žmonių atmintyje, bet sodybos, senojo semantinio kultūros žymens, neliko.

Su brėkštančiu Atgimimu prisimintos paminklinės vietos, pradėjo rastis ir naujų paminklų. Valdžiai nedalyvaujant ir neremiant 1887–1888 m. atkasti gyvenamojo namo pamatai. 1888 m. liepos 8 d. iškilmingai paminėtos poeto 85-osios gimimo metinės, o lapkričio 6 d. sodybos vietoje pašventintas kryžius ir stogastulpis prie kelio iš Rumšiškių į Dovainonis. Nuo tada kasmet imta minėti kūrėjo gimtadienį, į kurį susirenka daug vietos žmonių ir svečių, dalyvauja J. Aisčio artimieji iš užjūrio ir Lietuvoje gyvenantys giminaičiai. Minint poeto 90-ąsias gimimo metines 1994 m. liepos 3 d. prie Rumšiškių seniūnijos administracinio pastato visuomenės pastangomis atidengtas J. Aisčio paminklinis biustas (skulptorius V. Žuklys, architektas S. Petrauskas). Iškilmėse dalyvavo poeto žmona Aldona Aleksandravičienė su dukra ir vaikaitėmis, atvykusios iš JAV, poetai Bernardas Brazdžionis ir Kazys Bradūnas, prof. Vytautas Landsbergis ir, žinoma, J. Aisčio kūrybos populiarintojams skirtos premijos laureatai – prof. Vytautas Kubilius, aktorė Virginija Kochanskytė, tautodailininkai Leonas Juozonis, Vytautas Markevičius ir muziejininkė Regina Mažukelienė.

Atėjo naujų paminklų metas, tačiau tvariausias poeto paminklas – jo poezijoje slypinti gyvybė. Jeigu tautoje pastebima, prisimenama ir vis dar reikalinga. Lietuvių literatūroje Jono Aisčio poezija ir eseistika užima labai tvirtą vietą, bet daug dar reikėtų padaryti, kad ir tautos sąmonėje poeto kūryba užimtų jai deramą vietą. Savo kartai jis buvo populiariausias lietuvių poetas, besimokantis jaunimas mintinai mokėjo kone visą Aisčio kūrybą, buvo persiėmęs aistiškąja dvasia, nes ji išreiškė neoromantikų kartos idealus ir jauseną. Tos jausenos persmelktųjų karta pasitiko ir jai tekusius istorinius išbandymus Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais.

Likimo keliai

Bent per taupius biografijos faktus pasekime kūrėjo kelią. Jonas Aleksandravičius – tai poeto tikroji pavardė – gimė 1904 m. birželio 24 d. (naujuoju stiliumi – liepos 7-ąją) Kampiškėse (Kauno rajonas). Dabartiniame Lietuvos žemėlapyje šio kaimo nebėra, kaip ir kai kurių kitų kaimų ir net senųjų Rumšiškių miestelio – dabar tai Kauno marių užlietas plotas. Atmintį gali atgaivinti Stanislovo Abromavičiaus ir Gražinos Meilutienės 2004 m. išleista knyga Mėlynieji vaikystės šilai, kurioje iš žmonių pasakojimų, literatūros ir archyvinių šaltinių atkurtas penkių Aleksandravičių kartų gyvenimas senosiose Rumšiškėse, Kampiškių ir Gastilionių kaimuose. Užmaršties vandenys iš tautos atminties jau neišplaus to, ką turime teisę vadinti aistiškomis vietomis.

Tiesa, iki poetinio vardo Aisčio Jono Aleksandravičiaus dar laukė ilgas gyvenimo tarpsnis. 1907–1913 m. berniukas gyveno Rumšiškėse ir taip su šiuo miesteliu susiejo savo likimą. Vėliau šešeri vaikystės ir paauglystės metai Išlauže, o 1919–1927 m. – mokslai Kauno Aušros gimnazijoje. Lituanistikos studijos Vytauto Didžiojo universitete, raštininko darbas Žemės ūkio banke.

Rašyti pradėjo gimnazijoje, Petro Juodelio skatinamas. Abu mokėsi toje pačioje klasėje, susidraugavo. Jonas Aleksandravičius pradėjo spausdintis žurnaluose Ateitis, Naujoji Romuva, Židinys, Vairas. Kaune išleido poezijos rinkinius Eilėraščiai (1932), Imago mortis (1934), Intymios giesmės (1935), eilėraščių rinktinę Užgesę chimeros akys (1937) – už pastarąją 1938 m. buvo apdovanotas Valstybine literatūros premija.

1936 m. gavęs Švietimo ministerijos stipendiją tęsė literatūros ir prancūzų kalbos studijas Grenoblio universitete Prancūzijoje. 1939-ieji buvo paskutinieji metai, kai poetas lankėsi Kaune ir apskritai Lietuvoje. Vokietija ir Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją, į karo veiksmus įsitraukė Prancūzija ir Didžioji Britanija – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. J. Aleksandravičiui Grenoblio universitete buvo likusios metų studijos. Ryžosi tęsti. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija jam skyrė nedidelę stipendiją, o Grenoblio universitetas pasiūlė rašyti disertaciją iš senosios prancūzų kalbos. J. Aleksandravičius rašė disertaciją ir kartu tęsė studijas.

1944 m. birželį gavo Grenoblio universiteto baigimo diplomą, tais pačiais metais Grenoblyje apsigynė disertaciją, įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžti į tėvynę neteko, nes sovietai jau buvo užėmę Lietuvą. 1944 m. J. Aleksandravičius kurį laiką dirbo Nicos archyvuose, persikėlęs į Paryžių įsidarbino Nacionalinėje bibliotekoje. Šiame meilės mieste susipažino ir su Aldona Gajauskaite, savo būsimąja pasija. Maždaug tuo metu poetas Antanas Vaičiulaitis, su kuriuo draugavo nuo Kauno laikų, pakvietė į savo buvusią darbo vietą Amerikoje dėstyti lietuvių ir prancūzų kalbų tėvų marijonų vadovaujamoje lietuviškoje kolegijoje. Taip likimas nubloškė į Ameriką.

Kodėl Aistis

A. Vaičiulaičiui J. Aleksandravičius buvo siuntęs eilių pluoštą Jono Aisčio slapyvardžiu – leidinukas Be tėvynės brangios išspausdintas 1942 metais. Priminsime, kad savo kūrybą iki 1940 m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičiaus, Aleksandriškio, vėliau Kuosa-Aleksandriškio slapyvardžiais. Aisčio slapyvardį įteisino kaip pavardę 1952 metais. Jo žmona Aldona Gajauskaitė pasiliko Aleksandravičienės pavardę, o visi Amerikoje gimę vaikai – duktė Vakarė, sūnūs Mindaugas ir Margiris – turi Aisčio pavardę. Kodėl poetas pasirinko būtent šią pavardę? Jį traukė aisčių proistorė, prūsų tautos likimas, domėjosi ir lietuvių tautos praeitimi. Lietuviai – senųjų aisčių palikuonys, tad ar galima rasti gražesnę ir prasmingesnę pavardę?

Kaip klostėsi poeto gyvenimas anapus Atlanto? 1946 m. atvykęs į JAV, dėstė Marianapolio kolegijoje, 1952–1958 m. dirbo Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriuje Niujorke, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas. Nuo 1958 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Vėlyvoje kūryboje vyrauja Lietuvos ir lietuvybės temos. Mirė 1973 m. Vašingtone. Perlaidotas 2000 m. birželio 29 d. Rumšiškių kapinėse.

Jonas Aistis lietuvių literatūroje pripažintas kaip vienas žymiausių lyrikų, išreiškęs savo kartos – neoromantikų – idealus. Idealų ir epochos diktuojama realybė – kaip dramatiški antipodai atsispindėjo ir Jono Aisčio kūryboje. Joje ryški poetinė kaimo kultūros gaida modernėjančio pasaulio realijose. Tautos likimą poetas suvokė ir kaip savo gyvenimo dramą, tad ir jo poezija ne tik elegiška, bet ir skausminga, kaip nesugrąžinamo laiko ir jo nusinešamų idealų drama. Apie tai verčia susimąstyti ir skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurtasis paminklas poetui Rumšiškių kapinėse. Prie poeto kapo ir jam sukurto paminklo paprastai pabuvoja ir nemažai į Jono Aisčio literatūrinės premijos teikimo iškilmes kasmet atvykstančių svečių.

Gimtinės piešinį perteikė žodžiais

Puiku, kad yra Jono Aisčio premija ir kad Justinas Marcinkevičius tapo šios premijos laureatu. Ši premija kasmet priartina mus prie J. Aisčio. Kaip įprasta, ši premija teikiama per Jonines – Jono Aisčio vardadienį ir gimtadienį. Dar priminsime, kad šiemet birželio 29-ąją sukako lygiai dešimt metų, kai poeto palaikai iš Vašingtono perlaidoti Rumšiškių kapinėse.

Kaišiadorių rajono meras Romualdas Urmilevičius paskelbė Jono Aisčio literatūrinės premijos 2010-ųjų metų laureatą – poetą Justiną Marcinkevičių. Žiūrovams pritariamai plojant laureatas papuoštas vainiku iš ąžuolo lapų, jam įteiktas diplomas ir piniginė premija. Susijaudinęs poetas prisiminė savo kelionę garlaiviu iš Prienų į Kauną, kai labai seniai vyko į teatrą. Dėdė jam nuo denio parodė į senąsias Rumšiškes ir Kampiškių kaimo link, pasakė, kad ten yra gimęs ir gyvenęs poetas Jonas Kossu-Aleksandravičius ar Aleksandriškis. Tokiais vardais skaitytojai pažinojo savo eilėraščius pasirašantį poetą – Jono Aisčio vardas jam prigis jau pokario metais.

Tai buvo sunkūs pokario metai, kaimo vaikui knygos buvo nelengvai prieinamos, o ir pačiuose Prienuose nebuvo viešosios bibliotekos. Mokiniai naudojosi gimnazijos biblioteka, ši taip pat buvo varginga. Gimnazijoje iš savo mokytojo daugelis gimnazistų gal pirmą kartą išgirdo poetą su keista pavarde Jonas Kossu-Aleksandravičius.

J. Marcinkevičius prisiminė, kaip į vieną pamoką neatėjo kažkokio dalyko mokytojas ir jo vietą užėmė gimnazijoje antras žmogus po direktoriaus – Eidukevičius. Jis ne pamoką vedė, bet atsisėdęs ant suolo, kad visi matytų, perskaitė vieną kitą Aleksandriškio eilėraštį iš 1940 m. išleistos knygos Poezija. Vėliau J. Marcinkevičius tą knygą susirado ir nusipirko. Stebėtinas tos knygos tiems laikams tiražas – 2200 egzempliorių.

Štai kai tą knygą atsiverčia, J. Marcinkevičius tvirtina matąs, ką ir premijos teikimo dieną Rumšiškėse šeimininkai per ekskursiją rodė. Mato tą patį peizažą, kurį nepralenkiamai apdainavo Jonas Aistis. Prie poeto vaikystės buvusių namų per gryčios langus atsiverdavo ta pati lyguma. Lyguma, visa gamta, gal ir žmonės aplinkui veikė būsimąjį poetą. Rumšiškių apylinkių kraštovaizdžiai, išgyventi, pajausti vaikystėje daug vėliau ir visai kitokiomis gyvenimo aplinkybėmis išsiliejo eilėmis. Vietovės piešinį poetas perteikė žodžiais. Šis kraštas įkvėpė poetą, todėl jie tarsi vienas kito dalis: Rumšiškių apylinkės formavo poetą, o šis vėliau savo gimtąjį kraštą įprasmino eilėmis.

Justinas Marcinkevičius prisipažino ypač mylįs ir tiesiog klaupiąsis prieš Jono Aisčio lietuviškumą – tikrą, gilų, išplaukiantį iš sielos gelmių. Kiekviename eilėraštyje to lietuviškumo užtenka. Tai ir yra Jonas Aistis, tarsi Dievo siųstas į žemę apdainuoti skausmingą atėjūnų draskomos Lietuvos likimą. Be Jono Aisčio niekas kitas įprasminti kūryboje viso to nebūtų pajėgęs. Justinas Marcinkevičius tuo įsitikinęs. Garbė ir Jono Aisčio atminimą saugantiems kraštiečiams. J. Marcinkevičius visus kvietė saugoti tai, ką savo eilėraščiuose išsakė ir paliko mums Jonas Aistis – saugoti, plėsti ir ugdyti lietuviškumą.

Labai prasmingas ir talpus žodis – lietuviškumas. Tai ir lietuvių kalba, ir kraštovaizdžiai, profesionalioji ir iš labai toli ateinanti liaudiškoji kultūra. J. Marcinkevičius kaip ypatingos svarbos užduotį išskyrė ir dar vieną mums kaip niekad svarbią užduotį – saugoti jaunimą. Pirmiausia saugoti nuo būtinybės emigruoti, laimės paieškas siejant su svetimais kraštais.

Ištirpti žodyje – kad sugrįžtum

Visą renginį Jono Aisčio ir Justino Marcinkevičiaus eilėraščių posmais praturtino popietę vedusi aktorė Inesa Paliulytė. Dainas pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraščių tekstus dainavo solistas Danielius Sadauskas, jam akompanavo Jūratė Landsbergytė. Po prakalbos žodį tarė ankstesnių metų Jono Aisčio literatūrinės premijos laureatai Stanislovas Abromavičius ir Aldona Ruseckaitė.

Pabaigai: ką Justinas Marcinkevičius mano apie aistišką dvasią, už kurią juk ir išrinktas šių metų Jono Aisčio premijos laureatu? Mano, kad pakartoti kieno nors dvasią sunku, gal ir neįmanoma. Pagaliau tuo vienas poetas nuo kito ir skiriasi, kad jame esti kitos dvasios. Tačiau ir Jonas Aistis, ir Justinas Marcinkevičius tarsi susieti nematomais siūlais: abu poetai gimę netoli vienas kito, juos abu augino kaimas, brandino kaimo darbai. Panaši aplinka, kurioje ne paskutinis vaidmuo teko kaimiškiesiems menams – tekstilė, audiniai, tapybos ir keramikos darbai. Tos pačios gimtinės spalvos, visa sodžiaus buitis ir būtis, kuri tikriausiai sudaro tą dvasingą aplinką, grožio pajautą. Kažkas visa tai pavadino aistiška dvasia – gražu. Tebus tai plati ir turininga metafora.

Tikriausiai galima ir tokia interpretacija: lietuviškumą sieti su pasauliui svarbiomis universaliomis idėjomis, o kūryboje išreikšti savo tautos ir jos žmonių likimo lūžius, per žmogų perteikti tautos likimą. J. Marcinkevičiaus kūryba šiuos „aistiškuosius“ kriterijus neabejotinai atitinka, neatsitiktinai šio poeto kūryba mums siejasi ne tik su lietuvių tautos istorija, bet ir išreiškia Atgimimo dvasią. Šiemet pasitikęs savo aštuoniasdešimtąjį pavasarį Tautos poetas turėjo daugybę progų įsitikinti kaip yra gerbiamas, mylimas ir laukiamas visoje Lietuvoje. Be Justino Marcinkevičiaus žodžio – poetinio ir tiesiog žmogiškai paprasto, proginio švenčių metu – skurdesnė būtų lietuvių literatūra ir kiekvieno iš mūsų sieloje būtų properšų. Poeto įvaizdžiais jaučiame, tarsi jo akimis matytume visos gimtinės grožį. Reikia labai didelės širdies ir didelio talento, kad iš paprasčiausių, kasdienių aistiškai surikiuotų žodžių – laukas, pieva, kelias, upė –išaugintum vieną žodį – Lietuva. Ištirpti žodyje taip, kad sugrįžtumei kaip šalies įvaizdis – didelio poeto požymis.

Gediminas Zemlickas