Prie Lietuvos Raudonosios knygos ištakų: tarptautinė knygotyros konferencija

Tomas Petreikis,
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doktorantas

Dauguma lietuvių neabejoja, jog šių dienų Lietuvos visuomenę sudaro raštingi žmonės, kurių skaitymo ir rašymo įgūdžiai, kompiuterinis raštingumas toli pralenkia jų pirmtakus. Vien kompiuterio pasirodymas buvo staigus ir masinis. Virtualioje erdvėje be kitų naujovių atsirado ir elektroninė leidyba. Kas seniau buvo išimtinis atvejis, dabar vis dažniau tampa greitas ir akimirksniu prarandamas. Apie šį naujų technologijų varžymąsi su tradicine spauda, laisvalaikiu skaitydami šventųjų gyvenimus ar perkūnijai griaudžiant giedodami kantičkų giesmes, mūsų senoliai nė nenutuokė. Mokėjimas skaityti ir rašyti, nebūtinai liudija apie asmens glaudų santykį su knyga, kokia ji bebūtų: vaikiška knygelė, sena maldaknygė ar prabangus meno albumas. Kiekvienas knygos vertę suvokiame skirtingai, dažnai besiremdami individualiu vertės matu, todėl senolės maldaknygė, kartais tampa brangia šeimos relikvija, o tūkstančius kainuojanti kolekcinė knyga – labiau vertinga preke nei sentimentus keliantis paveldas. Valstybėje kaip ir šeimoje, tik čia sentimentai kalba moksline ir teisine kalba, todėl kuriame paveldo strategijas, nustatome jų atrankos kriterijus, leidžiame kultūros paveldo apsaugos įstatymus ir kitaip bandome apsaugoti nacionalines vertybes. Knyga nemenkesnė nacionalinė vertybė nei žymaus dailininko paveikslas, bet ar ją mokame atpažinti, apsaugoti, suvokti jos reikšmę ir aktualinti – niekas drąsiai nesiimtų atsakyti.

Kas yra reta ir vertinga, ir kas galėtų pretenduoti į Lietuvos Raudonosios knygos statusą, buvo kalbama ir diskutuojama spalio 23–24 d. tarptautinėje mokslinėje Knygotyros konferencijoje, vykusioje Vilniaus universiteto Teatro salėje. Konferencijos organizatorių – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto – pasirinkta „Lietuvos Raudonosios knygos“ tema – aktuali ir pribrendusi apmąstymams. Konferencijos metu savo įžvalgomis ir patirtimi dalinosi dvidešimt trys pranešėjai iš Lietuvos ir užsienio šalių. Dalyvavo kviestiniai svečiai iš užsienio: prof. dr. Tiiu Reimo (Estija), dr. Iryna Ciborovska-Rymarovič (Ukraina), prof. dr. Manfred Klein (Vokietija), Arthur Herman (Vokietija) ir doc. dr. Viesturs Zanders (Latvija). Prasminga užsienio šalių kolegų mokslinės komunikacijos bei patirties sklaida praturtina vietos tyrėjų pažinimą, suteikia naujų žiūros kampų, kurių dažnai trūksta pakankamai uždarame Lietuvos mokslo pasaulyje.

Konferencijoje buvo derinami teoriniai ir taikomieji aspektai. Pranešėjai dalinosi Raudonosios knygos, knygos paminklo sampratomis, apskritai daug dėmesio buvo teikiama viso spaudos paveldo teorinėms vietos paieškoms, jo nustatymo metodikai bei aktualinimo praktikai. Svarbus žodis teko Talino universiteto profesorei T. Reimo, skaičiusiai pranešimą „Estiškų leidinių Raudonoji knyga (1535–1850): patirtis ir pamokos“. Estų novatoriška patirtis tiesiogiai paskatino šios kasmetinės Knygotyros konferencijos kryptį, todėl T. Reimo išdėstyti pastebėjimai bus svarbūs ateityje kuriant Lietuvos Raudonąją knygą. Apie Lietuvos knygos paminklus, kurie pretenduotų į Raudonosios knygos statusą, spaudos paveldo tyrimų kontekste kalbėjo doc. dr. Alma Braziūnienė. Ji prabrėžė, jog labai svarbi Lietuvos valstybės pozicija įteisinant knygos paminklo sąvoką ir parengiant Lietuvos knygos paminklų sąvadą. Prof. dr. Arvydas Pacevičius savo pranešimu „Senųjų knygų rinkinių kultūrinės vertės problema tapatumo ir atminties tyrimuose“ siekė įrodyti, jog sureikšminti senieji rinkiniai taip pat gali būti svarbūs formuojant tautos tapatybę ir nacionalines vertybes. Doktorantė Inga Liepaitė pranešime „Sąvokų reta knyga ir vertinga knyga samprata bei vartosena sovietmečio Lietuvoje“ analizavo minėtų sąvokų ryšius sovietmečiu bei santykį su dabartinėmis šių sąvokų apibrėžtimis. Dr. Egidijus Jaseliūnas atkreipė dėmesį į savilaidos paveldo unikalumą ir jo išsaugojimo problemas. Dar prieš du dešimtmečius plačiai Lietuvoje sklidusi, dažniausiai ant sviestinio popieriaus, neryškiai spausdinimo mašinėle pagaminta patriotinio turinio pogrindinė spauda, bibliografų ir kultūros paveldo saugotojų liko nepelnytai užmiršta. Pirmuosius Lietuvos knygos paminklų standartų apmatus ir rengimo galimybes bei perspektyvas savo pranešime pateikė dr. Nijolė Bliūdžiuvienė. Kaip buvo išdėstyta mokslininkės pranešime, esminis skirtumas tarp estų ir lietuvių knygotyrininkų samprotavimo buvo tas, jog N. Bliūdžiuvienė savo Lietuvos knygos paminklų standarte be atskirtų knygų matė ir knygų kolekcijas. Šis aspektas laikytinas gana svarbiu teoriniu indėliu Lietuvai rengiant savąjį Raudonosios knygos standartą.

Tolesnis konferencijos dalyvių dėmesys buvo sutelktas į taikomųjų tyrimų lauką, kuris aprėpė asmenines, draugijų, institucijų, istorines bibliotekas ir jų atskirus rinkinius (inkunabulus, paleotipus, kontrafakcijas ir kt.). Apie asmeninių bibliotekų tyrimus kalbėjo prof. habil. dr. Domas Kaunas. Jis pristatė lituanisto Jurgio Platerio lituanistinės bibliotekos likučius ir išryškino jos kūrėjo indėlį į XIX a. lituanistinį sąjūdį. Apie Prezidento Antano Smetonos asmeninės bibliotekos tyrimo ir rekonstrukcijos galimybes pranešimą skaitė dr. Nijolė Lietuvninkaitė. Mokslininkės pasirinkta tema gana aktuali, nes 2005 m. metais duris atvėrusi Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune visai nesenai nusipirko buvusias prezidento A. Smetonos bibliotekos spintas, kurios dar viltingai laukia ankstesnių prezidentų knygų. Apie kitados Danijoje ir už jos ribų buvusią garsią kunigo Josijo Lorko (1723–1785) kolekciją ir jos lietuviškas knygas kalbėjo prof. dr. M. Klein. J. Lorkas, tipinis XVIII a. Biblijų kolekcininkas, savo kolekcijoje turintis ir lietuviškų, daugiausia Mažojoje Lietuvoje leistų Biblijų.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Sapiegų knygas, išlikusias Ukrainos nacionalinėje V. Vernadskio bibliotekoje, pristatė dr. I. Ciborovska-Rymarovič. Mokslininkė pasidalino retų knygų saugojimo patirtimi Ukrainos nacionalinėje bibliotekoje. Apie Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių (toliau – LMAVB Rs) komplektavimo tradicijas, šiandienines problemas ir perspektyvas kalbėjo dr. Daiva Narbutienė. Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus bibliotekininkas (toliau – VUB Rs) Vidas Račius patikslino bibliotekos turimų inkunabulų skaičių, kuris dar nuo Nojaus Feigelmano (XX a. 7–8 dešimtmetyje) vykdytų inkunabulistikos tyrimų nebuvo pasikeitęs. XVI a. Šventojo Rašto leidinius VUB Rs fonduose pristatė Evaldas Grigonis. Su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paleotipų rinkiniu, deja, dar iki galo nesutvarkytu, supažindino dr. Viktorija Vaitkevičiūtė. VUB Rs bibliotekininkė Sondra Rankelienė aptarė muziejinių eksponatų saugojimą ir retų spaudinių dalią bibliotekoje. Pranešėjos tema „Senųjų knygų aprašo ypatumai: bibliografinis vienetas ar muziejinė vertybė?“ sukėlė diskusijų į kurias įsitraukė ir kitų bibliotekų retų spaudinių skyrių specialistai. Ne vien tik Vilniaus bibliotekos rodo aktyvumą tirdamos ir aktualindamos turimas vertybes. Nijolia Kasparavičienė konferencijos auditoriją supažindino su Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos senųjų knygų rinkiniu, esančiu Kraštotyros ir Informacijos skyriuose. Apie retus ir vertingus lietuviškus kontrafakcinius leidinius (1865–1904), esančius Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, pranešimą skaitė Ramunė Dambrauskienė. Mokslininkė supažindino su bibliotekoje esančiais unikumais ir vaizdingai parodė, kokios savitos ir vertingos yra šios draustos lietuviškos knygos, kuriose gausu knygos kultūros istorijos šaltinių (pvz. marginalijos, proveniencijos ir kt.). Svečias iš Vokietijos Arthur Hermann, atstovaujantis Lietuvių kultūros instituto bibliotekai Hiutenfelde, pristatė šioje bibliotekoje saugomus retus lietuvių išeivijos spaudinius. Pranešėjas nurodė, kad po 1944 m. iš Lietuvos pasitraukusi lietuvių inteligentų pabėgėlių banga, daugiausia Vokietijoje, turėjo gana aktyvų literatūrinį gyvenimą, tačiau išeivijos spaudos apsauga niekas ilgai nesirūpino, todėl daugelis tokio pobūdžio leidinių tapo retenybėmis. Savo atradimais Suomijos nacionalinėje / Helsinkio universiteto bibliotekoje pasidalino prof. dr. Aušra Navickienė. Pranešėja pabrėžė, kad šioje bibliotekoje esantis XIX a. lietuviškų knygų fondas yra gerai išsilaikęs. Jis reprezentuoja carinės Rusijos cenzūros veiklos kokybę, skirstant privalomų egzempliorių knygas po Rusijos imperijos bibliotekas. Belieka tikėtis detalesnio šio rinkinio tyrimo.

XIX a. vidurio kultūros paveldo praradimai skaudžiai palietė Lietuvą, todėl nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų visada buvo aktuali išvežtų vertybių grąžinimo problema. Apie Vilniaus senienų muziejaus vertybių susigrąžinimo iš Rusijos problemą kalbėjo doc. dr. Nastazija Keršytė. Savo pranešime muzeologė atkreipė dėmesį į tai, nors Rusija visada vengė ir vengia grąžinti kitų šalių pagrobtas kultūros vertybes, bet ir mes nepakankamai atidžiai užsiimame savo prarasto turto registravimu, todėl dažniausiai sunkiai ką nors ir atgauname. XX a. kraštą alinę karai neaplenkė ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (1907–1939). Vilnijos dvarininkų įsteigta draugija turėjo gana gausią biblioteką ir prie jos veikusį archyvą. Apie šios bibliotekos gyvavimą ir ją ištikusias negandas pranešimą skaitė habil. dr. Henryka Ilgiewicz.

Rankraštinio ir spaudos paveldo aktualinimas viena iš sudėtinių įpaveldinimo būtinybių, todėl gana svarbu užtikrinti kokybišką paveldo prieigą. Doktorantas Arūnas Gudinavičius pranešimu „Lietuvos rankraštinio paveldo publikavimas skaitmeninėje erdvėje: suskaitmenintų ir viešai prieinamų rinkinių analizė techniniu požiūriu“ pateikė šiandieninę suskaitmenintų rankraščių, skelbiamų internete, techninį įvertinimą. Pasak pranešėjo, publikavimo kokybė yra gana vidutiniška, todėl išsakytos pastabos buvo ir bus vertingos kitų skaitmeninimo projektų rengėjams. Latvijos patirtimi publikuojant spaudos paveldą pasidalino doc. dr. V. Zanders. Mokslininkas atskirai nagrinėjo faksimilinių leidinių leidybą.

Per dvi konferencijos dienas klausytojai galėjo suvokti Raudonosios knygos specifiką: kas į ją gali pretenduoti, kokie esminiai jos atpažinimo kriterijai ir kaip ją reikia aktualinti. Visi šie klausimai kėlė diskusijas, kurios persimesdavo ir už salės ribų, tad prasmingai pasirinktos konferencijos temos aktualumu abejoti netenka. Pranešėjų išsakyti žodžiai bus dar kartą apmąstyti ir kaip paprastai suguls į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto leidžiamą „Knygotyros“ žurnalą.

Nuotraukoje:

Vyksta konferencijos „Lietuvos Raudonoji knyga: reti ir vertingi leidiniai“ darbas; pranešimą skaito profesorius Domas Kaunas