Profesorė Elena Eringienė Moncevičių giminės veidrodyje

Pabaiga, pradžia Nr. 15 ir 19

Būtų gaila, jeigu užsimirštų Kajetono Moncevičiaus, dalyvavusio 1831 m. sukilime, rusų kariuomenės paimto į nelaisvę ir kalinto Pskove, istorija. 1832 m. spalio 15 d. ypatingų reikalų pareigūnas Kazimieras Jazdauskis Grūšlaukio klebonui nurodė atvykti į Mončių „akalicą“, kur dėl Pskove kalinamo K. Moncevičiaus bylos turėjo būti apklausti liudytojai – sėslieji bajorai Juozapas, Ferdinandas ir Andrius Moncevičiai. Klebono prisaikdinti liudytojai patikino, kad Kajetonas Moncevičius sukilime nedalyvavo, tą patį patvirtino bajorai Ignotas Gedgaudas, Pranciškus Pikturna ir Tadas Januševičius, taipogi grafo Zubovo valstiečiai iš Grūšlaukio ir kitų vietų.

Išdaviko neatsirado, vietos žmonių solidarumas dar nebuvo virtęs praėjusių laikų savybe, todėl Vilniaus gubernijos komisijos, sudarytos sukilėlių byloms nagrinėti sprendimu, Kajetonas Moncevičius buvo išteisintas, nors vėliau gyveno kaip ant žarijų. Užtektų kam nors leptelėti kur nereikia ir mažiausiai vieno dvaro Moncevičių valdose neliktų – būtų caro valdžios konfiskuotas, o ir pats K. Moncevičius tremties neišvengtų. O kad bajorai Moncevičiai buvo 1831 m. sukilimo dalyviai šiandien žinoma iš įvairių kitų dokumentų. 1851 m. K. Moncevičius gavo bajorystės peratestavimą, bet E. Eringienės močiutė Marija Racevičiūtė-Moncevičienė, gyvoji giminės atminties saugotoja, nieko daugiau apie jį negalėjo pasakyti. Matyt, stengėsi gyventi suglaudusi ausis.

Paskutiniai Moncevičiai Mončiuose – tai Teresė Viršilaitė (1900–1951) ir Vytautas Moncevičius (1902–1961) – profesorės Elenos Moncevičiūtės-Eringienės tėvai. Troba, kurioje išaugo devyni vaikai, neišliko. Kolūkio „Žemaičių žemė“ centrine gyvenviete tapo Plokščių kaimas, kuris yra į šiaurės vakarus nuo Mončių. Tie, kurie nerodė noro greičiau keltis į naują vietą, traktorių burzgesiu paragino melioratoriai. 1989 m. profesorės brolis Vytautas Moncevičius paskutinį kartą uždarė trobos duris, tikriausiai širdyje tikėdamasis stebuklo – gal jų gimtoji troba nebus nugriauta. Stebuklas neįvyko, sodybos vietoje dabar tušti laukai ir stovi buvusią Moncevičių sodybą primenanti Švč. Mergelės Marijos koplytėlė. Jos nuotrauka įdėta į knygos ketvirtąjį viršelį. Prie koplytėlės pamato lentelė skelbia: „Buvusi Moncevičių sodyba (pirmosios žinios 1637 m.) 1989 05 13“.

Paskutiniai vaikai ir vaikaičiai, dabar atvažiuojantys per giminės susibūrimus aplankyti tėviškės žemės, atsiklaupia ir pabučiuoja prie koplytėlės paliktą amžių vėjus ir negandas atlaikiusį buvusios sodybos slenksčio akmenį. Šimtmečiais kiekvienas įeidamas į trobą žengdavo per šį akmenį. Gerai, kad čia vis dar ateina žmonės, tegu nors per šventes, nes akmens atmintis tvers tiek, kiek gyva bus žmonių atmintis.

Rajono bibliotekos praturtėjo

Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos veikla jau neįsivaizduojama be profesorės Elenos Eringienės knygų ir straipsnių, kuriuos ji yra dovanojusi. Pirmą kartą į biblioteką profesorė atvažiavo 2008-ųjų metų vasarą, kai Kretinga šventė 755-ąjį gimtadienį ir vyko kraštiečių susitikimas. Kretingos rajono mero Valerijono Kubiliaus pakviesta, šventės renginiuose dalyvavusi E. Eringienė tarsi iš naujo užmezgė ryšį su gimtuoju kraštu. Nieko nuostabaus, kad ir naujosios knygos „Elena Eringienė iš Moncevičių giminės“ pristatymas pirmiausia buvo surengtas šioje bibliotekoje. Dalyvavo neįprasti lankytojai – Moncevičių giminės atstovai, kurie ir patys yra šios knygos herojai. Jeigu ne jų finansinė parama, tai vargu, ar knyga būtų galėjusi pasirodyti.

Beje, reikalingas tam tikras patikslinimas. Kai sakome Moncevičių giminė, tai mintyje turime ir su šia gimine susijusius kitų, ne mažiau garbingų giminių – Poplavskių, Racevičių, Rimkevičių, Choromanskių ir kitų – palikuonis. Šių eilučių autoriui sunku pasakyti, ar visų čia išvardytų giminių palikuonys tą karštą rugpjūčio dienos popietę iš tikro dalyvavo Moncevičių giminės susitikime ir naujos knygos pristatyme, bet gal ne tai svarbiausia. Daug svarbiau, kad visos 20 Kretingos rajono bibliotekų (tiek liko sumažinus jų skaičių) dovanų gavo po šią, kone 750 puslapių, vertingą knygą su daugybe iliustracijų.

Profesorė labai norėjo, kad renginyje dalyvautų ir tų bibliotekų darbuotojai, buvo išsiuntinėti kvietimai, bet bibliotekininkų nesulaukė. Jie atostogavo, o gal pabūgo neįprasto, net rugpjūčio mėnesiui, karščio (Kretingoje tą popietę pavėsyje termometras rodė 31,5 laipsnio pagal Celsijų). Vis dėlto žingeidesni skaitytojai, norintys daugiau sužinoti apie Moncevičių ir kitas garsias žemaičių bajorų gimines, taip pat ir apie vieną žymiausių Moncevičių palikuonę profesorę Eleną Moncevičiūtę-Eringienę, bent jau Kretingos rajone tokią galimybę tikrai turės. Apie kitų miestų ir rajonų skaitytojus to pasakyti negalėtume, nes knygos tiražas mažas, vos 300 egzempliorių, tad vos pasirodžiusi knyga iškart tapo bibliografine retenybe. Galima pasiguosti nebent tuo, kad internete tą knygą galima susirasti ir ja naudotis.

Jei ne profesorės E. Eringienės močiutė Marija Racevičiūtė-Moncevičienė, tai tokios knygos tikrai nebūtų, o jeigu ir būtų, tai visai kito pobūdžio. Mat močiutei buvo persidavęs istorinės savimonės jausmas, jai buvo svarbu viskas, kas siejosi su giminės praeitimi net ir seniausiais laikais. Aišku, gerai, kai yra seni popieriai, dokumentai, bet labai svarbu, kad būtų, kas supranta tų senų dokumentų vertę, saugo prisiminimus apie giminės praeitį. Štai tokia buvo profesorės močiutė, kurios vardo diena liepos 22-ąją Mončių kaime buvo švenčiama kaip ypatinga šventė – juk Marijos diena. Anūkėlės pindavo vainikus, kabindvo ant senelės kambario durų ir kėdės, ant kurios atsisėsdavo varduvininkė. Tikras Mončių kaimo simbolis, rišamoji gija tarp praeities ir dabarties.

Tai štai močiutės sukaupti dokumentai iš Moncevičių giminės praeities iš esmės paveikė ir būsimos knygos turinį. Pagal pradinį sumanymą tai turėjo būti knyga apie profesorę, jos darbus onkologijos mokslo kryptyje, originalią jos pasiūlytą vėžio kilmės teoriją, natūralius antikūnus, kurie tokie svarbūs onkologijoje. Tačiau pačiu laiku prabilo ilgai tylėję seni giminės dokumentai: kam dar, jei ne profesorei juos paskelbti? Tiesa, carizmo laikais Moncevičiai ir kitos žemaičių bajorų giminės gerokai nukentėjo, kai kurios šakos buvo visai nuskurdintos, tad vadinamaisiais Smetonos laikais kai kurie tų Moncevičių niekuo nesiskyrė nuo kitų plikbajorių, kurių tiek daug buvo žemaičių žemėje. Jie mažai kuo skyrėsi nuo paprastų ūkininkų, dirbo žemę, arė, sėjo ir pjovė javus, augino gyvulius ir iš to vertėsi, tad apie bent kiek didesnį ponavimą nė kalbos nebuvo. Geriausias pavyzdys – pačios profesorės tėvai, išauginę gausią devynių vaikų (dešimtoji sesutė trijų mėnesių mirė) šeimą ir nelengvai sudurdavę galą su galu. Iš panašių šeimų išėjo daug pirmosios kartos nuo žagrės Lietuvos inteligentų. Tai ypatinga karta, turėjusi tvirtą tautinį nugarkaulį, tikėjimą ir moralines nuostatas, nepavaldžias laiko ir besikeičiančių santvarkų vėjovartoms. Kitaip kaip istorine drama nepavadinsi ir tą faktą, kad iš devynių Mončių kaime išaugusių Moncevičių vaikų, nė vienas nepasiliko gimtinėje. Buvo pasilikusi sesuo Teresė Medutienė, bet 1987 m. su vyru Pranu Medučiu verčiami melioracijos tarnybos paskutiniai išsikėlė iš Mončių kaimo į kolūkio gyvenvietą Plokščiuose. Nusipirko sodybą su pastatais, bet naujoje vietoje laimės nerado, susirgo nepagydoma liga. Jau Amžiną atilsį.

Kai žmonėms gimtinėje dėl įvairių priežasčių ir aplinkybių užsiėmimo ir vietos nelieka, ar tai ne išvietinimas, ne tam tikra tremties forma? Sąvoka „išvietinimas“ lietuvių pradėtas vartoti kaip angliško termino „displaced persons“ vertinys po Antrojo pasaulinio karo, kai Europoje ir pasaulyje pasklido pabėgėlių nuo karo banga. Turtinga lietuvių kalba mums siūlo nemažai ir kitų sąvokų sugriautiems žmonių likimams apibūdinti – išvežtieji, tremtiniai, pabėgėliai, išvietintieji, dipukai, emigrantai... Kiekvienas iš tų žodžių turi savų niuansų, bet lig šiol neprigijo vienas aiškus ir nedviprasmiškas terminas didžiajai XX amžiaus lietuvių dramai apibūdinti, kai didelė tautos dalis buvo pakelta iš gyvenamųjų vietų, prarasdavo ryšį su artimaisiais, netekdavo įprasto gyvenimo būdo ir buvo priversti rinktis nežinią.

Ištakų beieškant

Kaip ir kada Moncevičiai įsikūrė vietovėje, kuriai vėliau prigijo Mončių kaimo vardas, negalėjo atsakyti net daugiausia iš giminės istorijos žinojusi profesorės močiutė Marija Moncevičienė iš Racevičių. Savaip tyrimo mėgino imtis ir profesorė, kai jau pribrendo poreikis. Žinojo, kad pirmieji bajorai Moncevičiai apie save pirmąsias žinias yra palikę iš 1637 metų, o prieš apsireiškiant Mončiuose šios giminės šakos gyveno Mažeikių ir Kelmės krašte. Deja, niekas iš nūnai ten gyvenančiųjų nieko naujo profesorei negalėjo pasakyti. Žmonių atmintis ne beribė. Ką nors daugiau žinoję gulėjo po žeme, o juk ne vien žmonės išeina į Amžinybę, bet išnyksta ištisi kaimai, jau nekalbant apie atskiras mažesnes gyvenvietes. Mončių kaimas yra geriausias tokių pokyčių pavyzdys. Moncevičių giminės susiėjimo metu daug apgailestauta, kad šis kaimas kolūkinės santvarkos laikais buvo tarsi tyčia sunaikintas, „Žemaičių žemės“ kolūkio centru pasirinkus Plokščių kaimą, kuris tapo pagrindine jungtimi tarp Mončių ir Pėtaraičių. Plokščiai minimi tik XIX a., tad senumu su Mončių kaimu negalėjo lygintis. Kad Plokščių žemės taip pat priklausė Moncevičiams patvirtina sukilimo dalyvio Kajetono Moncevičiaus 1832 m. tardymo protokolas. Jame užfiksuoti parodymus davę trys Moncevičiai, Plokščių kaimo ribose turėję dvarelius su valstiečiais ir be jų. Profesorės Eringienės močiutė Marija giminiavosi su Plokščių kaimo gyventojais Butkais, Bertašiais, Galdikais, tad giminės genealoginis medis plačiai šakojosi.

Tai štai močiutės „archyve“, kuriam geriausią vietą vaizduotė piešia kažkodėl senos kraitskrynios dugną, glūdėjo būsimosios Moncevičių giminės knygos užuomazga, kai dar nė menkiausios tokio sumanymo užuominos nebuvo. Tiesa, reikėjo žmogaus, kuris tokios knygos vertę ne tik suprato, bet ir savo giminę užkrėtė. Šiandien profesorė Eringienė yra tarsi jungiamoji grandis tarp išblaškytų plačios giminės palikuonių, nors ji pati gal dėl tokio teiginio ir suabejotų. Tačiau renginys Kretingos viešojoje bibliotekoje ir giminės susibūrimas šitai patvirtina. Atvyko ir buvusi Mončių kaimo gyventoja Elvyra Urbonavičiūtė. Tarpukariu vidutiniokų ūkininkų Petro ir Liudos Urbonavičių gyvenamojo namo antrame gale buvo mokykla. Kiek ilgai dar gyvuos Mončių kaimo pavadinimas žmonių atmintyje, sunku pasakyti. Neliks paskutinio kaimo gyventojo, neliks ir kaimo. Tokia neišvengiamybė visiškai akivaizdi.

Knygoje rasime buvusių Mončių kaimo sodybų išsidėstymo planelį, išvardytos visos 25 paskutinės gyvenusios šeimos, jų nariai, pateiktos jų glaustos charakteristikos, būdingi įpročiai ir žmonių likimai. Glaustumas ne kliūtis vaizdingumui: minimas kaimo kalvis Antanas, kuris degtinę gėrė iki haliucinacijų, o kad pasigėrusio velniai nenusineštų, kalvis kreida užsibrėždavo ratą, tada nelabieji nepasiekdavo. Vienu sakiniu kuriamas vaizdelis tarsi iš N. Gogolio „Baubo“. Vaizdingos ir kitos charakteristikos. Už jas turime būti dėkingi E. Eringienei ir jos broliui, buvusiam matematikos mokytojui Petrui Moncevičiui, kurie knygoje rašo apie paskutiniuosius kitur išsikėlusius Mončių kaimo gyventojus.

Visos šios šeimos vertėsi žemdirbyste, bet tik trys buvo pasiturinčios, nors iš tiesų visai pasiturinti buvo tik viena ūkininkų šeima – Antano ir Barboros Mončių. Mat be žemdirbystės užsiėmė ir papildomu verslu – karstų gaminimu. Aštuoni ūkiai priskirtini prie vidutiniokų, devyni – mažažemiai, keturios bežemių, t. y. „trobelninkų“ šeimos. Keturios turtingesnės šeimos buvo ištremtos į Sibirą, nė vienas jų narys atgal į gimtinę nebesugrįžo: trys šeimos liko gyventi tremties vietose, o iš tremties sugrįžę Urbonavičiai kūrėsi Kretingoje ir Palangoje.

Iš Mončių kaimo kilęs skulptorius modernistas Antanas Mončys (1921–1993), Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukęs į Vakarus, gyvenęs Paryžiuje, kur ir pasiekė savo kaip menininko šlovės zenitą.

Kaip labiausiai pasiturinti ūkininkų šeima buvo jau paminėti A. Mončio tėvai – Antanas ir Barbora Mončiai. Antanas buvo vienintelis sūnus šeimoje, turėjo tris seseris – Bronę, Birutę ir Stasę. Tėvas buvo labai darbštus, praktiškas, neveltui ėmėsi paties patikimiausio verslo – graborystės. Jis nerūkė, negėrė, o Barbora Mončienė buvo rami, santūri, religinga, užjaučianti kitą žmogų ir dosni. Savo būdu ir poelgiais išlygindavo vyro trūkumus. Kaime juos visus vadino Mončeliais. Kodėl mažybiniu vardu, kokia prasmė slypėjo tokiame sakyme?

Pavardė ir faktas, kad jų žemė ribojosi su Moncevičių žeme, leidžia spėti, kad tai tos pačios giminės atstovai. Galimas dalykas, gilesnėje praeityje žemė buvo dalijama vaikams ir taip giminė išsiskyrė į atskiras šakas.
XX amžiuje šeimos jau nesigiminiavo, gal kokia juoda katė kadais buvo perbėgusi jų kelią. Žmonių atmintis visų tų peripetijų neišsaugojo, tačiau nuostatos išliko, tapo šeimų būdo bruožu. Gal todėl ir savo močiūtės Marijos niekam nebuvo šovę paklausti apie tų šeimų santykius praeityje. Apie tai tyli ir skulptoriaus Antano Mončio sukurtas koplytstulpis, pastatytas prie kelio, netoli Mončių sodybos.

Kai koplytstulpiai tyli

Kai tyliai rymo bebalsės koplytėlės, mitriau tenka suktis žmonėms, kurių pastangų niekas negali atstoti. Profesorė Eringienė į giminės praeities paieškas įsuko ir savo brolį Petrą Moncevičių, tikrą šios garbios giminės atstovą. Dabar pensininkas, gyvena Telšiuose, daug metų dėstė matematiką Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyriuje (nuo 2003 m. akademijos Telšių dailės fakultetas).

Ponas Petras prisimena, kaip kartą prieš daug metų į Mončių kaimą buvo atvažiavę Kazys Eringis ir sesuo Elenutė su dar visai maža dukra Vaiva. Jie ilgai kalbėjosi su močiute Marija, vartė senus giminės dokumentus, surašytus lenkų ir rusų kalbomis. Vykstant giminės šaknų paieškoms, ponui Petrui buvo aišku, kad visa tai ateityje virs konkrečiais darbais. Jo paties ta ateitis dar nelabai jaudino, eiti kartu nešaukė. Praėjo ne vienas dešimtmetis, kai panaši tyrinėtojo liepsna įsižiebė ir jame. Ne be sesers poveikio ir pavyzdžio įsižiebė. Šiandien Petras Moncevičius apgailestauja, kad močiutė buvo kalbinama taip vėlai, o juk reikėjo pradėti prieš kokius penkiasdešimt metų. Mes visi ir visur vėluojame, tokia mūsų tautos prigimtis, o nuo tos ligos išgydo tik gyvenimo patirtis ir laikas, bet mokėti tenka nesugrąžinamais praradimais.

Vėliau įsitraukusiems tenka smarkiau suktis, kaip ir nutiko ponui Petrui. Ėmėsi iš peties, kaip kad ir būdinga žemaičiui. Rinkdamas žinias apie Mončių ir kitus aplinkinius kaimus, juose gyvenusius žmones, tarp jų ir savo giminės asmenis paaukojo maždaug dvejus metus. Tvirtina daug kilometrų sukoręs, bene du tūkstančius valandų varginęs telefoną, nes teko kalbinti daugybę nepažįstamų žmonių. Vis dėlto labiausiai įkyrėjo saviškiams, giminės nariams, kuriuos klausinėdamas šio ir to išvargino taip, kaip sugeba tik žemaičiai. Žmonėms nelabai patinka, kai jų pernelyg daug klausinėji, nes iškyla žinojimo spragos ir akivaizdi žingeidumo stoka. Žodžiu, ponas Petras smarkiai rizikavo kartą ir visiems laikams įsigyti didelio įkyruolio reputaciją, bent jau tarp savo artimų ir tolimesnių giminaičių.

Šiandien tie pavojai praūžė, įdėtų pastangų rezultatas akivaizdus – bendromis giminės pastangomis sukurta naujoji Moncevičių giminei skirta knyga, joje yra ir Petro Moncevičiaus publikacija. Knygoje aprašomi septynių kartų giminės atstovai, o kaip matematikas ponas Petras turi ką pasakyti ir dėl skaičiaus septyni. Vienas pasaulio šachmatų čempionas tvirtino galįs apskaičiuoti septynis savo ir priešininko ėjimus. Būtų puiku, jei pavyktų įveikti skaičiaus septyni ribą ir aptikti savo giminės dar senesnės kartos atstovų pėdsakus, kurie tikriausiai pasiekiami, jeigu tik būtų norinčiųjų gilintis ir pakaktų parako. Ponui Petrui labiausiai gaila prarasto ir nesugrąžinamo laiko, pernelyg lėto susivokimo apie giminės šaknų svarbą, ištakas ir protėvių nuveiktus darbus, kurie suteikia pasitikėjimo ir stiprybės taip pat ir mūsų kartos žmonėms.

Gyvoji žemės atmintis

Gerokai išvargino poną Petrą pastangos gilintis į bajorų Poplavskių, arba kaip vietiniai žemaičiai vadino – Paplauskų praeitį. Promočiutė Benedikta buvo šios giminės rišamoji grandis su Moncevičiais. Bet močiutės iš kapų neprikelsi ir nebeiškvosi. Petras Moncevičius kreipėsi į Šiaulių apskrities laikraščius, taip pat į Skuodo rajono laikraštį Mūsų žodis, pastatė ant kojų ir savo studentus, kad jie savo gyvenamose vietovėse paklausinėtų, ką žmonės apie tuos Poplavskius prisimena. Gavo keletą atsiliepimų, bet jie ne itin praturtino jau turėtas žinias.

Apie gimtąjį Mončių kaimą žinias rinkti juk susigriebta, kai tame kaime buvo belikęs vienas žmogus – Antanas Viskonta. Kiti išsibarstė po pasvietes, senieji išmirė. O juk kaime gyveno 25 ūkininkų šeimos, turėjusios daug protingų ir į žmones išėjusių vaikų – kai kurie iš jų būtų turėję ką papasakoti. Tik niekas nepaklausė, nes nerūpėjo, toks buvo supratimas. Ponui Petrui akivaizdu, kokia tai būtų vertybė, nes juk labai retai aprašinėjami gimtieji kaimai, šeimos ir jų nariai, žmonių užsiėmimai, jų šventės, papročiai, tuose kaimuose veikusios mokyklos ir panašūs dalykai. P. Moncevičius panašių aprašymų yra skaitęs Kazio Eringio knygoje, didelį įspūdį jam padarė lyg ir paprasti aprašyti dalykai, kurie taip pat nemažai pasako.

Plokščių kaime Leonas Černeckis, kuriam 84-eri, P. Moncevičiui daug papasakojo apie Mončių kaime gyvenusius ūkininkus, kurie įsitraukė į partizaninį pasipriešinimą, žuvo ar buvo ištremti. Deja, P. Moncevičiaus kartos asmenys savo atmintyje daug mažiau išlaikę prisiminimų apie savo senelius ir prosenius. Užklausti jauni žmonės galvas kraipo, dažniausiai maža ką iš savo tėvų ir senelių pasakojimų prisimena, į vientisą giją tų prisiminimų nesusieja. Senbuviai būtų daugiau papasakoję, nes buvo gyvoji žemės atmintis. Micaičiuose užklausęs apie Racevičius išgirdo apgailestavimą: prieš du mėnesius Telšiuose mirė šimtametė, ana daug būtų galėjusi pasakyti apie Micaičių kaimą ir dvarą, bet niekas nepaklausė, neįdomu buvo. Telšių kapinėse P. Moncevičius ieškojo tos senolės kapo, bet taip ir nepavyko rasti.

Kartu su sūnumi ponas Petras perkalėdojo penkias bažnyčias ir vienuolyną, tikėdamasis rasti naujų jam rūpimų duomenų. Vienuoliai jam šaltokai paaiškino, kad visi seni dokumentai žuvo per karą, neverta ieškoti. Darbėnuose kategoriškai atsisakyta padėti, o Grūšlaukyje mišias laikęs kunigas net neįsileido. Širdingiau sutiko Salantų bažnyčios kunigas, kuris atšvietė dokumentus, kuriuos turėjo iš senesnių laikų, bet tik aplinkinių kaimų.

Mončių kaime šviesa spingsi tik vienoje sodyboje, kurioje gyvena minėtojo Antano Viskonto giminaičiai. Kol jie gyvens, tol bus kaimo užrašas, tiek tvers ir jų gimtasis Mončių kaimas, taip gražiai savo pavadinime saugantis Moncevičių ir kitų ten gyvenusių giminių atmintį.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: 

Knygos pristatymo dalyviai: Petras Moncevičius, Alė Eringytė – Grikienienė, Vaiva Eringytė ir Elena Eringienė

Profesorė su broliais ir seserimis – Moncevičių giminės palikuonimis