Nesuvokiami atrankos kriterijai

 (edukologai Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje)

Regina Norkevičienė

„Mokslo Lietuvoje“ diskutuojama dėl dabar leidžiamoje enciklopedijoje skelbiamų biogramų atrankos. Natūralu: vieni leidinį vertina vienu aspektu, kiti – kitu, tačiau enciklopedija visuotinė, tad požiūriai į ją teisėtai skirtingi.

Jau nuo pirmųjų tomų man, edukologei, kelia nuostabą sunkiai suvokiami mūsų srities – edukologijos, dalykų didaktikos specialistų atrankos kriterijai. Kuo daugiau tomų išleidžiama, tuo atranka atrodo sunkiau suprantama.

Svarbiausi asmenys visoje mokymo sistemoje, be abejo, mokytojai. Apsidžiaugiau, kad enciklopedijos sudarytojai jų nepamiršo: pirmuosiuose puslapiuose žinomos lituanistės Laimos Abraitytės biograma. Vartau tolimesnius tomus, veltui ieškau, pvz., Bronės Katinienės – taip pat lituanistės, išugdžiusios didelį būrį žymių mūsų kultūros žmonių, parašiusios daugybę reikšmingų straipsnių, kūrusios mokomuosius filmus apie rašytojus, dirbusios universitete, su studentais sukaupusios kalnus medžiagos mokyklos istorijai. Be to, talentingos memuaristės, knygos apie A. Vienuolį autorės. Deja, okupacijos metais pedagogai lituanistai buvo įtartini režimui, o ne apdovanojimų verti. Nutylimi ir kiti žymūs mokytojai. Tikuosi, nebus pamiršti bent alfabeto gale esantys reikšmingų knygų, vadovėlių autoriai (pvz., Jūratė Sirtautienė, Rapolas Šaltenis, Nijolė Šervenikaitė, Juozas Tarvydas, Antanas Zabotka ir kt.).

Gerai akademinei visuomenei žinomi vyresnės kartos bendrosios pedagogikos specialistai. Enciklopedijoje jie yra ir turi būti. Iš dabartinės kartos mokslininkų natūralus atrankos kriterijus – habilituoti daktarai, profesoriai. Tačiau šis kriterijus taikomas ne visiems, ypač dalykų didaktikos specialistams. Seniai habilitacinius darbus apgynusios profesorės, pvz., Danutė Klumbytė, Albina Katinienė, pirmoji dirbusi Šiaulių universitete, antroji – Pedagogikos institute, vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete. Kodėl? Neradau prof. habil. dr. Algirdo Ažubalio ir kt. Gal nespėta: vėliau apgynė disertacijas, gavo mokslinius laipsnius? Taigi ir šis kriterijus – įtraukti į enciklopediją habilituotus daktarus, profesorius – neišlaikytas.

Dar sunkiau suvokiami kriterijai atrenkant nehabilituotus daktarus docentus (vadintus kandidatais). Antai šviesaus atminimo kalbos didaktikos specialistai Pranas Gailiūnas ir Ignas Jurkonis, panašios biografijos, išleidę panašaus lygio darbų, tačiau pirmojo biograma yra, antrojo – nėra. Taip pat dvi Vilniaus pedagoginio universiteto docentės – žymi kalbos didaktė, daugelio darbų autorė įtraukta, o literatūros didaktė pamiršta. Tad galvoti, jog vienos aukštosios mokyklos buvo atidesnės savo mokslininkams, kitos abejingesnės – vėl netikslinga. Lemia kažkokie atsitiktinumai.

Gerai pažįstu buvusį Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą (dabar daugelį kartų pavadinimus keitęs centras). Septintuoju–devintuoju XX a. dešimtmečiais šioje įstaigoje subrendo daug edukologijos mokslininkų, dalykų didaktikos specialistų, dirbusių aukštosiose mokyklose, šiame institute, ruošusių programas, vadovėlius Lietuvos mokyklai, pagal galimybes siekusių išsaugoti, įtvirtinti būtent lietuvišką mokyklą, nors apie tai viešai prabilta tik atkuriant nepriklausomybę. Nepaminėta doc. dr. Laima Jakubauskienė, sukūrusi originalią gimtosios kalbos pradinio mokymo sistemą. Nepelnytai užmirštas Leonas Gedvilas, taip pat kalbos mokymo programų bei vadovėlių autorius. Dabar skaudžiai apgailestaujame, kad labai smukęs mokinių raštingumas, gimtosios kalbos mokėjimo lygis. Turbūt nereikėjo griauti pagrindų, laiko patikrintos sistemos. Revoliucija, kurią vykdė žemesnės kvalifikacijos žmonės, gerai nesuvokę integracijos pagrindų, šalia kitų veiksnių, daug pakenkė raštingumo lygiui. Tik vargu ar jie patys tai suvokia.

Buvo Pedagogikos institute ir kitų dalykų didaktikos specialistų, daug nusipelniusių Lietuvos mokyklai. Antai doc. dr. Zenonas Marcinkevičius, kūręs Lietuvos mokyklai muzikos mokymo programas ir vadovėlius, diegęs etninės muzikos tradicijas; dr. Vytautas Januškevičius – originalių vokiečių kalbos programų bei vadovėlių autorius; šviesaus atminimo dr. Stasys Molis, siekęs kurti Lietuvos mokyklai gamtos mokslo programas. Jo vadovėliai buvo verčiami ir į užsienio šalių kalbas. Kaip džiaugdavosi kolega Stasys, vadovėliui radęs tinkamą sakmę, originalų gamtos garsų pamėgdžiojimą, kaip prašydavo lituanistų jam padėti. Ar tai ne tas pats siekimas išsaugoti tautinę mokyklą, vėliau keletą metų garsiai deklaruotą ir greitai užmirštą? Daug vertingų darbų yra palikusi, daug knygų išleidusi šviesaus atminimo dr. Apolonija Paurienė, prof. Jono Laužiko mokinė, deja, išdrįsusi kritiškai vertinti kai kuriuos mokyklų pertvarkos aspektus ir, kaip daugelis bandžiusių reikšti kiek kritiškesnę nuomonę, patekusi į pertvarkos „strategų“ nemalonę.

Enciklopedijoje yra aprašyti vos keli Pedagogikos institute dirbę, daktaro laipsnį turėję reikšmingų knygų bei vadovėlių autoriai, tačiau juos pristatė ne dabartinė įstaiga, laikanti save instituto darbo tęsėja, o kiti asmenys, kitos įstaigos bei organizacijos.

Skaitant atskirų asmenų biogramas, kyla ir kitokių palyginimų. Literatūrologai, istorikai, panašiu lygiu reiškęsi savo srityse, kažkodėl labiau nusipelno dėmesio negu edukologai. Labai gerbiu doc. dr. Juozo Jasaičio atminimą, esu susipažinusi su jo mokslo darbais, beletristika. Džiaugiuos, kad jis deramai pristatomas. Taip pat gerbiu ir doc. dr. Teresės Bukauskienės atminimą. Norisi sugretinti šių dviejų iškilių asmenybių veiklą: panašiu laiku gimę, mokytojavę, gynę disertacijas lituanistai. Pirmasis – apie G. Bitę-Petkevičaitę literatę, antroji – apie Bitę pedagogę, vėliau skelbę reikšmingų darbų iš savo srities (ypač svarbi T. Bukauskienės studija „Literatūros mokymo istorija (iki 1940 m.)“), grožinės kūrybos. Deja, T. Bukauskienė – edukologė – enciklopedijoje neminima.

Dar labiau nustebau neradusi enciklopedijoje edukologės dr. Almos Gudonytės, daug dešimtmečių dirbusios Pedagogikos institute, išleidusios keletą knygų. Aišku tai, kad centras, laikantis save instituto istorijos tęsėju, neprisimena tų, kurie dirbo iki drastiško instituto griovimo. Tačiau antras dr. A. Gudonytės veiklos etapas kitoje srityje prasidėjo atkūrus nepriklausomybę. Jos didžiulio darbo rezultatas – Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus įsteigimas. Prie šio muziejaus, nuoširdžiai dr. A. Gudonytės globojamos, šliejosi daug visuomeninių organizacijų, puoselėjusių lietuvių identitetą, etninę kultūrą. Čia vyko knygų pristatymai, žymių žmonių jubiliejai, parodos. Du dešimtmečius, iki pat dr. A Gudonytės mirties, šis muziejus – ryškus mūsų kultūros židinys. Ir kaip enciklopedijos rengėjai galėjo viso to nepastebėti?

Skaitant biogramas kyla dar viena abejonė – kažkodėl labiau vertinami JAV, kitose užsienio šalyse dirbę lietuviai mokslininkai. Apgynę disertaciją, paskelbę keletą straipsnių, jie nusipelno enciklopedijos dėmesio. Lietuvoje gyvenę mokslininkai, ypač edukologai, apgynę disertaciją, paskelbę keletą knygų, to dėmesio nesulaukia. Svetingumas – gera ypatybė, teisingumas – ne blogesnė.

Perskaičius enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos, straipsnių autorių, recenzentų pavardes, edukologijoje gerai žinomas ir negirdėtas, nelengva apčiuopti visą mokslo sritį vienijantį, pagrindines jo šakas apimantį edukologų branduolį, atstovaujantį žymiausioms mokslo bei mokymo įstaigoms. Gal būtent tai trukdė suformuoti aiškesnius atrankos kriterijus, jais vadovaujantis sudaryti vardyną, išvengti daugelio neapsižiūrėjimų, atsitiktinumo. Dabar, deja, kai kurios sritys, ypač dalykų didaktika, netgi kažkada labai reikšmingos įstaigos liko už dėmesio ribų.

Enciklopedija – visuotinė, tad iš jos tikimasi, jog bus apimtos visos Lietuvos kultūros sritys. Deramu lygiu jas reprezentuoti labai sudėtinga, o ginti savos specialybės teises – natūralu.

P. S. Pratęsiant A. Ruzgo („Mokslo Lietuva“, 2010 11 04, Nr. 19, p. 11) mintis apie rezistentus: ar Panevėžio apylinkių partizanų vadas J. Šomka – Čerčilis įtrauktas į tolimesnius tomus? Jeigu ne – mielai prisidėčiau paruošiant jo biogramą.