Jonas Kuprionis – miškininkas iš Dievo malonės (2)
Pradžia Nr. 4
Rugpjūčio 3 dieną paminėsime iškilaus miškininko, žurnalisto, vieno iš skautų organizacijos Lietuvoje įkūrėjo profesoriaus Jono KUPRIONIO 110-ąsias gimimo metines. Tai apie jį išeivijoje tokias eilutes yra palikęs kunigas dr. Juozas Prunskis: „Mielas žmogus, uolus lietuvis, darbštus, pažangus ir sėkmingas profesorius“. J. Prunskis neabejodamas į šimto tremtyje gyvenančių tauriausių lietuvių sąrašo pirmąsias eiles būtų įrašęs J. Kuprionio pavardę.
Išlieka ši asmenybė kaip viena iš ryškiausių ir Lietuvos žmonių atmintyje. J. Kuprionio sūnėnas pedagogas Jonas Bagdonas, veikdamas pagal nuostatą – geriau anksčiau, negu pavėluotai – dar 2010 m. vasarą iš spaustuvės AB „Spauda“ parsivežė dažais kvepiančią naują savo sudarytą knygą „Jonas Kuprionis miškininkas“. Tai jau antroji iš Anykščių krašto kilusio, o kūrybingiausius savo profesinės pedagoginės veiklos metus atidavusio Trakams, kuriuose ir dabar gyvena, J. Bagdono sudaryta knyga. Pirmoji – „Jonas Kuprionis skautas“ pasirodė 2006 metais.
Veikiausiai Anykščiuose vasarą bus paminėtos J. Kuprionio 110-osios gimimo metinės, nes tai jau į tradicijos rangą iškylanti šventė – juk buvo labai gražiai šis anykštėnas pagerbtas 90-ųjų ir 100-ųjų gimimo metinių proga. Jei taip įvyks, tai vartydami naują knygą renginio dalyviai ir svečiai tarp 169 nuotraukų – tiek sugebėta įdėti į knygą – atras ir daug pažįstamų veidų. Tai žymūs profesoriai ir daktarai, miškininkystės mokslo Lietuvoje kūrėjai ir praktinės veiklos vykdytojai, tai ir visai šaliai nusipelnę kultūros žmonės, visuomenininkai, pagaliau ir tiesiog anykštėnai, įmūriję savąją plytą į nepriklausomybės statinį, kurio vardas – Lietuva.
Žodžiu, knyga turininga, verta asmenybės, kuriai prisiminti ir skirta. Kalbindami Joną BAGDONĄ mėginsime atskleisti dar vieną kitą nežinomą ar primirštą Lietuvos miškams ir žmonėms nusipelniusios asmenybės gyvenimo ir veiklos puslapį.
Spausdinto žodžio vertė
Mokslo Lietuva. Prisiminkime, kaip susidomėjote savo dėdės ir krikštatėvio Jono Kuprionio veikla ir kada pradėjote kaupti knygoms „Jonas Kuprionis skautas“ ir „Jonas Kuprionis miškininkas“ reikalingą medžiagą? Kokį vaidmenį čia buvo lemta suvaidinti šeimos albumui?
Jonas Bagdonas. Mano tėčiui Kuprionis užprenumeravo ir nuolat siuntinėjo savo redaguojamą žurnalą „Mūsų girios“, tad iš vaikystės dienų šį leidinį nuolat mačiau prieš akis. Giliai įstrigo kai kurios žurnalo nuotraukos, pvz., prof. Povilo Matulionio laidotuvių ir kitos. Kai pramokau skaityti iš tų laikų, maždaug nuo 1936–1937 m. ir prisimenu „Mūsų girias“.
Apskritai namuose buvo daug įvairių spaudinių, nes tėvas antrą kartą grįždamas iš Amerikos atsivežė daug laikraščių ir žurnalų. Kur jis pramoko skaityti – nežinau, taip ir nesugebėjau iškvosti, bet jis atsivežė krūvą socialdemokratinės literatūros. Prenumeravo „Ūkininko patarėją“ su visais priedais, o mama – žurnalą „Lurdas“, kurį leido 1936–1940 m. tėvai vienuoliai kapucinai. J. Kuprionis mamai siuntinėjo žurnalą „Žvaigždė“. Mes, vaikai, taip pat visi savo žurnalus turėjome. Gyvenome Dabužių kaime Kavarsko valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Buvome gan šviesi šeima, vieni pirmųjų kaime, gal 1935 ar 1936 metais nusipirkome radijo aparatą.
Dėdė Jonas mane visokiomis knygelėmis apdovanodavo, prisiųsdavo gyvą jų galą, iš jų mokiausi visokių eilėraščių. Mokėjau Kazio Binkio „Joną pas čigonus“, daug Bernardo Brazdžionio eilėraščių, tad tarp giminių pagarsėjau kaip didelis deklamatorius. Brandžiame amžiuje buvau tapęs tikru snobu, knygų rijiku, turėjau, kiek įmanoma buvo turėti, knygų apie gamtą. Noriu pasakyti, kad dėdės Jono Kuprionio gamtos ir spausdinto žodžio pasaulis man buvo ir liko artimas. Pagaliau tą savo snobizmą galėčiau ir pateisinti, nes savo mokiniams visada knietėjo vis ką nors nauja be matematikos pasakyti.
ML. Prisimenu Jus dar iš tų laikų, kai buvote tuometės Trakų vidurinės mokyklos direktorius ir matematikos mokytojas, kurį dažnai buvo galima sutikti Trakų knygyne su glėbeliu naujų knygų. Kam šiandien pasakysi, kad Trakuose nebėra knygyno – neišsilaikė. Jeigu tai žinių visuomenės požymis, tai labai atsiprašau.
J. Bagdonas. Viskas parduota, jei būtų galima, tai Trakuose ir pilis su bažnyčia jau būtų parduoti.
ML. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos Respublika kūrė knygynus, atidarinėjo naujas mokyklas, o dabartinėje Lietuvoje uždarinėjami knygynai ir mokyklos. Toks skirtumas.
Vaizdingai apibūdinote, kaip formavosi Jūsų tėvų, per juos ir Jūsų santykis su knyga, spausdintu žodžiu, mokslo žiniomis. Bet neatsakėte į klausimą, kaip prasidėjo tikslingas domėjimasis
J. Kuprionio asmenybe, moksline ir visuomenine veikla?
J. Bagdonas. Svarbiausias impulsas prasidėjo 1991-aisiais metais, kai buvo minimos J. Kuprionio 90-osios gimimo metinės. Į Lietuvą pradėjo važinėti Danutė Ankaitienė, J. Kuprionio duktė, užsimezgė glaudesnis ryšys. Beje, D. Ankaitienė ir jos vyras Romas Ankaitis už tą pirmąją kelionę į Lietuvą jautė dėkingumą Šarūnui Marčiulioniui. Kai 1989 m. krepšininkas atvyko į JAV žaisti krepšinį NBA, Danutei tekdavo jam vertėjauti, Šarūnas artimai bendravo su Ankaičiais. Gaila, kad savo tėvelio 90-mečiui skirtame minėjime Anykščiuose Danutė ir Romas negalėjo dalyvauti, nes baigėsi jųdviejų vizų galiojimo laikas ir teko išvykti anksčiau. Tame minėjime ir buvo nuspręsta, kad reikėtų parengti apie profesorių knygą – o kas padarys? Teko man imtis knygos sudarymo darbo.
ML. Toli gražu ne apie kiekvieną mokslo žmogų išleistos net dvi tokios solidžios knygos. J. Kuprioniui pasisekė.
J. Bagdonas. JAV gyvenantys J. Kuprionio artimieji buvo numatę, kad bus išleista viena knyga, bet kai pradėjau domėtis jo bibliografija, įsitikinau, kokia plati, įvairiapusė buvo šio žmogaus veikla. Vienoje knygoje visa tai aprėpti buvo tiesiog neįmanoma. Be to, artėjo skautų jubiliejus, 2008 m. turėjo būti minimas Lietuvos skautų organizacijos 90-metis, o J. Kuprionis juk vienas šios organizacijos kūrėjų Lietuvoje. Taip 2006 m. pavyko išleisti knygą „Jonas Kuprionis skautas“, solidžią tiražo dalį padovanojome Lietuvos skautų organizacijoms.
Jau tada buvome apsisprendę imtis ir antrosios knygos. Galutinį sprendimą priėmėme „Šarūno“ viešbutyje Vilniuje, kur susitikome trise – J. Kuprionio žentas Romas Ankaitis, „Mūsų girių“ redaktorius Algirdas Berželionis ir Jūsų nuolankus tarnas. Padarėme ir tą įvykį įamžinusią nuotrauką.
Abiejų J. Kuprioniui skirtų knygų leidybą parėmė jo duktė Danutė Ankaitienė su savo vyru Romu Ankaičiu, duktė Dalia ir sūnus Algis Kuprionis. Esu labai dėkingas Danutei ir Romui Ankaičiams, kurie išsaugojo įvairius J. Kuprionio dokumentus, kurie būtent Ankaičių dėka ir išliko. Gaila, kad nebuvo išsaugotos Kuprionio knygos, sukaupti laikraščiai, apie ką apgailestaudamas rašė ir laikraščio „Draugas” (JAV) redaktorius, prelatas dr. Juozas Prunskis. Danutė Ankaitienė man ir žurnalo „Mūsų girios“ redaktoriui Algirdui Berželioniui siuntė paties J. Kuprionio ir apie jį parašytų įvairių straipsnių kopijas. Tai toli gražu ne visi straipsniai, nes kai sudarinėjau knygas apie J. Kuprionį, teko nemažai padirbėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skaitykloje. Padedant bibliografei Ringailei Bagušytei ieškojau J. Kuprionio straipsnių įvairiuose JAV spaudiniuose ir taip pat toli gražu ne viską pavyko rasti.
Į mišką žvelgė pirmiausia sodintojo akimis
ML. Kokie sunkumai iškilo, rengiant pastarąją knygą apie J. Kuprionį?
J. Bagdonas. Medžiagos gausa ir abejonės – tai didžiausias sunkumas sudarant šią knygą. Suprantu, kad geras rašytojas ir ne tokią knygą parašytų ar sudarytų. Labai jaudinausi, kad ganėtinai silpna man atrodė mano, kaip knygos sudarytojo, parašytoji knygos įžanga. Paminėjau, ką laikiau reikalinga – kas apie J. Kuprionį buvo rašęs, apie ką jis pats rašė. Apie jį rašė pirmiausia miškininkai Vincas Žemaitis (kartu kūrė miškininkų draugiją), buvę J. Kuprionio studentai Jonas Kučinskas, Zenonas Prūsas, Petras Šilas, bendramoksliai prof. Mykolas Jankauskas ir prof. Juozas Rauktys, vėliau akad. prof. Leonardas Kairiūkštis, prof. Jonas Repšys, prof. Albertas Vasiliauskas ir visas būrys žurnalistų.
Nuo ko pradėti knygą? Neišvengiamai iškilo klausimas, ypač svarbus kalbant apie tokią įvairiapusę asmenybę. Apie Kuprionio skautišką veiklą jau nebuvo reikalo rašyti, nes tam buvo skirta pirmoji knyga. Siekdamas atskleisti asmenybę atrinkinėjau J. Kuprionio parašytus straipsnius nepriklausomoje Lietuvoje, susidariau tam tikrus blokus, kuriuos ir pabandžiau užpildyti. Pradėjau nuo pirmųjų jo paties rašytų straipsnių miškininkystės klausimais. Tai straipsniai apie miškus valstybės ūkyje, kodėl ūkininkams turi rūpėti auginti mišką, kada geriausia medelius sodinti, apie kelių ir galulaukių apsodinimą medžiais, sodybų puošimą ir pan.
ML. Žinome, kad J. Kuprionis buvo vienas iš tų aktyvių ir energingų miškininkų, kuris tarpukaryje jaunuomenę telkė sodinti medelius ir miškus, puošti aplinką, žodžiu, buvo tikras Lietuvos gražinimo entuziastas. Bet štai kas mane ypač nustebino: 1944 m. pavasarį „Ūkininko patarėjas“ išspausdino J. Kuprionio straipsnį „Ar šiemet sodinsime medelius?“. Vyksta karas, frontas artėja Lietuvos link, o J. Kuprionis kviečia visus, galinčius prisidėti prie miško želdymo darbų, sodinti medelius. Straipsnyje rašo, kad karo sąlygomis sunku pasisamdyti darbininkų, bet daug darbų gali padaryti mokiniai, yra ir nesunkių medžių sodinimo darbų, kiekvienam pakeliamų. Karas baigsis, miškai nebus beatodairiškai kertami, mediena išvežama – pasodinti miškai tarnaus vietos gyventojams. Bet miškai auga lėtai, reikės dešimtmečių jiems užaugti, tad laiko negalima prarasti. J. Kuprionio žvilgsnis siekia toli į priekį – tai valstybininko ir visuomenininko žvilgsnis.
J. Bagdonas. Mano apsisprendimą, kokius straipsnius į knygą dėti, būtent ir lėmė jų visuomeniškumas, todėl stengiausi dėti ne tiek mokslinius ir specifinius iš miškininkystės srities, bet tokius, kurie būtų įdomūs platesniam skaitytojų būriui. Manau, kad iš knygos ryškėja, kad J. Kuprionis visų pirma sodintojas, ir į mišką jis daugiausia žvelgė sodintojo ir visuomenininko, gal mažiau naudotojo akimis. Miško sodinimas – vienas kilniausių darbų, nes dirbamas vaikų ir vaikaičių labui.
Miškininkystės terminijos kūrimo ragintojas
ML. J. Kuprionis daug nusipelnė miškininkystės terminijos labui, su bendraminčiais įkurdamas ir pradėjęs 1929 m. leisti žurnalą „Mūsų girios“ kaip vieną pirmųjų uždavinių jis matė būtent miškininkystės lietuviškos terminijos skatinimą.
J. Bagdonas. Jaunųjų miškininkų pastangomis pradėjus leisti žurnalą „Mūsų girios“, galvota apie visus Lietuvos miškininkus ir gamtos mylėtojus buriantį leidinį. Kaip žurnalo redaktorius J. Kuprionis savo veiklą pradeda nuo miškininkų ir visų norinčiųjų prisidėti jėgų telkimo. Žurnale turėjo būti naudingos medžiagos ir mokslininkui, ir menkesnio išsilavinimo miškininkui, kaip ir bet kuriam kitam gamtos mylėtojui. Svarbiausias siekis – krašto gerovė, kiek ji priklauso nuo miškų.
Įdomu, kad jau pirmajame „Mūsų girių“ numeryje J. Kuprionis kvietė rašyti miškininkystės terminų klausimais, rinkti tam reikalui reikalingus žodžius, teikti pasiūlymus. Viena svarbiausių užduočių – vartojamų sąvokų aptarimas, lietuviškų terminų tobulinimas, nes daugelis atsitiktinių pavadinimų ir terminų į lietuvių kalbą pateko iš rusų ir lenkų kalbų, o susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei iškilo būtinybė miškininkystės terminiją tvarkyti.
Negavus reikiamos medžiagos, teko šį darbą keleriems metams atidėti ir prie jo sugrįžti tik 1932 metais. Šį darbą paskatino 1931 m. pabaigoje pasirodęs „Lietuviškosios enciklopedijos“ I tomas ir kas mėnesį pradėję eiti nauji enciklopedijos sąsiuviniai. Enciklopedijos leidime miškininkams atstovavo prof. Povilas Matulionis, o jam mirus, enciklopedijos redakcija prie šio darbo pakvietė prisidėti J. Kuprionį. 1933 m. vykęs miškų tarybos suvažiavimas išrinko net komisiją, kuri rinktų miškų sričiai kuo daugiau terminų ir žodžių, kad jie atsidurtų kituose enciklopedijos tomuose. Į komisiją buvo išrinkti J. Gudonis, J. Skaisgiris ir J. Kuprionis. Galvota apie specialų miškininkystės žodyną, kuris būtų tarsi miškininkystės srities enciklopedija.
Pagaliau šį darbą skatino ir Kazimiero Būgos pradėtas rašyti „Lietuvių kalbos žodynas“. Štai kodėl žurnale „Mūsų girios“ skaitytojai buvo kviečiami prie šio darbo svarbos prisidėti, buvo aiškinama, kaip svarbu ir reikia ką nors bendro su mišku turinčius žodžius rinkti – medžių ir jų atskirų dalių pavadinimus, kaip vartojama įvairiuose Lietuvos kraštuose, miškų vietų vardai, medžio dirbiniai, iš medžio gaunami produktai, miškų kenkėjai, miškų gyvūnijos ir augalijos atstovai, grybų, uogų pavadinimai, su miško transportu, prekyba, pramone susijusius pavadinimus. Tų žodžių prasmę aiškinti siūloma užrašant žmonėse vartojamu sakiniu ar keliais.
Kaip ten su tuo urėdu?
ML. Jei mano atmintis neapgauna, žodžiai „urėdas“, „urėdija“ J. Kuprionio netenkino, nes atsitiktinai buvo pritaikyti miškininkystės reikalams. Likimo ironija, kad šią pareigybę jam pačiam vėliau teko užimti.
J. Bagdonas. Būtent miškininkai išsaugojo seną lietuvišką žodį urėdas, kuris nieko bendro su mišku senovėje gal ir neturėjo. Prisiminkime A. Strazdelio eilutes:
„Ateina urėdas,
Ir paskui tijūnas –
Dominyko nabagėlio
dreba visas kūnas.“
ML. Tada nepamirškime ir Dionizo Poškos „Mužiko Žemaičių ir Lietuvos“, kur taip pat kalbama apie urėdą – tikrą baudžiauninkų kankintoją:
„Urėds lapt už pakaušio, nurovė kaltūną,
Kaip kokiam bernadinui padarė karūną,
O kai plaukų nebuvo, už ausies nutvėrė
Ir, ant žemės išvertęs, su lazda nupėrė.“
Istoriškai urėdas reiškė didžiojo kunigaikščio pareigūną, vėlesniais laikais – dvaro prievaizdą. Šis įvaizdis ir įsitvirtino baudžiavos laikais.
J. Bagdonas. O miškininkai išsaugojo urėdo visai kitą prasmę: tai kelias girininkijas tvarkantis ir prižiūrintis miškų ūkio pareigūnas. Galėjo ir neišsaugoti šito žodžio, nes kai kuriems kalbininkams ir miškininkams urėdas atrodė netinkamas terminas, slavizmas. Pasiūlymų būta įvairiausių – miškus prižiūrintį pareigūną vadinti girėnas arba giriūnas. Pastarasis terminas labai artimas girininko terminui, todėl paprastiems žmonėms būtų sunku skirti kas yra kas. Be to, prof. Juozas Balčikonis atkreipė dėmesį, kad lietuvių kalboje užsiėmimą pažyminčių žodžių su galūne „ūnas“ težinome vieną kitą ir tie patys turi neigiamą atspalvį – palaidūnas, dykūnas ir dar keli. Taigi, J. Balčikonis nesiūlė giriūno termino vartoti.
Dideliu ponu J. Kuprionis nesidėjo
ML. Ar tai, kad esate matematikas, padėjo Jums sudarant šią knygą? O gal trukdė?
J. Bagdonas. Nepervertinčiau savo profesijos poveikio šiam darbui. Nesu labai tvarkingas, kartais neprisimenu, kur ką pasidedu. Bet man padėjo, kad trejus metus kariuomenėje buvau raštininku. Čia pasijuokimui. Mano, kaip matematiko, profesija gal padėjo nebent atidesniam žvilgsniui į tam tikrus dalykus, skatino didesniam susikaupimui, mėginant išsiaiškinti kai kuriuos man ne visai aiškius dalykus.
Profesoriaus asmenybę atskleisti bandžiau ne vien per straipsnius – jo paties ir apie jį parašytus, bet ir per nuotraukas. Kai kam gal atrodys, kad sudėjome viską, ką turėjome. Iš tikro, ne visai taip. Prie vienos nuotraukos parašyta, kad J. Kuprionio dukters Danutės ir sūnaus Algio krikšto tėvai buvo miškininkai, studijų draugai. Man norėjosi atskleisti J. Kuprionio aplinkos žmones, su kuriais jis daugiausia bendravo, ypač miškininkus, bet ne vien juos, nes J. Kuprionio interesai vien miškininkyste neapsiribojo. Arba štai kitoje nuotraukoje J. Kuprionio žmonos Marijos Sragytės-Kuprionienės tėvas Marcelis Sragys – knygnešys, caro laikų tremtinys. Šalia jo – brolis kunigas Feliksas Sragys, leksikografas – Kuprionienės dėdė. Vartydami knygos puslapius turime progos tuos ir kitus žmones prisiminti. Man atrodo, kad visos nuotraukos atskleidžia įvairiapusiškos J. Kuprionio asmenybės interesus.
Kai kurios nuotraukos turi ir etnografinę vertę, nes tie laikai nebegrįš. Kad ir nuotraukos, kur J. Kuprionio brolis Antanas ruošia linų galvutes žardijimui, arba – Kūčios Antano šeimoje, arba brolienės kraičio vežimas.
ML. Ar rengiant abi knygas Jums pačiam naujų spalvų ir atspalvių dėdės J. Kuprionio asmenybėje pavyko patirti?
J. Bagdonas. Ir ne vieną, kadangi įdėmiau teko įsiskaityti ir į kitų rašiusiųjų darbus. Juozo Baltušio knygose visi turtingesni ūkininkai yra buožės, o samdiniai – visai kito pasaulio žmonės. Tačiau pavartę Kuprionių šeimos nuotraukas matome, kad ir šeimininkai, ir samdiniai dažnai kartu nusifotografavę. Antai po Mataušo atlaidų Anykščiuose Kuprioniai Kiaušų kaime nusifotografavę su kaimynais, o šalia jurgino žiedu pasipuošusios samdinės stovi J. Kuprionis. Anykščiuose gyvenantis rašytojas Vygandas Račkaitis, rinkdamas medžiagą apie J. Kuprionį, aplankė nemažai profesorių pažinojusių žmonių, sužinojo įdomių dalykų. V. Račkaitis rašo, kaip vieną kaimietę, atvažiavusią tarnauti į Vilnių, J. Kuprionis vedžiojo po miestą. Jai aprodė Aušros vartus, Vilniaus Kalvarijas ir kitas įžymias vietas. Skirtumo tarp savęs ir kaimiečių Kuprionis nedarė, ponu nesidėjo.
ML. Ir tai nė kiek nepakenkė J. Kuprionio autoritetui. Antai Gražina Narakaitė-Petrauskienė, gyvenanti Kanadoje, rašo, kad ir kiti giminės nariai buvo baigę aukštuosius mokslus, bet tik vienintelį J. Kuprionį vadino „profesoriumi“.
J. Bagdonas. Giminėje apie dėdę kalbėta visada pagarbiai, neteko matyti jo supykusio ar pakėlusio balsą. Buvo labai geranoriškas ir švelnus žmogus. Beje, tas jo savybes išeivijoje pastebėjo ir straipsnyje priminė ir kun. dr. Juozas Prunskis.
Ar savo patrono skautai nebus primiršę?
ML. Ar J. Kuprionio visuomeniškumas, kuris iškart krinta į akis, kai pradedi šia asmenybe domėtis – tai iš skautijos atėjęs veikimo būdas, tapęs J. Kuprionio charakterio bruožu?
J. Bagdonas. Manau, kad taip. Būtent pirmojoje knygoje „Jonas Kuprionis skautas“ stengiausi šią jo savybę išryškinti. Truputį apmaudu, kad skautai nei apie pirmąją, nei apie antrąją knygą spaudoje nepara-
šė nė žodžio, nors skautams įvairiuose jų renginiuose padovanota 350 egzempliorių.
ML. Gal čia įtakos turėjo ir tas faktas, kad J. Kuprionis buvo sustabdęs savo veiklą skautų organizacijoje?
J. Bagdonas. Man sunku vertinti dabartinių skautų nuostatas, o 1930 m. vyriausiuoju skautininku išrinktas J. Kuprionis išties atsisakė vadovauti Kauno tuntui. Jis sustabdė savo veiklą Lietuvos skautų organizacijoje, protestuodamas prieš skautų organizacijos suvalstybinimą.
Bet iš Lietuvos skautijos istorijos šios pavardės neįmanoma išbraukti. Šiaulietis Giedrius Globys 2008 m. parašė straipsnį „Skautija tarpukario Lietuvoje“, o Vytauto Didžiojo universitete parašė disertaciją „Akademinis skautų sąjūdis išeivijoje 1947-1990“. Lietuvos skautų veiklos suvalstybinimo klausimus nagrinėjo profesorius Algirdas Ažubalis, beje, matematikas, kartu su bendraautorėmis Rolanda Kazlauskaite-Markeliene ir Virginija Žilėniene parašė monografiją „Karių rengimas Lietuvos mokykloje (1929-1940)“. Knygą 2009 m. išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Knygoje A. Ažubalis straipsnyje „Skautavimas autoritarinėje Lietuvoje“ rašo apie J. Kuprionį, kurio apeiti niekaip neįmanoma. O pats skautų organizacijos suvalstybinimas buvo įvairiai vertinamas, daugiausiai neigiamai, nes uždraudus kitas jaunimo organizacijas, skautai įsigyjo daug priešų. „Draugo“ redakcija, susipažinus su knyga „Jonas Kuprionis skautas“, pirmoji parašė apie ją palankią recenziją, leidinį pavadinus knyga-albumu (knygoje yra virš šimto nuotraukų).
Antrosios knygos įžangai panaudotas diplomuoto miškininko, buvusio J. Kuprionio studento, 1943 m. baigusio Vilniaus universitetą, Jono Kučinsko straipsnis. Jam 2010 m. rugpiūčio mėnesį sukako 102-ji metai. Gyvena Vilniuje. Jis J. Kuprionio 100-ųjų gimimo metinių proga „Mūsų girioms“ parašė ir kitą straipsnį. Todėl šios knygos pirmasis egzempiorius jam ir atiteko. Šioje knygoje jau virš pusantro šimto nuotraukų. Beveik visos jos darytos paties J. Kuprionio. Jis ėmė fotografuoti dar būdamas gimnazistu ir fotoaparato neišleido iš rankų iki gilios senatvės.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
J. Kuprionio žmonos Marijos (sėdi kairėje) tėviškėje. Prie jos sėdi jos tėvas knygnešys Sibiro tremtinys Marcelis Sragys ir jo brolis kunigas, pedagogas leksikografas Feliksas Sragys
Knygos „Jonas Kuprionis miškininkas“ pristatymo metu Anykščių miškų urėdijoje folklorinis ansamblis „Valaukis“ atliko dainą pagal Antano Baranausko poemą „Anykščių šilelis“
