MOKSLASplius.lt

Prūsijos valdžios tautinė švietimo politika XIX a.

Karalienės mokytojų seminarijai – 200 metų (1811–2011)

Dr. Algirdas Matulevičius
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis redaktorius



Karalienės gyvenvietė įkurta ant Pisos upės kranto (ties Gumbine susilieja su Raminta, arba Rominta, o ši netoli Įsruties – su Angerape ir čia prasideda Prieglius). Taigi ši gyvenvietė įkurta svarbioje kelių jungtyje tarp Gumbinės ir Įsruties, prie plento, jungiančio Eitkūnus su Karaliaučiumi. Gyvenvietės pradžia – 1533 m. minimas Hof Hagen dvaras, aplink kurį kūrėsi lietuvininkų kumečių sodybos – dėl to kurį laiką gyvenvietė vadinta Kummetschen, Kummetschen-Karalene. Pirmosios mokytojų seminarijos Prūsijos karalystėje imtos steigti XVIII a. II pusėje, po vokiškosios kolonizacijos, kai 1736 m. pagal Recessus generalis parapijų vizitacijų parengtus nuostatus Mažosios Lietuvos gyventojams įvestas visuotinis 6–14 metų vaikų mokymas. Tam prireikė daug pedagogų.

Pirmą kartą Europoje bandyta įvesti visuotinį vaikų švietimą. Iki 1741 m., per kelis metus, senojoje (baltų) Prūsijoje (be vokiško Brandenburgo su karalystės sostine Berlynu), be jau veikiančių 320 bažnytinių mokyklų, įkurta net 1 160 pradžios kaimo (žemininkų) mokyklų, iš jų 275 – Lietuvos provincijoje (vok. Provinz Litauen) – Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse. 1756 m. (pasibaigus vokiškajai kolonizacijai) iš 1 700 baltų Prūsijoje veikiančių parapinių mokyklų vien vokiškų tebuvo 400, kitose dėstyta lietuvių, lenkų kalbomis arba mišriai (Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos pasienyje, Geldapės apskrityje – visomis 3 kalbomis). 1800 m. lietuviškų kaimo mokyklų buvo: Įsruties apskrityje 127, Klaipėdos – 85 (iš jų 8 lietuviškos-vokiškos), Ragainės – 69, Gumbinės – 58 (ir 8 vokiečių), Tilžės – 52, Labguvos – 20. 1864 m., spartėjant lietuvininkų asimiliacijai, žemininkų mokyklas lankė apie 17 160 mokinių; iš jų apie 12 240 kalbėjo tik lietuviškai, 4 920 mokėjo ir vokiškai, 7 360 mokinių mokyta vien vokiečių kalba. Buvo kuriama vokiška švietimo sistema klusniam Prūsijos piliečiui ugdyti.Gumbinė. Karo ir domenų rūmų pastatas (prieš II pasaulinį karą)

Grįžkime prie mokytojų seminarijos. 1811 m. Kumečiuose įsteigus pirmąją Mažojoje Lietuvoje mokytojų seminariją, ji pavadinta lietuvininkų globojamos pamiltos Prūsijos karalienės (karaliaus Friedricho Wilhelmo III žmonos) Luizės (Luise) titulu Karalene. Šis pavadinimas įsigalėjo ir vokiečių, ir lietuvių (Karalienė) istoriografijoje.

Ši švietimo ir kultūros įstaiga, rengusi lietuvių kalbos mokytojus Mažajai Lietuvai, buvo įkurta XIX a. pradžioje, per pranzūzmetį (napoleonmetį; 1807–1813 pr.). Po pralaimėto karo Prancūzijai pažangūs Prūsijos veikėjai ėmė pertvarkyti valstybę. Valstybės ministro barono Heinricho Friedricho Karlo Steino ir valstybės kanclerio grafo K. A. von Hardenbergo ir kt. aukštųjų pareigūnų iniciatyva imta moderninti Prūsijos kariuomenę, daryti socialines ekonomines (1807 m. panaikinta baudžiava), švietimo, kultūros, administracines reformas. Taip buvo įkurta plentų ir upių sankirtoje esanti Karalienės mokytojų seminarija. Karalienės gyvenvietė priklausė didžiausiai Mažosios Lietuvoje Įsruties apskričiai – Haupt-amt Insterburg; gyvavo nuo Prūsijos kunigaikštystės susidarymo 1525 m. iki Prūsijos karalystėje 1815–1818 m. padarytų administracinių reformų. Iki Didžiojo maro bei bado Prūsijoje (1709–1711) ir Didžiosios vokiškosios kolonizacijos (XVIII a. I pusė) Įsruties didžiulėje apskrityje iki 93 % gyventojų (dauguma – kaimiečiai) sudarė lietuvininkai, kiti – senbuviai vokiečiai, pačioje pietinėje apskrities dalyje tarp lietuvininkų apsigyveno lenkų bei mozūrų. Per tas reformas didelės apskritys buvo susmulkintos į mažesnes, vadinamus Kreisus (kreizus). 1818 m. Įsruties apskrities teritorijoje sudarytos mažesnės, turinčios pilną statusą ir savivaldą, apskritys: be Įsruties, dar Gumbinės (Gumbinnen), Stalupėnų (Stallupöhnen), Darkiemio (Darkehmen) ir Geldapės (Goldapp). Pirmosios trys apskritys, daugiausia Gumbinės, XVIII a. I pusėje buvo labiausiai kolonizuotos vokiečiais ir vokietkalbiais (šveicarais, zalcburgiečiais). Karalienė priklausė Įsruties apskričiai, buvo pasienyje su Gumbinės apskritimi. 1859 m. paminėta Karalienės evangelikų liuteronų parapija.

Švietimui, tautinei mokyklai ypač daug nusipelnė intelektualas Theodoras Schönas (g. 1773 Šereitlaukyje, netoli Rambyno, prie Nemuno, m. 1856 Arnavoje prie Karaliaučiaus). Karaliaučiaus universitete klausėsi prof. I. Kanto filosofijos paskaitų. Per neapoleonmetį (prancūzmetį) lydėjo Prūsijos karalių Friedrichą Wilhelmą III ir jo šeimą per Karaliaučių į Klaipėdą, kurioje per okupaciją gyveno. Su baronu H. Steinu ir grafu K. A. Hardenbergu rengė pažangias karalystės reformas. 1809–1816 m. buvo Lietuvos departamento Gumbinės karo ir domenų rūmų prezidentas, 1824–1848 m. – Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos oberprezidentas. Jo rūpesčiu Mažojoje Lietuvoje įsteigta daug pradžios mokyklų, svarbiausia – Karalienės mokytojų seminarija, 1810 m. Gumbinėje, 1815 m. Įsrutyje – aukštesnioji mergaičių mokykla. Gumbinėje 1812–1859 m. leistas vienas pirmųjų Mažojoje Lietuvoje ir pirmasis Gumbinės apygardoje laikraštis Intelligenz- Blatt für Litthauen (Inteligentijos laikraštis Lietuvai), nuo 1859 m. leistas kaip dienraštis Preussisch- Litthauische Zeitung (Prūsų lietuvių laikraštis); nuo 1811 m. – Lietuvos departamento oficiozas Amts- Blatt der Königlichen Litthauischen Regierung (Karališkosios Lietuvos vyriausybės tarnybinis laikraštis), įkurta pirmoji Mažojoje Lietuvoje viešoji biblioteka. T. Schönas pritarė lietuvių kalbos vartojimui mokyklose. Neatsitiktinai kalbininkas G. H. F. Nesselmannas T. Schönui dedikavo Lietuvių kalbos žodyną (Wörterbuch der littauischen Sprache 1851). Klaipėdoje prie Borussia paminklo jam buvo pastatytas biustas, Karaliaučiuje – obeliskas.

Karalienės mokytojų seminarija įkurta 1811 m., veikė iki 1926 m. Įsteigė J. H. Pestalozzio mokinys Prūsijos karalienės Luizės (Luise) lėšomis. Iki 1882 m. buvo vienintelė speciali vidurinė mokykla, Mažajai Lietuvai rengusi pedagogus. Prof. Domo Kauno duomenimis, į ją buvo priimama kasmet po 25–30 jaunuolių, baigusių parapines mokyklas ir 2 metus (vėliau – 3–4 metus) mokęsi parengiamuosiuose kursuose – preparandume; pirmasis 1817 m. įkurtas Karalienėje. Seminarijoje mokslas truko 3–4 metus. Dauguma seminaristų buvo lietuvininkai, iki 1818 m. – daugiausia našlaičiai ir neturtingų tėvų vaikai, valstybės lėšomis išlaikomi internate. 1819 m. seminarijai suteiktos valdinės mokymo įstaigos teisės. Turėjo bažnyčią, turtingą biblioteką, mokomąjį bandomąjį sodą, bityną. Buvo mokoma vokiečių kalba, bet iki 1882 m. kaip atskiras dalykas dėstyta lietuvių kalba. Mokymo procese vadovautasi J. H. Pestalozzio (šios seminarijos įkūrėjo K. A. Zellerio mokytojo Šveicarijoje) ir F. A. Diesterwego pedagoginėmis idėjomis. Nuo XIX a. II pusės įsigalėjo pietizmo (protestantų judėjimas, priešprieša liuteronybei, šviečiamajai racionalistinei teologijai; būdinga uždarumas, asketizmas, polinkis į misticizmą) ir vokiškojo nacionalizmo ideologija. Rektoriais dirbo ir lietuvininkai J. Romeikis (1891–1898) ir W. Tomušaitis (1898–1904). 1811–1911 m. Karalienės mokytojų seminarija parengė net 2 208 mokytojus. Ją baigė žymūs Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos, spaudos, švietimo veikėjai. Pavyzdžiui, F. Bajoraitis, A. Einoras, J. F. Kelkis, K. Kūmutaitis, M. Pucas, E. Radžiūnas, M. Šapalas, E. Šesnakas, J. Urbonas, E. Wendtas.Karalienės mokytojų seminarija (prieš II pasaulinį karą)

Reiktų prisiminti Gusevo miesto praeitį ir reikšmę. Gumbinė (Gumbinnen) šimtmečiais po Karaliaučiaus (Königsberg; Kaliningrad) nuo XVII a. buvo žymiausias Prūsijos, Rytų Prūsijos teritorinis administracinis centras. Labiausiai kolonizuotoje apskrityje, kelių ir upių sankryžoje, strateginėje padėtyje įsikūrusi ir 1724 m. gavusi miesto teises Gumbinė buvo didumos Mažosios Lietuvos ir visos Mozūrijos (istorinė sritis, iki XVII a. susidariusi prūsų žemėse) sostinė, pagrindinis centras. To centro pradžia – 1723–1736 m. Gumbinėje veikusi Lietuvos deputacijos kolegija (Deputationscollegium in Litauen) – Prūsijos karalystės centrinės valdžios Mažojoje Lietuvoje įstaiga. Valdė oficialų teritorinį vienetą Lietuvos provinciją (Provinz Litauen): Įsruties, Klaipėdos, Ragainės ir Tilžės lietuviškiausios apskritys, tai yra apėmė Mažosios Lietuvos branduolį. Lietuvos kolegija buvo pavaldi Karaliaučiaus karo ir domenų rūmams (Königsberger Kriegs- und Domänen Kammer). Abiem įstaigoms iš Karaliaučiaus vadovavo ministras K. Waldburgas. Baigiantis Didžiosios kolonizacijos pagrindiniam etapui, 1736 m. (tuomet Lietuvos provincijoje baigė įsikurti 10 135 zalcburgiečiai, daug jų įsikūrė Gumbinėje) Lietuvos deputacijos kolegija buvo pertvarkyta į Lietuvos departamentą (Litauisches Departement). Pagrindinė administracinė įstaiga – Gumbinės, arba Lietuvos, karo ir domenų rūmai (Gumbinner Kriegs- und Domänen Kammer). Šis Prūsijos teritorinis administracinis vienetas gyvavo 1736–1818 m., kai per prancūzmetį (napoleonmetį) ir po jo Prūsijos karalystėje bei Mažojoje Lietuvoje visose gyvenimo srityse padaryta esminių reformų. Lietuvos departamentas apėmė pagrindinę Mažosios Lietuvos dalį – minėtą Lietuvos provinciją ir Mozūriją. Vakarinė Mažosios Lietuvos dalis priklausė Rytų Prūsijos departamentui (Ostpreußisches Departement), kuris apėmė senosios Prūsijos vakarinę dalį. Administravo Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai.

1818 m. Lietuvos departamentas pertvarkytas į Gumbinės apygardą (Regierungsbezirk Gumbinnen; 1818–1945) – Prūsijos karalystės, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos administracinis teritorinis vienetas. Administravo tie patys Gumbinės karo ir domenų rūmai. Vakarinėje Prūsijos dalyje atitinkamai vietoj Rytų Prūsijos departamento 1818 m. sudaryta Karaliaučiaus apygarda (Regierungsbezirk Königsberg; 1818–1945), kurią administravo tie patys Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai.

Lietuvos departamento, nuo 1818 m. Gumbinės apygardos centre Gumbinėje 1910–1914 m. veikė Gumbinės lietuvių draugija, 1805–1819 m. – Lietuviškoji spaustuvė, 1817–1944 m. – Krausenecko (Krauzeneko) ir kitos spaustuvės (1809–1919 m. jų veikė net 14). Po baudžiavos 1807 m. panaikinimo ir kitų kone visose gyvenimo srityse reformų kilo Prūsijos ekonomika, kultūra ir švietimas, šalis modernėjo. Prūsijos švietimo politika tautinių mažumų (lietuvininkų, lenkų bei mozūrų) atžvilgiu nebuvo nuosekli. Mažosios Lietuvos pradžios (kaimo arba žemininkų) mokyklose iki Didžiojo maro bei bado ir Didžiosios vokiškosios kolonizacijos XVIII a. I pusėje buvo mokoma vien lietuviškai – daugiau nei 90 % Lietuvos provincijos kaimo gyventojų buvo lietuvininkai. Po kolonizacijos jų kaimuose įsikūrė vokiečių bei vokietakalbių, atsirado mišrių mokyklų. Iki Vokietijos imperijos (Reicho) sukūrimo 1871 m. Prūsijos valdžia nesiėmė prievarta germanizuoti kitataučių. Tačiau buvo siekiama kurti vokišką kaimo mokyklą. Daug lėmė vokiečių intelektualų ir pačių lietuvininkų šviesuolių priešinimasis. Tautinė politika priklausė ir nuo konkretaus karaliaus, jo patarėjų, kulto ir švietimo reikalų ministro pozicijos, jų asmeninių savybių, santykių su vietos gyventojais. Siūlymai ištisai suvokietinti mokyklą XVIII a.–XIX a. I pusėje nebuvo įgyvendinti dėl XVIII a. pačių Prūsijos ideologų, politikų propaguojamos prūsiškosios-lietuviškosios politinės krypties (vad. lietuviškasis skydas), diegimo kraštietiško arba rytprūsietiško, patriotizmo (1701 m. susikūrusiai karalystei reikėjo tarptautinio pripažinimo), dėl Reformacijos tradicijų puoselėjimo visose gyvenimo srityse vartoti autochtonų kalbą. Šių nuostatų su išimtimis laikytasi ir XIX a. I pusėje. Prūsijoje iš Vakarų Europos plito Švietimo (Apšvietos) epochos idėjos, kurias skelbė J. G. Herderis, G. Lesingas, Voltaire’as (Volteras), J. J. Russo, J. H. Pestalozzis. Švietimas gimtosiomis kalbomis esąs svarbiausias tautų ekonominės, kultūrinės pažangos variklis. Šioms idėjoms įgyvendinti XIX a. pradžioje imtasi esminių reformų – vaikus mokyti ėmėsi seminarijas baigę pedagogai. Teorines žinias sieti su praktika geriausiai įgyvendino Pestalozzio nuostatas įdiegusi Karalienės mokytojų seminarija. Prūsijos švietimo sistema tapo racionalia, bet ir griežta. Parapijų mokyklas prižiūrėjo Evangelikų bažnyčia. 1794 m. įsigaliojo Prūsijos provincijų visuotinis krašto teisynas, įtvirtinęs, kad mokykla yra valstybinė įstaiga, veikianti laikydamasi vyriausybės nuostatų, potvarkių, įsakų.

Dėl šių ir kitų priežasčių nebuvo įgyvendintas Mažosios lietuvos tikybos ir švietimo inspektoriaus Heinricho Lyzijaus (Lysius) 1721 m. projektas lietuvių vaikams mokytis iš vokiškų vadovėlių. Vokiečiai intelektualai, ypač evangelikų kunigai, pasipriešino kulto ir švietimo ministro F. Kunheimo 1739 m. projektui lietuvių ir lenkų bei mozūrų vaikus mokyti vokiečių kalba. Tuomet lietuviškiausiose apskrityse nebuvo nė vienos evangelikų parapijos, kurioje būtų kalbama tik vokiškai. Prūsijos vyriausybės Berlyne vyriausiasis patarėjas Johannas Zöllneris XIX a. pradžioje skelbė, kad svarbų darbą vokietinant lietuvius ir lenkus bei mozūrus turį atlikti vokiečiai mokytojai. Vietines kalbas Prūsijoje būtina su „šaknimis išrauti“. Mokytojams, kunigams, teisėjams jis siūlė tenkintis viena vokiečių kalba; ji turinti tapti „vienintele viešpataujančia kalba“.

Lietuvių kalbos, archaiškiausios iš indoeuropiečių kalbų, ginti stojo vokiečių autoritetai. Klasikinės vokiečių filosofijos vienas pradininkų Karaliaučiaus universiteto profesorius rektorius Immanuelis Kantas (manoma, protėviai kilę iš Klaipėdos apylinkių lietuvininkų) Kristijono Gotliebo Milkaus žodynui Litauisch-deutsches und Deutsch-litauisches Wörterbuch (1800) prakalboje iškėlė lietuvių kalbos svarbą mokslui. Ji turi būti apsaugota ir vartojama ne vien buityje, bet ir mokykloje, bažnyčioje. Lietuvių kalbos senumas ir švarumas turi didelės reikšmės lingvistikai, senajai istorijai. I. Kantas smerkė germanizaciją. Kitą prakalbą Milkaus žodynui parašė vokiečių literatas, filosofas, teologas, Berlyno universiteto profesorius Danielius Jenischas. Jis aukština lietuvių kalbą, lietuvių būdą, jų gabumus ir papročius, pabrėžė Mažosios Lietuvos savitumą. Svarią prakalbą žodynui parašė Gumbinės karo ir domenų rūmų patarėjas Christophas Friedrichas Heilsbergas. Jis nepritarė „Lietuvos suliejimui su kitomis Prūsijos karalystės provincijomis“, pastebėjo, kad lietuvis išsiskiria iš kitų darbštumu ir sumanumu, jis esąs ištikimas pilietis ir geras karys, myli savo kalbą. Heilsbergas daro išvadą, kad lietuvis kartu su savo kalba prarastų ir tautybę; dėl to ūkinės ir valstybinės naudos sumetimais būtina palikti lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Prūsijos karaliaus administracijos, aukšto pareigūno siūlymai ir samprotavimai stabdė atskirų pareigūnų, politikų bandymus Mažojoje Lietuvoje lietuvių dėstomąją kalbą pakeisti vokiečių kalba, skatino lietuvių raštijos plėtrą.

Bus daugiau

 


Nuotraukose:

 

Gumbinė. Karo ir domenų rūmų pastatas (prieš II pasaulinį karą)

Karalienės mokytojų seminarija (prieš II pasaulinį karą)