Nikolajus Kazanskis ir Vanda Kazanskienė – tai ir Lietuvai svarbūs vardai
Rugsėjo 14–16 d. LR Seime vyko garsiam rusų mokslininkui, baltų ir slavų kalbų bei senosios kultūros tyrinėtojui Vladimirui Toporovui (1928–2005) skirta konferencija „Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos“. Konferencijoje dalyvavo ir vienas žymiausių Rusijos klasikinės filologijos autoritetų, žymus filologas prof. akad. Nikolajus Kazanskis iš Sankt Peterburgo. Profesorius perskaitė pranešimą „Kaip įveikti lingvistinės rekonstrukcijos apribojimus (V. Toporovo patirtis)“, vadovavo konferencijos vakariniam posėdžiui, dalyvavo diskusijose, bet dėl didelio užimtumo dar tą patį vakarą turėjo išvykti atgal į Sankt Peterburgą. Išsamų pokalbį apie Vladimirą Toporovą teks atidėti kitam palankesniam kartui.
Su profesoriumi teko bendrauti ir anksčiau, Lietuvių kalbos institutui sudarius progą padaryti išsamų kone poros valandų pokalbį su žymiuoju mokslininku. Nebuvo numatyta pokalbio tema, bet šį žurnalistinį neprofesionalumą su kaupu turėtų atstoti laisvo pašnekesio su profesoriumi privalumai. Juk aptarėme ne tik klausinėtojui, bet patiems mokslininkams rūpimus klausimus. Susitikime su prof. Nikolajumi Kazanskiu dalyvavo ir jo žmona, Sankt Peterburgo universiteto docentė dr. Vanda Manikaitė-Kazanskienė, kuri ištikimesniems „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams turėtų būti neblogai pažįstama kad ir iš spausdintų pašnekesių „Kupiškėnės gyvenimo trajektorija: nuo Vilniaus ir Sankt Peterburgo iki Harvardo“ („Mokslo Lietuva“, 2010 m. birželio 3 d., Nr. 11) ir „Kaip pamatyti mažos šalies didelį grožį“ („Mokslo Lietuva“, 2011 m. sausio 20 d., Nr. 2).
2010 m. Vanda Kazanskienė apdovanota Felicijos Bortkevičienės premija, kuri dar vadinama Kalbos premija, o suteikiant intymumo atspalvį kartais pavadinama Felicijos premija. Ji kasmet skiriama už lietuvybės puoselėjimą, o Vandai Kazanskienei paskirta už nuopelnus lietuvių kalbai ir kultūrai. Kilusi iš Kupiškio krašto, tapo pripažinta senovės graikų kalbos ir indoeuropeistikos žinove. Prieš tai baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą (1967 m.), pradėjo studijuoti aspirantūroje, vėliau šias studijas tęsė Leningrado universitete. Filologijos mokslų kandidato disertaciją apsigynė 1980 m. Maskvos Lomonosovo universitete. Dirbo Leningrado universiteto Klasikinės filologijos katedroje, vėliau Senovės Graikijos ir Romos istorijos. Tapo docente. Su vyru Nikolajumi Kazanskiu parašė Kretos-Mikėnų graikų kalbos ideografinį žodyną (išleistas 1986 m.). Abu mokslininkai buvo pakviesti stažuotis Harvardo universiteto Graikų tyrinėjimų centre (1992–1994 m.). V. Kazanskienė nuo 1994 m. dėstė senąsias kalbas Sankt Peterburgo klasikinėje gimnazijoje, nuo 2000-ųjų iki šiol dirba Sankt Peterburgo Universiteto bendrosios kalbotyros katedroje, dėsto senovės graikų, lotynų kalbas bei lituanistikos disciplinas baltistams (lietuvių kalbą, baltų kalbų istorinę gramatiką, senovės prūsų kalbą, lietuvių literatūros istoriją), o taip pat Kretos ir Mikėnų civilizacijos istoriją antikinės istorijos studentams.
Mūsų kraštietė buvo energinga Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės narė, šešiolika metų kiekvieną šeštadienį visus norinčius mokė lietuvių kalbos. Jos su kolegomis įkurtas laikraštis „Sankt Peterburgo lietuvis“ leidžiamas nuo 2007 metų.
Keli svarbūs faktai iš Nikolajaus Kazanskio gyvenimo ir mokslinės biografijos. Jis yra žymaus klasikinės filologijos atstovo Boriso Kazanskio (1889–1962) vaikaitis, Leningrado valstybiniame universitete klasikines kalbas studijavo pas profesorius A. Dovaturą ir A. Zaicevą, jo indoeuropeistikos studijoms vadovavo L. Gercenbergas.
Nikolajus Kazanskis 1997 m. tapo Rusijos mokslų akademijos nariu korespondentu, 2006 m. – akademiku. Nuo 2001 m. vadovauja Rusijos MA Lingvistinių tyrimų institutui. Tais pačiais metais tapo Rusijos MA Sankt Peterburgo mokslo centro prezidiumo nariu, paskirtas Rusų kalbos tarybos prie Rusijos Federacijos Prezidento nariu. Nuo 2002 m. – Rusijos MA istorijos-filologijos skyriaus biuro narys. Sankt Peterburgo universiteto profesorius, filologijos mokslų daktaras. Žurnalų „Kalbotyros klausimai“ (Вопросы языкознания), „Senovės istorijos žinynas“ (Вестник древней истории), Rusijos Mokslų Akademijos žinyno serijos „Kalba ir kalbinė veikla“ (Язык и речевая деятельность) redakcinių kolegijų narys. Leidinio „Rusijos MA Lingvistinių tyrimų instituto darbai – Acta Linguistica Petropolitana“ atsakingasis redaktorius. Organizuoja kasmetines konferencijas, skirtas prof. I. M. Tronskio atminimui, yra šių konferencijų darbų publikacijų redaktorius.
N. Kazanskio svarbiausia mokslinių interesų sritis – ankstyvoji graikų kalbos istorija, Mikėnų graikų kalbos gretinimas su Homero kalba, senovės graikų dialektologija, proindoeuropiečių kalbos rekonstrukcija (veiksmažodžių ir onomastikos sistema). Parašė daugiau kaip pusantro šimto mokslo darbų.
Taigi kalbiname Rusijos Mokslų Akademijos akademiką Nikolajų KAZANSKĮ ir mūsų kraštietę doc. dr. Vandą KAZANSKIENĘ, filologę, ištikimą lietuvybės puoselėtoją ir skleidėją.
Apie kalbų tarpusavio įtakas
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Profesoriau Nikolajau Kazanski, kuo užsiima Jūsų vadovaujamas Lingvistinių tyrimų institutas – archajiškų klasikinių, o gal modernių kalbų tyrinėjimais? Nenustebčiau, jeigu atsakytumėte, kad dirbate ir supermodernių lingvistikos sričių tyrinėjimų darbą.
Nikolajus Kazanskis. Užsiimame ir supermoderniais darbais, ir archajiškų kalbų tyrinėjimais. Institute turime pajėgų Rusų kalbos leksikografijos skyrių, kuris rengia akademinį „Rusų kalbos žodyną“ (jau išėjo 43 tomai, iki raidės „s“), didelį „XVIII amžiaus rusų kalbos žodyną“ ir „Rusų tarmių žodyną“. Taip pat mūsų instituto mokslininkai tyrinėja Rusijos federacijos gyventojų kalbas, ypač šiaurės tautų kalbas. Be to šiuo metu 300-osioms M. Lomonosovo gimimo metinėms pažymėti rengiame medžiagą šio mokslininko kūrinių trikalbiam (lotynų, vokiečių, rusų) žodynui. Jau esame išleidę penkis paruošiamosios šio žodyno medžiagos tomus, vienas jų skirtas mineralogijai.
ML. Suprantu, kad dirbate ir kitus reikšmingus darbus, apie kuriuos dar būtinai paklausiu. Kaip skirstomos rusų kalbos tarmės? Mes girdime, kad kai kurių rusų kalba pasižymi „akavimu“ ar „okavimu“ – tai jau atskirų tarmių požymiai?
N. Kazanskis. Rusų kalboje daug dialektų (tarmių), pagrindiniai – tai šiaurės ir pietų rusų kalbos dialektai, kurie skiriasi labai ryškiai. Šiaurės dialektui būdingas „okavimas“, pietų – „akavimas“. Tarp šiaurės ir pietų dialektų išsidėstę vidurio Rusijos šnektos, kurios skirstomos į vakarų („okavimo“) ir rytų („akavimo“) šnektas. Jose persipina šiaurės ir pietų tarmių būdingos ypatybės.
Rusų kalbos dialektas sutinkamas ir Karelijos Respublikos rusų kalboje. Tai persikėlėlių iš Novgorodo XII a. dialektas. Baltosios jūros pakrantėje pučia pietvakarių vėjas „šelonikas“ (шелоник), kurio pavadinimą atsinešė atsikėlėliai iš Novgorodo. Tai vėjas, pučiantis iš Šelonės upės užliejamo slėnio Novgorodo žemėje Ilmenio ežero link. XII–XIII a. iš Novgorodo plito didelė ekspansija į šiaurę, tad ir jų atsineštus Novgorodo tarmės reliktus aptinkame ties Baltąja jūra, Pomoruose, Pauralėje, Vakarų Sibire ir net prie Baikalo.
ML. Gal ten būtų galima aptikti ir baltizmų, juk žinome, kad kunigaikščiai Daumantas, Narimantas, veikiausiai ir kiti skverbėsi į karelų žemes? Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino antrasis sūnus Narimantas (priėmęs stačiatikybę tapo Glebu, 1348 m. žuvo Strėvos mūšyje su kryžiuočiais), Narimantaičių dinastijos pradininkas, buvo išrinktas Novgorodo ir Pskovo kunigaikščiu, šaltiniuose pavadinamas ir karelų kunigaikščiu.
N. Kazanskis. Žinoma, kad buvo kontaktų ir su baltais, tai atsispindi beržo tošyje XII–XV a. rašytuose tekstuose, tokių laiškų dabar žinoma daugiau kaip tūkstantis. Minima „Litva“. Prie Baltosios jūros gyveno finų (suomių) gentys, daug kontaktų būta su vepsais, saamiais, suomiais, karelais. Šioje vietoje sueina visi kontaktai ir juos svarbu minėti, jeigu mums rūpi įvairių tautų istorija.
ML. Tekdavo skaityti, kad Rusios šiaurėje, kurios nepasiekė totoriai mongolai, išliko gryniausios rusų kalbos formos, saviti ir mažiausiai pakitę papročiai, apskritai senosios kultūros formos. Bet štai net rusų pomorai, nuo XII a. apsigyvenę pietvakarinėje ir pietrytinėje Baltosios jūros pakrantėje, turėjo daug kontaktų su vietos finų gentimis. Jeigu taip, tai tautų ir jų kalbų maišymasis vyko net ir šiaurėje, sunku būtų kalbėti ir apie ten išlikusios rusų kalbos grynumą.
N. Kazanskis. Neįmanoma įsivaizduoti tautos ir jos kalbos, kuri būtų visai gryna, be jokių išorinių įtakų. Kiekvienas tekstas, kurį bepaimtume, turi daugybę įtakų – senovės indoeuropiečių, baltų ir slavų, prancūzų, anglų, lenkų ir vokiečių.
Vanda Kazanskienė. Kalba yra istorijos ir kultūros veidrodis. Jeigu tam tikru savo gyvavimo metu tauta ar valstybė turėjo reikšmingų kontaktų su kitomis tautomis, tai jų įtakos pėdsakus būtinai rasime savojoje kalboje. Tos įtakos ypač ryškios sakinio (ne žodžio) intonacijoje. Man rodosi, dabar jaučiame anglų kalbos intonacijos įtaką tiek lietuvių, tiek rusų kalbose.
N. Kazanskis. Panašias įtakas galima atsekti atėjusias ir iš indoeuropiečių, mus pasiekusias per lotynų, o iš jos per lenkų, prancūzų, vokiečių kalbas.
Ana Achmatova nesibodėjo ir prastuoliškos kalbos
ML. Suprantu, kad tos svetimų kalbų įtakos savajai kalbai nėra nei trūkumas, nei privalumas, bet tiesiog realus kalbos gyvavimo faktas?
N. Kazanskis. Taip, bet yra kalbos norma. Ir ne tik literatūrinės kalbos norma, bet ir vieno ar kito dialekto norma. Kalbantis savąja tarme žmogus iškart atskiria, kad tai jam artimas jo tarmės žodis ar išsireiškimas. Vadinasi, gerai arba blogai pasakyta.
ML. Bet aprobavimo „iš viršaus“ nėra?
N. Kazanskis. Nėra iš viršaus, bet yra aprobavimas iš širdies.
V. Kazanskienė. Yra ir sociolektas, vartojamas tam tikro visuomenės sluoksnio. Savo kalbą turi įvairių profesijų žmonės, ne vien jaunuoliai.
N. Kazanskis. Labai svarbu, kad kiekvienas atskiras žmogus kiekvienu atveju galėtų kalbėti tos žmonių grupės, į kurią pateko, kalba. Rusijoje pažinojau tik vieną tokį žmogų – tai poetė Ana Achmatova.
ML. Jeigu manęs neapgauna atmintis, Jūsų šeima tuometiniame Leningrade gyveno tame pačiame name kaip ir Ana Achmatova.
V. Kazanskienė. Poetė gyveno vienu aukštu aukščiau.
N. Kazanskis. Mano mama vizituodavo Aną Achmatovą, kai ji po karo gyveno Fontankos upės krantinėje 2.
ML. Jei prabilome apie A. Achmatovą ir Jūsų prisimintąjį poetės sugebėjimą prisitaikyti prie kiekvienos atskiros žmonių grupės sociolekto, tiems žmonėms įprastos kalbos, tai kaip tą fenomenalų poetės sugebėjimą galėtumėte paaiškinti?
N. Kazanskis. A. Achmatova buvo įgijusi labai gerą išsilavinimą Carskoje Selo gimnazijoje, studijavo Kijevo aukštuosiuose moterų kursuose ir Rajevo aukštuosiuose istorijos-literatūros kursuose Peterburge. Domėjosi ir rusų prastuomenės kalba. Atsimenate:
„А вокруг старий город Питер,
Что народу бока повытер,
Как народ тогда говорил.“
Visiškai akivaizdu, kad „Piteris“ nebuvo aristokratės Achmatovos aplinkos žodis, bet ji tą žodį pavartojo.
ML. Kiek prastakalbė gali būti įdomi kalbininkui, kiek svarbi? Klausiu dėl to, kad ypač vyresnės kartos žmones piktina jaunimo žargonas, iš televizijos ekranų ypač per humoristines laidas sklindanti prastakalbė. Atrodo, kad mūsų humoristai prastakalbę įprato naudoti kaip humoro formą. Įdomu, kad kai kurie kalbininkai toleruoja prastakalbę ir žargoną, girdi, tai kalbos gyvybingumo, ryšio su jaunąja karta rodiklis. Koks Jūsų požiūris?
N. Kazanskis. Labai gerai, jeigu žmogus moka kalbėti literatūrine kalba, bet išsaugojęs ir savo tarmę, o reikalui esant, sugeba išsireikšti žargonu ar tegu net prastuoliškai. Tai trys galimybės reikšti savo mintis ne tik įvairiai auditorijai, publikai, bet ir sau pačiam. Juk turime išmokti tiksliai reikšti norimą mintį.
V. Kazanskienė. Man atrodo, kad tai išsilavinimo ir skonio reikalas. Argi bloga mokėti kalbėti visais stiliais, tarp jų – buitine kasdienine kalba, kartais gal ir keiksmažodžius pavartoti. Kitas dalykas, kada tuos skirtingus stilius naudoti ir apskritai ar naudoti. Būtų juokinga, jeigu atėjęs pas kaimo žmogų, gerą kaimyną pradėtum kalbėti labai taisyklingai arba kaip iš tribūnos.
Kalbant apie A. Achmatovą, turėtume nepamiršti, kad ji – geniali kūrėja, o kūrėjui, ypač rašytojui, būtina mokėti „įlįsti į svetimą kailį“, mokėti kalbėti herojaus kalba. Jeigu rašydamas apie kokį nors niekšą rašytojas neįlįs į jo kailį, neparodys, kad jis kitoks būti ir negali – tik niekšas, tai tokiu autoriumi niekas nepatikės.
ML. Sigitas Parulskis aprašinėdamas savo tarnybą sovietinėje kariuomenėje labai vykusiai naudoja kareivišką žargoną, blevyzgas, riebiai nusikeikia – visa tai tikroviška ir pamatuota, nes sukuria aplinkos, kur vyksta veiksmas, atmosferą. Panašiai „elgiasi“ šaunusis kareivis Šveikas nemirtingame Jaroslavo Hašeko romane. Tačiau kaip elgtis šviesiajai visuomenės daliai, kiek būti pakančiai žargonui, kiek turi siekti tolerancijos ribos? Jei sociolingvistams gali būti įdomu ir atskiro individo, ir tarmės ar žargono „perlai“, tai kalbos kultūra dėmesinga tik sunormintos bendrinės kalbos funkcionavimui.
V. Kazanskienė. Saiko dalykas, kiek tų svetimybių galima įsileisti į savo kalbą ir kur, kokioje aplinkoje. Jeigu kam nors atrodo, kad televizijoje prestižas kalbėti negražia, padarkyta kalba, tai vargas jam, šiek tiek vargas ir Lietuvai. Bet tauta atsirinks.
Ilgesio spalva nudažytas sierumas
ML. Per lenkų radiją (ne tik vietinį, bet, jei neklystu, net per Varšuvos radiją) tekdavo išgirsti laidų, kur būdavo šnekama Vilnijos lenkų tarme. Neįprasti literatūrinei kalbai „kresų“ išsireiškimai sukelia šypseną, labai tinka „suskelti“ juoką. Juk ir mūsų, lietuvių ausį labai pamalonina tikrų aukštaičių kalba „iš pa Utenas“ ar nuo Pasvalio, dzūkų, Seinų krašto lietuvių, pagaliau žemaičių tarmėmis kalbantys žmonės.
V. Kazanskienė. Palaikyčiau tų kalbininkų nuomonę, kurie pasisako už tai, kad absoliučiai gryninti kalbos nereikėtų. Žinoma, labai svarbu saikas ir geras skonis. Mano mamytė buvo gimusi 1901 m. prie Vabalninkų ir Kupiškio rajonų ribos – Stuburų kaime. Jos kalboje buvo daugybė skolinių: „undarokas“, „procia“, „čeverykos“ ir panašių. Bet tai buvo nepaprastai graži kalba, kai kuriuos jos pasakojimus esu beveik atmintinai įsiminusi. Tėvelis kilęs maždaug iš tų pačių kraštų ir buvo maždaug to paties amžiaus. Koks pasakotojas buvo! Iš savų ir svetimų žodžių sudarytas toks kalbos tūris ir apimtis! Kur kalbos pradžia, kur pabaiga, kas turi būti per vidurį – visas pasakojimas dailiai surikiuotas.
Dabar ruošiu spaudai Filipo Fortunatovo ir Vsevolodo Milerio 1871 m. Suvalkijoje, Liudvinavo apylinkių kaimuose surinktas lietuviškas dainas. Gražumas nepaprastas, pamėginkime, pavyzdžiui, į kurią nors kalbą išversti kad ir tokią dainos eilutę: „Oi, tu, berneli, berazumėli“. Tegu tą vieną žodį „berazumėli“ išverskime į kitą kalbą, bet kad pačiame pasakyme būtų tas pats – ir meilė, ir išdykėliškumas – sunku pasiekti. O juk slavizmas, bet kaip gražiai sulietuvintas.
ML. Arba dzūkų dainose, kai sakoma „sieras paukšteli“. Pasakyk pilkas ir neliks poezijos.
V. Kazanskienė. Kai sakoma „sieras paukštelis“, tai turbūt jau nebegalvojama apie kasdienę kalbą. Galvojame apie dainą ar kokį nors pasakojimą. Tas „sierumas“ jau nudažytas tarsi ilgesio spalva.
ML. Bet ausį rėžia, kai pramoginių renginių vedėjas painiodamas skirtingų regionų išsireiškimus netenka autentiškumo, kurio gal ir neturi.
V. Kazanskienė. Tai jau ne kalbos, o kultūros reikalas. Vakar kaip tik buvau įsijungusi televizorių, galėjome šiek tiek pasiklausyti Lietuvos televizijos laidų ir ypač pramoginių renginių vedėjų kalbos. Man atrodo, bėda ne tai, kaip kalbama, bet tai, kad tie kalbėtojai kartais nežino, kur ir kaip reikia kalbėti. Norint gerai dirbti tą darbą, reikia mokėti daug skirtingų gimtosios kalbos stilių, skirti jos lygius, būtų juokinga pradėti juos painioti. Kad ir mūsų sūnus Petras: kartais jis kalba tokia jaunatviška kalba, kad mums net sunku jį suprasti, o jam norisi nors truputį tėvus nustebinti – o, kaip jis moka pasakyti. Kai jam tenka kalbėti oficialia kalba, viso to nebelieka. Atėjus draugui, Petras kartais pasako mūsų šeimoje įprastą vieną kitą žodį, bet draugui negirdėtą. Kad ir „vestimo“ („вестимо“ – pasenęs literatūroje sutinkamas ir tarmėse dar vartojamas žodis, reiškiantis „žinoma“, „žinomas daiktas“). Draugas suklūsta: ką reiškia tas žodis? Sūnaus bendraamžiui tai visai negirdėtas žodis.
N. Kazanskis. Kai viskas keičiama prastuoliška kalba, tai jau rėžia ausį, siaubingai atrodo, kai pradedama kalbėti vagių ir nusikaltėlių žargonui artima kalba.
ML. Ypač būdinga dabartiniams Rusijoje kuriamiems televizijos serialams. Pradedi galvoti, kad visa Rusija kalba tik žargonu.
N. Kazanskis. Mūsų institute sudarinėjame ir naujų žodžių žodyną. Jame bus ir toks iš anglų kalbos atėjęs žodis kaip „daivingas“ (diving – nardymas, nėrimas), kuris rusų kalboje veikiausiai bus įteisintas kaip žodis, reiškiantis povandeninį plaukiojimą, nėrimą gilyn. Tai profesinei kalbai skirtas žodis.
Kaip renkami naujažodžiai
ML. Teko skaityti, kad Jūsų vadovaujamo Lingvistinių tyrimų instituto skyrius, rengiantis „Naujų žodžių žodyną“, per mėnesį aptinka apie 300 naujų žodžių. Vadinasi, po dešimt kas dieną. Kaip tų naujažodžių ieškoma?
N. Kazanskis. Tenka sistemingai skaityti laikraščius, sekti televizijos ir radijo laidas. Per dvi valandas kalbininkas gali išgirsti arba perskaityti iki 10 jam naujų žodžių. Internete yra specialus laikraščių ir žurnalų tinklalapis, per kurį galima patikrinti, kada vienas ar kitas naujadaras buvo panaudotas. Kompanijų grupė „Integrum“ visus rusų kalba spausdinamus tekstus deda į tą tinklalapį ir juos galima susirasti.
ML. Šiek tiek nemandagiai paklausiu: o kam su tais naujažodžiais vargti? Didžioji jų dalis tikriausiai išnyks, taip ir neprigiję. Tad gal reikėtų į žodynus dėti jau prigijusius, tautoje priimtus naujažodžius?
N. Kazanskis. Mes savo institute neturime jokios naujažodžių aprobavimo komisijos, mes juos tik fiksuojame, kur tas žodis pirmą kartą buvo pavartotas. Ir visai nesvarbu – klaidingai ar teisingai buvo užrašytas ar ištartas. Kasmet išeina tų naujažodžių metraščio tomas, į kurį tas žodis įtraukiamas. Kas dešimt metų išleidžiamas kito pobūdžio tomas, kuriame pateikti išlikusieji, kalboje įsitvirtinę naujažodžiai. Iš šio tomo tam tikri žodžiai vėliau bus įtraukti į akademinį „Rusų kalbos žodyną“.
ML. Kokių žodžių atsiranda daugiausia? Gal mokslinių sąvokų, susijusių su naujomis technologijomis, cheminiais junginiais, naujais vaistais? Sunku įsivaizduoti, kad tai būtų iš dabartinio kaimo atėję žodžiai.
N. Kazanskis. Pirmą vietą užima kompiuterinės technologijos, antrą – politinė terminologija, pramogų verslas. Ir labai mažai, beveik nėra naujų žodžių iš filosofijos ir dvasinės kultūros sričių.
ML. Bet tai jau mūsų gyvenimo drama, apie kurią signalizuoja kalba.
N. Kazanskis. Taip, drama. Yra daug moralinių dalykų, kurių mes nesugebame suformuluoti nei savo tėvų kalba, nei šiuolaikine įprasta kalba, nei tuo labiau sovietinio laikotarpio kalba. Ir niekas bent kiek didesnės atsakomybės dėl to nejaučia, tuo neužsiima. Kompiuterinės technologijos vystosi audringai, o dorovinė terminija jei ir vystosi, tai bažnytinėje aplinkoje arba abstrakčioje filosofinėje aplinkoje, bet kasdieniame gyvenime, buitiniame lygmenyje tie nauji žodžiai nenaudojami.
O gyvenime mes nuolat susiduriame su įvykiais, situacijomis, kurios reikalauja naujo ir teisingo įvertinimo. Dažniausiai paprasčiau perimti iš kitos kalbos naują žodį ar terminą, užuot gilinantis į faktą ar reiškinį, bandant suvokti jo esmę.
ML. Turbūt visoje Europoje vyksta keisti dalykai: yra elitinė nuo visuomenės atsieta kultūra, kuri neprieinama platesniems gyventojų sluoksniams. Tarsi būtų gyvenama nesusikertančiose plokštumose ar skirtingose planetose.
Tyrinėjamos ir mažų tautelių kalbos
ML. Kiek aukštoji filologinė kultūra tuos procesus, ne visada džiuginančius, gali veikti ir kreipti pageidaujama linkme? O gal visi tesame tik aukos, laukiančios malonės iš mums nesuvokiamų aukštesnių jėgų?
N. Kazanskis. Kalbėjau tik apie rusų kalbos kai kuriuos tyrinėjimus, bet Rusijoje turime 120 skirtingų kalbų. Mūsų institute tyrinėjama apie 60 kalbų, kuriomis tradiciškai kalba Rusijos Federacijoje gyvenančios tautos. Čiukčių, itelmenų, nganasanų, Altajaus tautų, Kaukazo tautų kalbos – visa tai yra mūsų instituto tyrinėjimų objektas. Visa ši kalbų įvairovė yra didžiulis nacionalinis Rusijos turtas.
ML. Neužsiminėte apie egzotišką ainų tautelę, kurios tyrinėjimams XIX a. nemažai nusipelnė tremtinys iš Lietuvos į Sachaliną Bronislovas Pilsudskis (1866–1918), tremtyje pagarsėjęs kaip etnografas.
N. Kazanskis. Gaila, bet ainų nebėra Rusijoje, neliko jų ir Japonijoje. Yra tik klubas, buriantis ainų palikuonis. Panašiai kaip Lietuvoje buriasi prūsų kalbos ir kultūros klubas, kuris siekia prikelti senąją prūsų kalbą ir moko norinčius pramokti tos kalbos.
Rusijoje tradiciškai gyvenančių tautų kalbas būtina tyrinėti ir įtraukti į bendrą Rusijos kultūrą. Ką šiame darbe galime padaryti mes, akademinio pasaulio žmonės? Išleisti kokybiškus rusų kalbos žodynus, literatūros žodynus ir sekti, kas naujo vyksta tyrinėjamose kalbose. Pavyzdžiui, galime rašyti ir leisti akademines čiukčių ir kitų kalbų gramatikas, žodynus.
ML. Ar tų kartais egzotiškų kalbų gramatikų ir žodynų vartotojų pakanka, o gal tai tiesiog akademinio mokslo labui išleidžiami leidiniai?
N. Kazanskis. Kai kalbame apie, pavyzdžiui, itelmenų kalbą, tai šios kalbos žodynu naudosis gal mažiau kaip šimtas šios tautos žmonių. Bet ir jiems mūsų instituto moksliniai darbuotojai verčia Šv. Evangeliją į itelmenų kalbą, kuria šios tautelės žmonės kalba Kamčiatkos pusiasalyje. Girdėjau tvirtinant, kad ši knyga turinti paklausą. Šv. Evangelija skaitoma per vietos radiją itelmenų kalba. Šia kalba 1993 m. kalbėjo mažiau kaip šimtas gyventojų, jai gresia išnykimas.
Čiukčių kalbos mokoma ir mokyk-loje, šios tautos gyventojų yra daugiau, bet su panašių tautų mokyklomis kyla atskira problema. Mes norime, kad vaikai mokytųsi savo tėvų kalba, o ne tik valstybine rusų kalba. Tačiau jeigu visų dalykų mokykloje bus mokoma, tarkime, totorių kalba, kur tokios mokyklos abiturientas įstos baigęs vidurinę mokyklą? Už Tatarstano ribų toks jaunuolis nebeturės veiklos perspektyvų.
ML. Kaip ši problema sprendžiama Rusijoje?
N. Kazanskis. Pasaulyje baskų tautos pavyzdžiu sukurta keletas veiklos modelių. Dalis baskų gyvena Ispanijoje, kita dalis – Prancūzijoje. Šiose valstybėse skirtingas požiūris į baskų tautos ir jų kalbos problemos sprendimą. Abiejose šalyse gerbiama baskų kultūra, bet Ispanijoje baskų kalba kartu su ispanų yra ir valstybinė kalba, o Prancūzijoje tokio statuso neturi.
Rusijoje panašiai valstybinės kalbos statusą Jakutijos Respublikoje – autonominėje Rusijos Federacijos respublikoje – turi jakutų kalba. Dar daugiau, ši kalba yra pirmesnė nei valstybinė rusų kalba. Visa tai netrukdo daugeliui jakutų gyventi Sankt Peterburge. Jie gauna darbą, ir pirmiausia todėl, kad moka rusų kalbą. Svarbu, kad jie neprarastų savo tapatumo. Nemanau, kad mokslo bendruomenė turi nurodinėti, kaip tos ar kitos tautos atstovai turi elgtis. Mes sudarome tų tautų atstovams sąlygas išsaugoti savąjį tapatumą. Jeigu jie nori tyrinėti savąją kalbą – štai jums išleistieji žodynai, gramatikos. Jeigu tuose leidiniuose įsivėlė klaidų, mes jas ištaisysime ir užtikrinsime, kad tie leidiniai ir ateityje bus spausdinami. Mums brangios visos kalbos visoje Rusijos Federacijos teritorijoje.
V. Kazanskienė. Bet kurios Rusijos tautelės kalbos išnykimas reikštų didžiulį nuostolį Rusijos kultūrai. Negaliu tvirtinti, kad tai supranta visa visuomenė. Kas darytina? Reiktų po truputį keisti vidurinių mokyklų programas, per visų dalykų dėstymą parodant, kaip svarbu suvokti Rusijoje gyvuojančių tautų ir tautelių kalbos ir kultūros svarbą, ypač per literatūros, istorijos, geografijos dėstymą.
Pasakų nebesekama, eilėraščių nesimokoma
N. Kazanskis. Labai svarbūs precedentiniai tekstai, su kuriais Rusijoje šiuo metu didelė problema. Gimdytojai vaikams skaito pasakas iš knygelių, vietoj to, kad pasakotų. Tada ir aiškėja, kad nebėra gyvo žodžio, gyvos kalbos kultūros, kuri būtų perduodama iš kartos į kartą. O juk seniau net menką išsilavinimą turintys tėvai, kiti jokių mokyklų nebaigę savo vaikams pasakodavo savo vaikystės ir gyvenimo istorijas. Taip iš kartos į kartą buvo perduodama pasakojimo kultūros, gyvo žodžio tradicija. Vyko absoliučiai gyvas bendravimas. Skaitymas iš knygelių – ne visai tai, ko reikia.
Vėliau mokykla, kur nerekomenduojama mintinai mokytis eilėraščių. Girdi, mokymasis mintinai mažina kūrybiškumą, todėl visoje Europoje uždrausta mintinai „kalti“ eilėraščius. Palikta savieigai, kas nori, gali mokytis savo iniciatyva.
ML. Baigusieji klasikines gimnazijas mintinai deklamuodavo tekstus iš Homero „Iliados“ ar „Odisėjos“, Šekspyro ir Gėtės kūrinius. Gal tai atitraukdavo nuo kitų disciplinų, bet juk nereikėjo mokytis tiek daug fizikos, chemijos ar informatikos. Užtat ir buvo vadinama klasikine gimnazija, kad teikdavo klasikinį išsilavinimą, skirtingai nuo realinės gimnazijos, kurioje buvo mokoma praktiškesnių, su tiksliaisiais mokslais susijusių dalykų.
N. Kazanskis. Eilėraščių mokymasis lavino atmintį, į kalbą įtraukdavo ne tik laikraštinius tekstus, bet ir pakylėtą leksiką, kurią gyvenime, atitinkamoje draugijoje buvo galima delikačiai įpinti į savo kalbą. Dabar Rusijoje išaugo ištisa karta, kuriai nebuvo rekomenduota bent vieną kitą A. Puškino eilėraštį išmokti mintinai. Tokį švietimo sistemos reikalavimą vertinu kategoriškai neigiamai. Tai kultūros griovimas, perimtas iš blogo šaltinio. Pažinojau Amerikos taksistą, kuris visą Šekspyro kūrybą mokėjo mintinai, ir ne vien jo parašytus tekstus, bet ir tų tekstų komentarus, juos vykusiai primindamas ir palygindamas.
ML. Jūsų prisimintasis taksistas turėjo fenomenalią mechaninę atmintį?
N. Kazanskis. Ne, Šekspyro kūryba buvo jo susižavėjimo objektas. Tam, kad šis susižavėjimas išsivystytų, jam reikėjo baigti labai gerą mokyk-lą. Kadangi nenorėjo išsiskirti iš kitų žmonių, tai gyvenimui užsidirbdavo būdamas taksistu.
ML. Gal šuo kitur pakastas? Šekspyro žinovų ir mokovų Amerikai ne itin reikia, todėl fenomenalus žmogus ir turėjo sėsti už taksi vairo?
N. Kazanskis. Ne, ne, Šekspyro žinovų Amerikoje yra ir labai nemažai. Su tuo taksistu susipažinau visai ne tada, kai jis mane kur nors vežė, bet visai kitoje aplinkoje. Jis buvo vedęs universiteto profesorę, bet savo gyvenimo kelią pasirinko būtent tokį.
Apie žmogaus tvirtumo atsargą
ML. Klausydamasis šios įspūdingos istorijos apie taksistą-šekspyrologą prisiminiau Jūsų mieste prie Nevos gyvenantį pasaulyje garsų matematiką Grigorijų Perelmaną. Toliau nuo matematikos reikalų esančioje visuomenėje jis labiausiai pagarsėjo kaip nepaprastai ambicingas keistuolis, atsisakęs jam skirtos Tūkstant-mečio premijos ir milijono dolerių už Anri Puankarė (Henri Poincare) teiginio įrodymą. Gal ir Amerikos taksistas – panašus keistuolis, Šekspyro dramomis ir tragedijomis kovojantis su beatodairiškos naudos siekimo slibinais?
N. Kazanskis. Mes visi šiek tiek esame keistuoliai. Pagalvojau, kad jums pirmiausia dingtels palyginimas su Viljamo Somerseto Moemo (William Somerset Maugham) vieno kūrinio herojumi. Prisimenate: jaunas vyriškis, kuriam visi žadėjo puikią ateitį, Indijoje išdalino visą savo turtą, kad galėtų nusipirkti bilietą į Ameriką. Ten nuvykęs, ėmėsi išsvajotos vairuotojo profesijos. Sėdęs už sunkvežimio vairo, vežiojo krovinius nuo vieno Amerikos krašto ligi kito – taip įgyvendino savo svajonę. Kūrinyje V. S. Moemas polemizuoja su savo herojumi: jam, autoriui, pinigai reikalingi tam, kad galėtų jaustis laisvas, o herojui pinigai reikalingi tik tiek, kad užtektų bilietui į Ameriką. Vairuoti sunkvežimį su kroviniu – jam visiškos laisvės įsikūnijimas.
ML. Ar ne panašų laisvės pojūtį jaučia Džeko Keruako (Jack Kerouac) romano „Kelyje“ (1957) herojai. Ir Vladimiro Nabokovo romane „Lolita“ (1955) sutinkame tas pačias laisvės, o gal tariamos laimės paieškas nuolatiniame kelyje, kai kiekvienas sustojimas ir išlipimas iš automobilio herojui kelia nerimą, grėsmę, o ramybę jis randa tik nuolatiniame judėjime.
N. Kazanskis. Ši problema kyla kiekvienai naujai kartai, ir kiekvienas renkamės savąjį kelią daugiau ar mažiau sąmoningai.
ML. Gaila realaus Amerikos taksisto-šekspyrologo, kaip ir „Lolitos“ herojaus Huberto (tegu ir V. Nabokovo vaizduotės vaisiaus), kurie juk toli gražu nėra eilinės asmenybės. Bet juose, jų charakteriuose, stinga kažko labai svarbaus, ir todėl jie ramybę randa tik kelyje, nors galėtų save realizuoti daug prasmingiau ir nekeisdami vietos. Bet Amerika tokia plati, kad jai tokie intelektualiniai nuostoliai nė motais.
N. Kazanskis. Aš šį fenomeną įvardyčiau kaip tvirtumo atsargą (запас прочности) žmogaus, kuris ir sudaro Amerikos gyvenimo pagrindą. Šiuo atveju mintyje turiu Šekspyro žinovą taksistą. Tas žmogus laisvas savo pasirinkime, jis išsimokslinęs ir įgijęs didelę atsparumo atsargą, kuri daug didesnė negu bet kuriame kitame žmoguje. Tų pačių savybių aš randu ir Lietuvos žmonėse – tvirtumo atsargą.
ML. Bijau, kad Jūsų puikia, gilia interpretacija nepasinaudotų tie, nuo kurių priklauso šalies talentų likimas. Tokiomis asmenybėmis, intelektualais valstybė neturėtų švaistytis arba nepastebėti jų šalia esant. Ir tą mums bevardį taksistą gerai būtų prijaukinti kokio nors koledžo labui, juk ne tik jo Šekspyro kūrybos žinios, bet ir jo gyvenimo filosofija galėtų turėti didelės įtakos jaunimui.
N. Kazanskis. Kad ir jūsų pateiktasis matematiko Grigorijaus Perelmano pavyzdys. Jeigu jis būtų pakviestas apsvarstyti kokį nors svarbų pranešimą ar matematikos problemą, tai neabejoju, kad ateitų. Bet jeigu bus pakviestas dėstyti į universitetą, tai gal nė neatsilieps, nes jo tai nedomina. Jam geriausia mąstyti, kai jis vienas, gal kai grybus renka ar meškerioja. Todėl grybavimui, o ne išvykai, kur jam žadama įteikti premiją, tokia asmenybė gali suteikti pirmumą. Ir tame jo pasirinkime jaučiamas absoliučios laisvės reiškimasis.
ML. Nori ar nenori, o asociacijos nejučia veda prie jaunojo Josifo Brodskio asmenybės. Beatodairišku laisvės siekiu kažkuo panašus į tą amerikietį taksistą. Jaunystėje J. Brodskis neprigyja jokioje darbo vietoje, neužsibūna įmonėje, morge, geologijos ekspedicijose ir daugelyje kitų vietų. Ar tas blaškymasis – tai ne laisvės pojūčio paieškos?
N. Kazanskis. J. Brodskis jautėsi esąs laisvas savo sąmoningame pasirinkime nestoti į universitetą. Tokią galimybę – pasiruošti ir įstoti – jis turėjo, ir tai buvo svarstoma, bet Brodskis atsisakė. Užtat jis lankėsi poetų susivienijimo renginiuose, kur būrėsi jauni poetai. Su Ana Achmatova J. Brodskis susipažino jau vėliau, ir ji jam turėjo didelės įtakos. Aišku, visa tai jo kūrybiniame gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį.
Kiekviename žmoguje tas laisvės pojūtis gali pasireikšti skirtingais būdais ir formomis. Tokia elgsena, per kurią reiškiasi žmogaus laisvė, nesunaikina mąslumo, įsigilinimo, profesionalaus požiūrio ir vertinimo. Laisvė reikalauja tam tikrų reiškimosi formų. Todėl laisvas kalbos ir precedentinių tekstų valdymas amžių bėgyje buvo labai svarbus dalykas. Juk neatsitiktinai ligi šiol rusų kalbai bažnytinė slavų kalba išlieka vienu iš svarbiųjų pažinimo šaltinių.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Rusijos mokslų akademijos akademikas prof. Nikolajus Kazanskis ir prof. Vitas Labutis Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose Vladimirui Toporovui skirtoje
konferencijoje
Prof. Nikolajus Kazanskis LR Seime skaito pranešimą „Kaip įveikti lingvistinės rekonstrukcijos apribojimus (V. Toporovo patirtis)“
Kartu su kitais konferencijos dalyviais prof. N. Kazanskis klausosi pranešimų, skirtų Vladimiro Toporovo atminimui
Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoja prof. Grasilda Blažienė, prof. Nikolajus Kazanskis su žmona kupiškėne doc. Vanda Kazanskiene
Gedimino Zemlicko nuotraukos
