Artūras Hermanas:„Svarbu nuolat gausinti lietuvių ir vokiečių istorinio patyrimo aruodą“ (3)
Pradžia Nr. 8
Mūsų pašnekovas – Mažosios Lietuvos kultūros istorikas Artūras Hermanas (Arthur Hermann), dirbantis Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkantis Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). A. Hermanas taip pat yra Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcinės tarybos narys, dažnas mokslinių konferencijų, skirtų Mažosios Lietuvos klausimams nagrinėti, dalyvis. Baimė ištirpti vis dar gyva Antrosios pokalbio dalie pabaigoje teigėte, kad lietuviams būtų klaidinga užsidaryti vien tik lietuviškume. Tačiau lietuvių atsargumas, ar net tam tikras nepatiklumas šiuo atveju visai suprantamas. Tereikia prisiminti istorinę mūsų tautos patirtį. Vieni sulenkėjo, kiti suvokietėjo, treti – sukilėlių ar tremtinių palikuonys – surusėjo Rusijos glūdumose. Kiek savo didžiavyrių, kultūros, literatūros veikėjų esame netekę, nes geriausiu atveju prisimenama, kad jie buvo lietuviškos kilmės. Ištirpti kitos, didesnės ir stipresnės kultūros mariose labai lengva. Kai Bitėnų kapinaitėse ant paminklo Kristijonui Donelaičiui dviem kalbomis perskaitai, kad jis – lietuvių ir vokiečių poetas, truputį ima nerimas.
Tačiau bent jau Donelaičio atveju patys vokiečiai labai gerai skiria, kad tai lietuvių poetas, nes savo literatūrinius kūrinius daugumoje rašęs lietuviškai, tačiau buvęs Rytų Prūsijos pilietis, vadinasi, prūsas (ne etninės kilmės, bet politinės priklausomybės prasme). Dėl Donelaičio tautinės priklausomybės nekeliama ginčo, bet prisimenama, kad gyveno vokiečių kultūros erdvėje.
Kiek žinau, patys lietuviai dabar tyrinėja Donelaičio vokiškų eilėraščių tematiką. Taigi ne vien vokiečiai domisi šia didžio poeto kūrybos vokiškąja dalimi. Esu gavęs lenkės iš Lietuvos Alinos Kuzborskos straipsnį, kuriame ji tyrinėja Donelaičio vokiškai parašytų eilėraščių savybes.
O kad vokiečiai Donelaitį gali traktuoti kitaip negu lietuviai, tai visai suprantama. Taip pat normalus ženklas, kad vokiečiai jį laiko savu žmogumi, rašiusiu lietuviškai, bet praturtinusiu ir vokiečių kultūrą. Visiškai suprantama, kad tada vokiečių tyrinėtojai Donelaičio kūryboje ieško vokiškos kultūros elementų ir randa. Juk yra kas poeto perimta iš vokiečių literatūros. Ir tai patiems vokiečiams įdomiausia, nes lietuviškai nemoka ir negali įvertinti viso Donelaičio poezijos grožio. Tie tyrinėtojai, kurie moka lietuviškai, žiūri ir vertina vėl kitaip.
Nemokėdami lietuvių kalbos negali remtis ir lietuvių literatūros tyrinėtojų darbais? Labai gaila, kad lietuvių tyrinėtojų darbai taip ir lieka nežinomi tarptautiniu mastu.
Literatūros žinovai, specialistai šiais laikais susipažįsta, kas rašoma lietuviškai, bet paprasti skaitytojai, suprantama, nežino.
Pokalbyje su Jumis mėginu švelniai aštrinti šią problemą, nes prieš šimtą metų Augustinas Voldemaras suformulavo požiūrį į Adomą Mickevičių, ir nemažai daliai Lietuvos žmonių tai buvo tapę savotiška aksioma: lenkiškai rašė, tad lietuviams, girdi, nereikalingas... Moderni lietuvių tauta išgyveno ankstyvos jaunystės, gal net kūdikystės laikotarpį, todėl siekė atskirties nuo kitų tautų literatūrų ir kultūrų. Dabar šiaip ne taip vis dėlto pasiekėme brandos amžių (norisi tuo tikėti), ir taip lengvai nesišvaistome savo poetais ir didžiaisiais.
Šiandien pasaulyje etninės kilmės klausimas gal nėra taip aštriai suvokiamas. Rūpi ne tiek kūrėjo kilmė, kiek jo kūryba, ką jis ja pasakė, kaip paveikė savo meto visuomenę ir ką pasiekė. Pagaliau, ką mums reiškia savųjų kūryba ir kaip jie praturtino bendrą kultūros lobyną. Mes Vokietijoje labai vertiname tuos rašytojus, kurie rašė lietuviškomis temomis, arba į vokiečių literatūrą įtraukė kai kuriuos lietuviškus aspektus. Tai Zudermanas, Wichertas ir kiti. Niekam nekyla abejonių, kad tai vokiečių rašytojai, bet jie artimi abiem tautoms. Tą patį galima pasakyti apie Donelaitį, Mickevičių ir daugelį kitų. Tačiau vien vokiečiams, lenkams ar tik lietuviams savintis tų didžiųjų jau nėra jokio reikalo. Kalba ir etninė priklausomybė nėra vienintelis aspektas, kuris mus skirtų ar artintų.
Lietuvių aktyvumas stebina Gyvendamas Heidelberge ar Hiutenfelde į kultūros procesus Lietuvoje galite pažvelgti ir iš tam tikro nuotolio, gal net vokiškos kultūros aukštumos. Kaip Jums iš to nuotolio atrodo dabartiniai lietuviškojo humanitarinio mokslo ir kultūros reikalai? Ką galėtumėte pasakyti kad ir apie lituanistikos tyrinėjimų raišką, vertindamas tegul ir per konferencijas, kuriose Jums tenka dalyvauti. Štai ir dabar kalbamės konferencijos, skirtos Mažosios Lietuvos paveldui, metu. Su kitais konferencijos dalyviais sėdime jaukiame autobuse, greitai pasieksime Klaipėdą, aplankysime Mažosios Lietuvos istorijos muziejų.
Lietuvoje vykstančios konferencijos ir įvairūs suvažiavimai jau kone visi yra tarptautiniai, bent didžiąja dalimi. Tiesiog stebiuosi, kiek Lietuvoje dabar vyksta įvairiausių renginių. Toje gausybėje net sunku susiorientuoti, o aprėpti išvis neįmanoma. Tie kultūriniai ir moksliniai sąryšiai tokie gyvi. Man net sunku suvokti, kaip Lietuvos mokslininkai ir kultūros žmonės per maždaug 15–17 metų sugebėjo taip įsigyventi į Europą, užmegzti tokius ryšius su kitose valstybėse gyvenančiais kolegomis. Tai nuostabus reiškinys.
