Kai vieni bijo, o kiti nenori (2)
Pradžia Nr. 18
Prof. Manfredas Kleinas yra komunikacijos mokslų atstovas, daug metų dėstė Bylefeldo (Bielefeld) universitete (Fachhochschule) Vokietijoje, dabar yra emeritas, su žmona gyvena Austrijoje, jos gimtojoje Korintijos žemėje. Jis ir toliau daug jėgų bei laiko skiria Lietuvos etnologijos tyrinėjimams, bet šiame pašnekesyje nagrinėja ne vien mūsų kraštui svarbias komunikavimo problemas. Gatvės šventės Vokietijoje Praėjusiame pokalbyje lyg ir priėjome natūralios išvados, kad šalyje atsiradus naujai tautinei diasporai, kitai kultūrai, kyla ir naujų problemų.
Išvada lyg ir aiški, bet į tas problemas būtina atsižvelgti. Mėginu suprasti skirtingų žmonių jausmus, bet visiems reikia veikti taip, kad bendravimas būtų kuo geresnis.
Tačiau Jūs kaip komunikacijos specialistas pastebite, kad vokiečiai ir austrai, su kuriais esate glaudžiausiai susijęs, menkai domisi kitų kraštų, net kaimynių kultūra. Vadinasi, jau pasiekė tokį pragmatiškumo ir susvetimėjimo laipsnį, kai žmogus užsidaro šeimoje ar nedideliame draugų būrelyje, ir jam nieko daugiau nereikia. Kur atvirumas pasauliui, apie kurį mums tiek daug šnekėjo Vakarai? Juk ir Europos Sąjungos sukūrimo idėja prasidėjo nuo atvirumo supančiam pasauliui siekio. Bet Vokietijos, vienos stipriausių ES narių, gyventojai mums tarsi rodo visai kitą pavyzdį?
Aš taip kategoriškai neteigčiau. Šie dalykai daug sudėtingesni. Vokiečiai mielai važiuoja į daugelį kraštų, ne vien į Italiją, kaip buvo įprasta. Taigi susipažįsta su kitomis tautomis, tegul ir iš dalies. Taip pat savo miestuose gyvendami domisi kitų tautų ir žmonių kultūra. Pavyzdžiui, Vokietijos miestuose populiarios gatvės šventės (Strassenfest). Jos rengiamos tiesiog gatvėje, dalyvauja visi gyvenantieji toje gatvėje. Aišku, ten gyvena ne vien vokiečiai, bet ir kitų tautų žmonės. Įvairių tautų atstovai ateina į tas gatvės šventes apsirėdę tautiniais drabužiais, su savo tautiniais patiekalais, dainuoja ir šoka savo tautinius šokius. Visiems dalyviams labai patinka, žmonės patenkinti, kad susipažino su kita kultūra.
Tačiau kitą dieną prie diskotekos, žiūrėk, vėl tas pats – susimušama dėl to, kad anas kitatautis. Žmogus – labai sudėtingas padaras.
Ką rodo tos gatvės šventės Vokietijos miestuose, taip pati Vienoje? Rodo tai, kad žmonėms labai trūksta natūralaus ir nuoširdaus bendravimo. Pernelyg užprogramuotas ir uždaras gyvenimo būdas žmones išvargina, neleidžia atsipalaiduoti, pajusti žmogaus ryšį su žmogumi.
Taip. Bene prieš tris dešimtmečius Vokietijos socialiniai pedagogai ir darbuotojai pradėjo organizuoti tas gatvės šventes, nes norėjo, kad žmonės daugiau bendrautų. Todėl svarbu pamatyti, kaip kitas gyvena, pavyzdžiui, kaimynas. Tai komunikacijos proceso skatinimas. Dabar jau ir postūmio iš šalies nereikia, žmonės patys organizuojasi, susirenka, nes jiems patinka gatvės šventės. Bet tokios šventės vyksta tik miestuose, nes kaimuose apskritai nekyla bendravimo problemų.
Vokietijos kaimuose gal ir turkų nėra?
Pasitaiko, kad mūsų kaimuose gyvena vienas kitas turkas, kitų tautų atstovas su šeima. Tada visi vokiečiai su juo gražiai, kaimyniškai bendrauja, rūpinasi kitataučiais. Mat to vieno nereikia bijoti.
Kiek man teko domėtis Lietuvos etnologijos dalykais, panašius santykius jaučiu buvus ir senajame Lietuvos kaime. Juk kiekvienas kaimas turėjo savo žydą – gerą žydą, savą žydą.
Panašiai kaip ir savo elgetą – kaimo elgetą.
Keistas dalykas, bet jeigu tame pačiame Vokietijos kaime vietoj vienos turkų šeimos atsirastų trys – jau vokiečių požiūris į juos būtų neigiamas. Jų jau reikia bijoti… Vokiečiai savo kaime tarsi ir ne šeimininkai.
Be atvykėlių vokiečiai jau negalėtų gyventi O kokia Vokietijos valstybės oficiali politika kitataučių atžvilgiu? Ar reikia juos integruoti į vokiečių aplinką ir kultūrą?
Vokietijos politika labai aiški: kitataučius reikia integruoti į Vokietijos gyvenimą, priimti ne per daug kitataučių į šalį, kad integracijos procesas vyktų ramiai. Tik niekas nežino, kaip juos integruoti. Žinoma, receptų yra labai daug ir įvairių. Jau buvau užsiminęs apie vokiečių kalbos mokymą kitataučiams ir kitas priemones. Integruoti kitataučius į Vokietijos gyvenimą sunku, nes vieni bijo, o kiti nenori.
Galingoji Vokietija savo gerovę kuria tų atvykėlių rankomis, nes jie dirba sunkiausius darbus, kurių vokiečiai dirbti nenori. Prasčiausiai apmokami darbai tenka atvykėliams.
Taip, be atvykusių kitataučių mes jau negalėtume gyventi, nes nebūtų kas dirba. Vokiečiai nebenori rinkti ir vežioti šiukšlių. Tačiau net jei Vokietijoje ir trūksta darbo, dauguma vokiečių mano, kad žemiausios kvalifikacijos ir nešvariausias darbas – tai atvykėlių priedermė. Vadinasi, kitataučių darbas. Labai neracionalus mąstymas, nes jeigu nebūtų atvykėlių iš Afrikos, tai Vokietijoje visiems pakaktų darbo. Juk kas šiukšles surenka Dortmundo, Hanoverio ar Miuncheno geležinkelio stotyse? Afrikiečiai. Jie dirba labai lėtai, bet už menką uždarbį gal ir nereikėtų persistengti. Afrikiečiai taip dirba ne dėl gudraus išskaičiavimo, bet toks jų temperamentas. Bet vis dėlto jie dirba. O vokiečiai nedirba, nes jiems toks darbas būtų tikras pažeminimas, katastrofa.
Neabejoju, kad ateityje ir Lietuva susidurs su panašiomis problemomis. Jeigu lietuviai išvyksta dirbti į užsienį, tai jų vietą užims atvykėliai kitataučiai.
Lietuvoje jau dabar dirba atvykėlių iš Baltarusijos, Ukrainos.
Su baltarusiais ir ukrainiečiais lietuviai dirbti įpratę, bet bus sudėtingiau, kai teks dirbti greta korėjiečių ar kitų Azijos šalių atstovų.
Kai nėra savo paties vertės pajautimo Mėginame suprasti sudėtingus žmonių bendravimo santykius, įsijausti į kitos kultūros atstovų „kailį“. O Vokietijos tam tikros pakraipos jaunimas savaip sprendžia tuos santykius su kitataučiais – beisbolo lazdomis, jų būstų padeginėjimu ir panašiomis smurto priemonėmis.
Man sunku, neįmanoma suprasti, kodėl jaunimas būtent smurtaudamas reaguoja į atvykėlius iš Mažosios Azijos ar Afrikos. Šie agresyviai nusiteikę jaunuoliai daugiausia gyvena Rytinėje Vokietijos dalyje. Visa blogybė, kad jaunimas neturi jokių svarbesnių gyvenimo tikslų, dažnai net darbo. Užtat laisvo laiko – per akis. Žmogui labai sunku gyventi be savo vertės pajautimo. O iš kur bus tas savo vertės pajautimas?
Kai tas jaunimėlis susiburia į kompanijas, klubus, gaujas, ar net dešiniosios krypties partiją, kad ir Nacionalinę Vokietijos partiją, dažniausiai ir įsivelia į konfliktą su kitataučiais. Būtent tada jie pajunta savo „vertę“, įsivaizduoja, kad taip „švarina“ Vokietiją nuo užsieniečių. Juk tiems jaunuoliams savo vertės pajautimą reikėtų patirti visai kitoje veikloje. Deja, visuomenė nelabai rūpinasi šiuo gyventojų kontingentu.
Dabar buvusioje Rytų Vokietijoje mėginama taupyti atsisakant socialinių pedagogų paslaugų. Uždaromi ir jaunimo klubai, kuriuos ligi šiol išlaikydavo valstybė. Tai reiškia, kad padėtis dar labiau blogės.
Kiek Vokietijai kainuoja rytinė šalies dalis Jeigu turtingoje Vokietijoje taupoma atsisakant socialinių tarnybų, tai ką sakyti apie daugiau ekonominių sunkumų patiriančius kraštus.
Na, sąvoka „turtinga“ yra labai reliatyvi.
Vokietija yra antra pasaulio valstybė pagal pramonės potencialą.
Taip, bet žmonių gyvenimo sąlygos kitose šalyse daug geresnės. Austrijoje, Šveicarijoje, Danijoje, Airijoje ir kai kuriose kitose valstybėse gyvenimo kokybė yra aukštesnė negu Vokietijoje. Gerovė federalinėje Vokietijoje ėmė atsilikti pirmiausia dėl to, kad imta lopyti buvusios Rytų Vokietijos ekonomines ir kitokias „skyles“. Ligi šiol į rytinę Vokietiją tenka „kišti“ milžiniškas lėšas. Kasmet federalinei Vokietijai buvusi Rytų Vokietija kainuoja po 70 mlrd. eurų. Ir taip metų metais.
Kaip reikėtų suprasti Vokietijos, apskritai Vakarų ekonomiką, jeigu trečdalis Vokietijos, kurioje yra pakankamai išplėtota pramonė, kvalifikuota darbo jėga neįstengia išsilaikyti rinkos ekonomikos sąlygomis?
Rytų Vokietijos pramonės ne kažin kiek liko, nes subankrutavo.
Vadinasi, Vokietija leido tai pramonei bankrutuoti?
Politiškai žvelgiant – taip.
Geriau tegul bankrutuoja, žmonės nedirba, ir jiems bus mokama pašalpa? Vokietijai taip naudingiau, negu stengtis išsaugoti buvusios šalies rytinės dalies pramonę?
Rytinėje Vokietijos dalyje dabar iš naujo kuriasi pramonės įmonės, bet dar nepakankamai daug. Dėl to daug žmonių ten likę be darbo ir iš kiekvieno dirbančio vokiečio darbo užmokesčio net 7 proc. nuo mokesčių sumos išskaičiuojami papildomi mokesčiai rytinės Vokietijos daliai išlaikyti. Tai solidarumo mokestis – Solidarbeitrag. Vadinasi, mokame mokesčius, o nuo mokesčių sumos – dar 7 proc. solidarumo mokestį. Jeigu mano alga, tarkime 3 tūkst. eurų, o 1 tūkst. sudaro mokesčiai, tai nuo to 1 tūkst. eurų 7 proc. – papildomai 70 eurų – solidarumo mokestis. Tiek kiekvienam dirbančiam vokiečiui kainuoja buvusi Rytų Vokietija.
Ar tokius sprendimus lėmė tik ekonominės priežastys? Gal veikiau politinės? Buvo susidorota su „osių“ pramone, kad neliktų sovietizmo tvaiko. Taip susidorota su konkurentais, o už visa tai sumokėjo ir dabar tebemoka Vokietijos dirbantys piliečiai.
Susidaro toks įspūdis. Mano nuomone, visas Vakarų ir Rytų Vokietijos susiliejimo procesas vyko per greitai. Neatsitiktinai apie tai prakalbome, nes juk šiandien spalio 3-ioji (Redakcijos pastaba – tada darytas interviu), kai Vokietijoje švenčiama buvusių dviejų Vokietijų susivienijimo diena. Šią dieną Vokietijoje niekas nedirba.
Leiskite Jus pasveikinti su šia Vokietijos valstybine švente.
Ačiū. Tiesa, Austrijoje mums tai darbo diena. Vokietijoje buvo žymių asmenybių, kurios stengėsi perspėti dėl per staigaus dviejų Vokietijos ekonomikų suvienijimo. Vokietijos nacionalinio banko direktorius siūlė labai atsargiai, pamažu suvienyti abiejų Vokietijos ekonomines sistemas. Bet tuometinis kancleris Helmutas Kolis norėjo labai staigaus ir greito proceso.
„Sturm und Drang“ politika ekonomikoje?
Kancleris H. Kolis milžinišką pinigų sumą pervedė į Rytų Vokietiją, procesai buvo nepaprastai greiti, ir Rytų Vokietijos pramonė niekaip negalėjo prisitaikyti prie kapitalizmo sistemos ekonomikos. Per pirmą pusmetį didžioji dalis tos pramonės bankrutavo.
