Jurgis Zauerveinas: apie jį sukosi lietuvininkų gyvenimas (5)

Pradžia Nr. 1

Mažosios Lietuvos knygos ir kultūros istorijos tyrinėtojas prof. Domas Kaunas toliau padeda mums gilintis į visuomenės ir kultūros veikėjo, poeto ir poligloto Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein, 1831–1904) veiklą bei kūrybą. Šįkart prisiminsime šios išskirtinės asmenybės bent kai kuriuos draugus ir bičiulius.

Zauerveino idėjų skvarba

Zauerveino idėjos peržengdavo valstybės sienas kartu su pačiu autoriumi, jo idėjas skleidžiančiais veikalais, jas palaikančiais šalininkais ir oponentais. Juk nėra geresnės reklamos už rėksmingą ir aršią kritiką. Idėjų skvarba į Rusijos imperiją yra labai įdomus ir dar tirtinas klausimas. Kiek žinau, didysis nepasėda kartais nuvykdavo į estų kraštus, kur Tartu universitete profesoriavo jo pusbrolis Leo Mejeris. Jei neklystu, Zauerveinas išmoko ir estų kalbą. O iš Estijos jau ir carų valdoma Suomija nesunkiai pasiekiama. Zauerveino veikimas latviuose nepastebėtas, nors vardas jiems buvo girdėtas. Nusipelnė Andrėjis Dirikis. Jis viename Rygos latvių laikraštyje aprašė Zauerveino nuopelnus Mažosios Lietuvos lietuviams. Žinių, kad šie vyrai būtų bendravę asmeniškai, kol kas neužtikta, tačiau galimybė neatmestina: Dirikis nepaprastai daug keliavo, ir ne tik po Europą. Zauerveinui buvo žinomos ir kitos carinės Rusijos sudėtyje gyvenusios tautos, jų likimai bei problemos, tačiau apie glaudesnius ryšius duomenų nerasta.

Zauerveino vardas plačiai skambėjo Amerikos lietuvių laikraščiuose. Juose buvo stebimi jo žingsniai, svarstyti ir vertinti poelgiai, perspausdinta eilėraščių, aprašyta jo netektis 1904 metais. Amerikos žurnalistai uoliai sekė lietuvių bičiulio viešnages Mažosios Lietuvos žemėse ir nervingą dalyvavimą rinkimuose į landtagą ir reichstagą. Apie tai pats skaičiau Vienybėje lietuvininkų ir kituose leidiniuose. Taigi mūsų išeiviai jį pažino ne iš nuogirdų. Jų įdėmų žvilgsnį Zauerveinas juto ir vertino. Bet šie nuotolių tramdomi ryšiai vis dėlto nesuvešėjo ir neišaugo iki tokių sentimentų, kokius jis jautė lietuvininkams, sorbams ir šiaurės kaimynams.

Sentimentai atsiranda iš gyvenimo konkretybių, todėl norint aptikti jų ištakas, reikėtų prisiminti Zauerveiną supusių artimų bičiulių ir tolesnių asmenų, su kuriais jam teko bendrauti, ratą. Gal net paieškoti ir moters?

Ištakos prasideda nuo daug ko, kartais ir nuo nuoširdaus bendravimo su jautriausia bet kurios tautos puse – moterimis. Manau, gali pakakti vieno atsitiktinio sąlyčio, kuris imlią sielą nepaprastai paveikia ar net sukrečia. Staiga pajunti įsipareigojimą tam žmogui, simpatiją, potraukį, gal net prieraišumą. Žengtas žingsnis skatina antrą žingsnį, trečią, emocijos auga ir virsta įsitikinimu grįsta būsena. Viso šio proceso išraišką lengviausia rasti kūryboje – dažnai spontaniškai išreikštu žodžiu, raštu ar kitu pavidalu.

Jo aplinkos žmonės

Jei suskaičiuotume dienoraštyje minimus vardus ir pavardes, apstulbtume: jų šimtai. Zauerveiną supo, su juo bendravo ir bendradarbiavo paprasti kaimo ir miesto žmonės, pareigūnai, inteligentai ir didikai, jauna mergina ir garbi senutė, dykumų beduinas ir šiaurės kalnietis. Pirmieji artimo bendravimo su lietuvininkais žingsniai prasidėjo Klaipėdoje, kai Zauerveinas ten atvyko pirmą kartą. Regis, tai buvo 1878 m., kuriais pasirodė gabaus savamokslio žurnalisto Martyno Šerniaus redaguojama Lietuviszka Ceitunga. Tai pirmas dar nedrąsaus tautinio sąjūdžio laikraštis. Leidinys daugiau kaip dvejus metus spontaniškai ir veržliu srautu skelbė Zauerveino kūrybą eilėmis bei proza. Joje skleidėsi gamtos grožis, tėviškės meilė, intelektiniai svarstymai, pirmieji Šekspyro vertimo į lietuvių kalbą bandymai.

Pagaliau laikraštyje formavosi ir pirmas jo eilėraščių rinkinys. Jame paskelbta tiek daug eilėraščių, kad iki knygos beliko tik žingsnis. Jau buvo skaitoma korektūra, uoliai taisomas tekstas, tobulinamas žodis ir mintis, dar kartą renkamas laužinys. Sykiu Zauerveinas pirmą kartą dalyvauja rinkimuose į Prūsijos landtagą. Gaila, pralaimėjo. Bet kitaip ir būti negalėjo. Lietuvių rinkėjams pristigo sutarimo ir vienybės: vieni palaikė jį, kiti – kažkokį vokiečių dvarininką, treti – nusenusį, bet kaimiečių gerbiamą Karaliaučiaus universiteto profesorių Frydrichą Kuršaitį. Po metų, mirus išrinktajam deputatui, Zauerveinas pakartotiniuose rinkimuose dar kartą bandė laimę, tačiau ir vėl nieko nelaimėjo.

Bet juk ne tada įsižeidė ant lietuvininkų, kad jo neišrinko į landtagą?

Neįsižeidė arba jei ir įsižeidė, tai susivaldė. Gal todėl, kad šie rinkimai buvo tik pirmoji jo politinės veiklos „repeticija“. Pirmasis lietuvininkų patikrinimas. Po pralaimėjimo Zauerveinas išvyksta iš Mažosios Lietuvos, lanko pamėgtus kraštus, tačiau po kiek laiko sugrįžta. Atotrūkis lėmė, kad eilėraščių knyga taip ir liko korektūros lapuose. Nepaisant dvigubos nesėkmės, Zauerveino ir Šerniaus bendradarbiavimas paliko labai ryškius pėdsakus lietuvių tautinio ir dvasinio gyvenimo brandos procese. Beje, visai neseniai pavyko nustatyti neišleistos knygos pavadinimą. Jis paminėtas viename laiške: Naujas gyvastis lietuviškos kalbos. Iškalbus pavadinimas.

Būtina prisiminti tilžiškius. Artimiausi buvo Birutės steigėjai ir vadovai. Jų ratelį primena 1886 m. draugijos valdybos nuotrauka. Ilgametė bičiulystė siejo su knygininku Viliumi Kalvaičiu. Iš kur kilo Zauerveino slapyvardis Girėnas? Iš Kalvaičio tėviškės kaimo pavadinimo. Girėnuose Zauerveinas yra praleidęs daug dienų, tad nieko stebėtino, kad jam patiko šis skambus žodis. Įdomu, kad lietuvišku slapyvardžiu pasirašinėjo eilėraščius ne tik lietuvių kalba.

Kitas svarbus asmuo Zauerveino gyvenime buvo mūsų jau prisimintas Vydūnas. Juos siejo aukštesni polėkiai, intelektinis ir dvasinis bendrumas. Vydūno asmenyje Zauerveinas rado dėmesingą filosofinių dialogų partnerį.

Kaip jiedu susipažino, kas suvedė?

Zauerveinas Tilžėje nuolat apsistodavo viešbutyje Deutscher Kaiser. Jis buvo geroje vietoje, centrinėje Aukštojoje gatvėje. Pastatas, rodos, ligi šiol išlikęs. Miestas ne kažin kokio dydžio, žmonės vienas kitam po akių, tad toks tokį veikiai pažino ir, kaip šmaikštaujama, į svečius pavadino. Zauerveino pažinties su Vydūnu aplinkybių neišsiaiškinau. Apie jų bendravimą kai ką pasako tik XIX a. dienoraščio įrašai ir vienas kitas laiškas.

Zauerveino pirmtakas, Birutės draugijos pirmininkas buvo gydytojas Vilius Bruožis. Šis asmuo – jautrus, subtilus, nuo prūsų valdžios persekiojimų labai nukentėjęs pirmasis lietuvių inteligentas pasaulietis. Gydytojai suklastojo kaltinimą dėl nebūtų moralės nusižengimų, todėl jam teko net išleisti apsigynimo knygelę vokiečių kalba. Jos ilgai ieškojau ir tik visai neseniai įsigijau. Bruožis pirmas mėgino šias lietuvių tautos dalis nukreipti į bendrą tautinį sąjūdį. Jis buvo Tilžėje leidžiamų didlietuvių laikraščių atsakingasis redaktorius, bendravo su nelegalios spaudos leidėjais. Bruožis taip pat buvo svarbus žmogus Zauerveino aplinkoje. Lankydamasis Tilžėje, su juo eidavo vaikštynių į Jokūbinės parką ir ilgai kalbėdavosi, išvykęs – susirašinėjo. Jiedu kartu rengė peticijas dėl lietuvių tautinių suvaržymų.

Svarbus vaidmuo Zauerveino planuose teko Robertui Minzloffui. Jis buvo geriausias Tilžės fotografas. Minzloffas mielai atsiliepė į kvietimą keliauti po kaimus ir fiksuoti lietuvių etnografinį paveldą. Kelionės trukdavo po savaitę. Ar girdėjote, kaip Zauerveinas tai organizavo? Jis rengdavo rūbų šventes: net močiutes įkalbindavo iš skrynių traukti senovinius drabužius, puoštis, būriuotis, demonstruoti savo grožybes. Viena tokių, gal net garsiausia lietuviškoji rūbų šventė 1893 m. įvyko Vizbarynuose. Apie ją rašė daugelis laikraščių. Minzloffo nuotraukomis Zauerveinas iliustruodavo savo straipsnius, sykį demonstravo Lietuvių literatūros draugijos susirinkime, įkalbėjo ir padėjo fotografui parengti vaizdų albumą. Jo ilgai ieškojau ir galiausiai užtikau Valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne. Albumas vadinasi Lietuvos vaizdai (Bilder aus Litthauen). Jame yra 16 originalių, nereprodukuotų nuotraukų. Tai unikali ikonografinė medžiaga. Albumą būtina išleisti Lietuvoje, juolab, kad nuotraukas jau veikia laikas. Nemažai Zauerveino ir Minzloffo užfiksuotų vaizdų pasklido atvirukais ir spaudos reprodukcijomis. Kone legendine tapo nuotrauka su lietuvaitėmis ant žirgų. Anais laikais Prūsijoje buvo paplitusi nuomonė, kad lietuvės nuo gimimo yra geros jojikės. Šį įsitikinimą dar labiau sustiprino miestų švenčių organizatoriai rengdami raitelių paradus. Raitos lietuvaitės pasitikdavo į imperijos pakraštį atvykusį kaizerį.

Klaipėda ir Tilžė – dideli miestai. Ar Zauerveinas turėjo gerų draugų ir laukiančių namų provincijoje?

Turėjo, ir ne vieną. Ryški asmenybė jo gyvenimo kelyje – mokytojas, spaudos darbuotojas, poetas Jerkmonas Penčiukas. Dienoraštyje jis minimas tik Vijurko slapyvardžiu ir neatsitiktinai – valdžia uoliai persekiojo ir baudė tautiniame sąjūdyje dalyvaujančius mokytojus. Mokytojas dirbo Šilininkų, vėliau – Budupėnų kaime Ragainės apskrityje. Zauerveinui atvykus į pamėgtas Rojaus darželiu vadinamas vietas jiedu dažnai susitikinėjo, o išsiskyrę susirašinėjo. Tai išaiškėjo, kai būdamas Gronau apžiūrėjau muziejuje esantį Zauerveino fondą ir aptikau pluoštą atvirlaiškių. Zauerveinas skatino Penčiuką rašyti, mokė tobulesnio eiliavimo. Mokytojas atsakymus Zauerveinui atvirukuose rašė plonyte plunksna ir mažytėmis, vos įžiūrimomis raidelėmis, kurias perskaičiau tik per didinamąjį stiklą. Penčiukas buvo labai kuklus. Laiškeliuose pasakojo ne apie save, o apie bendrus pažįstamus ir jų nutikimus, savo poeziją vadino grebežiojimais, bet vis dėlto kūrė toliau ir rankraščius siuntė lietuviškiems laikraščiams. Viename atviruke nurašė ir nusiuntė Zauerveinui įvertinti eilėraštį Rudens vakaras Lietuvos girioj. Poezijos jame gal nedaug, tačiau širdgėlos dėl ateities – per akis: ,,Nugrimzdusi liksis / Gilioj tamsybėj / Ak, Lietuva!“ Tame fonde nėra Zauerveino atsakymų, nes laiškai iškeliavo į nebūtį kartu su adresatu.

Ar Zauerveiną traukė tik rašantieji, kuriančios asmenybės?

Bendravo ne tik su tokiais. Yra dar kelios vietos ir asmenys, giliai įsipynusios į Zauerveino biografiją. Vienas iš jų – Jonas Smalakys. Jis buvo Algaviškių dvarininkas. Smalakys mokėjo prancūzų ir italų kalbas, iš smalsumo daug keliavo, aplankė Šiaurės Afriką, Turkiją ir Palestiną, savanoriu kovėsi Džiuzepės Garibaldžio armijoje, buvo įžvalgus ir lankstus politikas. Jis padarė tai, ko neįveikė Zauerveinas: 1898 m. tapo pirmuoju reichstago deputatu iš mažlietuvių. Esu radęs žinių, kad Algaviškiuose didysis kalbų mokovas kartu su savo raštų prigrūstomis skryniomis užtrukdavo ne vieną dieną. Dar paminėčiau ūkininkus Mari ir Paulių Stor-Rustenus bei jų sodybą Dovrėje. Ją taip pat dažnai lankė ir net pageidavo čia būti palaidotas. Pasirinkimą suvokiau tik toje sodyboje apsilankęs 2000 metais. Jį lėmė šeimininkų nuoširdumas ir gamtos grožis. Sodyba įsikūrusi saulėtame kalnų šlaite virš Dovrės slėnio. Kitas minėtinas asmuo – Dovas Zaunius, stambus Rokaičių ūkininkas, net dvarininkas, būsimojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro tėvas. Jo šeima Zauerveiną taip pat mielai priimdavo, duodavo pastogę, maitindavo. Suteikdavo ir pramogų: kartą leido iš ganyklų parginti karvių bandą.

Ar kitų tautų Zauerveino bičiuliai buvo panašūs į lietuvininkus?

Palyginkime. Kai kartu su vienos konferencijos dalyviais lankiausi pas sorbus, sužinojau apie tenykštį keliauninko priėmėją. Jis buvo Heinrichas Steffenas, Burgo (sorbiškai Borkowy) prie Šprė upės vaistininkas, fotografas ir net dailininkas mėgėjas. Bendravimą vertinanti šeima visada laikydavo Zauerveinui parengtą kambarį. Senasis Steffenų namas dar tebestovi. Vaistininko palikuonys jį aprodė, nuvedė į svečio kambarį ir papasakojo apie jo originalų būdą. Jie mokslininkų apsilankymo proga 15 egzempliorių tiražu išleido gausiai iliustruotą savo senelio dienoraščio fragmentą, kuriame rašoma apie bendravimą su Zauerveinu. Šį unikalų leidinį ir aš gavau dovanų.

Ar lietuvininkai rašė tokius kaip Steffenas dienoraščius, gal irgi savo įspūdžius fiksavo?

Manau, kad kai kurie tikrai rašė. Pavyzdžiui, Marta Raišukytė. Yra išlikusi Viliaus Kalvaičio dienoraščio dalis, pavadinta Dienkniga. Ji aprėpia 1892–1899 m., o kitas sąsiuvinis dingęs arba dar nesurastas. Prisipažinsiu, darydamas Dienknigos išrašus Zauerveino pavardės nepastebėjau, tačiau tuokart atidžiai nestudijavau, nes domino kiti asmenys. Be to, ir jos teksto skaitymas – ne iš lengviausių užduočių. Aišku, kad prie dienoraščio teks grįžti. Jį reikėtų paskelbti mokslo darbuose ar išspausdinti kaip knygą su išsamiais komentarais.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Lietuvaitės raitelės (fotografas Robertas Minzloffas)

,,Birutės“ draugijos valdyba su poetu Andriumi Višteliu. Tilžė, 1886 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Martynas Jankus, Andrius Vištelis, draugijos pirmininkas Vilius Bruožis, Ernestas Vejeris, antroje eilėje: Jurgis Mikšas, Jurgis Šimkus ir Kristupas Voska

Vydūnas