Asmenybės

Jonas Jablonskis, puikiai suvokdamas naujojo laikotarpio poreikius, kad ir sunkiai sirgdamas, sukaupęs visas silpstančio kūno jėgas, veržėsi kuo veiksmingiau padėti besikuriančiam lietuviškam švietimui. Jo pagalbos taip pat tikėjosi Lietuvos valstybės ateitimi rūpinęsi veikėjai ir jų vadovaujamos įstaigos. Mėginta net įjungti jį į kuriamą Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos administraciją: 1918 m. lapkričio 11 d. sudarius ir Lietuvos Valstybės Tarybai patvirtinus pirmąjį Lietuvos Ministerių kabinetą, vadovaujamą Augustino Voldemaro, Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas nuo lapkričio 14 d. paskyrė J. Jablonskį ministro patarėju.

2010 m. spalio 15 d. Bazelyje buvo organizuotas prasmingas prof. Juozui Eretui skirtas renginys, susidėjęs iš 5 dalių: paminklinės lentos atidengimo, apsilankymo kapinėse prie prof. J. Eretų šeimos kapo ir gėlių padėjimo, J. Eretui skirtos parodos atidarymo, konferencijos ir meninės programos. Renginį vedė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Kaspersen (Caspersen).

Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas 1904 m. gegužės 7 d. įsaku žadino lietuviams viltį, jog lietuvių kalba bus šiaip ar taip įleista ir į mokyklas. Tos viltys pildėsi gana lėtai. Jei ne 1905 m. revoliucijos įvykiai, gal ir apskritai nebūtų pavykę Šiaurės vakarų krašte (taip tada caro administracija vadino Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas – senąją Lietuvos teritoriją) tautinėms mažumoms su savo kalbomis peržengti mokyklos slenkstį.

Profesorė Pranė Dundulienė (1910 02 12–1991 02 27) – pirmoji ir ilgą laiką vienintelė etnografė, istorijos mokslų daktarė (dabar habil. dr.) Lietuvoje, ne tik šios mokslo srities, bet ir lietuvių tautos kultūros kruopšti ir energinga puoselėtoja. Profesorės šimtmečio minėjimas susidėjo iš kelių renginių: prisiminimų vakaro Lietuvos nacionaliniame muziejuje; parodos Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Tarptautinės konferencijos. Tikimasi šimtmečio minėjimą pratęsti ir Kupiškio bibliotekoje, tačiau jau 2011 metų pradžioje.

Pasakyti, kad lietuvių kalbos kelias į Lietuvos mokyklą iki 1918 m. buvo erškėčiuotas, lyg ir per maža. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo prasidėjo beveik absoliutus lietuvių kalbos gujimas iš visų lygių Lietuvos mokyklų. Tada, įvedus visose mokyklose rusų kalbą ir uždraudus iki tol išplitusias parapines mokyklas, o jų vietoje ėmus steigti valstybines pradžios mokyklas, dar kurį laiką buvo leidžiama lietuviškai mokyti tikybos, bet 1867 m. ir jos mokymas gimtąja kalba apribotas vien pirmuoju pradinės mokyklos skyriumi. Aukštesniuose skyriuose ir gimnazijose iš šį dalyką dėsčiusių kunigų pareikalauta pereiti prie rusų kalbos. Vilniaus ir Kauno gubernijose, kur mokytojais buvo skiriami išimtinai rusakalbiai stačiatikiai, lietuvių kalbos persekiojimas buvo ypač nuožmus. Suvalkų gubernijoje, kur nemažai mokytojų buvo lietuviai ir „vietinėms kalboms“ (visų pirma lenkų) suteiktos labai menkos teisės, režimas buvo kiek švelnesnis. Antai Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose bei Veiverių mokytojų seminarijoje fakultatyviai dėstyta net lietuvių kalba

1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, jo garsioji astronomijos observatorija tapo pavaldi Peterburgo Mokslų akademijai. Kadangi nutrūko vietinių astronomų rengimas, darbuotojus jai nuo 1848 m. pradėjo siųsti pagrindinė Rusijos imperijoje Pulkovo observatorija. 1854 m. Vilniaus observatorijos direktoriumi buvo paskirtas talentingas astronomas Georgas Sableris.

Straipsnis skiriamas Lietuvos švietimo reformos pradininkei, autoritetingiausiai mokslininkei, edukologei, literatūrologei, Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narei, habil. dr. Meilei Lukšienei atminti.

Metais kitais vėliau J. Jablonskio sintaksės darbais yra nemaža pasinaudojęs ir juos gražiai įvertinęs žymus vokiečių kalbotyros atstovas Ernstas Frenkelis (Fraenkel, 1881–1957) savo istorinės sintaksės studijoms. 1926 ir 1928 m. Kaune leistame humanitarinių mokslų fakulteto leidinyje Tauta ir žodis jis vokiškai išspausdino monografiją Lietuvių kalbos linksnių sintaksė, o 1929 m. Heidelberge atskira knyga – Lietuvių kalbos polinksnių ir prielinksnių sintaksę. Pirmoji monografija 1928 m. Kaune išėjo dar kaip žurnale skelbto teksto atspaudas, taip pat knyga. Jos Įvade E. Frenkelis labai palankiai atsiliepė apie J. Jablonskio sintaksės darbus:

Kai 1890 m. Varpe Jonas Jablonskis pradėjo lietuvių bendrinės kalbos tvarkybą, Europos lingvistikoje viešpatavo vadinamoji jaunagramatikių kryptis. Jai, be tokių iškilių kalbininkų, kaip vokiečiai Karlas Brugmanas (Brugmann), Augustas Leskynas (Leskien), Adalbertas Becenbergeris (Bezzenberger), lenkas Aleksandras Briukneris (Brückner), kurie betarpiškai tyrė lietuvių kalbą, priklausė taip pat ir J. Jablonskio dėstytojas Maskvos universitete Filipas Fortunatovas.

Būtų gaila, jeigu užsimirštų Kajetono Moncevičiaus, dalyvavusio 1831 m. sukilime, rusų kariuomenės paimto į nelaisvę ir kalinto Pskove, istorija. 1832 m. spalio 15 d. ypatingų reikalų pareigūnas Kazimieras Jazdauskis Grūšlaukio klebonui nurodė atvykti į Mončių „akalicą“, kur dėl Pskove kalinamo K. Moncevičiaus bylos turėjo būti apklausti liudytojai – sėslieji bajorai Juozapas, Ferdinandas ir Andrius Moncevičiai. Klebono prisaikdinti liudytojai patikino, kad Kajetonas Moncevičius sukilime nedalyvavo, tą patį patvirtino bajorai Ignotas Gedgaudas, Pranciškus Pikturna ir Tadas Januševičius, taipogi grafo Zubovo valstiečiai iš Grūšlaukio ir kitų vietų.