Lietuviškumo geroji siela

Juozas Tumas-Vaižgantas lietuviškosios spaudos atgavimą 1904 m. iškėlė aukščiau už svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinius įvykius, taip pat ir už 1410 m. pergalę Žalgirio mūšyje. Šia Vaižganto mintimi Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – gegužės 7-ąją – pradėjo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius Andrius Vaišnys.

Vaižganto mintis kaip dangų perskrodžiantis žaibas verčia atsigręžti į save: kas esame, kas mums yra gimtieji namai ir kaip nutiko, kad vis dar esame lietuviai. Ne mūsų nuopelnas, bet mūsų senelių ir prosenių, o mūsų nuopelno nebent tiek, kiek didžiuojamės savo protėviais ir norime tęsti jų eitąjį kelią.

Tęsti pradėtąjį, o gal tiesti naują kelią, pasirenkant naujus maršrutus? Natūralus klausimas, jeigu pripažinsime, kad gyvename lūžio periodą tautos gyvenime. Angliškais užrašais išmargintos pagrindinės Vilniaus gatvės rodytų, kad nemaža tautos dalis mielai savo valia nertų į globalistų verdamos smalos katilą, nes ten šilta, užtikrinta egzistencija, naujai mąstanti bendrija ir daug privalumų, kurių stinga likusioje Lietuvoje, mąstančioje įprastomis kategorijomis, prisilaikančioje tradicinių vertybių, žodžiu, atsilikusioje.

Tų naujų ir naujausių vertybių įvairaus plauko ateiviai mūsų tautai nešė ir siūlė kaip danajų dovanas, ir toli gražu ne visa tauta joms atsispyrė. Nemaža dalis, ir būtent kultūringiausioji, europietiškiausoji dalis – elitas – kaip tik ir pasirodė mažiausiai atspari tradicinėms vertybėms. Europinė kultūra politinį Lietuvos elitą tik dar labiau tolino nuo etninio tautos didžios dalies kamieno, skatino pamiršti tėvų ir protėvių kalbą, persiimti „aukštesnėmis“ vertybėmis. Tačiau Vaižgantas mums yra lietuviškos dvasios reiškėjas ne todėl, kad kuklų kanauninko aprėdą būtų skubėjęs keisti į užsienines mantijas ar togas, bet dėl to, kad laikėsi tradicinių vertybių, o lietuviškumą suprato kaip didžią tautos vertybę, jos gyvybiškumo reiškimosi prasmę.

Šviesa turi savybę įveikti tamsą

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena šiemet surengta Lietuvos mokslų akademijos rūmuose, tad nieko nuostabaus, kad šventės dalyvius sveikino ir ištarmės žodį tarė Lietuvos MA prezidentas akad. prof. Valdemaras Razumas. Jis priminė sunkiausius smūgius, kuriuos XIX a. patyrė Lietuva, savo valstybingumo netekusi po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais. Po pralaimėtų sukilimų prieš caro patvaldystę 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas, 1864 m. uždrausta lietuviškoji spauda. Ilgiems dešimtmečiams buvo pristabdytas lietuvių kultūros augimas, supriešintos lietuvių ir rusų tautos, dar labiau sukomplikuoti lietuvių ir lenkų santykiai, kurie ir taip buvo pakankamai sudėtingi.

Tačiau net grėsmingiausia lemtis gimdo ir naujus fenomenus, prie kurių derėtų priskirti lietuviškąją knygnešystę, slaptas daraktorines ir motinos mokyklas. To meto Europoje negirdėti ir ligi šiol beveik nežinomi dalykai, išaugę iš prieš visą tautą naudotų prievartos formų. Neteko girdėti, kad kuri kita tauta būtų išugdžiusi ką nors panašaus į lietuviškąją knygnešystę ar daraktoriškas kaimo mokyklas.

Nieko nuostabaus, kad ir pirmoji nuo žagrės lietuvių tautinės inteligentijos karta mokslus ėjo, formavosi už Lietuvos sienų – Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, Varšuvos aukštosiose mokyklose. Kad ir neturėdami teisės dirbti vadinamosiose lietuviškose gubernijose (išskyrus gydytojus ir kunigus), tie inteligentai darė viską, kas buvo įmanoma ir nuo jų priklausė, kad Lietuva nebūtų, poeto žodžiais, „tamsi ir juoda“. Šviesa turi nuostabią savybę įveikti tamsą.

Galima tik pritarti Lietuvos MA prezidentui V. Razumui, kad net ir gūdžiausiais sovietiniais metais Lietuvos MA išliko lietuviška (ko neįmanoma pasakyti apie nė vienos kitos sąjunginės respublikos mokslų akademijas), joje visada buvo puoselėjamos lituanistikos tradicijos ir lietuviškumas. Vertėtų priminti, kad iš reorganizuoto Lituanistikos instituto išsirutuliavo trys humanitarinio profilio dabartiniai mokslo institutai: Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvos istorijos. Lituanistikos tradicijas visada puoselėjo Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka, ligi šių metų veikusi kitu pavadinimu.

Kalbos premija keliauja į miestą prie Nevos

Jau septintą kartą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną buvo paskelbtas 2010 metų Felicijos Bortkevičienės premijos laureatas, tiksliau – šį kartą laureatė. Už nuopelnus lituanistinio paveldo ir lietuvių kalbos sklaidai apdovanojama Sankt Peterburgo valstybinio universiteto docentė filologijos mokslų daktarė Vanda Kazanskienė. Šį Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sprendimą pagarsino Komisijos pirmininkas Česlovas Stankevičius.

Priminsime, kad Kalbos premija įsteigta 2004 metais, kai buvo minimas Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetis. Kalbos premijai suteiktas Felicijos vardas, šitaip įprasminant žymią XX a. pradžios veikėją, visuomenininkę ir lietuvybės puoselėtoją Feliciją Bortkevičienę (1873–1945). Premija skiriama kasmet gegužės 7-ąją, per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, o įteikiama metams riedant į pabaigą, kai Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija lituanistikos tyrinėtojus ir darbuotojus sukviečia į Kalbos vakarą. Tada laureatui, kartais ir keliems, įteikiamos skulptorės Dalios Matulaitės skulptūros Vyturys kopijos.

Vandos Kazanskienės kandidatūrą į šių metų Kalbos premijos laureates iškėlusio Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoja prof. Grasilda Blažienė supažindino su laureatės biografija.

V. Kazanskienė gimė Kupiškio rajone, Vilniaus universitete baigė klasikinės filologijos studijas. Ištekėjo už Nikolajaus Kazanskio, taip pat klasikinės filologijos mokslo atstovo, dabar profesoriaus, Rusijos mokslų akademijos akademiko. Taip V. Kazanskienė savo mokslinę ir visuomeninę veiklą susiejo su Sankt Peterburgu. Nuo Lietuvos gal ir nutolo, bent jau geografiškai, bet ne nuo lietuviškumo ir ne nuo lituanistikos. Daugiau kaip tris dešimtmečius lietuvių kalbą dėsto Peterburgo valstybiniame universitete studentams, pasirinkusiems lietuvių ir latvių kalbų studijas. Taip veiksmingai prisideda prie lituanistikos ir baltistikos sklaidos už Lietuvos ribų.

Docentė V. Kazanskienė neužsidaro vien akademinio gyvenimo ribose, dalyvauja visuomeninio gyvenimo sūkuryje: yra aktyvi Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės narė, veda šeštadienines lietuvių kalbos pamokas bendruomenės nariams. Ir taip jau šešiolika metų, dažnai be jokio atlygio. Visai neatsitiktinai vadinama miesto prie Nevos lietuvių bendruomenės gerąja siela.

2007 m. V. Kazanskienė su kolegomis ėmėsi iniciatyvos leisti laikraštį Peterburgo lietuvis (lietuvių ir rusų kalbomis). Giliomis lituanistikos tradicijomis garsėjančiame Peterburge lietuvius ir jų bičiulius telkiantis laikraštis – labai svarbus veiksnys lietuvybei skleistis. Kaip čia nepriminti, kad šiame mieste studijavo, gyveno ir kūrė labai daug lietuvybei nusipelniusių žmonių. Tai ir dvasininkai rašytojai Antanas Baranauskas, Maironis, Vaižgantas, kalbininkai Kazimieras Jaunius ir Kazimieras Būga, kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, muzikinės lietuviškosios kultūros atstovai Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Kipras Petrauskas, gydytojas ir antropologas Jonas Basanavičius, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir daugelis kitų.

Lietuvių tautos kultūros savastis

Antrąją renginio dalį pradėjo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, pakvietęs į dr. Aušros Navickienės monografijos Besikeičianti knyga XIX amžiaus pirmosios pusės Lietuvoje*. Knyga parengta pagal Vilniaus universiteto vykdomą mokslinių tyrimų temą Knygotyros ir dokumentotyros istorija: teorija ir metodologija. Autorė A. Navickienė yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentė.

Apie monografiją mintimis dalijosi istorikė dr. Reda Griškaitė, Spaudos draudimo ir vėlesnių laikų lietuviškojo spaudos žodžio tyrėja doc. dr. Genovaitė Raguotienė, dailėtyrininkė, visuomenės veikėja dr. Ingrida Korsakaitė ir knygotyrininkas Lietuvos MA narys korespondentas prof. Domas Kaunas.

Monografijoje nagrinėjamas laikotarpis, prasidedantis 1795 ir pasibaigiantis 1864 metais – tai seniausios lietuviškos knygos istorijos pabaigos ir naujųjų laikų knygininkystės pradžios laikotarpis. Atkreiptinas dėmesys į XIX a. ypatumą, kad lietuviška knyga buvo pradėta suvokti ne vien kaip lietuviškai kalbančiųjų poreikius tenkinantis objektas, bet ir lietuvių tautos kultūros savastis. Aptariamuoju laikotarpiu knygų leidyba Didžiojoje Lietuvoje pirmą kartą pasivijo ir aplenkė Mažąją Lietuvą. Daugiau kaip tris kartus padidėję knygų tiražai ir leidinių skaičius, sumažėjusi knygų kaina padarė jas labiau prieinamas įvairiems gyventojų sluoksniams, kurie ligi tol buvo atriboti nuo spausdinto žodžio ir kultūros. Knygos istorija besidomintis ir apskritai Lietuvos kultūros dalykams neabejingas žmogus skaitydamas šią monografiją bus nustebintas, kad didžių netekčių ir nutautinimo amžius galėjo būti toks turiningas lietuviškos knygos sklaidos ir raidos požiūriu.

Puikų renginį užbaigė aktorės Gražinos Urbonaitės skaitoma lietuvišką žodį aukštinanti poezija ir pianisto Kasparo Uinsko atliktoji muzikinė programa.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: 

2006 ir 2010 m. Kalbos premijos laureatės, Vilniaus universiteto bendrakursės prof. Regina Koženiauskienė ir doc. dr. Vanda Kazanskienė bei Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas

* Navickienė, Aušra. Besikeičianti knyga XIX amžiaus pirmosios pusės Lietuvoje: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010 – 384 p.