Atėjus metui rinkti akmenis

Sukako 20 metų, kai pradėta rengti ir leisti knygų serija Lietuvos mokslas. Jos pradžia laikytinas 1990 m. Kovo 11-osios išvakarėse pasirodęs tęstinio leidinio 4-tojo knyginio formato Mokslas ir Lietuva lietuvių ir anglų kalbomis pirmasis tomas. Išleidus 20 tomų nuo 1993 m. leidinys pertvarkytas į monografinio pobūdžio knygų seriją Lietuvos mokslas, spėjo pasirodyti jau per 140 knygų. Tai atskiroms mokslo kryptims, institucijoms, žymiems mokslininkams ar atskiroms lietuvių tautos ir Lietuvos problemoms skirtos knygos, tarp jų ir serijos Lietuvių tauta 14 knygų (A.Liekio pradėtų leisti nuo 2005 m.), skirtų lietuvių tautos raidos problematikai.

Kaip ir kiekvienas darbas, taip ir šie leidiniai mūsų brangioje tėvynėje susilaukia kartais ir prieštaringų vertinimų – tai priklauso nuo vertintojo tikslų ir geranoriškumo. Tačiau dėl vieno tikriausiai sutiks visi: tiek sudarytų, parengtų ar parašytų tomų tai jau ne šiaip faktas – tai reiškinys. Vadinasi, vertas apmąstymo, aptarimo ir gilesnės analizės. Kol tokių analizių nesulaukiame iš tam darbui pasirengusių profesionalių tyrinėtojų, pamėginsime šią užduotį spręsti laikraščiui įprastomis priemonėmis. Vilniaus Gedimino technikos universitete Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio dieną (Kovo 11-ąją) vyko ir leidinių serijos Lietuvos mokslas dvidešimtmečiui paminėti skirtas renginys, kuriame dalyvavo kelios dešimtys žymių mokslininkų ir pedagogų iš įvairių šalies aukštųjų mokyklų. Jų išsakytos mintys būtų vertos atskiro pristatymo, o mes kalbiname knygų serijos Lietuvos mokslas sumanytoją, organizatorių ir leidėją, daugelio jų ir sudarytoją, taip pat 34 stambių monografinio pobūdžio knygų, skirtų svarbiausiems lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės raidos, mokslo ir technikos istorijos klausimams, autorių, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mokslotyros centro direktorių dr. Algimantą LIEKĮ. 

Siekis telkti viso pasaulio mokslininkus

Mokslo Lietuva. Ko gero, neišvengsime tam tikro ekskurso į praeitį, tad nusikelkime į serijos „Mokslas ir Lietuva“ pradžių pradžią – 1990-uosius metus.

Algimantas Liekis. Galima sakyti, pati idėja gimė kartu su Atgimimu. Kaip ir daugeliui kitų lietuvių norėjosi dirbti, kad tik greičiau atgautume Nepriklausomybę, kad greičiau Lietuva taptų klestinčia tautine valstybe. Tam reikėjo apjungti ir viso pasaulio lietuvių mokslininkų pajėgas – dirbti nepriklausomos Lietuvos ir jos suvereno lietuvių Tautos labui. Kita vertus, buvo aišku, kad pasaulio domėjimasis Lietuva trumpalaikis, o vėliau būsime tiek įdomūs, kiek galėsime tarti savitą žodį moksle, kultūroje. Trumpai tariant, būsime įdomūs tiek, kiek kūrybinio potencialo turėsime. Šaliai, neturinčiai didelių žemės turtų, kūrybinis potencialas ne tik svarbiausia įvaizdžio dalis, bet ir Tautos, Nepriklausomybės ilgaamžiškumo garantas.

Taip manydami ryžomės organizuoti leidinį Mokslas ir Lietuva. Tokiam leidiniui pritarė daugelis lietuvių mokslininkų tiek Lietuvoje, tiek užsieniuose. Idėją palaikė tuometis Lietuvos aukštojo ir specialiojo viduriniojo mokslo ministras Henrikas Zabulis, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Juras Požela, akad. Vytautas Statulevičius, Kalifornijos universiteto (JAV) prof. Algirdas Avižienis, dr. Stasys Bačkaitis (JAV) ir daugelis kitų. 

ML. Koks tai turėjo būti leidinys – grynai mokslinis? Jei taip, koks buvo tokio leidinio poreikis? Gal netenkino dauguma tuo metu ėjusių Lietuvos mokslinių žurnalų?

A. L. Pirmiausia nebuvo mokslinio leidinio, kuris apjungtų viso pasaulio lietuvius mokslininkus, nukreiptų jų pastangas spręsti prisikeliančios Lietuvos valstybės problemas, teiktų moksliškai pagrįstus pasiūlymus. Mokslas ir Lietuva turėjo atitikti ir visus mokslo leidiniams keliamus reikalavimus.

ML. Kaip buvo sprendžiami leidinio finansavimo reikalai?

A. L. Įdomu, kad padėti sutiko vos įsikūrusi leidykla AB Lituanus (direktorius – A. Juškys), tuo metu pati vos galą su galu tesudurianti. Žodžiais sutiko remti beveik visos aukštosios mokyklos, daugelis mokslo įstaigų. 1990 m. vasario pabaigoje išleidome pirmuosius žurnalo Mokslas ir Lietuva tomus lietuvių ir anglų kalbomis. Nelabai žinojau, kaip reikės su spaustuve už tą pirmąjį tomą atsiskaityti.

Tomas buvo skirtas lietuvių tautos formavimosi, baltų genčių kilmės ir panašiems klausimams analizuoti. Tokios literatūros tuo metu labai stigo, ja buvo labai domimasi, tad pirmasis tomas pasirodė net 3 tūkst. egzempliorių tiražu lietuvių kalba ir 1 tūkst. anglų kalba. Didžią dalį tiražo išplatinome per knygynus. Leidinys kainavo 3 rublius – nemaža kaina. Dalį tiražo išpirko 1991 m. Lietuvoje vykusio Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo dalyviai. Faktiškai už pirmąjį tomą mums pakako lėšų, gautų už tiražo platinimą, neprireikė net rėmėjų finansinės pagalbos.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę kitiems leidinio tomams jau prireikė rėmėjų pagalbos. Dalį išlaidų padengė leidykla Lituanus, o 80–90 proc. išlaidų padengdavome iš leidinio platinimo. Tačiau štai koks paradoksas: baigėsi ekonominė Lietuvos blokada, Lietuva stojosi ant kojų, bet kartu seko ir rėmėjų noras padėti leidiniui Mokslas ir Lietuva. Iš pradžių neatsisakydavo remti įsikuriantys bankai, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau buvo rasti rėmėjų, o mums verstis kaip leidėjams.

　Privatizavimo bangos genami

ML. Kaip šį paradoksą Jūs pats galite paaiškinti?

A. L. Kai valstybė kūrėsi, daugelis įmonių, taip pat ir turtėti pradėjusiųjų, dar jautė Sąjūdžio, tautiškumo ir Nepriklausomybės idėjų kilnų dvelksmą, laikė pareiga prisidėti ir prie mūsų leidinio. Netrukus patriotinius jausmus ėmė nugalėti pinigas, noras daugiau ir greičiau „prichvatizuoti“ visai Tautai priklaususio turto. Pradėjo įsitvirtinti nauja moralė, įsitikinimas, kad kapitalas turi daryti didesnį kapitalą, o idealizmas, patriotizmas gali tik bankrotan nuvesti. „O kas man iš to?“ – be jokių užuolankų neretas turtuolis klausdavo varganą leidėją, autorių, atėjusį prašyti padėti išleisti kad ir aktualiausią knygą, paremti leidinį.

Be to, daugelio įmonių savininkais tapo svetimšaliai, kuriems Lietuva įdomi tiek, kiek iš jos jie gali išmelžti pelno. Kita vertus, lietuvišką mokslinę spaudą vis labiau ėmė smaugti mokslo organizavimo ir valdymo teisiniai aktai, pagal kuriuos „mokslu“ imta pripažinti tik užsienyje, svetimomis kalbomis išspausdinti darbai, pirmiausia įvairiems „kromeliams“ JAV ir kitose šalyse priklausančiose „duomenų bazėse“ registruojami žurnalai. Mūsų mokslo biurokratai už straipsnelius išspausdintus tuose žurnaluose, įrašytuose į minėtąsias „duomenų bazes“, ėmė skirti keliskart daugiau balų, negu už kad ir aktualiausią Lietuvai monografiją. Buvo įvesta tokia mokslo rezultatų vertinimo sistema, kad niekam nebūtų naudinga rašyti ir leisti monografijas, juo labiau lietuviškai. Svarbiausi tapo straipsneliai, išspausdinti JAV ir kai kuriose kitose užsienio šalyse, įtraukti į vadinamąsias „duomenų bazes“. Kitaip sakant, nesvarbu, kas naujo, aktualaus mokslui ar valstybei skelbiama, bet kokios firmos leidinyje, kokie viršeliai. Kaip socialistinio lenktyniavimo laikais. Taip ilgai nesitęs, nes specializuotus mokslo žurnalus (daugelis leidžiami 50 egz. tiražu) neišvengiamai pakeis elektroninė leidyba.

ML. Ir vis dėlto serijos „Mokslas ir Lietuva”atsisakėte.

A. L. Serijos Mokslas ir Lietuva išleidome 19 tomų. Pastarąjį leidimą versti į anglų kalbą gal ir nebūtų buvę didesnio vargo, bet vertėjams mokėti jau neturėjome iš ko, nes vertimo įkainiai kasmet didėjo vos ne dvigubai. Be to, negalėjome greitai atsiliepti į moksle vykstančius pokyčius, todėl 1993 m. nutarėme pereiti prie knygų serijos Lietuvos mokslas leidybos. Šių knygų leidybą buvo galima išdėstyti laike, periodiniams leidiniams būdingi tempai mūsų nebevaržė.

Prieš keletą metų tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje vokiečių mokslininkai stebėjosi, kad tokioje mažoje šalyje – Lietuvoje – leidžiama apibendrinamojo pobūdžio knygų serija Lietuvos mokslas, kokią jie, vokiečių mokslininkai, tik planuoja leisti. Daugelis vartydami Lietuvos mokslo tomus manė, kad jų parengimu užsiima atskiri mokslininkų ir leidėjų kolektyvai, finansuojami iš valstybės biudžeto. Jiems į galvą nešovė, kad kiekvienai knygai pradedame ieškoti lėšų ją parengti ir išleisti. Neturėdami lėšų vertimams į vokiečių ar anglų kalbas, negalime priimti užsienio leidyklų pasiūlymų kai kurias Lietuvos mokslo knygas išleisti tomis kalbomis.

Lietuvos mokslo tomai beveik nieko nekainavo valstybei, o mokslo biurokratai surasdavo „kabliukų“, kad jie nebūtų finansuojami ir iš įvairių fondų. Galima sakyti, kad Lietuvos mokslą leidžiame remdamiesi entuziastais, kuriems mokslo ir Tautos pažanga, nepriklausoma Lietuva yra jų gyvenimo prasmė ir esmė. Beje, knygas išleidžiame perpus pigiau, negu valstybės išlaikomos mokslo institucijos.

　Sizifo akmenį ritinant

ML. Kaip platinate serijos „Lietuvos mokslas“ knygas? Ar jas galima prenumeruoti?

A. L. Pirmuosius tomus pardavinėjome daugiausia knygynuose. Berods trečiąjį tomą jau buvo ir per 500 užsiprenumeravusiųjų. Taip pat platinome per tinklą Lietuvos spauda. Platintojai tuo metu dar neplėšė tokių pinigų iš leidėjų kaip nutiko vėliau ir tęsiasi ligi šiol. Kasmet gauti lėšų leidybai ir platinti leidinį buvo vis sunkiau, spaudos platintojai reikalavo vis didesnių pinigų, o jų nebuvo. Iškilo ir kitų sunkumų. Pirmiausia dėl lietuviams būdingo bruožo – pavydo: jei ne aš, ne mano „kromelis“, tegu iš viso nebūna. Tačiau daugelis iškilių lietuvių mokslininkų suprato Lietuvos mokslo svarbą ne tik mokslo, bet ir Tautos, Valstybės pažangai. Tie žmonės negailėjo jėgų ir laiko, padėdami ieškoti rėmėjų, rengiant naujas knygas. Per 400 mokslininkų buvo tarp Lietuvos mokslo knygų autorių, bendraautorių ar rūpinosi jų leidyba. Tai mokslininkai – patriotai. Tai jų proto ir širdies rezultatas, kad parengta ir išleista per 160 knygų, bendros beveik 55 tūkst. puslapių apimties. Manau, turiu moralinę teisę pasakyti, kad dabartinė mokslo organizavimo ir valdymo hierarchinė sistema Lietuvoje, kaip ir jos mokslinė leidyba yra netinkama demokratinei valstybei, nes pasmaugia iniciatyvumą, kūrybiškumą, patriotiškumą, o išlaikymui pareikalauja vos ne daugiau lėšų, negu pačiam mokslui. Palyginti su SSRS okupacijos metais mokslo darbuotojų liko mažiau, užtat mokslo valdininkų skaičius nuolat didinamas ir šiandien jų kone dvigubai daugiau.