Janis Stradinis apie mokslo istoriją ir kitus dalykus

Susiklostė lyg ir tradicija per kiekvieną tradicinę Baltijos šalių mokslo istorijos konferenciją pakalbinti Latvijos mokslų akademijos tikrąjį narį prof. Janį STRADINĮ (Janis Stradiņš), be kurio šios konferencijos neįsivaizduojamos. Taline spalio 8–9 d. vykusioje XXIV tarptautinėje Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijoje J. Stradinis dalyvavo tik antrąją dieną, bet kaip konferencijos programos komiteto narys bei Latvijos mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas profesorius glaudžiai susijęs tiek su pastarąja, tiek su daugeliu kitų konferencijų. Jis garbingai pratęsė savo tėvo, šių konferencijų užmanytojo ir organizatoriaus prof. Paulo Stradinio (Pauls Stradiņš, 1896–1958) pradėtąjį darbą, kuomet 1958 m. birželio 6 d. Rygoje įvyko gamtos mokslų istorijos ir medicinos konferencija, kurioje dalyvavo Estijos, Latvijos ir Lietuvos mokslininkai, taip pat svečiai iš Maskvos ir Leningrado.

Ko gero, Latvijoje nebuvo populiaresnio, visos tautos labiau mylimo mediko už profesorių Paulą Stradinį. Meilė ir pripažinimas persidavė ir jo sūnui Janiui Stradiniui. Ir ne vien už latvių tautos sentimentus įžymiajam tėvui. Visuotinį latvių tautos pripažinimą sūnus pelnė už savo darbus mokslui, veiklą kultūros ir visuomenės labui.

1957 m. mokslinę veiklą pradėjęs Latvijos organinės sintezės institute J. Stradinis neužsidarė vien šios krypties darbuose, nes akivaizdus humanitarinis polinkis kreipė į Latvijos mokslo istorijos tyrinėjimus. Pradėjęs nuo 1966 m. leidyklos „Nauka“ (Maskvoje) rusų kalba išleistos Teodorui Grotthussui skirtos knygos (Страдынь Я. П. Теодор Гротгус. М. Наука 1966 г. 184 с.) savo kaip mokslo istoriko populiarintojo ilgametę veiklą J. Stradinis vainikavo 2009 m. pasirodžiusiu puikiu veikalu „Zinātnes un augstskolu sākotne Latvijā“ (Rīga: Latvijas Vēstures Institūta apgāds, 2009), skirtu Latvijos mokslo ir aukštojo mokslo ištakoms. Už minėtą darbą šiais metais jis tapo Baltijos Asamblėjos premijos laureatu. J. Stradinis yra daugelio šalių mokslų akademijų užsienio narys, įvairių universitetų garbės daktaras ir mokslo draugijų narys, o nuo 1994 m. ir Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys.

Istorija nepripažįsta tariamosios nuosakos

Mokslo Lietuva. Pirmiausia leiskite Jus pasveikinti pelnius Baltijos Asamblėjos premiją. Esate pirmas Baltijos šalių mokslo istorikas, kuris už savo darbą pateko į šios premijos laureatų galeriją. Lietuvoje turite daug draugų, tad neabejoju, kad mūsų mokslo istorikai, ir ne tik jie, prisidės prie šių sveikinimų.

J. Stradinis. Labai ačiū už sveikinimus. Iškart parodysiu ir knygą, už kurią teko Baltijos Asamblėjos apdovanojimas. Tai knyga, aprėpianti Latvijos mokslo istorijos ištakas ir aukštąjį mokslą per ištisą 800 metų laikotarpį. Pradėjau nuo viduramžiais vienuolynuose užsimezgusių mokslo pradmenų, Livonijos katalikiškojo periodo ir reformacijos laikų mokslo. Pateikiau medžiagos apie lenkiškojo ir švediškojo laikotarpio mokslinę veiklą Latvijoje, pirmųjų mokslo draugijų susikūrimą mūsų krašte.

Svarbi vieta tenka žymiausiam buvusios Žiemgalos miestui Jelgavai, arba Mitavai, kaip kad vadinta Rusijos carų laikais. (Vokiečiai vadino Mitau, o lietuviai – Mintauja – Red. past.). Paskutinis Kuršo kunigaikštis Peteris Bironas 1775 m. įkūrė pirmąją Latvijoje aukštąją mokyklą ir mokslo centrą „Academia Petrina“. Taip pavadinta jos steigėjo ir pirmojo rektoriaus Peterio Birono garbei. Akademiją baigė pirmasis latvių studentas Ernestas Johanas Binemanis, kuris vėliau pasižymėjo kaip matematikas, mechanikas ir astronomas, pirmasis Latvijoje pakilęs oro balionu. „Academia Petrina“ buvo krašto pasididžiavimas, mokslo ir kultūros centras. Nedaug trūko, kad būtų tapusi universitetu. Rusijos caras Pavlas I 1800 m. gruodžio 25 d. Jelgavai (Mitavai) suteikė teisę įkurti universitetą, buvo numatyta ir data, kai universitetas turėjo pradėti veikti – 1801 m., bet po Pavlo žūties jo įpėdinis Aleksandras I to sprendimo neįvykdė. 1802 m. Aleksandro I valia Imperatoriškojo universiteto vardas buvo suteiktas Dorpato, t. y. Tartu universitetui, o „Academia Petrina“ 1806 m. tapo Gimnasium Illustre (Tai aukštesnė nei gimnazija mokykla; šiais laikais teikiamas išsilavinimas atitiktų kolegijos lygį. – Red. past.), vėliau – gubernijos gimnazija.

Jeigu universitetas būtų pradėjęs veikti Mitavoje, visai galimas dalykas, kad kitaip būtų susiklosčiusi mūsų kraštų istorija. Bent jau šiaurės Lietuvai tai būtų didelės svarbos įvykis, nes šalia Lietuvos sienos būtų atsiradęs naujas universitetinės traukos centras. Tokiu atveju, Latvijos ir dalies Lietuvos inteligentijos gyvenimas būtų klostęsis kitaip.
ML. Kai 1832 m. carinė valdžia uždarė Vilniaus universitetą, pirmoji nuo žagrės lietuvių inteligentų karta universitetinį išsilavinimą įgydavo Varšuvoje, Maskvoje, Peterburge, Dorpate (Tartu). Galima neabejoti, kad visai šalia Lietuvos, Mintaujoje, pradėjus veikti protestantiškos krypties universitetui, šis miestas būtų tapęs labai svarbiu lietuvių ir latvių judėjimo centru, tautinis lietuvių judėjimas būtų įgijęs naujų formų.

J. Stradinis. Tuo neabejoju. Daugelis lietuvių inteligentų mokėsi Mitavos gimnazijoje, tarp kurių ir būsimasis pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Ją baigė Latvijos prezidentai Janis Čakstė (1859–1927) ir Albertas Kviesis (1881–1944), Lenkijos prezidentas Stanislavas Voicechovskis (Stanisław Wojciechowski, 1869–1953) ir daugelis kitų įžymybių. Universitetas svarbus ne vien kaip mokslo ir aukštųjų studijų centras, jis pakelia viso krašto kultūrą. Daugeliui Lietuvos jaunuolių Mitavos ar Jelgavos universitetas būtų tapęs labai reikšminga aukštąja mokykla.
ML. Ir vis dėlto Mintauja, 1919 m. vėl atgavusi Jelgavos vardą – tai neišsipildžiusių vilčių miestas, taip ir netapęs universitetiniu?

J. Stradinis. Gaila, kad istorija nepripažįsta tariamosios nuosakos, nors įvairūs niuansai istorijoje gali būti labai svarbūs. 2000 m. spalio 19 d. Jelgavos G. Eliaso istorijos ir meno muziejuje, bendradarbiaujant su Latvijos mokslų akademija, buvo surengta tarptautinė konferencija „Academia Petrina – 225“. Šiemet, gruodžio mėnesį, minėsime Pavlo I įsako, leidžiančio Jelgavoje steigti universitetą, 210-ąsias metines.
Knygoje taip pat nagrinėju Tartu (Dorpato) universiteto reikšmę Baltijos kraštams, kai kuriuos dalykus pateikiu iš naujų pozicijų. Pirmą kartą pateikiama Rusijos senatoriaus Nikolajaus Manaseino revizijos medžiaga. Ši revizija aiškiai parodė, kad latvių ir estų žemės nėra rusiškos. Manaseinas gavo caro įsakymą Pabaltijo gubernijose pradėti rusifikacinę veiklą. Buvo panaikinta Baltijos vokiečių autonomija, rusų kalba įvesta kaip oficiali Baltijos provincijų kalba. Baltijos vokiečiai nesulaukė paramos iš Vokietijos, kuri siekė palaikyti gerus santykius su Rusija. Du tūkstančiai Baltijos vokiečių buvo priversti emigruoti į Vokietiją. Vis dėlto Baltijos vokiečiai išsaugojo savo įtaką pramonėje ir prekyboje, jie tebedirbo valstybės tarnybose, nes rusai į Baltijos provincijas dirbti nesiveržė. Rygos merai ir toliau buvo vokiečiai, išskyrus anglą Džoną Armistedą (John Armisted). Rusai nesiveržė vadovauti Rygos miestui.

1887 m. Baltijos provincijose prasidėjo arši rusifikacija: buvo panaikintos miestų rotušės, vietoj miestų savivaldybių pradėtos rinkti miesto tarybos, tautinėse mokyklose uždraudžiama latvių kalba, visus dalykus imta mokyti rusų kalba. Po kelių metų visos vidurinės mokyklos buvo surusintos. Įvertindamas senatoriaus N. Manaseino rusifikacinę veiklą caras jį paskyrė Rusijos imperijos teisingumo ministru.

ML. Koks buvo latvių tautos atsakas į represines priemones?

J. Stradinis. Atsižvelgdami į sukilimus pralaimėjusios Lietuvos patirtį latviai rinkosi pasyvaus priešinimosi kelią. Platus visuomeninis ir kultūrinis judėjimas, latvių tautos atgimimas, taip ryškiai pasireiškęs XIX a. viduryje ir tesęsis iki devintojo dešimtmečio pabaigos ėmė slopti.

Sulaukta tarptautinio rezonanso

ML. Kokius atsiliepimus apie savo naująją knygą Jums jau yra tekę išgirsti?

J. Stradinis. Knygoje panaudojau nemažai visiškai naujos medžiagos, dalis jos išversta į vokiečių kalbą, o vertėju buvo latvių kalbininko ir etnografo Augusto Johano Gotfrydo Bylenšteino (August Johann Gottfried Bielenstein, 1826–1907) proanūkis. Knygos leidėjų darbu esu patenkintas, iliustracijos geros kokybės, tad man tai tam tikras atpildas už įdėtą triūsą.

Tam tikro rezonanso knyga jau susilaukė Vengrijoje, JAV, Kanadoje ir tai mane tenkina. Tuo labiau, kad rašiau po širdies operacijos. Rašiau ketverius metus, pradedant nuo 2006-ųjų, kai atsistatydinau iš Latvijos mokslų akademijos prezidento pareigų ir atsidėjau šiam darbui. Pagaliau Baltijos Asamblėjos premija man yra gera satisfakcija.
ML. Šiek tiek pažindami Janį Stradinį nelabai galėtume patikėti, kad dabar jaustumėtės viską padaręs ir galėtumėte sėdėti ramiai sudėjęs rankas. Pripažinkite, kad turite naujų kūrybinių sumanymų.

J. Stradinis. Dabar norėčiau parašyti „raudonai baltą“ knygą apie Latviją ir latvius moksle. Tai jau būtų apie kitos epochos mokslo reikalus. Mat pirmoji knyga baigiasi jaunalatvių veikla XIX a. viduryje – poeto, kalbininko, istoriko Jurio Alunano (Juris Alunāns, 1832–1864), latvių jūrininkystės pradininko rašytojo, leksikografo, folkloristo Krišjanio Valdemaro (Krišjānis Valdemārs, 1825–1891), folkllorininko ir rašytojo Krišjanio Barono (Krišjānis Barons, 1835–1923) darbais. Tokie kalbininkai kaip Karlis Miulenbachas (latv. Karlis Mīlenbachs, vok. Karl Mülenbach, Mühlenbachs, 1853–1916) ar Janis Endzelynas (Jānis Endzelīns, 1873–1961) pirmoje knygoje neminimi, nes tai kitos epochos latvių mokslo ir tautinio judėjimo veikėjai.
ML. Jau pradėjote rašyti būsimą knygą?

J. Stradinis. Kol kas tai tik geri norai. Rankos vis dar nesiekia naujo didelio darbo, nes ir taip turiu labai daug įvairių įsipareigojimų.

Liaudies frontų amžininkė

J. Stradinis. Grįždamas prie mokslo istorijos konferencijos, norėčiau pabrėžti, kad džiaugiuosi, jog joje dalyvauja mano bičiulis Juozas Algimantas Krikštopaitis. 1990 m. spalio 29 d. Rygoje buvo įsteigta Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacija, vadinasi, prieš 20 metų. Steigti šią asociaciją pasiūlė estai ir mes tą idėją įgyvendinome. Kaip dokumentinį įrodymą galiu pateikti to įvykio nuotrauką. Prezidiume sėdime keturiese: prof. Karlas Silivaskas (Karl Siilivask), prof. Karlis Aronas (Kãrlis Arons), prof. J. A. Krikštopaitis ir Jūsų nuolankus tarnas.

ML. Kuo šis įvykis tuo metu buvo reikšmingas?

J. Stradinis. Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacija buvo Lietuvos Sąjūdžio, Estijos liaudies fronto „Rahvarinne“ ir Latvijos liaudies fronto amžininkė. Lietuvoje jau buvo paskelbta nepriklausomybė, bet tai buvo dar tik deklaracija, o ne reali nepriklausomybė. Įkūrus Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociaciją buvau išrinktas jos prezidentu kaip Latvijos mokslų istorijos susivienijimo pirmininkas, o J. A. Krikštopaitis tapo mano pavaduotoju. 1991 m. rugsėjį J. A. Krikštopaitis Vilniuje organizavo XVI Baltijos šalių mokslo istorijos konferenciją, kuri buvo pirmoji nepriklausomų Baltijos (tada vadinome Pabaltijo) šalių mokslo istorijos konferencija, įvykusi iškart po nenusisekusio rugpjūčio mėnesio pučo Maskvoje. Labai malonu šiuos mūsų tris šalis siejančius įvykius prisiminti.

S. Kara-Murza pranašystės pildosi

ML. Būtų įdomu prie tų, jau istorija tapusių, įvykių sugrįžti. Ypač tai aktualu dabar, kai pasigirsta įvairių nuomonių dėl Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos ateities. Kaip vyko asociacijos steigiamoji konferencija Rygoje 1990 m. spalio 29-ąją?

J. Stradinis. Nepavadinčiau konferencija. Pretekstu buvo Helle Martinson daktaro disertacijos gynimas Organinės sintezės institute Rygoje. Disertacijos gynime dalyvavo maskviečiai chemikai prof. Jurijus Solojovas (buvo disertacijos gynimo oponentas), dr. D. Trifonovas ir prof. Sergejus Kara-Murza. Pastarasis kilęs iš karaimų, iš chemiko tapo mokslo istoriku, politikos filosofu ir sociologu. 1983 m. apsigynė mokslo ir technologijų istorijos disertaciją, 1988 m. tapo profesoriumi. Su juo kilo gan įdomi ir įsimintina diskusija, beje, skirta ne tiek disertacijos reikalams, kiek Pabaltijo šalių mokslo ateičiai. Remdamasis Vengrijos patirtimi Kara-Murza pareiškė: žlugus Tarybų Sąjungai posocialistinių šalių mokslas jokių perspektyvų neturės, iškils nauja įmonininkų ir pramonininkų karta, kuriems mokslo nebereikės. Jeigu prireiks, reikalingo mokslo rezultatus jie importuos. Ir antra, ką tuomet išsakė Kara-Murza: Pabaltijys neatliks tarpinio vaidmens tarp Vakarų Europos ir Rusijos mokslo, kaip kai kurie tikisi, galės būti mediatoriumi tik tada, jeigu išliks Rusijos dalimi. Žodžiu, perspektyvų nėra. „Štai kodėl jūs ilgai būsite sąstingyje ir tolimai ateičiai auginsite tik būsimojo mokslo sporas“, – tai S. Kara Murza žodžiai.

ML. Ir niekas maskviečiui nepaprieštaravo?

J. Stradinis. Aš pasakiau, kad svarbu ir mokslo istorijos patirtis, kuri sako, kaip daug priklauso nuo asmenybių, individualybių. Juk gali iškilti asmenybė, kuri sugebės šalyje išjudinti mokslo reikalus…
Vėliau S. Kara Murza pagarsėjo savo politinėmis ir filosofinėmis knygomis, nukreiptomis prieš europocentrizmą, globalizaciją ir keliaklupsčiavimą prieš Vakarus. Jis taip pat aštriai kritikavo ir Rusijos ekonomines reformas po 1990 metų. Savo paties politines pažiūras apibūdina kaip rusišką kairiosios pakraipos konservatizmą, bet tradicinį marksizmą atmeta. S. Kara Murza straipsniai publikuojami tokiuose Rusijos spaudiniuose kaip „Pravda“, Aleksandro Prochanovo laikraštyje „Zavtra“, „Sovetskaja Rosija“. Savo tinklapyje S. Kara Murza pritaria buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Jurijaus Andropovo žodžiams, kad „mes nepažįstame visuomenės, kurioje gyvename“. Tą prablaivėjimą sukėlė pralaimėjimas šaltojo karo varžybose su Vakarais, visiškas Sovietų Sąjungos ūkio žlugimas, katastrofiška didelės dalies gyventojų padėtis. S. Kara Murzos tinklapis ir jo šalininkų leidžiamas laikraštis turįs padėti žmonėms susivokti dabartyje, kad nebūtų manipuliuojama žmonių sąmone. Deklaruojamos tradicinės rusų vertybės, nesiekiant stiprinti aistrų ir nebandant užliūliuoti neįgyvendinamomis svajonėmis.

ML. Tad kas, praėjus 20 metų nuo Jūsų oponento iš Maskvos išsakytų žodžių, vis dėlto pasirodė teisus?

J. Stradinis. Kol kas pasiteisino Kara Murza prognozė. Akivaizdžiai matome, kad Baltijos šalys atomizuojasi, t. y. tolsta viena nuo kitos. Galimas dalykas, kad ateityje iš tų sporų, kurias minėjo Kara Murza, išaugs nauji mokslo židiniai, mokslo centrai. Žinoma, jeigu tik mums užteks proto ir bus tam tikros sąlygos.

Mokslo istorikams lieka aprašinėti kitų žygdarbius

ML. Gal mokslo istorijos konferencijos bent tam tikra dalimi atlieka priešinimosi atomizacijai, mūsų šalių tolimui viena nuo kitos vaidmenį? Gal kuria tą gravitacijos jėgą, kuri ateityje neleis Baltijos šalių mokslui išsivaikščioti po nuosavas kamaras?

J. Stradinis. Šios konferencijos tik tam tikru mastu prislopina atostūmio jėgas. Nedžiugina, kad tai vyresnio ir solidaus amžiaus mokslininkų konferencijos.

ML. Bet šiandien Jūs išvysite ir daug jaunų veidų.

J. Stradinis Veidai jauni, bet tai tų mokslininkų veidai, kurie neatlieka esminio, sprendžiamojo vaidmens moksle.

ML. Dar neatlieka?

J. Stradinis. Ne „dar neatlieka“, bet ir negali vaidinti, nes jų tyrinėjimų sritis yra truputį marginali, o patys mokslo istorikai, tam tikra prasme, yra marginalai, stovintys didžiojo mokslo greitkelio šalikelėje. Nobelio ir kitas svarbiausias premijas gauna toli gražu ne mokslo istorikai, bet visai kitos sandaros tyrinėtojai. Mes, mokslo istorikai, aprašinėsime jų žygdarbius.

Žodžiu, mokslo istorikų padėtis yra ganėtinai sudėtinga. Šiandieniniame savo pranešime kai kurias iš šių minčių bandysiu plačiau panagrinėti. Ir apskritai, ar verta stengtis pratęsti Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos gyvastį, ar pasiteisins tos mūsų pastangos.

ML. Galaktikos išsilaksto?

J. Stradinis. Būtent – išsilaksto ir tai tikslus apibūdinimas.

ML. Jums atrodo kitaip? Juk Jums rūpi išsaugoti trijų Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociaciją.
J. Stradinis. Manau, kad bent kurį laiką asociaciją išsaugoti reiktų. Ir grynai iš praktiško sumetimo: mokslo istorijos konferencijos visus suvienija, teikia bendrumo jausmą. Šiose konferencijose dalyvauja ne vien mokslo istorijos profesionalai ar mėgėjai, bet ir mokslo bendrijos nariai.

Ir antra. Mūsų trims šalims dalyvaujant tarptautinėje veikloje, lengviau susimokėti nario mokestį. Ką besakytume, bet 500 dolerių, kuriuos tenka šaliai narei sumokėti, bent jau mokslo istorikams, yra sunkiai pakeliama našta. Pasaulyje daugiau žinomos Baltijos šalys, negu kiekviena atskirai.
Šiuo metu mūsų asociacija užsiima tik konferencijų organizavimu, o juk neturime net asociacijos tinklalapio. Jame galėtų būti skelbiama, kas naujo Lietuvos, Estijos ar Latvijos asociacijose. Manau, būtų tikslinga įsteigti mūsų asociacijos premiją ar medalį. Mat kitą Baltijos Asamblėjos apdovanojimą mokslo istorikas tikriausiai negreit gaus. Ši premija skiriama jau 17 metų, bet man pavyko tapti pirmuoju mokslo istoriku, kuriam apdovanojimas skirtas. Į premijas kasmet pretenduoja architektūros istorikai, literatūros tyrinėtojai, meno istorikai, net archeologai, etnografai, folkloro tyrinėtojai. Žodžiu, labai stiprūs humanitarai, tad mokslo istorikams dėl apdovanojimų su jais sunku galynėtis.

Neseniai pasirodė puiki, didelės apimties esto Arvo Tervingo knyga, kurioje nagrinėjama, kokie studentai iš Baltijos kraštų studijavo Vakarų Europos šalių universitetuose XVI–XVIII amžiuje. Daugiausiai vietos skirta Vokietijos, Olandijos, Švedijos universitetams, XVIII a. Sankt Peterburgo universitetui, nes tuose universitetuose ir studijavo daugiausia studentų iš Latvijos ir Estijos. Nedidelis skyrius skirtas Vilniaus universitetui. Šios knygos autorius Arvo Tervingas už savo knygą nusipelnė Baltijos Asamblėjos premijos, bet vargu ar tą apdovanojimą gaus, nes konkurencija pernelyg didelė. Įsteigę Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos premiją ar kitą panašų apdovanojimą galėtume deramai pagerbti žymiausius mokslo istorikus. Jeigu pavyktų rasti rėmėjų, tai galėtų būti vertingas apdovanojimas, jeigu nepavyktų – vertus asmenis pagerbtume medaliu ar bent garbės diplomu. Apdovanojimus skirianti žiuri turėtų būti bendra iš trijų Baltijos šalių.

Tam tikrą patirtį turime, nes pradedant 1999 metais, teikiame trijų Baltijos šalių mokslų akademijų medalį. Šiais metais tokį medalį įteikti pasiūlėme Kanadoje gyvenančiam organinės chemijos atstovui prof. Viktorui Sniečkui, kuris pasižymėjo organizuodamas Baltijos organinės sintezės (BOS) konferencijas, buvo vienas iš konferencijos BOS-2010 Rygoje organizatorių. Jei Lietuva sutiks su mūsų pasiūlymu, tai V. Sniečkų apdovanosime. Pagerbdama iškiliausius savo narius, kažką panašaus galėtų daryti ir mūsų aso-ciacija. Tai dar labiau suburtų Baltijos šalių mokslo istorikus.

ML. Sunku susitaikyti su mintimi, kad mokslo istorija – marginalinė mokslo sritis. Tuo labiau tokį nuosprendį girdėti iš Jūsų, gerbiamasis Profesoriau, lūpų.

J. Stradinis. Bet taip šiandien yra, nes ir pats mokslas mūsų šalių visuomenėse yra marginalinė veiklos sritis. Deja, tokia realybė. Tačiau tai nereiškia, kad mokslo istorija visuomenei nėra svarbi ar nereikalinga. Mums kaip tik reikia stengtis, kad mokslo istorijos statusas Baltijos šalyse keistųsi.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

2010 m. Baltijos asamblėjos premijos laureatas prof. Janis Stradinis (trečias iš kairės) su mokslo istorijos konferencijos dalyviais Taline: dr. Mudis Šalkauskas, dr. Ramūnas Kondratas, prof. Libertas Klimka, latvių mokslo istorikė Alida Zigmundė ir prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis

Praeityje „Academia Petrina“ buvo ginkluota ne tik pabūklais, bet ir mokslo žiniomis

Baltijos mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos vieni iš steigėjų profesoriai Juozas Algimantas Krikštopaitis ir Janis Stradinis aptaria asociacijos ateitį