Iš tų laikų, kai kanklės turėjo sielą

Daugiatūkstantiniame stadione ar masinių renginių arenoje šios giesmės jaučiasi ne taip jaukiai, kaip kamerinėje aplinkoje ar bažnyčioje, tačiau Danieliui Sadauskui yra tekę jas giedoti ir tūkstančiams klausytojų. Giedamosios lietuvių poezijos atlikėjas eina sunkiu, užtat savo nusibrėžtu keliu: jis pažadina, atgaivina, priverčia skambėti senuosius lietuvių literatūros tekstus - Martyno Mažvydo, trijų Antanų - Baranausko, Strazdo ir Vienažindžio, Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos surinktas dainas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Vydūno poetinę kūrybą. Ko gero, sunkiausias kelias, kuris lemtas kūrėjui. Bet kartu ir dėkingas kelias, vertinamas ne tik žinovų, bet ir visų, kam brangi tautos dvasios raiška.

1997-aisiais, pirmosios lietuviškos knygos M. Mažvydo Katekizmo 450 metų jubiliejui, D. Sadauskas išstudijavo ir į CD įrašė pirmąsias lietuviškas giesmes. Septynias iš jų UNESCO išplatino po pasaulį. Tais pačiais metais solistas už senosios lietuviškos poezijos gaivinimą, interpretavimą ir propagavimą tapo Poezijos pavasario laureatu.

Tam tikra prasme gal mes visi esame anapusiniai. Žmonija gyvena tamsoje, ir pasaulis prašvinta tik tada, kai kas nors uždega šviesą. Žinoma, tai metafora, bet jeigu žmogus nesilavins, nesišvies, tai ir gyvens tamsos pasaulyje.

Jūsų metafora atmintyje pažadina kitą lakią frazę, kurią prieš 200 metų savo veikale užrašė pirmasis mūsų krašto fizikochemikas Teodoras fon Grothusas: ‘Nieko nėra tamsesnio už šviesą, nors ji ir šviečia tamsoje’. Mokslinio pažinimo kelyje šviesos ir žinojimo niekada nebus per daug, nes kiekvienas žingsnis bematant sukelia naujus klausimus ir taip tarsi didina nežinojimą. Tai dar Sokrato išsakyta mintis. Būdami nuoseklūs turėtume tarti: absoliutus žinojimas, jeigu toks įmanomas, neišvengiamai turėtų mus atvesti prie visiškos tamsos, t. y. absoliutaus nežinojimo. Bet filosofavimo ir logiško mąstymo pinklės gali nuvesti per toli nuo mūsų užsibrėžtos temos. Kalta Jūsų metafora.

Vytautas Mačernis yra pasakęs: neaimanuokime, jeigu aplink tamsu, mes turime būti žibintais, patys turime sau pasišviesti kelią...

Atsidėjote misijiniam, gilaus kultūrininko darbui, prikėlėte gyventi Martyno Mažvydo giesmes. Logiška manyti, kad prabilsite ir Kristijono Donelaičio balsu.

Ateityje to labai norėčiau. Ne vienam kompozitoriui esu sakęs: atraskite dainuojamąjį raktą į Donelaitį. Karalius Dovydas savo psalmes ne skaitė, o giedojo pritariant psalteriui ar žydiškai gitarai. Giedodamas žodį pakėlė iki giesmės lygmens. M. Mažvydas yra tarsi piliakalnis, kurį pirmąjį pamėginom pažadinti 1997-aisiais, kai buvo minima jo Katekizmo 450 metų sukaktis.

K. Donelaičio kol kas pažadinti dainavimu dar nepavyko, nors ir mėginau sudominti kompozitorius. Man atrodo, kad tai labai įdomi kūrybinė užduotis, nes K. Donelaičio kūryba - tai ir labai gyvybingos liaudies gyvenimo scenų, ir etnografinių momentų, krikščioniškojo tikėjimo ir iš praeities gelmių ateinančių senųjų tautos moralinių, poetinių ir kitų vertybių klodai. Kol kas muzikinio rakto į Donelaičio kūrybą kompozitoriams nepavyko rasti.

Nesu muzikos žinovas, bet mūsų vaizduotėje Donelaitis iškyla kaip majestotiška figūra, kuriai muzikine kalba reikšti prireiktų stambių muzikinių masių, monumentalumo. Sunku įsivaizduoti Donelaitį, giedantį tenoro balsu.

Algimanto Bražinsko operoje Donelaitis, mano galva, mūsų būrų poeto dvasia neatskleista, o Vladimiro Prudnikovo atliktas Donelaičio vaidmuo man atrodo gana tolimas nuo subtilaus lietuvininkų kunigo meninio charakterio, kokį norėtųsi matyti operos scenoje. Manau, svarbu perteikti lietuvių tautos požiūrį į tikėjimą, tautos praeitį ir kitus subtilius dalykus. Donelaitį tenorą gal ir sunku įsivaizduoti, nes tai pamokslininkas, moralistas. Gal sukeltų šypsnį tenoro balsu būrams skaitomi moralai.

Antai stačiatikių bažnyčios šventikai gieda labai profesionaliais balsais itin žemomis gaidomis, stengiasi perteikti tarsi praamžio dvasią, balsas sklinda lyg iš požemio. Katalikų kunigai gieda kitaip: balsą kelia į viršų, mažiau išorinių emocijų, jie daugiau interpretuoja. Mūsų kunigai Šventojo Rašto žodį tiek neišnagrinėja kaip liuteronai, bet tezes atitinkamai išgieda ir tyliai kaip katalikai lietuviai kanklių balsu išsimeldžia.

Kaip Jums atrodo, kodėl Donelaičio poeziją mūsų kompozitoriams ligi šiol sunku perteikti muzikinėmis priemonėmis?

Ne vienas mano prašytas kompozitorius mėgino rasti raktą į Donelaičio kūrybą, bet kol kas rezultatai nekokie. Man tai akivaizdu, nes neseniai iš naujo keletą kartų perskaičiau Donelaičio Metus ir pasakėčias. Gal mūsų tautos pajėgos per mažos, o gal pernelyg menkas domėjimasis mūsų literatūriniu paveldu - tik taip galiu paaiškinti, kodėl Donelaičio kūryba ‘negula’ į muziką.

Dvasinė šviesa svarbiau už fizinęM. Mažvydo muzikinę ‘aukštikalnę’ esate įveikęs, tad ar Mažvydas neteikia rakto ir į Donelaičio poeziją? Tas pats lietuvininkų kraštas, ta pati kultūra, tik 200 metų skirtumas tarp abiejų mūsų literatūros milžinų. Juk negalima atmesti kultūrinės tąsos.

Tęstinumo esama, nes giesmės ir grigališkasis choralas nelyginant požeminė upė tai iškyla į žemės paviršių, tai vėl tarsi grįžta į požemį. Tų giesmių giedotojai buvo paprasti kaimų žmonės, ne kokie profesionalai, tad grigališkąjį choralą traukdavo taip, kaip suprato - plačia krūtine, iš visos širdies. Pagaliau juk ir Pater Noster (Tėve mūsų) atėjo iš seniausių laikų, ir kiekviename krašte, kuris tą giesmę priėmė, išliko ir savita šios giesmės interpretacija.

Sakote - giesmė, nes poteriai buvo išgiedami?

Būtent taip. Taip pat ir antikos poezija buvo dainuojama, pritariant liutnei, fleitoms ar kitam instrumentui. Homeras taip pat ne skaitė, bet giedojo savo Iliadą ir Odisėją. Kūrė ir giedojo, buvo aklas, visą gyvenimą priverstas gyventi fizinėje tamsoje, bet poezija jam padėjo matyti šviesą. Panašiai Liudvikas van Bethovenas, į senatvę apkurtęs, sugebėjo parašyti didžiausią simfoniją. Dvasinė šviesa svarbiau už fizinę.

Beje, ir Sarbievijus, Vilniaus universiteto profesorius, XVII a. savo poeziją giedojo. Matyt, savo eiles siekė kelti į giesmės lygmenį.

Kopimas į M. Mažvydo giesmių kalnąVis dėlto Sarbievijui antikos literatūra ir dainuojamoji poezija buvo artimesnė, negu Danieliui Sadauskui ir mums visiems šiandien. Kaip atsitiko, kad profesionalus Filharmonijos dainininkas, 25 metus dainuodamas įprastą klasikinį repertuarą,staiga ryžtasi visiškai naujam žingsniui? Žingsniui, kuris jam tikriausiai nesuteiks didesnio populiarumo tarp masinių klausytojų, į Jūsų koncertus nesusirinks tūkstančiai. Tarp intelektualų, šviesuolių rasite supratimą, pritarimą ir palaikymą, bet didžiumai ‘masinio skonio’ žmonių galite būti ‘balta varna’.Taigi kaip pasirinkote šį kūrybinį kelią?

Frydrichas Šileris yra pasakęs, kad gera daugeliui nepatikti, bet jei daugelis giria, autorius turi susimąstyti. Labai taikliai pasakyta. Norint suprasti ir perteikti klasikinę lietuviškąją giedamąją poeziją, reikia gerokai padirbėti. Tą patį galima pasakyti ir apie klausytoją. Atlikėjas, giedodamas vieną giesmę, šimtą privalo turėti galvoje.

Filharmonijoje manęs niekada netenkino tai, kad atliekama taip mažai lietuviškos muzikos. Prisiminkime kad ir Lietuvos radijo programas: buvo reikalaujama, kad skambėtų apie 80 proc. tarybinių kompozitorių muzikos, apie 12 proc. - demokratinių šalių ir ne daugiau kaip 8 proc. - kapitalistinių šalių. Buvome apriboti. Taip buvo tarybiniais laikais, taip liko ir dabar. Lietuvos muzikos akademijoje (dabar - Muzikos ir teatro akademija) per egzaminus studentas atlikdavo ariją, romansą, o lietuviško kūrinio kartais nė nereikėdavo atlikti, egzaminų komisijai pakakdavo ir dviejų pirmųjų kūrinių.

Daug ko nebuvo leidžiama dainuoti. Man pačiam neleido dainuoti Oi neverk, matušėle. Šią dainą mūsų muzikos klasikas Juozas Naujalis 1923 m. dedikavo lietuvių tautos dainiui Maironiui, pagal jo eiles parašė šį kūrinį. Vis dėlto man pavyko padainuoti šią dainą.

Kada tai įvyko?

Vis dėlto Naujalio ir Maironio ‘Lietuva brangi’ per respublikines dainų šventes buvo atliekama. Žmonės kuždėjosi: kol šį neoficialų Lietuvos himną giedame, tol Lietuva gyva.

Pamenu, kaip pirmą kartą sovietmečiu buvo pagiedota Lietuva brangi. Tai buvo Paveikslų galerijoje, kuria buvo paversta Vilniaus arkikatedra. Visi bėgo klausytis kaip stebuklo.

Laiko dievas Chronas ryja valstybes, tautas, žmones, taip pat kultūrą. Rijo ir mūsų dainas. Man patiko tokia girdėta mintis: ‘Daina ne daina, kol jos nedainuojame, varpas - ne varpas, kol neskamba, o meilė - ne meilė, kol ja nesidalijama...’

Dievui širdies nebus per daugPrisiminkime tą pirmą postūmį į Martyną Mažvydą.

Gastroliuodamas Tauragėje užėjau į knygyną. Tuo metu buvo įprasta ant palangių ar kokiame kamputyje išdėlioti nukainuotas knygas. Tokioje knygų krūvoje pamačiau 1947 m. pirmosios lietuviškos knygos 400 m. jubiliejui išleistą Martyno Mažvydo Katekizmą. Nusipirkęs pusvelčiui knygoje išvydau natas ir labai nustebau, kad esu baigęs Konservatoriją (dabar - Muzikos ir teatro akademija), o nieko apie tai nežinau.

Pradėjau domėtis, nuėjau pas evangelikų liuteronų vyskupą Joną Kalvaną, jau amžinąjį atilsį, ir išreiškiau jam savo nuostabą, kodėl niekas neatlieka Mažvydo giesmių. Buvau susirašęs 10 klausimų, kuriuos norėjau išsiaiškinti. Pavyzdžiui, ar galiu giedoti grigališkąjį choralą vienas - juk paprastai gieda bendruomenė. Vyskupas atsakė: ‘Dovydas taip pat vienas giedojo savo psalmes. Šventą giesmę gali giedoti visi, kas tik nori’. Giesmė sujungia didesnę tikinčiųjų bendruomenę, bet ir vieno malda yra malda.

Kitas klausimas: ar dabar giedamos M. Mažvydo giesmės? Anot J. Kalvano, kiek prisimenu, kai kurios giesmės iš dalies giedamos nuo Mažvydo laikų. Bet dauguma apskritai nebuvo iššifruotos, tad man teko šifruoti ne tik natas, bet ir kalbą. Tai padaryti padėjo prof. Zigmas Zinkevičius. Mažvydo laikais formavosi ir pati rašytinė lietuvių kalba.

Pamenu, J. Kalvano teiravausi, kiek religinėje giesmėje gali būti objektyvumo ir kiek subjektyvumo. Kiek galiu išreikšti savo asmeninio verizmo, ir kiek išgiedoti grynai kaip maldą? Vyskupui šis klausimas buvo netikėtas, ir jis atsakė: ‘Dievui širdies nebus per daug’.

Mano supratimu, atlikdamas Mažvydo giesmes, turėčiau spirtis nuo renesanso epochos muzikos, nes juk negali tų giesmių atlikti kaip buvo įprasta, tarkim, verizmo laikais. J. Kalvanui tai buvo gana nauji klausimai, su tuo jam ligi tol nebuvo tekę susidurti.

Arba štai kad ir Dešimt Dievo įsakymų - pirmoji lietuviška giesmė. Deja, ji Lietuvoje mažiausiai žinoma kaip giesmė, užrašyta natomis pirmoje lietuviškoje knygoje - M. Mažvydo Katekizme. O juk tai yra trigubas mūsų paminklas - pirmojoje knygoje pirmoji natomis užrašyta pirmoji Katekizmo giesmė. Pagaliau tai ir mūsų moralės pagrindas.

Artėjo M. Mažvydo Katekizmo 450 metų sukaktis, - ją 1997 m. minėjo UNESCO, - tad pateikiau projektą, kuriame siūliau, kad 18 giesmių būtų iššifruotos ir įgiedotos, prikeltos naujam gyvenimui. Projektas buvo įtrauktas į valstybinę minėjimo programą.

Kodėl buvo sudėtinga tas natas prikelti antram gyvenimui? Juk natos parašytos, atrodytų, imk ir giedok.

Pirmiausia tos natos buvo mums neįprastos - menzūrinės. Jos žymimos kitaip, nėra nurodyta ritmų, tempų, tonacijų. Kalėdinės giesmės išvis nebuvo iššifruotos. Reikėjo visa tai suvokti, gilintis, teko perskaityti apie 20 knygų. Tai literatūra apie Žygimanto Augusto laikus, to meto Karaliaučių, teko domėtis ir jėzuitų kronikomis.

Kiek tas domėjimasis praturtino Jūsų erudiciją, pakeitė pasaulėžiūrą?

Gal ne tiek pakeitė, kiek pagilino. Juk ir savo artistinės karjeros metais Filharmonijoje stengdavausi atlikti kuo daugiau nežinomų kūrinių, kurie Lietuvoje nebuvo atliekami. Stengiausi vengti ‘saldinto šablono’. Daugelis atlikėjų daro priešingai, stengiasi dainuoti publikos mėgiamus, gerai priimamus kūrinius. Taip sudainavau Georgo Filipo Telemano Kantatą kanarėlei, pirmą kartą Lietuvoje dainavau Gustavo Malerio kūrinius, Liudviko van Bethoveno Tolimajai mylimajai, taip pat mūsų krašte nebuvo dainuotas Samuelis Barberis ir kai kurie kiti.

Yrėtės prieš srovę. Gal visada, nuo vaikystės, buvote didelis priešgyna?

Nesakyčiau, niekada nesu gavęs diržo, nes mamytė sakydavo: ‘Kai jis nusikalsta ir noriu barti, jis išplečia savo mėlynas akis ir žiūri taip, kad aš jį apsikabinu’. Neteko klūpoti ant kelių mokykloje, nebuvau išvarytas iš pamokų. Nesu kraštutinumų žmogus.

Tai iš kur suvokimas, kad mene svarbu eiti savu, o ne kitų pramintu taku?

Gal iš to, kad mačiau, kokia beribė yra pasaulio kultūra ir kokia suvaržyta, ribota mūsų kultūra. Rengiant senesnį lietuvišką kūrinį visada jaučiau riziką, kad gali nebūti patvirtintas, nebus leidžiama atlikti viešai.

Visa tai vyko dėl svetimos ideologijos. Tačiau nėra didesnio mūsų kultūros priešo, kaip mes patys sau. Tai atsiskleidė kad ir Nepriklausomybės metais. Kas pasakys, kad Lietuvoje šiandien klesti kultūra, kad suvokiama jos reikšmė?

Visiškai sutinku, kad patys labiausiai žalojame savo kultūrą: patys kuriam, patys nustumiam ir net griaunam. Bet taip buvo visada, bijau, kad niekas nesikeičia. XIX a. pradžioje caro valdžia nugriovė Vilniaus gynybinę sieną ir Žemutinės pilies griuvėsius. XIX a. pabaigoje Vilniuje dar buvo 29 stačiatikių cerkvės, 17 katalikų bažnyčių, 5 sinagogos ir 2 liuteronų bažnyčios. Kur visa tai dabar, praėjus šimtui metų? Esame griovėjai. Visa tai paliko pėdsakus ne tik mieste, bet ir mumyse.

Sinagogos ir kiti maldos namai žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Tiesa, Didžiosios sinagogos griuvėsiai Vokiečių gatvėje buvo nugriauti po karo.

O kiek Vilniuje nugriauta koplyčių! Prie Žaliojo tilto, dešiniajame Neries krante priešais Šv. Rapolo bažnyčią stovėjo koplyčia, kurioje buvo pirmasis Lietuvoje pastatytas Rūpintojėlis. Dešinėje pusėje buvo kita koplytėlė - turiu prieškarinę nuotrauką. Po karo nebeliko ir daugelio kitų koplyčių. Trys kryžiai nuversti, Katedros skulptūros nugriautos, o pati Katedra turėjo būti paversta traktorių ir mašinų variklių remonto stotimi. Katedros aikštė turėjo tapti automobilių stovėjimo aikštele. Pro nuverstus Aušros Vartus, per senamiestį turėjo eiti Pergalės prospektas - Minsko plento per Vilnių tąsa. Šis projektas, laimė, nebuvo įgyvendintas, bet pradėtas vykdyti. Tai primena ir senamiesčiui nebūdinga viena Vokiečių gatvės pusė.

Visur vyko griovimas. Tai mačiau ne tik Vilniaus architektūroje, bet ir savo, dainininko profesijoje. Sistemingai 200 metų buvo griaunama ir žudoma mūsų kultūra, o to griovimo apoteozė - tai lietuviškosios spaudos draudimas 1864-1904 metais. Nereikia pamiršti ir jų iniciatorių vyriausiojo Varšuvos mokyklų lektorius Stanislovo Mikuckio ir Peterburgo istoriko Aleksandro Hilferdingo.

Iš vaikystės prisimenu vaizdingą Vaižganto aprašymą: Seinų ir Kauno kunigų seminarijose per kaminą keletą dienų rūkdavo lietuviška literatūra. Būdavo daromos revizijos, ir seminaristams patiems tekdavo deginti lietuvišką literatūrą.

Sovietmečiu buvo kupiūruojami ištisi mūsų literatūros ir net liaudies dainomis tapę tekstai. Iki Atgimimo iš bibliotekų buvo išiminėjami senesni tomai ir gaidos.

Gal kurį nors tų tekstų prisiminkime?

Toli ieškoti nereikia, kad ir Vienažindžio daina Kur prapuolė tas kelelis, kur pro kryžių ėjo... Tai Vaižganto labiausiai mėgta daina, kurioje buvo ir tokie žodžiai: Gal kukuoja kur Samaroj kaipo gegužėlė... Aleksandrui Kačanauskui pokario metais jau teko pakeisti: Gal kukuoja kur už marių kaipo gegužėlė.

Tai tik vienas pavyzdys. Ne vien A. Kačanauskas buvo priverstas taip daryti. Manau, jog tai šventvagystė - iškraipyti šventą literatūrinį palikimą. Yra daugybė literatūros, kurios nereikia liesti, kupiūruoti ar iškraipyti.

Pamenu, kaip pokariu avidėje už šiaudų slėpdavome lietuvišką literatūrą. Iki šiol įsiminiau vieną karo metais išleistą knygą, kurioje buvo aprašytos pirmosios sovietų okupacijos metais vykdytos žudynės koncentracijos stovykloje prie Alytaus. Užėjus vokiečiams, masinių žudynių aukų palaikai buvo atkasti. Knygoje aprašyta, kaip buvo įjungiami mašinų varikliai, kad užslopintų kankinamų ir žudomų žmonių riksmus. Atmintyje išliko šiurpios nuotraukos.

Po karo per kaimus vaikščiodavo tam tikri asmenys, kurie knygose ieškodavo automatų. Jeigu surasdavo Maironį, tai knygos savininkas galėjo atsidurti Sibire. Todėl su močiute sudėjom savo knygas į maišus ir išnešėme į mišką, užkasėme. Močiutė mirė, ten užaugo už mane storesni medžiai, tad rasti tas knygas neliko jokios galimybės. Visos tos nuoskaudos neliko be pėdsako.

Modernizacija neišvengiamaSuprantu, kad visa ši sunki patirtis niekur nedingo Jums kopiant į Mažvydo giesmių kalną. Tas žygis prasidėjo nuo pirmosios lietuviškos knygos - ‘Katekizmo’ 450-ųjų sukakties metų minėjimo. Kiek per tuos metus įkopėte?

Mano atliekamų lietuviškų giesmių ir dainų laikotarpis aprėpia 460 metų - lygiai tiek pat, kiek metų M. Mažvydo Katekizmui.

Kaip per tą kone pusę tūkstančio metų keitėsi lietuviškos giesmės, gal ir dainos?

Keitėsi labai smarkiai, kaip ir pats valstybės bei tautos gyvenimas. Kanklėms lietuvis medį kirsdavo tik tada, kai kas nors mirdavo, manyta, kad iš tokios medienos išdrožtos kanklės įgaudavo sielą. Tuo šventai tikėta. Vėlesniais laikais šis paprotys buvo pamirštas, radosi kitų instrumentų, ir kanklių siela buvo prislopinta. Vis dėlto Maironis tą kanklių sielos balsą išgirdo, kankles buvo pasikabinęs virš durų. Jas pravėrus, suskambėdavo Lietuva brangi akordas.

Kaimyninių valstybių ir tautų įtaka lietuviams buvo labai didelė, jau nekalbant apie geopolitines permainas žemėlapyje. Įdomu, kad Jono Basanavičiaus gimtuosiuose Ožkabaliuose ankstyvosiose jo surinktose dainose dar labai daug lietuviško savitumo, o XIX a. pabaigoje užrašytos tų pačių Ožkabalių dainos jau skiriasi savo ritmika, jose daugiau svetimų įtakų. Sprendžiu iš J. Basanavičiaus surinktų tekstų ir užrašytų natų. Per 20-25 metus dainos akivaizdžiai keitėsi. Senosios dainos tapo nebemadingos, jas išstūmė naujoviškos.

Tie pokyčiai į gera ar bloga?

Į bloga. Dainos praranda lietuvišką melosą, jose atsiranda slaviškų, vokiškų ir kitokių įtakų.

Tame pačiame krašte, Suvalkijoje, 1871 m. lietuviškas dainas užrašinėjo Maskvos kalbininkai Filipas Fortunatovas ir Vsevolodas Mileris. Triobiškių ir kitų aplinkinių Liudvinavo valsčiaus kaimų jaunimas maskviečiams ne tik dainavo, bet ir šoko savo šokius. Įdomu, kad tarp tų šokių jau vyravo ‘valcas’ ir kai kurie lenkiški šokiai. Akivaizdžios įtakos. Tačiau Jums rūpi restauruoti senąjį muzikinį paveldą iki jo pirmapradžio grožio.

Drąsiai pasakyta. Žinoma, kiekvieno svajonė būtų senąsias giesmes ir dainas restauruoti iki jų autentiško skambėjimo. Bet tą padaryti nepaprastai sunku. Gal būtų paprasčiau atkurti to kūrinio bent jau idėją - kas turi skambėti, kokios dorovinės nuostatos įdėtos ir kokius jausmus visa tai kelia. Kitaip tariant, svarbu teisingai išreikšti giesmių ir dainų turinį.

Dabar daug ginčų kelia Valdovų rūmų Vilniuje atstatymas: ar tai nauja statyba, ar senosios atkūrimas? Panašiai ir su daina, muzikiniais kūriniais. Pavyzdžiui, kas gali restauruoti Mocarto muziką? Juk grojame visai kitais muzikos instrumentais, ir senųjų garsų neįmanoma išgauti. Žymūs pianistai lėktuvais gabenasi savo fortepijonus, norėdami išgauti savo autentišką toną: garso ‘minkštumą’, piršto pagalvėlės minkštumą arba priešingai - klavišo kietumą. Didieji profesionalai tuos subtilumus junta, emocijos perduodamos ir klausytojams.

Siksto koplyčia neseniai restauruota, bet ar ją galima pavadinti autentiška? Labai sąlyginis dalykas - autentiškumas, todėl atlikdamas seną kūrinį nemėginu pamėgdžioti mūsų senolių balsų, nes tai būtų neteisingas sprendimas. Išėjau profesionalią vokalo mokyklą, sugebu koncentruoti balsą, valdyti, ko nesimokė kaimo dainininkai. Taigi naudodamasis įgytu profesionalo arsenalu nekartoju senolių ar apskritai senų žmonių balsų, bet noriu iš jų perimti tai, kas gražiausia, tauriausia.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas