Salomėja Nėris: potvynių ir atoslūgių nešama (3)

Su praėjusiais metais mus palikusiu rašytoju ir literatūros tyrinėtoju Viktoru ALEKNA (1915–2008) toliau nagrinėjame Lietuvos poezijos klasikės Salomėjos NĖRIES (Bačinskaitės-Bučienės) kūrybinio gyvenimo peripetijas, daugiau dėmesio sutelkdami į 1934–1936 m., kai poetei teko mokytojauti Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Jautri ir labai pažeidžiama poetės prigimtis sunkiai derinosi prie jos socialinių pažiūrų, ypač kai 1931 m. pareiškė nutraukianti ryšius su miesčioniško pasaulio normomis ir įpročiais, pasmerkė savo ankstesnes idėjines ir menines pozicijas, pasiryžusi nuo šiol visa savo kūryba tarnauti skriaudžiamiesiems, išnaudojamiesiems ir išreikšti jų interesus.

Viktoras Alekna šiame dialoge niekur neužima vienintelio teisuolio pozicijos, bet kruopščiai analizuoja poetės gyvenimo „potvynius ir atoslūgius“. Jis pats beveik dvidešimt metų mokytojavo (prieš karą Raseinių žydų, Alytaus, Kauno, Laukuvos gimnazijose, 1957 m. grįžęs iš lagerio Vorkutoje 1960–1975 m. mokytojavo Jonavos ir Širvintų rajonų mokyklose), 1967 m. neakivaizdiniu būdu Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, tad 1933–1937 m. gerokai praturtino Vytauto Didžiojo universitete įgytas lotynų kalbos, lietuvių literatūros ir pedagogikos žinias. Studijos Vilniaus universitete V. Alekną paskatino atsidėti Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimams. Tuo gyveno, mėgo dalytis savo sukauptomis žiniomis ir turtinga gyvenimo patirtimi. Šiandien gaila vieno: kad pats Viktoras Alekna negali perskaityti šių tekstų, aišku, rastų ką papildyti ar patikslinti. Sunku jį įsivaizduoti tik sėdintį, kaip kad matome nuotraukose. Ką perskaitęs tuojau pakildavo nuo kėdės, siekdavo enciklopedijos ar kurio kito leidinio. Nuolat tikslinosi, stengėsi atgaivinti vieną ar kitą faktą. Toks imlus žinojimui buvo iki paskutinių savo gyvenimo dienų.

Pradžia Nr. 3

Kai audros siautė širdyje

Nelaimingiausias laikotarpis (Juokiasi). Salomėja įsimylėjo Joną Grinių, o šis su ja kalbėjosi labai oficialiai. Kreipdavosi „drauge Salomėja“, ne tai, kad „Salomėja“ ar „Saliute“ sakytų.

Prisiekęs krikdemas sako „draugė“? Kodėl ne „panelė“?

Panelė buvo to meto aukštosios visuomenės žodis. Universitetinėje aplinkoje buvo sakoma „kolegė“, „draugė“.

Kreipinys „draugė“ nereiškė, kad priklausai kairiajam sparnui?

Nereiškė. Mat kas atsitiko. Salomėja pirmaisiais studijų metais labai įsimylėjo Grinių. Iš pradžių maniusi stoti į vienuolyną, susipažino su vienuole Zoštautaite ir jau planavo būti vienuole. Bet jau po poros mėnesių pamatė, kad jai vien Grinius galvoje. O Grinius nieko nenumanė. Pagaliau ir Salomėja sužinojo, kad jos slaptas mylimasis turi sužieduotinę. Ta mergaitė mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje Kaune, o Grinius su ja draugavo. Štai tada Salomėjos galva pradėjo suktis.

Ir nebuvo kas tą sukimąsi sustabdo?

Tada kiti pradėjo jos galvą sukti.

Kita didžioji Salomėjos meilė buvo Juozas Eretas?

Prieš Eretą buvo dar trys Juozai – Tysliava, Keliuotis ir Grušas. Tysliava jai suko galvą, o Grušas buvo tiesiog aklai įsimylėjęs. Salomėja tuo metu šiais kavalieriais nesidomėjo, nes jai jau krito į širdį Eretas. Ypač smarkiai ją buvo įsimylėjęs Vrubliauskas, kuris rytą ateidavo ją palydėti iš bendrabučio į universitetą, o pavakariais laukdavo su gėlių puokšte. Salomėja nenorėdavo net žiūrėti į jai simpatiją rodantį Vrubliauską, eidama iš bendrabučio slėpdavosi už aukštesnių draugių.

Gerokai ją įsimylėjęs buvo Andrius Daugirdas, kuris turėjo uždarbį, tad pakviesdavo Salomėją į kiną, teatrą ar pavaišindavo. Spektaklio ar filmo metu Salomėja neretai imdavo ašaroti. Taip ją sujaudindavo vyksmas scenoje ar ekrane. Salomėja buvo nepaprastai jautri. Paskui apsireiškė toks Ignas Malinauskas, su kuriuo Salomėja sutarė šokti. Tokių buvo dar ne vienas.

Taigi likti senmerge ir tarnauti tik poezijos mūzai Salomėja neturėjo jokių galimybių. Neabejotiną mergišką patrauklumą turėjo, ir šito nenuneigsite?

Vienas iš to patrauklumo motyvų buvo ir tai, kad Salomėja jau buvo žinoma kaip poetė, o poetės tuo metu – labai retas dalykas. Kai kurie į poetes iš tolo žiūrėjo, o kiti net ir labai arti norėjo prie poetės prisiglausti. Iki Salomėjos Nėries Lietuvoje buvo žinoma tik viena poetė – Bronė Buivydaitė (slapyvardis – Tyrų Duktė), kuri jau 1921 m. buvo spėjusi išleisti eilėraščių knygelę Vasaros šnekos. Bet Buivydaitė ne Kaune gyveno, tad „laikinosios sostinės“ kavalieriams buvo ne tokia įdomi.

Per lūžtantį ledą

Prasidėjo 1931 m., kai Salomėja išleido rinkinį Pėdos smėly. Paskui išleido eilėraščių rinkinį Per lūžtantį ledą, skirtą tragiškai žuvusių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno atminimui, bet šiame rinkinyje tėra tik pora jos talento vertų eilėraščių.

Savotiškas to rinkinio moto – tai eilėraštis, kuriuo pavadintas ir rinkinys – „Per lūžtantį ledą“. Poetė per lūžtantį ledą skuba „į jo vestuves“. Kas tas „jis“?

Pavasaris. Galima suprasti, kad tai ir ne pavasaris, o konkretus žmogus, kurį įsimylėjusi poetė. Tačiau tuo metu, kai šis rinkinys išėjo, Salomėja su nieku rimtai nedraugavo. Anksčiau buvo draugysčių, bet tuo metu viskas jau turėjo būti užmiršta. Taip ji gyveno laikotarpį nuo 1931 m. pradžios iki 1936 m., kai susipažino su būsimuoju savo vyru skulptoriumi Bernardu Buču. Pirmą kartą jį pamatė Panevėžyje 1935 m., yra tų metų kovo 19 d. nuotrauka, kur B. Bučo dirbtuvėje jiedu stovi, o ištekėjo už jo 1937 metais.

Iki 1930-ųjų, net iki 1931-ųjų, poetė laukė Broniaus Zubricko, bet taip ir nesulaukė. 1932 m. Zubrickas išvažiavo į Ameriką ir ten vedė airę.

Poetės meilės – kiek tai svarbu buvo jos kūrybai, ar gilų pėdsaką paliko?

Salomėjai tai buvo nepaprastai svarbu. Su Buču susipažino gana atsitiktinai. Į Panevėžį mokytojauti Salomėja atvyko kaip kairiųjų atstovė, nors gal tai ir per griežtai pasakyta. Panevėžyje susisiekė su Didžiulių šeima. Ir Didžiuliai su Kazanavičiais ją pasitiko atvykusią. Ne atsitiktinai pasitiko, bet todėl, kad poetė buvo kairioji, trečiafrontininkė. Su Aldona Didžiulyte-Kazanavičiene ir Antanu Kazanavičiumi susipažino 1933 m. liepos mėn. atostogaudama Palangoje. Didžiulių šeima Salomėjai padėjo susirasti kambarį, o bendraudama su Kazanavičiais susitiko ir susipažino su Buču.

Skulptoriumi rūpinosi bajoraitė Elzbieta Jodinskaitė nuo Biržų. Su ja vėliau Salomėja konfliktavo, nes Bučo globėja norėjo šiam geresnės žmonos.

Salomėja jai atrodė per prasta?

Ką čia – kažkokia poetė… Prasta partija. Nors Bučas buvo iš gausios šeimos, iš kaimo, ir kai vaikinas pradėjo mokytis gimnazijoje, Jodinskaitė jį ėmė globoti. Jos namuose Bučas ir gyveno. Salomėja su Jodinskaite ir Buču susipažino lankydamasi pas Didžiulius. Paskui buvo pobūvis pas Jodinskaitę, Salomėja vėl su Didžiuliais ten nuėjo. Paskui pradėjo artimiau su Buču draugauti.

O kaip Bučas sakė pradėjęs draugauti su Salomėja? „Pavasaris žemę jau veda, o mane kas ves?“ Bučui tuojau kilo įtarimas: o gal tas „bėgu per lūžtantį ledą į jo vestuves“ tai ir yra jo, Bučo, vestuvės?

Deja, Salomėja mintyje turėjo ne Bučą. Tiesa, rinkinys Per lūžtantį ledą pasirodė, kai Salomėja apsigyveno Panevėžyje, bet parašytas anksčiau, kai Bučo nepažinojo.

Tuo metu Salomėjai buvo 30 metų, o Bučas buvo keliais metais už ją vyresnis. Pradėjo rimtai Salomėja domėtis, pas ją lankytis. Atsirado šioks toks abipusis jausmas.

Šioks toks? Kalbant apie poetę, ištroškusią gilių jausmų ir jausmais gyvenusią, toks apibūdinimas toli gražu nepakankamas.

Salomėjos jausmai jau buvo šiek tiek apsilpę, aistra, kuri buvo jaunystėje, ieškoti „meilės šventos“ jau buvo atvėsusi. Perkopus trisdešimt metų kažko daugiau tikėtis jau būtų buvę neprotinga. O čia atsirado ja besidomintis ne iš kelmo spirtas vyras.

Išvėso Saliutės jaunystės meilės?

Paskutinis atodūsis meilės… Jei jau griežtai, tai paskutinis meilės atodūsis bus skirtas pulkininkui Petrui Veržbilauskui, bet tai jau buvo visai kitokio lygio meilė. Ten tikros meilės nebus.

Panevėžio kairiųjų inteligentų aplinkoje

Neatsispindėjo, nes Bučas kitais darbais užsiiminėjo, atlikdavo gautus užsakymus skulptūroms kurti. Jeigu iki 33 metų – tokio amžiaus buvo Bučas, kai vedė Salomėją – jis nesusirado mylimos moters, matyt, buvo gana šaltas. Paprastai jauni žmonės pradeda ieškoti meilių, o iš Bučo gyvenimo nematyti, kad iki Salomėjos būtų turėjęs kokią nors mūzą.

Nematote, kad dviejų kūrėjų sąjungoje būtų įsiliepsnojusi nauja liepsna?

Šiokia tokia liepsnelė buvo užkurta, bet greičiau šeimyniška ugnelė. Bučas pradėjo pas Salomėją lankytis. Jo globėja Jodinskaitė dažnai sėdėdavo bibliotekoje, o Bučas kur buvęs, kur nebuvęs jau traukia pas Salomėją. Pradėjo ja rūpintis, sveikatos reikalais dėl jos važiavo į Kauną, ieškojo vaistų.

Ką galite pasakyti apie Bučo pažiūras?

Aiškių pažiūrų, man regis, jis neturėjo, bent iš jo poelgių tos pažiūros neišryškėja. Kartu su savo globėja lankydavosi pas Didžiulius. Kai jo globėja savo namuose rengdavo vaišes, tai visą Didžiulių giminę susikviesdavo.

Sunku įsivaizduoti dvarininkę Jodinskaitę buvus kairiųjų pažiūrų. Kas ją siejo su Didžiuliais?

Domaševičiai, Didžiuliai, Kazakevičiai… Nedidelis būrelis kairiųjų inteligentų, kaip ir apskritai inteligentų tuo metu gyveno Panevėžyje. Daktaras A. Domaševičius, tikras komunistas, 1934 m. buvo nuvažiavęs į Maskvą, susitiko su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku. Šis vieną S. Nėries (M. Giraitės slapyvardžiu) eilėraštį pasiūlė išspausdinti Priekale, įpareigojo Domaševičių globoti Salomėją Nėrį.

Mickevičius-Kapsukas bene pirmą kartą išnyra mūsų pokalbyje.

Salomėja, perėjusi į Trečią frontą, keletą eilėraščių išspausdino Priekale, tad Mickevičius-Kapsukas poete ir susidomėjo, nors asmeniškai ir nebuvo pažįstamas. Jam Salomėja rūpėjo kaip kairioji poetė. Netrukus 1936 m. Domaševičius mirė, o priekyje su raudonomis rožėmis karstą į kapines lydėjo Salomėja Nėris.

Bet tai nėra pirma naujiena. 1922 m. prieš gegužės 1-ąją, kaip kad ir paprastai, buvo suimti Vilkaviškio Žiburio gimnazijos VI klasės mokiniai: Pijus Glaveckas, vienas iš būsimųjų revoliucinio judėjimo veikėjų, Vincas Laurinaitis, Juozas Šlekys ir penktokas Stasys Miščikas. Gegužės 1-ąją Salomėja su raudonų gėlių puokšte nuėjo prie daboklės ir nuo kalvelės mojavo gėlėmis už grotų stovintiems klasės draugams. Jų dvasią palaikė Salomėja.

Šiuos du Jūsų primintus įvykius skyrė kone 15 metų laikotarpis. Vienas dalykas, kai tau 17 metų, ir visai kas kita, kai 31-eri. Turime pripažinti, kad savo pažiūromis Salomėja buvo pastovi, nesiblaškė.

Tai stebina, nes netrukus po to, kai taip energingai palaikė Glavecką daboklėje, Salomėja pradėjo ieškoti kelių stoti į vienuolyną. Tai buvo 1923–1924 m., kai Salomėja dar mokėsi gimnazijoje. Atvažiavusi studijuoti į Kauno universitetą svarstė, kaip stoti į vienuolyną. Pasimaišė Jonas Grinius, Salomėja įsimylėjo, ir vienuolyno nebereikėjo. J. Grinius 1926 m. išvažiavo studijuoti į Paryžių, o grįžęs tapo Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi, dėstė literatūrą.

Kartais žodžio iš jos neištrauktum

Nėra paprasta atsakyti. Salomėja buvo labai savotiška. Panevėžyje susipažino su viena mokytoja, kartu dirbo ir drauge eidavo pas vieną moterį valgyti. Savo rašytuose atsiminimuose apie Salomėją ta mokytoja pabrėžė, kad ji buvo labai savotiška. Prie stalo kartais jai būdavo nebeaišku, ko ji nori valgyti ir apskritai, ko nori. Nešneki. Vietoj kompoto pasiims saldainį ir kramto. Kartais po valgio, jeigu būdavo gražus oras, abi išeidavo pasivaikščioti po Panevėžio parką ar toliau, o Salomėja žodžio neištars.

Talento naštą, matyt, sunku nešti. Tačiau tas kūrėjos „keistumas“, bent jau Salomėjos atveju, dažnai virsdavo puikiai išjaustais eilėraščiais. Dievas turėtų būti kūrėjo teisėjas, o ne žmonės.

Kaip poetę Salomėją Panevėžyje praėjusiojo amžiaus ketvirto dešimtmečio viduryje nelabai kas žinojo.

Kaip buvo galima nežinoti kelių poezijos knygų autorės?

Buvo spėjusi išleisti Anksti rytą ir Pėdos smėly. Rinkinį Per lūžtantį ledą išleido 1935 m. jau gyvendama Panevėžyje. Nepamirškime, kad Panevėžyje nebuvo daug inteligentijos, sunku kalbėti net apie visuomenę. Ten buvo visai kitos krypties visuomenė. Tame mieste buvo stiprūs krikščionys demokratai, turėję ir savo laikraštį. Žinojo Nėrį į Trečią frontą pasidavus, tad poetei daugiausia teko bendrauti su kairiųjų pažiūrų panevėžiečiais, kurių buvo nedaug.

Kiek stiprus buvo žmonių atsiribojimas idėjiniu, pasaulėžiūriniu klausimu?

Ribojimasis buvo pakankamai akivaizdus, o nesutarimai net ir labai aštrūs.

Nejau tikram inteligentui trukdytų bendrauti skirtingos nuo jo oponento pažiūros?

Neseniai užbaigiau rašyti Raseinių gimnazijos istoriją. Rašydamas kaip tik susidūriau su tais klausimais. 1930 m. veikiausiai Antano Smetonos iniciatyva švietimo ministras Konstantinas Šakenis išleido įsakymą, kuriuo vidurinėse mokyklose uždraudžiama ateitininkų veikla, kai kurie direktoriai tautininkai iškart pakluso. Raseinių gimnazijos direktorius Motiejus Miškinis tais laikais, kai toje gimnazijoje man teko mokytis, į minėtą įsakymą nekreipė dėmesio. Tačiau Miškinį pakeitus Gipiškiui, šis iškart pradėjo ieškoti gimnazijoje ateitininkų. Jų kuopos mokyklose neužsidarė, neviešai veikė, nes joms vadovavo kapelionai. Aptikęs ateitininkus Gipiškis pradėjo juos šalinti iš gimnazijos, kitiems mažino elgesio pažymį, žodžiu, Raseiniuose prasidėjo labai didelė kova. Ir tęsėsi iki 1940 metų.

Pateikiau pavyzdį tik apie ateitininkus, bet iš vidurinių mokyklų ir gimnazijų buvo pašalintos visos ideologinės organizacijos. Juk nemažai buvo kairiosios pakraipos organizacijų. Buvo palikta tik skautų organizacija ir leista steigti šaulių kuopeles. Jokioms kitoms organizacijoms mokyklose vietos neliko. O skautų organizacija įsigijo ypatingą statusą, A. Smetona tapo skautų „šefu“, tad skautų organizacija buvo proteguojama.

Iš Raseinių gimnazijos pateikto pavyzdžio supratau, kad labai daug priklausė nuo gimnazijų direktorių pažiūrų ir uolumo: vienaip buvo prie Miškinio, kitaip – prie Gipiškio. Vadinasi, Panevėžio mergaičių gimnazijoje, kur mokytojavo Salomėja Nėris, vėlgi galėjo būti kitaip.

Panevėžio gimnazijos direktorius buvo rašytojas Juozas Lindė-Dobilas, jis 1934 m. gruodžio mėn. mirė, tais pačiais metais, kai Salomėja atvyko į Panevėžį mokytojauti. Gimnazijoje buvo berniukų ir mergaičių korpusai. Berniukų ir visos gimnazijos direktoriumi tapo senas mokytojas J. Elisonas, mergaičių gimnazijai vadovavo Marija Giedraitienė, kuri buvo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja. Tais metais, kai atvyko Salomėja, Giedraitienė tapo atskiros mergaičių gimnazijos direktorė.

O kaip su kairiųjų gyvenimu Panevėžio gimnazijoje ir apskritai Panevėžyje?

Kairiųjų gyvenimas Panevėžio mokyklose nebuvo ryškus. Nuo 1926 m. kairiųjų judėjimas Lietuvoje buvo uždraustas, jei veikė, tai slapta. Gimnazijoje mokėsi Didžiulių, t. y. kairiųjų pažiūrų panevėžiečių, dukros, bet apie didesnę kairiųjų įtaką šiame mieste sunku kalbėti. Iš Panevėžio buvo išėjusių net ir kairiųjų pažiūrų rašytojų, bet jie nelabai išgarsėjo.

Patiko labiau kaip poetė, ne kaip mokytoja

Prastai. Ji iš viso nemokėjo dėstyti.

Matematikos neišmanė, o Jūs tai vertinate kaip esminį trūkumą, bet literatūra tikriausiai buvo jos „arkliukas“?

Tai kad literatūros ji kaip ir nedėstė, nes buvo priimta pirmiausia kaip vokiečių kalbos mokytoja. Juk ir po universiteto į Lazdijus išvyko kaip vokiečių kalbos mokytoja. Kokia prasta mokytoja buvo Lazdijuose, man pasakojo jos buvęs mokinys Antanas Patackas. „Mes nieko neišmokome,“ – taip Salomėjos Nėries mokymą apibūdino A. Patackas.

Gal reikėtų atsargiau mokytojo darbą vertinti pagal vieno ar kito mokinio atsiliepimą. Net ir geriausias mokytojas neišmokys, jeigu mokinys nededa pastangų išmokti.

Į Panevėžį Salomėja važiavo jau ne tik kaip vokiečių kalbos mokytoja – gavo porai klasių dėstyti, bet ir kaip būsimoji lietuvių kalbos mokytoja. O ji nedėsčiusi lietuvių kalbos, metodikos neturi. Gavo žemesnes klases, dėstė, pasakojo, ko reikalavo mokymo programa – gramatikos, sintaksės. Bet irgi… Iš mokinių pasakojimų matyti, kad tas dėstymas buvo ne kažin koks. Stropesnės mergaitės apie ją jau šiek tiek žinojo, ypač tos, kurios domėjosi poezija – jos rinktines ir atskirus eilėraščius. Bet Salomėja tik porą metų Panevėžyje dėstė, tad didesnės įtakos savo mokiniams nepadarė, kita vertus, ir gabesnių mokinių nesutiko. Bent jau tokių, kurie būtų išaugę ir pasireiškę kaip jos mokiniai.

Tai Salomėjos, kaip mokytojos, kaltė?

Nepasakyčiau, kad kaltė, bet, galbūt, mokiniams nesugebėjo duoti to įkvėpimo, kurį turėtų teikti mokytojas. Mėginu suprasti ir Salomėją: ji dėstė ne literatūrą, bet kalbą žemesnėse klasėse, o aukštesnėse klasėse – vokiečių kalbą. Taigi aštuntos klasės, kur dėstoma literatūra, Salomėja nepasiekė.

Didi poetė ir didis mokytojas – toli gražu ne tas pats.

Kai kurios mokinės susidomėjo Salomėja, ji patiko savo kūryba, o ne kaip mokytoja. Tai skirtingi dalykai. Nėris ne kažin kiek tų klasių turėjo, gal 5–6, o iš viso tų klasių buvo keliolika. Salomėjos jau nebebuvo Panevėžyje, kai išėjo jos rinkinys Diemedžiu žydėsiu. Panevėžio mergaičių gimnazijoje besimokančiai Vandai Zaborskaitei, būsimajai profesorei, literatūrologei, ir kai kurioms kitoms mokinėms tikriausiai tai buvo nepaprastas įvykis.

Ateities viltys ir neviltys

Kaip labai nelaimingą atvejį.

Vilkaviškis – nelaimingas atvejis, Panevėžys – taip pat nelaimingas? Jautė, kad gyvenimas slenka pro šalį?

Panevėžio laikotarpį taip vertino dėl atitrūkimo nuo bendros kultūros, nuo Kauno literatūrinio gyvenimo. Po universiteto viskas nutrūko, jai buvo lemta tapti tik mokytoja. Panevėžyje nebuvo literatų, nebuvo su kuo bendrauti. Panevėžyje ėjo katalikų laikraštis, bet labiau publicistinis, vėliau atsirado kitas, bendresnis. Vienintelis rašytojas – Lindė-Dobilas, bet vyresnio amžiaus ir mirė, vos Salomėjai atvykus į Panevėžį.

Salomėjai liko susirašinėti su Kaune palikusiomis draugėmis?

Susirašinėdavo, bet Salomėjai perėjus į Trečią frontą, susirašinėti teko daugiausia su kairiaisiais: su Ona Šimaite, su Emilija Kvedaraite, retkarčiais su Jadvyga Laurinavičiūte, dirbusia Kražiuose.

Kokią viltį ištrūkti iš Panevėžio matė Salomėja? Ir kiek čia nuo jos pačios priklausė?

Ateities vilčių buvo mažai. Beje, iš draugių daugiausia susirašinėjo su Elena Vilčinskaite. Viena kitai parašydavo įdomių laiškų, kai dar Salomėja gyveno Kaune. E. Vilčinskaitė Salomėjai turėjo gana didelę įtaką, nes ji buvo kairiųjų pažiūrų žmogus. Kai abi pradėjo bičiuliautis, Vilčinskaitė nukreipė ir nemažai padėjo Salomėjai jos romane su Broniumi Zubricku. Vilčinskaitė buvo labai energinga, buvo Balio Sruogos ir Kazio Binkio kuriamo teatro (Vilkolakis) aktore. Visada buvo kairiųjų pažiūrų, socialdemokratė, o po 1926 m. perversmo jai tapo pavojinga gyventi Lietuvoje, tad 1930 m. Vilčinskaitė išvyko į Argentiną. Ten taip pat daugiausia bendravo su kairiaisiais, kūrė lietuvių bendruomenę. Vėliau išvyko į JAV.

Vis dėlto Salomėjos „panevėžietiškojo gyvenimo“ laikotarpiu tas jos susirašinėjimas su Vilčinskaite jau nebuvo toks reikšmingas, kaip jai gyvenant Kaune?

Iš tiesų šių draugių intensyviausias susirašinėjimas vyko Salomėjai gyvenant Kaune. Kai Salomėja padarė pareiškimą eiti su Trečio fronto atstovais, Elenos Vilčinskaitės nuomonė buvo labai aiški: nebūk kvaile, su trečiafrontininkais nedraugauk, jie nieko neišmano, o tu esi talentas ir turi eiti savo keliu…

Kairuolė Vilčinskaitė Salomėją norėjo atplėšti nuo kairiųjų?

Ne nuo kairiųjų, o nuo „trečia-
frontininkų“. Nuo tokių kaip Bronys Raila, Antanas Venclova, kurie kaip poetai, Vilčinskaitės akimis, buvo prasti. Tai štai nuo tokių, jos nuomone, Salomėjai reikėjo atsiriboti.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Salomėja Bačinskaitė su bičiuliu Broniumi Zubricku Vienoje. 1929 m. liepos mėn. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje:
„Jei atsirastų akstinas, kuris mus taip atskirtų, kad kiekvienas sau, tad šis atvaizdas primins malonų susipažinimą Vienoje. Bronius. Viena, 1929. VIII. 15“