Istorikas daktaras Algirdas Matulevičius apie Mažąją Lietuvą
Dienos šviesą išvydo įdomi knyga Algirdas Matulevičius apie Mažąją Lietuvą. Ją 2008 m. pabaigoje išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Ji skirta humanitarinių mokslų daktaro, žymaus Mažosios Lietuvos tyrėjo, enciklopedininko, visuomenės veikėjo Algirdo Matulevičiaus 70-osioms gimimo metinėms. Mane, gerai pažįstantį Algirdą Matulevičių, šis solidus skaičius gerokai trikdo. Sunku juo patikėti, kai matai aukštą, gražiai nuaugusį, tvirtą vyrą, entuziastingai trykštantį naujų darbų užmojais, nevengiantį ir aštraus polemiško disputo, ir tolimų kelionių.
Man patinka šis darbštus ir talentingas žmogus. Jo būdingas bruožas – rašyti istorijos darbus be kompromisų, konjunktūrinio prisitaikymo, kurio buvo reikalauta sovietmečiu. Todėl jam iš pradžių ir buvo nelengva skelbti savo darbus. Tačiau jis visą laiką siekė artėjimo prie istorinės tiesos. Todėl dabar ir gali džiaugtis pasiektais rezultatais.
Ši knyga – tai pirmas ir, manau, ne paskutinis mėginimas apibendrinti plačiašakę daktaro Algirdo Matulevičiaus mokslinę ir visuomeninę veiklą, surinkti ir aprašyti jo mokslo darbus ir mokslo populiarinimo publikacijas. Įžangos dubliuojamos vokiečių ir rusų kalbomis.
Istorikas akademikas Vytautas Merkys įvadiniame straipsnyje Istorijos ir enciklopedijų darbų baruose labai teigiamai vertina Algirdo Matulevičiaus mokslinę veiklą ir nuopelnus leidžiant lietuviškąsias enciklopedijas.
„Jis Vilniaus universiteto auklėtinis, iš pat pradžių pasižymėjęs darbštumu ir moksline iniciatyva. 1970 m. atėjo į Istorijos institutą stoti į aspirantūrą, įstojo lengvai. Norėjo rašyti apie lietuvių tautinį sąjūdį, jam buvo patarta į šią klampią problemą nesileisti, – laikai buvo nepalankūs. Opių temų nebijojo, sutarėme (buvau paskirtas jo disertacijos moksliniu vadovu), kad reikia pažadinti blėstantį istorikų dėmesį Mažajai Lietuvai. Apie kryžiuočių laikus pokario metais daktaro disertaciją Maskvoje apgynė Povilas Pakarklis, o apie jos etninę sudėtį didelę studiją parašė maskviškio Etnografijos instituto bendradarbis Pavelas Kušneris. Sugalvojome sustoti prie mažiausiai tyrinėto XVIII amžiaus, – rašo akademikas Vytautas Merkys. – Žinojome, kas leidžiama Maskvai, tas draudžiama mums Lietuvoje, todėl disertacijoje etninius dalykus reikėjo pridengti agrariniais autochtonų lietuvių ir kolonistų vokiečių santykiais, jų nelygiateisiškumu. 1970 m. keitėsi Istorijos instituto direktoriai, vietoj Juozo Žiugždos atėjo Bronius Vaitkevičius. Šiomis tam tikros suirutės sąlygomis tema buvo patvirtinta. Disertantas dirbo uoliai ir atkakliai, pagilino vokiečių kalbos žinias ir galėjo laisvai pasinaudoti vokiečių istoriografija ir šaltinių publikacijomis. Disertaciją oponentai įvertino gerai, todėl gynimas praėjo sklandžiai. Deja, B. Vaitkevičius šio vertingo darbo publikuoti neleido; monografija išėjo tik Sąjūdžio laikais“.
Įdomus ir šioje knygoje patalpintas kalbotyrininko akademiko Zigmo Zinkevičiaus straipsnis Gyvenimą paskyręs Mažajai Lietuvai. Jis irgi akcentuoja ypač reikšmingą Algirdo Matulevičiaus indėlį į Mažosios Lietuvos istoriografiją.
„Istorikas daktaras Algirdas Matulevičius Mažąja Lietuva ėmė domėtis nuo 1963 m., dar studijuodamas Vilniaus universitete. Referatus apie lietuvių tautinį sąjūdį, mažlietuvių ir didlietuvių ryšius leidžiant Aušrą, Varpą, kitus tautinio atgimimo šauklius skaitė Kijevo, Odesos, Novosibirsko, Maskvos, Tartu, Vilniaus studentų mokslinėse konferencijose. Nuo 1969 m. Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų, Prūsos ir prūsų problemas tiria pastoviai, sistemingai. 1973 m. apgynė labai gerai įvertintą disertaciją. [...] Įgijo tarptautinį pripažinimą nuo 1991 m. dalyvaudamas mokslinėse konferencijose Vokietijoje, Lenkijoje. Žinomas išeivijoje,“ – rašo akademikas Zigmas Zinkevičius.
Pasak akademiko Z. Zinkevičiaus, Algirdo Matulevičiaus, žymiausio Mažosios Lietuvos istoriko, studijose, kuriose gausiai panaudota šaltinių ir literatūros (daugiausia vokiečių), sprendžiamos esminės prūsų ir lietuvininkų, arba mažlietuvių, išlikimo per keletą šimtmečių problemos. Kaip užkariautų prūsų dalis valdant Kryžiuočių ordinui žuvo per karus, sukilimus, o likusiųjų dauguma Prūsijos kunigaikštystės laikais (1525–1701 m.), iki XVIII a. pradžios baigė asimiliuotis su atvykėliais vokiečiais arba artimai giminingais lietuviais. Lygindamas archeologinius, lingvistinius, istorinės geografijos, istorijos duomenis A. Matulevičius išnagrinėjo, kaip iki XVI a. Prūsijoje susidarė etninė, etnografinė-etnokultūrinė lietuvininkų bendruomenė, o jų kraštas vadinamas Mažąja Lietuva. A. Matulevičius įrodė, kad lietuvininkai yra autochtonai, o ne vieni „kolonistai“ iš Didžiosios Lietuvos, kaip teigia kai kurie vokiečių istorikai. Jis patikslino Mažosios Lietuvos, lietuvių kalbos paplitimo Prūsijoje ribas, sudarė originalių žemėlapių.
A. Matulevičiaus mokslinės išvados kertasi ir su dabartiniais rusų propagandistais, kurie išvis neigia to krašto kelių tūkstantmečių baltiškumą.
36 metus Algirdas Matulevičius yra paskyręs enciklopedijų leidybai. Nors, pasak V. Merkio, nežinia, kaip jo gyvenimas pakryptų, jei būtų jaunystėje, po disertacijos gynimo paliktas Istorijos institute. Jo ten nepriėmė, nes tuomet buvo plėtojama „prestižinė“ vadinamosios socialistinės visuomenės istorijos kryptis. O jo tyrimai, tautinės savimonės paieškos visiškai netiko socializmo stiprinimui ar jo propagandai. Žinoma, jei būtų likęs Istorijos institute, galėjo atsidėti vien moksliniam darbui ir, galbūt, parašyti daugiau monografijų ir kitokių publikacijų.
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nuo 1972 m. dirbdamas vyresniuoju moksliniu redaktoriumi Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, vėliau Mokslo ir enciklopedijų leidykloje, nuo 1997 m. – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, A. Matulevičius parašė, suredagavo daugiau kaip dešimt tūkstančių straipsnių. Itin reikšmingas jo darbas leidžiant Visuotinę lietuvių enciklopediją (2001–2009 m. išleista 14 tomų) ir Mažosios Lietuvos enciklopediją (2000–2006 m. – 3 tomai).
Beje, būtina pabrėžti, kad A. Matulevičius buvo vienas iš aktyviausių Mažosios Lietuvos enciklopedijos iniciatorių, 1996–1998 m. pirmasis redakcinės grupės vadovas, yra entuziastingas autorius ir redaktorius, Istorijos skyriaus vedėjas.
Kaip teigia profesorius Vytautas Merkys ir VLE Mokslinės tarybos sekretorius Antanas Račis, dabar jis sėkmingai šefuoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Mažosios Lietuvos, Prūsijos istorijos, Lietuvos antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo, taip pat istoriografijos straipsnius, – vienus redaguoja, papildo, kitus rašo savarankiškai.
Savarankiškų tyrimų, kiek leidžia sąlygos, taip pat neatsisako. Vis randa naujų temų, tačiau tyrimų objektas nesikeičia. Vaizdžiai kalbant, A. Matulevičius į mažlietuvių ir prūsų istorijos vežimą įsikinkė visam gyvenimui.
A. Matulevičius Mažąją Lietuvą, jos istoriją siekia populiarinti ir kitais būdais. Dar būdamas aspirantu ėmė vadovauti jaunimo, mokytojų ir kitoms ekskursijoms į Karaliaučiaus kraštą. kartu su kitais organizavo kraštotyrines ekspedicijas mažlietuvių ir prūsų istorinio paveldo liekanų ieškoti. A. Matulevičius išvaikščiojo visą kraštą.
Vienoje iš tokių A. Matulevičiaus vadovaujamų pažintinių kelionių mes ir susipažinome, kitose kelionėse ir susidraugavome.
Kartu su kitais 1989 m. jis įsteigė Mažosios Lietuvos reikalų tarybą ir buvo vienas jos vadovų. A. Matulevičius priklauso Mažvydo knygos bičiulių, Prūsos klubams, Vydūno draugijai.
Be šių Algirdo Matulevičiaus darbų Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros istorijos pažinimas būtų kur kas skurdesnis. Jo darbai žadina etninę krašto atmintį ir kliudo ją konjunktūriškai deformuoti. Juk jis įrodė, kad nors lietuvininkai buvo lojalūs Prūsijos valdžiai, ypač ciesoriui (karaliui), buvo vokiečių valdomos valstybės piliečiai, bet save jie laikė ne vokiečiais, tik vokietkalbiais. Jie save vadino lietuvininkais arba lietuvininkais prūsais. Šie tyrimai svarūs ne tik Mažosios Lietuvos istoriografijai, bet ir visam Europos nacionaliniam supratimui, aktualūs šių laikų europinei politikai, demokratiniams procesams.
Tai, beje, pasitvirtino tik pasirodžius šiai knygai. Štai ką rašo A. Matulevičiui kultūros istorikas Arthuras Hermannas, gyvenantis Vokietijoje, Heidelberge: „Jūsų knygą nedelsdamas įtraukiau į Vokietijos bibliotekų sistemą, kad būtų visiems prieinama. Per savo gyvenimą surinkote labai daug žinių. Jos visos bus naudingos ateičiai.“ Su džiaugsmu labai palankiai knygą ir daktaro Algirdo Matulevičiaus nuopelnus Mažajai Lietuvai ir lietuvininkams įvertino lietuvių mokslininkų bičiuliai – istorikas profesorius Janas Jurkiewiczius iš Poznanės universiteto ir Mažosios bei Didžiosios Lietuvos etnologas, kultūrologas Manfredas Kleinas iš Austrijos. Jie rašo, kad ši Mažosios Lietuvos bibliografija reikalinga Lenkijoje, Austrijoje, Vokietijoje.
Didžiąją knygos dalį sudaro Algirdo Matulevičiaus bibliografija (1972–2008). Čia ypač vaisingai padirbėjo kvalifikuota bibliografė, Mažosios Lietuvos spaudos tyrėja Audronė Matijošienė, surinkusi per dešimtmečius išsisklaidžiusias po įvairius Lietuvos ir užsienio leidinius jubiliato publikacijas, be to, skelbtas ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, rusų, lenkų, anglų kalbomis. Pirmojoje bibliografijos rodyklės dalyje chronologiškai suregistruoti A. Matulevičiaus moksliniai veikalai, straipsniai iš enciklopedijų, kitų žinybinių leidinių, taip pat mokslo populiarinimo straipsniai, recenzijos, žemėlapiai. A. Matijošienė aprašė ir kitų autorių veikalus, kuriuos jis redagavo, recenzavo, konsultavo arba buvo redaktorių kolegijų narys, disertacijų oficialusis oponentas. Atkreipiau dėmesį į skyrių Literatūra apie Algirdą Matulevičių. Jame beveik 150 pozicijų. Apie Algirdą Matulevičių, jo mokslinę veiklą rašė ir ją vertino įvairių šalių spauda lietuvių, vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis. Dėmesį skyrė ir lietuvių išeivijos spauda. Knygoje yra pluoštas nuotraukų, asmenvardžių rodyklė.
Vytautas Žeimantas
