Kupiškio krašto stiprybės knyga (2)

Pradžia Nr. 7

Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmečio metais ir Kupiškio 480-ųjų metinių proga išleista lokali monografija Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai (sudarytoja Aušra Jonušytė). Knygos pasitiktuvės Kupiškio kultūros centre buvo surengtos kovo 11 d., kai minėtos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinės.

Knygoje spausdinami Mikalinos Glemžaitės prisiminimai – tai šviesuolės lietuvės žvilgsnis į savo ir šeimos narių nueitą kelią lietuvių tautai labai reikšmingu metu, kai, anot poeto, upės bėgimo jau buvo neįmanoma sustabdyti. Per tokius asmenis kaip Glemžos – tėvus ir vaikus – reiškėsi tautos atgimimas. Vienu kitu sakiniu pristatėme seserų Glemžaičių tėvą Mykolą Glemžą, bet nieko nepasakėme apie motiną – Oną Simonavičiūtę-Glemžienę. O labai verta, kad bent žodis kitas būtų pasakytas. Visoj apylinkėj ji buvo žinoma kaip gera dainininkė, aštuonerius ar devynerius metus dainavo Kupiškio bažnyčios chore. Kaip ir visi choristai švietėjo Kuzmino dėka buvo raštinga. Klebonijoje susipažino ir su savo būsimuoju vyru Mykolu Glemža.

Mykolas ir Ona Glemžos buvo labai darbštūs, gyveno santaikoje ir didelėje meilėje užaugino aštuonis vaikus. Ta bežodė tėvų meilė vaikus lydėjo visą gyvenimą, o Mikalina Glemžaitė, jau sulaukusi 85-erių, pradėjusi rašyti atsiminimus rašė: „ir lydi mane gyvenime, stiprina.“

Kai Glemžų šeima su bičiuliais prie savo namų pradėdavo dainuoti, darželio visas tvoras Kupiškio žydai apstodavo, klausydavosi „Glemžų koncerto“. Vieną šeštadienį visi išeidavo į kalnelį, kur ateidavo iš Smilgių, Byčių kaimų Glemžų pažįstami. Kitą šeštadienį visi traukdavo ant piliakalnio, kur ateidavo motinos Onos giminės iš Paketurių kaimo, susieidavo senimas ir jaunimas iš Aukštupėnų ir Pajuodupio kaimų. Daina rišo lietuvius į tvirtą vienybės mazgą, darnioje krūvoje būdami visi jautėsi vienos tautos sūnūs ir dukros.

Bažnyčios chore giedodama mama ant viškų vesdavosi ir savo mergaites, ypač per šventes, kai būdavo daug vestuvių. Motina kuždėdavo dukroms stebėti, kokie gražūs merginų ir moterų sijonų raštai, kokios prijuostės, liemenės, koks nuometų žičkų gražumas. Nuo viškų buvo gerai matyti liūliuojantys gėlių kalpokai, girliandų kekės prie plaukų. O spalvų margumas ir gražumas! Beliko pačioms Glemžaitėms įsitaisyti tautinius drabužius, kaip joms ir pasiūlė mokytoja Stasė Šičkaitė.

O jau toliau – daugiau. Lietuvių vakarai, vaidinimai ir verkianti salė – taip jautriai Mikalina suvaidino Onytės vaidmenį spektaklyje Ponai ir mužikai.

Ar ne visi šie vaikystės ir jaunystės įspūdžiai vėliau ir virs į tą plačią lietuvybės ir tautiškumo skleidimo veiklą, kurioje taip prasmingai reiškėsi seserys Glemžaitės, o per jų pastangas visa Lietuva pamatė, kas yra Kupiškio kraštas, koks tai spalvingas ir įstabus žiedas visų Lietuvos kraštų įvairovėje.

Likimo išbandymai nesugniuždė

Baigusi Saulės kursus Kaune Mikalina Glemžaitė buvo paskirta į Papilės pradžios mokyklą mokytoja. Neilgai teko mokytojauti, nes prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir didžioji sumaištis. Traukimasis į Petrapilį, pedagoginiai vakariniai dvejų metų kursai prie Peterburgo universiteto, darbas lietuvių mokykloje už Narvos vartų. Paskui Šiaurės Kaukazas, kur seserys Mikalina ir Elvyra Glemžaitės Piatigorske organizuoja lietuvių mokyklą, kurioje mokosi Jesentukio, Kislovodsko, Mineralinių vandenų, Železnovodsko nuo karo pasitraukusių lietuvių vaikai.

Sunku keliais žodžiais nupasakoti, ką patyrė visi Šiaurės Kaukazo gyventojai, kai prasidėjo raudonųjų mūšiai su baltaisiais ir Piatigorskas tapo pafrontės miestu. Tvirtinama, kad suvežta per 20 tūkst. sužeistųjų, į ligonines netilpo, talpino į didesnes vilas, viešbučius, parduotuves, net sandėlius. 1919 m. vasario 2-ąją įsiveržę kazokai ėjo per ligonių patalpas ir sužeistuosius kapojo, o kurie įstengė bėgti, mirė kelyje. Visas kelias nuklotas numirėliais kiek akys užmato. Šiltinė, šaltis, lijundra.

Lietuviai sujudo kraustytis į gimtinę. Mat po 1918 m. vasario 16-osios, kai paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, Lietuva tapo traukos centru po visą Rusiją išsibarsčiusiems lietuviams. Piatigorsko lietuvių mokykla tapo tuo centru, kur lietuviai būrėsi grįžti į tėvynę. Per Novorosijską, laivu į Rumuniją, o toliau – į Lietuvą. Kaip ir visad panašiais atvejais – sumaištis ir daugybė nenumatytų nuotykių, kurie atrodo įdomūs tik tada, jei laimingai baigiasi. Bet Lietuvą vargais negalais pasiekė. Prasidėjo naujas gyvenimo tarpsnis Lietuvos Respublikoje.

Tuos gana lakoniškus, bet spalvingus prisiminimus labai naudinga perskaityti visiems, kurie krizių įbaiminti jau dabar pradeda išgyventi dvasinį Armagedoną. Ne pirmas tautos gyvenime.

Pirmoji M. Glemžaitės Atsiminimų dalis skirta 1893–1920 metams. Antroji knyga veikiausiai taip pat bus išspausdinta, ji aprėps 1920–1961 metus. Į šį laikotarpį telpa ir 1941 m. birželio dienos tremtis, kurios neišvengė Mikalina Glemžaitė. Juk buvo aktyvi visuomenės veikėja, Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja, nors labiausiai jos lemtį lėmė visai kita aplinkybė. Buvo supainiota su Lietuvos Pieno Centro direktoriaus Jono Glemžos seserimi. To pakako, kad tremtyje praleistų penkerius metus. O išgelbėjo Lietuvos mokslų akademijos prezidento akad. Juozo Matulio (gimęs Kupiškio rajone) vyriausybinė telegrama. Joje Mikalina Glemžaitė buvo kviečiama dirbti į Lietuvą. Už šią telegramą iš valdžios J. Matulis gavo pipirų, bet M. Glemžaitę iš tremties ištraukė.

Galima tik apgailestauti, kad neišliko M. Glemžaitės surašyti Sibiro atsiminimai, kurių buvo apie 40 puslapių. Pati autorė juos sudegino apie 1983 metus. Ją įbaimino tuos atsiminimus spausdinusi mašinininkė, pranešusi, kad saugumiečiai ieškojo Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos autorių, tikrino ir visas mašininkes.

Skaitai tuos Mikalinos Glemžaitės Atsiminimus ir pradedi giliau suvokti, kokios tautinės ir dvasinės stiprybės kupini tie kupiškėnai. Jų pasėtoji ir išaugintoji sėkla nedingo veltui, reiškiasi ir dabarties darbuose. Tuo įtikina ir naujoji Kupiškio kraštui skirta monografija, kuri yra ir šio krašto žmonių patirties, išgyvenimų ir darbų savotiška sankaupa. Tie dalykai privalo būti užfiksuoti ir pagarsinti. Puiku, kad yra suprantančių spausdinto žodžio svarbą ne tik šiandienai, bet ir ateičiai.

Vokiečiams įeiti draudžiama

Kupiškio krašto garbės pilietis akad. Vytautas Merkys per naujosios knygos pristatymą prisiminė 1989-uosius, kai toje pačioje Kupiškio kultūros centro salėje ragino žmones imti valdžią į savo rankas. Pristatant naująją Kupiškio kraštui skirtą monografiją susirinkusiųjų džiaugsmui mūsų iškilusis istorikas kalbėjo vietos žmonių tarme ir džiaugėsi dviguba švente – valstybingumo atkūrimo ir kultūrine, koks ir esąs naujosios knygos pristatymo renginys. Profesorius neslėpė, kad ir jam pačiam šis susiėjimas praplėtė akiratį. Mintyje turėjo dr. Dalios Klajumienės atsivežtąjį dokumentinį pažintinį filmą apie Palėvenės dominikonų vienuolyno architektūrinį ansamblį. Apgailestavo, kad Antrojo pasaulinio karo metais mokydamiesi Kupiškio gimnazijoje jie iš nieko neišgirdo raginimo būtinai nueiti ir aplankyti unikalų architektūrinį ansamblį. Galime pasidžiaugti, kad dabartinei jaunuomenei tos ir kitos kultūros vertybės yra nesunkiai prieinamos, kad tik būtų noro domėtis.

Naująją knygą, kurios bendraautoris yra ir V. Merkys, jis pats vertina kaip įrodymą, kad kupiškėnai turi ir ką parodyti, ir ką pasakyti. Profesorius šiai knygai parašė savo prisiminimus Karo metų gimnazistų karta. Įdomu skaityti, yra apie ką pamąstyti. Kartais, atrodytų, per gyvenimo smulkmenas atsiskleidžia įdomiausi dalykai. Antai visi žinome, kad nacių okupuotose teritorijose veikė tik vokiečiams skirtos parduotuvės ar restoranai. O štai Kupiškyje būta priešingo dalyko. Ant vienintelio miesto fotografo Juozo Karazijos namų durų kybojo užrašas: Vokiečiams įeiti draudžiama. Ir tai ne vietinių šmaikštuolių išmonė, bet karinės įgulos komendanto nurodymas. Matyt, taip siekta apsaugoti vokiečių karines paslaptis, kad pernelyg atsipalaidavę kareiviai ko nereikia neleptelėtų.

Tikriausiai ne visi žinojome, kad naciai iškilmingai minėdavo gegužės 1-ąją kaip Darbo šventę. 1943 m. gegužės 1-ąją ir Kupiškio gimnazistams berniukams buvo įsakyta rikiuotis klasėmis ir eiti per visą miestelį. Turgaus aikštės pakraštyje ant aukšto stiebo plaikstėsi raudona vėliava su svastika baltame apskritime. Kai gimnazistai grįžo prie savo mokyklos durų, kažkas pastebėjo patvoriais prigludusius bėgančius vokiečių kareivius. Turėję šaukimus į Reicho darbo tarnybą gimnazistai kaip zuikiai išsilakstė į visas puses. Vieną berniuką choristės čia pat aprengė tautiniais drabužiais ir įstūmė tarp saviškių. Kareiviai apžiūrėjo saviveiklininkus ir it musę kandę apleido mokyklą.

Tačiau tuo nesibaigė. Tą pačią Darbo šventės dieną vokiečiai suėmė mokyklos direktorių, kapelioną ir keturis mokytojus: matematiką Antaną Kriščiūną, fiziką Zigmą Giedraitį, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją vienuolę Danutę Mušinskaitę ir lituanistę Veroniką Kripavičienę. Išvežė į Panevėžio kalėjimą. Laimei, reikalus pavyko sutvarkyti didelio Noriūnų ūkio savininkui Jonui Adomoniui. Jis buvo vedęs A. Kriščiūno seserį, bet svarbiausia, turėjo svarbių pažinčių Panevėžyje ir Kaune. Neapsieita be išlaidų lietuviškais lašiniais, kumpiais, dešromis ir kitu geru. Suimtieji mokytojai buvo paleisti, o gimnazistams buvo leista baigti mokslo metus. Klasės baigimo pažymėjimus gavo ir pabėgėliai gimnazistai, kuriems grįžti į gimnaziją buvo neįmanoma.

Gamtos stebuklas – Šepeta

Paslaptingiausias Kupiškio krašto gamtos objektas tikriausiai yra Šepetos pelkė ir durpynas, prasidedantis vos keturi kilometrai nuo Kupiškio Mūšos ir Šventosios upės baseinų takoskyroje. Apie garsiąją pelkę daug metų kraštotyrinę medžiagą su mokiniais renka Šepetos mokykloje dirbanti mokytoja Renė Sankauskienė, pati augusi šiame krašte.

Kuo ši pelkė ypatinga? Daugeliu aspektų. Pirmiausia nežinančiam, nepatyrusiam žmogui tai pavojinga vieta, bent jau tokia yra buvusi praeityje. Pelkės paslaptys žadino vaizduotę, ji apipinta legendomis, šiurpėmis, kurios juk ir pasakojamos buvo pašnibždomis, kad nereikalinga ausis neišgirstų. O tai juk tiesus kelias į žodinės kūrybos paslaptis.

Kalbama, kad senovėje toje vietoje tyvuliavęs ežeras, stovėjusi bažnyčia, bet vieną dieną prasmegusi skradžiai kartu su visais žmonėmis. Tik Velykų rytą kartais iškylanti. Jeigu atsirastų drąsuolis, kuris nutaikęs lemtingą akimirką įbėgtų ir paskambintų bažnyčios varpeliu, daugiau nenugrimztų. Deja, narsuolių vis neatsiranda…

Šepetos mokyklos kraštotyrininkai užrašė legendą apie mergaitę, praganiusią veršiuką. Grįžusią namo motina išbarusi ir išvariusi veršiuko ieškoti. Mergaitė prakeikė miestą, kuriame gyvenusi, ir toje vietoje atsiradusi pelkė… 1936 m. rašytojas Kazys Inčiūra parašė poemą Šepetos ragana; joje aprašo laukines puotas kėlusią karalaitę, kuri už visas nedorybes buvusi prakeikta, neteko ir savo rūmų, kurių vietoje atsivėrusi pelkė…

Tų pasakojimų yra ir daugiau, o toli už Kupiškio krašto ribų Šepetos pelkę išgarsino lenkų rašytojas ir poetas Juzefas Veisenhofas (Józef Weyssenhoff, 1860–1932) novelių romane Sabalas ir panelė. Analogija gal nėra tiksli, bet kaip prancūzų rašytojas Prosperas Merime (Mérimée) 1869 m. išspausdintoje apysakoje Lokis paslaptingąją Žemaitiją ir Lietuvą išvedė į Europos literatūrą, panašiai J. Veisenhofas aukštaitišką gamtos stebuklą – Šepetos pelkę padarė lenkų literatūros savastimi.2006 m. ši knyga išversta ir į lietuvių kalbą.

Neapeidavo Šepetos pelkės ir mokslo žmonės. Antai Šepetos aukštapelkio monografija 1940 m. išspausdinta Žemės ūkio akademijos metraštyje (t. 13, sąs. 4). Knygos redaktorius ir vienas iš autorių Kazys Brunza, žymus botanikas ir mikrobiologas, rašo ir ne itin romantiškus dalykus: esą Šepetos pelkėje būdavo „paneriami“ pakaruokliai, o seniau ir vagys.

Išeivijos rašytoja Nijolė Junkutė, vaikystėje gyvenusi Kupiškyje, Šepetos pelkei suteikia ir kiek patrauklesnių spalvų: esą tai buvusi natūrali priebėga tiems, kurie jau neturėjo kur slėptis. 1940 m. birželio 14 d. Lietuvoje prasidėjus trėmimams Šepeta tapo ta vieta, kur žmonės ant liulančių samanų tikėjosi išlikti.

Būta ir banditėlių, kurie slapstydavosi Šepetoje, įvarydami žmonėms baimes ir dar didesnio nepasitikėjimo pelke.

Tačiau nuo seniausių laikų Šepetos pelkė teikė ir gamtos dovanų. Girtuoklių (vaivorų), spanguolių karalija. Vietomis dar galima aptikti tekšių – miškatundrės ir taigos uogų. Gamtininkas Tadas Ivanauskas siūlė Šepetos pelkę paskelbti gamtos rezervatu, mat ten veisėsi itin reti tundros paukščiai – baltieji tetervinai (žvyrės) ir augo beržas karužis. Pastarąjį būdingą tundrų augalą dar galima pelkėje pamatyti, užaugantį iki 1,2–1,5 m, o baltieji tetervinai išnyko galutinai.

Senovėje, nuo akmens amžiaus, pelkė aprūpindavo puikiausiomis sauskelnėmis kūdikiams. Tam tiko kiminai, kitaip – baltosios samanos. Prisirovę kiminų kraudavo į ryšulius, tempdavo į vežimą, o namų kieme pradžiovindavo. Apysausius kiminus klodavo tarp statomo namo sienojų, į langų plyšius. Džiūdami kiminai plečiasi ir gerai užpildo visus plyšius. Šios samanos sugeria 20–30 kartų daugiau vandens negu sveria sausos. Vaikelį dėdavo į odinį ar kailinį maišą su gerai išdžiovintais kiminais – štai ir sauskelnės. Jau nekalbant apie tai, kad tose samanose žiemą gerai išsilaiko daržovės, nes kiminai sugeria ne tik drėgmę, bet ir kvapą. Nuostabi samana.

Jauniesiems kraštotyrininkams Šepetos pelkės pakraščių gyventojai pasakojo, kad kadaise pelkėje kirbėte kirbėjo žalčių ir gyvačių. Gyvačių gaudymas net buvęs tam tikras užsiėmimas: jas virtas šerdavo kiaulėms kaip profilaktinę priemonę nuo kažin kokio susirgimo. Būdavo, kad iškeptas ant laužo gyvates kai kas net valgydavo. Bet gal tai jau pernelyg didelė egzotika.

Šepetos pelkėje esama durpyno, kuriame yra arti 50 mln. m3 durpių. Ištekliai buvo pradėti tyrinėti dar 1921 m., vėliau tyrimai tęsti 1938 m., taip pat 1954–1956 metais. Durpės pradėtos kasti nuo 1936 m., iš jų šiais laikais gaminama apie 50 rūšių durpių substratų, kurių didelė dalis eksportuojama. Tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą Šepetos durpyno kraiko fabriko produkcija Lietuvoje neturėjo paklausos, nes pakratams ūkininkai naudojo šiaudus, gryčias apsikūreno malkomis. Fabrikas griebėsi reklaminės akcijos: pro šalį važiuojantiems ūkininkams į ratus būdavo įdedamas kraiko „kipas“. Bet ir tai neišgelbėjo fabriko nuo bankroto.

Dabar Šepetos durpyną eksploatuojančios UAB Durpeta substratai žinomi daugelyje Europos valstybių, be jų neapsieina sodininkai, daržininkai, gėlininkai, o izoliacinės durpių plokštės naudojamos statyboje.

Durpynas suteikė gyvybę gyvenvietei

Dėl durpyno susiformavo ir Šepetos gyvenvietė, taip pradėta vadinti tik nuo 1963 metų. Durpių įmonė pradėjo statyti daugiabučius namus, kėlėsi čionai gyventojai iš melioruojamuose laukuose griaunamų sodybų. Gyvenvietė ėmė plėstis, kai buvo pastatytos mechaninės dirbtuvės, o Skodinio tarybinis ūkis (vėliau kolūkis) pasistatė kontorą, vėliau namus ūkio darbuotojams. Šepetos gyvenvietėje įsikūrė daug buvusių tremtinių, kuriems kitur kurtis buvo visokiausių kliūčių. 2006 m. Šepetoje gyveno 607 gyventojai.

Jei ne Šepetos durpės, ir mokyklos nebūtų. Įkurta 1949 m. ir tada vadinosi Kikonių pradinė mokykla, mat Kikonių kaimo pašonėje ir susiformavo Šepetos gyvenvietė, nurungusi greta buvusį seną kaimą. Šepetos dešimtmetėje mokinių skaičius metai iš metų beveik nemažėja, vaikai neišsilaksto po kitas Kupiškio mokyklas, vadinasi, gera mokykla.

Asfaltuotos Šepetos gatvės jau seniai nebekelia baugių prisiminimų. Jeigu būdavo siejami su nepageidaujamu asmeniu, žmonės sakydavo: „Tegu eina Šepeton molio mintų.“ O juk kuriantis gyvenvietei iš tiesų būdavo, kad ne vienas savo batus molyje yra palikęs.

Jei dėl ko ir reikėtų apgailestauti, tai dėl senbuvių, kurie vienas po kito apleidžia šį pasaulį, o į Šepetos gyvenvietę juk atvyko daugiausia nauji žmonės. O nauji žmonės – vis ne senbuviai, šiandieną nėra kas pasako kaip J. Veisenhofas: tikriausiai nėra gražesnės vietos Europoje už Šepetą…

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Garsiosios Glemžų giminės Kupiškio krašte atstovas Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Glemža su žmona Aldona (kairėje) ir istorikė archeologė Alfreda Petrulienė iš Panevėžio