Niekas nenorėjo gimti
Meno tiesa ir gyvenimo tiesa nėra tapati, bet kartais stebėtinai sutampa. Todėl reportažą iš XI Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) suvažiavimo bus teisingiausia pradėti epizodu iš Vytauto Žalakevičiaus filmo Niekas nenorėjo mirti. Tuo labiau, kad abu šie įvykiai – suvažiavimas ir šio filmo demonstravimas per LTV laimingo sutapimo dėka vyko balandžio 17-ąją. 
Broliai Lokiai su partorgu (aktorius A. Šurna) kalbina vieną ir kitą valstietį užimti žuvusio apylinkės pirmininko vietą, bet visi kaip nelabasis kryžiaus kratosi peršamų pareigų – mat jau penktas pirmininkas per pusantrų metų nukeliavo pas Abraomą. Paprasti kaimo žmoneliai nenori būti šeštąja auka, o apylinkė negali būti be valdžios. Sunkiai išsprendžiama kolizija.
Pagal tą patį scenarijų kartojosi kai kurie esminiai Lietuvos mokslininkų sąjungos suvažiavimo epizodai, tik nebuvo partorgo, nors į brolių Lokių, t. y. laisvanoriškų agitatorių vaidmenis taikė daug suvažiavimo dalyvių. Nuo to norinčiųjų užimti pirmininko postą nepadaugėjo. Dvi pastarąsias kadencijas LMS vadovavęs Antanas Kulakauskas valdžios teikiamų malonumų atsikando. Pranas Baltrėnas ir Jadvyga Kerienė tikino, kad ir taip jau beveik „užsmaugti“ įvairių pareigų ir įsipareigojimų Vilniaus Gedimino technikos universitete. Noro pasipuošti pirmininko „regalijomis“ neišreiškė ir Šiaulių universiteto profesorius Vaclovas Tričys. Į suvažiavimą neatvykusį V. Tričį LMS pirmininku siūlyta išrinkti neakivaizdiniu būdu, tačiau derybos nepavyko. „Pasiaukoti“ LMS buvo siūloma Alfonsui Ramonui, bet Klaipėdos universiteto prorektoriaus pareigos pasirodė besančios neįveikiama kliūtis tapti dar ir visuomenininkų organizacijos vadovu. Entuziazmo neparodė Bronislovas Kaulakys, ne vienus metus donkichotiškai ginantis Lietuvos mokslo ir mokslininkų interesus beviltiškoje kovoje su įvairaus plauko biurokratais ir valstybės institucijomis. Nesusižavėjo pasiūlymu ir Vincas Būda, nes be tiesioginio darbo Vilniaus universiteto Ekologijos institute jis yra ir Lietuvos mokslo tarybos narys. Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktoriaus pavaduotojas Vygintas Gontis vadovauja ir Lietuvos mokslininkų sąjungos institutui – kandidatūra atkrinta. Ir Andrius Bielskis iš Mykolo Romerio universiteto apsidraudė nuo jam siūlomų pareigų užimtumu, būsimąja stažuote Didžiojoje Britanijoje ir kitais kone iš dangaus prislėgusiais sunkumais.
Žodžiu, broliams Lokiams varyti agitaciją tarp įbaugintų pokario kaimiečių buvo paprasčiau ir sekėsi veiksmingiau, nes su žmonių norais ir jokiomis demokratijomis buvo galima nesiskaityti. Pirmininku paskirtas Vaitkus (aktorius Donatas Banionis), prieš tai jį dar gerokai apkūlus ir apstumdžius. Mat Vaitkus buvo „iš miškinių“, ir nors savo „kaltes“ prieš naująją valdžią išpirkęs, bet vis tiek pažeidžiamas, tiko masalu į spąstus vilioti kitus miško „brolius“.
Iš LMS suvažiavimo dalyvių niekas nenorėjo atgimti naujoje – demokratiškai išrinkto LMS pirmininko kokybėje. Iškalbingas simptomas, rodantis, kad mokslininkų bendrijoje per praėjusius 20 metų labai teigiamų pokyčių neįvyko. Veikiau priešingai. Mokslininkų sąjunga, kuri buvo kurta kaip mokslininko atspara, mokslininkų profesiniams interesams atstovaujanti ir jų interesus ginanti organizacija, šiandien atsidūrusi ties pavojinga jos tolesnei egzistencijai riba. Išeitų, kad nėra reikalo tokią socialinę mažumą ginti. Esamą padėtį būtų galima įvardyti vienu žodžiu – nusivylimas. Nusivylimas ne vien pačia Lietuvos mokslininkų sąjunga, kiek šalies moksle, švietime, apskritai valstybės gyvenime vykstančiais pokyčiais. Ar daug vertos visos reformos, jeigu kelia tų pačių žmonių, dėl kurių permainų juk ir siekiama, nepasitikėjimą ir nusivylimą? Kuo tada dabartinės reformos skiriasi nuo tų, kai „geležine ranka“ visi buvo varomi į šviesų rytojų?
Individas, asmenybė lieka tik statistinis vienetas suvestinėse, viską lemia koalicijos, pozicijos (ar opozicijos) dauguma, pusiau vieši ir šešėliniai klanai, interesų grupuotės, užsitikrinimas maistavietės prie struktūrinių fondų ir kitokia velniava, kai visai nebeaišku, kas ir su kuo yra visos šios pragariškos partitūros užsakovas, sumanytojas ir dirigentas.
Regis, kažkuris iš poetiškos mąstysenos atstovų yra pastebėjęs, kad viso pasaulio reformos nieko vertos, jeigu nesidžiaugia tų reformų adresatas – žmogus. O jis šiandien nesidžiaugia, nebent filosofiškai save ramina, kad gali būti ir blogiau. Juk neveltui rytiečiai nedraugams kartais palinki: kad tau tektų gyventi reformų laikais!.. Kad reformos būtinos, vargu ar kas mąstantis abejoja, tačiau gyvenime matęs šilto ir šalto normalus žmogus suabejoja, kur šalies mokslą nuves „geležinė“ ranka? Ypač jeigu tai visažinių ranka.
Žmonija panašiems socialinių lūžių atvejams turėjo išsidirbusi pakankamai veiksmingus stabdžius ir atsvaros mechanizmus. Vienas iš tokių – principinga, drąsi ir atsakomybę jaučianti akademinė bendruomenė. Ar tokią turime? Mokslininkų sąjunga pagal patį jos užmanymą kaip tik ir galėtų būti toks pilietinės visuomenės minimodelis. Bent jau tam tikroje visuomenės dalelėje – pačioje mokslininkų bendrijoje. Šią bendriją paversti bendruomene, kurią jungtų profesiniai ir aukštesni tikslai – ar nebūtų siekiamybė? Savo bendrus interesus, Lietuvos mokslo reikalus ir ateities viziją suvokianti mokslininkų bendruomenė būtų jėga, su kuria sunku būtų nesiskaityti. Deja, šiandien šalyje tokios bendruomenės pėdsakus galėtų įžvelgti nebent neįtikėtinomis vaizduotės galiomis apdovanotas pėdsekys.
1989 m. įkurtoji Lietuvos mokslininkų sąjunga kelyje į Lietuvos nepriklausomybę ir ją paskelbus užėmė labai aktyvią poziciją, jos nariai dalyvavo visuose svarbiausiuose mokslo politikos vyksmuose. Bene reikšmingiausi to meto laimėjimai – iš po Lietuvos MA „skėčio“ ištrūkę mokslo institutai ir 1991 m. priimtasis LR Mokslo ir studijų įstatymas, įteisinęs Lietuvos aukštųjų mokyklų autonomiją ir virsmų metu padėjęs išsaugoti turėtą šalies mokslo potencialą.
Sąmoningai ar ne, bet pastaraisiais metais vykę procesai slopino mokslininkų bendruomenės telkimo galias. Juk net Lietuvos mokslo taryba, iš pradžių buvusi mokslininkams atstovaujanti institucija, kurios nariai – pačių mokslo institucijų išrinkti ir deleguoti nariai, pamažu virto iš esmės skirtųjų narių institucija.
Galima diskutuoti, ar narsus įsitraukimas į mokslo politikos reikalus ir iš to neišvengiamai kylanti konfrontacija su kitomis panašių tikslų siekiančiomis jėgomis nepakenkė pačiai Lietuvos mokslininkų sąjungai. Ne tas pats dalykas – ginti mokslininko interesus ir dalyvauti mokslo politikos peripetijose. Aišku, dalyvavimas mokslo politikoje teikė galimybę vienyti įvairių mokslo institucijų ir mokslininkų jėgas, tokiu būdu kurti ir mokslininkų bendruomenės pradmenis. Tačiau energijai liejantis per kraštus tokioje „švogerių“ šalyje kaip Lietuva be galo sudėtinga atsiriboti nuo asmeniškumų, bendram labui atsisakant savo institucijos ar asmeninių interesų.
Iš pradžių net per tris tūkstančius narių, 24 skyrius ir 18 grupių (neturinčių juridinio asmens statuso) jungusi Mokslininkų sąjunga pradėjo trauktis kaip toji šagrenės oda. Daug nusivylusių mokslininkų šią organizaciją paliko ir dėl to, kad nebematė jos veikimo prasmės. Vien oponuoti valdžios institucijoms dėl priimamų sprendimų ar įstatymų projektų atskirų straipsnių buvo gal ir garbingas uždavinys, bet tokia veikla neišvengiamai Mokslininkų sąjungą statė ir į tam tikrą konfrontaciją su tų projektų rengėjais, iniciatoriais ir autoriais. Tik brandžioje valstybėje gali būti suprasta senolių išmintis: jei norime, kad karosas nesnaustų, augtų sveikos žuvys, į tvenkinį reikia įleisti lydį... Jeigu Seime dalykiškos opozicijos svarba suvokta, tai toli gražu dar ne visose gyvenimo srityse.
Antanas Kulakauskas pripažįsta, kad dvi kadencijas sutiko būti LMS pirmininku, tikėdamasis, kad šalyje bus suprasta tokių visuomeninių organizacijų kaip LMS svarba ir jas bus pradėta remti valstybės mastu. LMS atžvilgiu galioja įstatyminė nuostata, kad tokios organizacijos veikla gali būti remiama. Tai nereiškia, kad turi būti remiama. Įstatymuose tokie niuansai yra ganėtinai pavojingi, nes pančioja organizacijos veiklą: patiks aukštesniems vadovams ar „pilkiesiems kardinolams“ organizacijos veikla – bus pabarstyta trupinių, nepatiks – eik iš kur atėjęs.
Kol šalyje nebus stiprios ir veiksmingos mokslininkų bendruomenės, apie bent kiek realesnę mokslininkų įtaką valstybėje – sprendžiant bent jau mokslo institucijų ir paties mokslo likimo šalyje reikalus – sunku kalbėti. Apie tokios mokslininkų bendruomenės kūrimo šalyje svarbą gal ir reikėtų susimąstyti naujos kadencijos LMS tarybos nariams. Regis, naujasis LMS pirmininkas Rimas Norvaiša tą gerai suvokia. Jis siūlo megzti LMS ryšius su mokslo draugijomis, aukštųjų mokyklų profesinėmis sąjungomis. Pačiam Rimui Norvaišai buvo didžiausias netikėtumas, kai buvo išrinktas naujuoju LMS pirmininku.
Trumpai pristatysime naująjį pirmininką. Vilniaus universitete matematiko diplomą įgijo 1980 m., mokslų kandidatu (nostrifikuota į mokslų daktaro laipsnį) tapo 1985 m., habilituotu mokslų daktaru – 2001 metais. Visi šie laipsniai įgyti dirbant akademinėse pareigose Vilniaus universitete. Nuo 2002 m. dirba Matematikos ir informatikos institute.
Vilniaus universitete skaitė įvairius matematikos kursus: atsitiktinių procesų ir mato teorijos, realaus kintamojo funkcijų teorijos, šiurkščiųjų funkcijų analizės, finansų matematikos, statinės bendrosios pusiausvyros, dinaminės ekonomikos, matematinės analizės. Skaitė matematikos kursus Aarhus University (Danija) ir The Fields Institute Toronte (Kanada).
Dalyvavo mokslinėse konferencijose Nyderlanduose, JAV, Kanadoje, Vengrijoje, Danijoje, pranešimus skaitė Ukrainoje, Tuvoje, Lenkijoje, Švedijoje, Vokietijoje, JAV, Meksikoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Kretoje, taip pat ir Lietuvoje vykusiose mokslinėse konferencijose. Parašė vadovėlį Statinės bendrosios pusiausvyros pagrindai (Mokslo aidai, Vilnius, 2007).
Taigi LMS pirmininko pareigose politologą pakeitė matematikas. Ar tai įlies šviežio kraujo į šiek tiek pavargusias LMS arterijas, parodys laikas. Palinkėsime LMS naujajam pirmininkui šviesesnio finalo už tą, kurį savo filmui pasirinko Vytautas Žalakevičius. Per žalią girią bėga ausis suglaudęs baltas kiškutis, kryžkelėse iš koplytėlių nebyliai stebint šventųjų medinukams... Šį kartą tegu tai bus ne apie mus.
Gediminas Zemlickas
