Požiūris į mokslą ir akademinės veiklos vertinimas

Rimas Norvaiša

Lietuvos mokslo sistema ir akademinė bendruomenė sprendžia problemas, kurios nėra svetimos pasaulio akademinei bendruomenei. Savaitraštyje Atgimimas 2008 m. liepos 4–10 d. Nr. 26 (994) paskelbtas Tarptautinės matematikų sąjungos atliktas tyrimas Citavimo statistika ir spaudos pranešimas, kuriuo pasaulio akademinė bendruomenė perspėjama dėl perdėto pasikliovimo bibliometriniais mokslo darbų vertinimais. Panašūs tyrimai ir perspėjimai nuolat kartojasi. Įvairiuose pasaulio mokslo bendruomenės informaciniuose leidiniuose pasklido naujo ES finansuojamo tyrimo rezultatų komentarai. Žurnalas Public Library of Science (PLoS) ONE 2010 m. balandžio 21 d. paskelbė D. Fanelli atlikto tyrimo rezultatus, rodančius, kad didėjanti konkurencija ir būtinybė publikuoti kuo daugiau tyrimų gali turėti įtakos tyrimų kokybei, nes mokslininkas priverstas bet kuria kaina gauti „publikuotiną“ rezultatą (angl. publish or perish).

Mokslo darbų vertinimo problemos – tik geriausiai matoma mokslo sistemos problemų ledkalnio viršukalnė. Šiame straipsnyje apžvelgiamos, mūsų nuomone, svarbiausios Lietuvai problemos ir būdai, kaip siekiama jas spręsti užsienyje. Be to, bandoma suformuluoti tas veiklos kryptis, kuriomis turėtų rūpintis mūsų akademinė bendruomenė. Kadangi mokslo vertinimas priklauso nuo požiūrio į mokslą, aptartina mokslo samprata.

Kas yra mokslas?

Svarbios dvi sąvokos mokslas reikšmės. Pirma, mokslas – socialinė institucija, apimanti mokslinę veiklą vykdančių žmonių bendruomenę, turinčią savą socialinę ir ekonominę struktūrą. Mokslą kaip instituciją sudaro ne tik mokslininkai, akademinės draugijos, mokslo institutai ir universitetai, bet ir mokslininkų mąstymo būdas, įpročiai, tradicijos. Tai sritis, kurią tiria mokslo sociologija. Mokslas kaip socialinė institucija toliau aptariamas kaip mokslo politikos tyrimų objektas.

Kitu požiūriu mokslas yra žmonių intelektinė veikla, kurios tikslas – suprasti ir paaiškinti tikrovės reiškinius. Nuo kitų panašų tikslą turinčių intelektinės veiklos sričių (meno, religijos) mokslas skiriasi savo metodais. Siekiant objektyvių žinių apie tikrovės reiškinius, moksliniai tyrimai grindžiami racionaliais samprotavimais, stebėjimais ir eksperimentais. Taigi mokslas apibūdinamas remiantis žmogaus veiklos tikslais ir tikslo siekimo būdais.

Apibūdinant mokslą minėtinas visuomenės poreikių tenkinimo tikslas. Paprastai neabejojama, kad mokslas tarnauja visuomenės vystymuisi, be to, kartais manoma, kad tai – pagrindinis mokslo tikslas. Vis dėlto pradinis objektyvių žinių apie tikrovę kaupimo etapas – intelektinė veikla, nesiejama su jokia praktine nauda, vertybėmis ir visuomenės tikslais. Ši mokslo samprata sietina su F. Baconu, I. Newtonu ir XVIII a. švietėjais. Iš esmės tai akademinėje bendruomenėje dominuojantis požiūris, kurį vadinsime žinojimo siekio (angl. pursuit of knowledge) doktrina.

Ši doktrina buvo ir yra kritikuojama postmodernizmo, mokslo sociologų, kai kurių mokslo istorikų, daugelio atvirai antimokslinio judėjimo atstovų. Tokia visuotinė kritika lyg ir patvirtina, kad mokslas turi fundamentinių savo veiklos pagrindimo problemų. Lietuvoje ši kritika pakankamai gerai žinoma ir mokslo politikos kontekste (žr. Z. Norkus. Akademinis mokslas ir demokratija. Politologija, 2001, 4(24), p. 3–52). Labai įdomią žinojimo siekio doktrinos kritiką ir – o tai dar svarbiau – lygiavertę alternatyvą jai siūlo Nicholas Maxwellas (žr. From Knowledge to Wisdom. 2007, Second edition). Kai kuriuos jo darbus galima rasti mokslo filosofijos elektroniniame preprintų archyve http://philsci-archive.pitt.edu.

N. Maxwellas pastebi, kad mokslas, siekdamas objektyvios tiesos, remiasi vertybinėmis nuostatomis to nepripažindamas ir šį reiškinį vadina mokslo neuroze. Jo įsitikinimu, standartinį empirizmą turėtų pakeisti tikslo orientuojamas empirizmas. Žinojimo paieškos prioritetą turėtų keisti išminties paieška ir plėtra neatsisakant mokslui būdingo racionalumo metodų, išmintį suprantant kaip gebėjimą suvokti žmogaus gyvenimo vertybes; išmintį, greta žinojimo, supratimo ir technologinės pažangos, apimančią ir daugelį kitų dalykų. Pagrindinis civilizacijos tikslas turėtų būti siekis išmokti kurti geresnį pasaulį. Šią doktriną vadinsime išminties siekiu (angl. pursuit of wisdom). Žinojimo siekis ir išminties siekis nėra antagonistinės doktrinos – jos turi ir bendrą sankirtą apimančią objektyvios tiesos paiešką racionaliais metodais.

Daug kas moksle įžvelgia ne tik intelektualias, bet ir socialines bei etines problemas. N. Maxwellas įrodinėja, kad dėl visų šių problemų kalta mokslo filosofija. Akademinė bendruomenė turėtų kelti revoliuciją – keisti ne tik mokslo tikslą, bet ir patį mokslą. Reikia atvirai pripažinti, kad mokslas daro metafizines, vertybines ir politines prielaidas, todėl iš principo yra problemiškas. Maxwellas rašo: ,,Jei akademinė bendruomenė pripažins ,,nuo žinojimo prie išminties“ argumentą ir pradės viską keisti, gali atsitikti taip, kad tie, kurie imasi vėzdo, bus gamtos ir socialinių mokslų atstovai, taip pat tie, kurie rūpinasi socialine politika, tarptautine politika ir aplinkos apsauga, bet ne filosofai, [mokslo] istorikai ar mokslo filosofai. Jei kada nors įvyks filosofijos revoliucija, manau, filosofai apie tai išgirs paskutiniai“ (žr. From Knowledge to Wisdom. 2007, Second edition, p. 308).

Svarbiausia kliūtis akademinėje bendruomenėje, anot Maxwello, tos bendruomenės pasidalijimas į mokslo racionalistus ir į meną linkusius romantikus. Apie juos dar 1964 m. rašė C. P. Snow. Išminties siekimo doktrina gali būti priimta ir realizuojama tik jungiant racionalizmą ir romantizmą. Be abejo, Lietuvos akademinė bendruomenė nėra tokio pasidalijimo išimtis. Tačiau analogiškas pasidalijimas mūsų šalyje įgijo dar ir institucinę formą. Naujojo LR mokslo ir studijų įstatymo 13.3 punkte rašoma, kad Lietuvos mokslo tarybą (LMT) sudaro LMT valdyba, Mokslo fondas ir du ekspertų komitetai: Humanitarinių ir socialinių mokslų (HSM) komitetas ir Gamtos ir technikos mokslų (GTM) komitetas. Šie komitetai svarbiausius jiems priskiriamus klausimus sprendžia atskirai, o sprendimus paprastai priima bendrame posėdyje. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, mokslo darbų vertinimo atveju, sprendimai susideda iš dviejų dalių. Atrodo, toks suskaidymas buvo neišvengiama būtinybė siekiant konstruktyvaus darbo.

Institucinis mokslo padalijimas į HSM ir GTM Lietuvoje sudarė sąlygas dar vienai problemai: matematika, o kartu ir matematinė statistika, matematinė ekonomika, ekonometrija ir daugelis kitų dalykų ribojama nuo socialinių mokslų. Taip atsitiko ir todėl, kad Lietuvoje naudojamoje mokslų klasifikacijos sistemoje matematikos kryptis yra fizinių mokslų srities dalis. Tai – mokslo istorijos ir realybės ignoravimo padarinys. Gamtos mokslai tiria fizinę tikrovę naudodami eksperimentą, o to niekaip nepasakytume apie matematiką. Be to, nuo XIX a. matematikos tyrimo objektas ima tolti nuo fizinės tikrovės tuo požiūriu, kad matematikos pagrindų ieškoma ir randama logikoje. Matematika palaipsniui tapo mokslu apie sąvokas. Beje, iki šiol vidurinėje mokykloje matematika pristatoma kaip mokslas apie skaičius ir figūras, siejama su skaičiavimo technikos įvaldymu. Tai požiūris, atspindintis tokią matematiką, kokia ji buvo dar iki XIX a., ir požiūris kurio laikosi didžioji akademinės bendruomenės dalis (žr. R. Norvaiša. Matematika, visuomenė ir mokslo politika. Mokslas ir technika, 2009, p. 11, 12).

Dar labiau nei akademinė bendruomenė, Maxwello siūlomos išminties siekio doktrinos realizavimu turėtų būti suinteresuota visa visuomenė. Šios doktrinos pagrindas – mokslo problemų ir galimų jų sprendimo būdų įvertinimas atsižvelgiant į galimus padarinius civilizacijai. Atrodytų, taip daroma jau dabar, kai valdžia pasitelkia mokslininkus spręsti, pavyzdžiui, viešosios politikos klausimus. Deja, tai daroma taip, kad mokslininkams nelieka galimybės kritikuoti valdžios sprendimus ar pasiūlyti geresnes alternatyvas. Tokiais atvejais akademinė bendruomenė netenka intelektinės nepriklausomybės.

Dar svarbiau nei intelektinė nepriklausomybė, išminties siekio doktrinos požiūriu, politikos tyrimuose turi būti atsižvelgiama į tai, kas mums vertingiausia gyvenime ir yra svarbu visai žmonijai. Maxwello nuomone, kiekviena valstybė savo universitetų sistemoje galėtų sukurti akademinę šešėlinę vyriausybę, prisidėdama prie valstybės valdymo virtualiu būdu, siūlydama politikos ir teisės sprendimus, kurie niekaip nebūtų susiję su valdžios turėjimu ir korupcija. Tikėtina, kad tikroji ir virtualioji valdžios tokiu būdu palaipsniui išmoks pasinaudoti naujomis tobulėjimo galimybėmis.

Akademinė bendruomenė Lietuvoje turėtų aktyviau reikšti savo požiūrį visais su mokslu susijusiais klausimais, siekti panaikinti mokslo dalijimą į HSM ir GTM, aktyviai įsitraukti į dialogą tarpusavyje ir su visuomene.