Diena, kai Didždvario gimnazija alsavo Greimu (2)

Keli žiupsniai Didždvario gimnazijos istorijos

Daug matė per savo daugiau kaip šimtametę istoriją Šiaulių Didždvario gimnazija. Savo pradžią ji skaičiuoja nuo 1898 m., kai Zubovų nuo Didždvario dvaro valdos atrėžtame ir dovanotame sklype atidaryta mergaičių gimnazija. Sprendimas ją steigti, Kauno gubernatoriui leidus, priimtas 1896 metais Jų Imperatoriškųjų Didenybių Nikolajaus II Aleksandrovičiaus ir Aleksandros Fiodorovnos karūnavimui atminti. Lėšos rinktos iš aplinkinių dvarų savininkų ir privačių asmenų. Gimnazijos pastatas pastatytas iš plytų, kainavusių 10 tūkst. suaukotų rublių, o plytas gamino grafų Zubovų plytinės Gubernijoje ir Aleksandrijoje. Mokslas gimnazijoje pradėtas 1900 metais. Visų dalykų mokyta tik taisyklinga rusų kalba, daugiausia mokėsi judėjų, katalikų, stačiatikių, mažiausiai – liuteronų tikėjimo mergaitės. Gimnazistės turėjo vienodai rengtis, nešioti vienodos formos skrybėles. Gimnazijoje dirbo apie tris dešimtis mokytojų ir tarnautojų. Mokslas truko septynerius metus, galima buvo mokytis ir papildomoje aštuntoje pedagoginėje klasėje. Pirmąją laidą 32 abiturientės baigė 1905 metais.Pirmojo pasaulinio karo metais gimnazijos patalpose įkurdinta vokiečių karo ligoninė.Pirmosios nepriklausomybės metais vadinosi Šiaulių gimnazija, vėliau – Šiaulių mergaičių gimnazija. Tarybiniais laikais buvo Šiaulių 5-oji vidurinė mokykla, o 1994 m. pavadinta Šiaulių Didždvario vidurinė mokykla, kuri nuo 1999 m. yra Šiaulių Didždvario gimnazija. Nuo 1997 m. priklauso UNESCO asocijuotų mokyklų tinklui. Nuo 2005 m. gimnazijoje įgyvendinama Taptautinio bakalaureato diplomo programa. Lietuvoje tik Vilniaus licėjuje ir Šiaulių Didždvario gimnazijoje galima rinktis mokytis pagal Taptautinio bakalaureato diplomo programą. Moksleiviams suteikiama pagalba siekiant tarptautinės veiklos, skatinamas globalus požiūris į išsilavinimą. Šios Tarptautinės programos mokinys Lukas Bielskis gavo Harvardo universiteto stipendiją ir nuo rudens studijuos inžineriją šio universiteto (JAV, Masačusetsas) Menų ir mokslų fakultete.Dar pasakysime, kad nuo 1999-ųjų iki 2009-ųjų metų Didždvario gimnazijai vadovavo Vaidas Bacys, o jam tapus LR švietimo ir mokslo viceministru jį pakeitė Vitalis Balsevičius.

Nerimo kupini 1940-ieji metai

Grįžkime į 1940 metus, kai Šiaulių gimnazijų neapėjo Lietuvoje įvykę politiniai pokyčiai – buvusios atskiros berniukų ir mergaičių gimnazijos pertvarkytos į mišrias. Mokytojai palikti tie patys, neliko tik kapeliono, direktoriai pakeisti. Klasių auklėtojai įspėjo mokinius, kad rugsėjo 1-ąją, per iškilmingą mokslo metų pradžią, negiedotų Lietuvos himno, nebūsią ir maldos.

Gimnazijose reforma buvo daroma pagal to meto Sovietų Sąjungos mokyklų kurpalį. Viešai buvo kalbama, kad Lietuvoje per ilgai buvo mokoma gimnazijose, todėl baigusieji šešias ir septynias klases mokiniai bus išleidžiami „į gyvenimą“. Būsimos VII klasės buvo pavadintos IX sa, o būsimos VIII klasės – IX a. Ką reiškė tos raidės prie klasių pavadinimo, šiandien sunku pasakyti.

Trečiokės gimnazistės, kurių klasės auklėtoju buvo paskirtas A. J. Greimas, nuo šiol tapo septintosios klasės mokinėmis. Rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius nuveikė didelį darbą susiradęs kelioliką asmenų, pažinojusių A. J. Greimą, užrašė jų prisiminimus. Tarp jų ir buvusią televizijos režisierę, kelių knygų autorę Zinaidą Jadvygą Janulevičiūtę, Juliją Bertašiūtę-Adamkevičienę, Aldoną Danutę Sprindytę-Juzeliūnienę, Aldoną Strumylaitę-Čepulienę.

Koks mokytojo A. J. Greimo paveikslas iškyla mintyse, vertinant iš jo mokinių prisiminimų? Įsivaizduokime nerimo kupinas dienas, kai 1940-ųjų rugsėjo 1-ąją trečiokės gimnazistės ateina į gimnaziją ir sužino, kad nuo šiol jos būsiančios septintos klasės mokinės ir tai jau ne mergaičių, bet mišri gimnazija. Dalis mergaičių, daugiausia mokytojo Jono Adomaičio gerbėjos, išeina į berniukų gimnaziją, nes nuo šiol ten, taip pat mišria tampančioje gimnazijoje, mokytojaus jų pamėgtasis mokytojas, o į mergaičių gimnaziją ateis mokytis berniukai. Iš pareigų atleista direktorė egiptologė Ieva Andriulytė, mergaičių gimnazijoje dėsčiusi istoriją. Į Vokietiją repatrijuoja trečios klasės auklėtoja Veronika Bistramienė, dėsčiusi prancūzų kalbą. Jos vietoje klasės auklėtoju bus – o, siaube! – vyras. Didžiulės permainos, daug nerimo.

V. Bistramienė ramina mergaites, kad naujasis jų auklėtojas ir prancūzų kalbos mokytojas taip pat kaip ir ji yra baigęs Grenoblio universitetą, tad baimintis nesą ko.

Po kelių dienų į klasę labai tvirtu žingsniu įžengė naujasis auklėtojas. Iš laiko nuotolio žiūrint – labai jaunas, bet tai vertinimas, praėjus 70 metų nuo to pirmojo susitikimo. Tuo metu A. J. Greimas buvo jau persiritęs per 23 metus, tad septintokėms mokinėms gal ne toks ir jaunas pasirodė. Šviesiaplaukis, rusvais mažais ūsiukais, į viršų lygiai sušukuotais plaukais, mėlynakis. Galva šiek tiek pakreipta į šoną, bet žvilgsnis nedrąsus, priešingai negu žingsnis. Svarbiausia, kad akys nepiktos, o balsas visai malonus. Lūpos suspaustos, bet kalbant pasirodė ir šypsena.

Pro mergaičių akis neprasprūdo mažiausia smulkmena. Ant dešinės rankos nykščio sidabro žiedo smulkmena nepavadinsi, tuo labiau, kad parašęs sakinį, šiuo žiedu mokytojas būtinai pabarškindavo į lentą. Plikė tuo metu dar ne visai akivaizdi, bet kasmet didėsianti kaip ir mokytojo pastangos plaukų sruoga paslėpti tą vis labiau ryškėjantį mėnulį. Juk ne atsitiktinai jam buvo prigijusi pravardė „Olandiškas sūris“.

Netrukus paaiškėjo, kad A. J. Greimas mokys ne tik prancūzų, bet ir lietuvių kalbos. Kalbėjo taisyklinga ir labai gražia kalba, kurioje prasimušdavo lengvas suvalkietiškas akcentas. Kaip čia neprisiminti, kad A. J. Greimo tėvas Julius Greimas buvo kilęs iš Užnemunės, Sūduvos, netoli Liudvinavo esančio Šilavoto kaimo dabartiniame Marijampolės rajone. Mamos Konstancijos Mickevičiūtės-Greimienės gimtinė – Kalvarija. Tėvų tarmės veikiausiai nesugadino nei gyvenimas Aukštaitijoje (Kunigiškiuose, Kupiškyje), nei pasitraukimas Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusijos gilumą, o iš tėvų suvalkietiškos tarmės akcentą įgijo ir Algirdas Julius.

Naujasis mokytojas labai greit atsiskleidė kaip literatūros žinovas. Mokiniai dažnai matydavo savo mokytoją bibliotekoje, apsikrovusį knygomis, išsinešantį dar po kelias į namus. Laisvų rašinių temas užduodavo dažniausiai pateikdamas poezijos posmelį ar citatą iš knygos. Jam rūpėdavo, ką skaito jo mokinės, kokiomis knygomis domisi. Šiaulių viešojoje bibliotekoje gimnazistai dažnai matydavo ir savo mokytoją, kuris dažniausiai prieidavo pasidomėti, ką skaito jo auklėtinės. Siūlydavo daugiau skaityti geros poezijos, ir ne vien lyrinės, bet ir filosofiškų eilių. Užduodamas rašiniui laisvą temą dažniausiai padiktuodavo kurio nors poeto, kad ir Henriko Radausko posmą. Iš savo auklėtinių siekė kūrybiškumo, vertino savarankišką mąstymą.

Ypatingu griežtumu kaip klasės auklėtojas A. J. Greimas nepasižymėjo, gal nė didesnio reikalo nebuvo. Savo pamokas paįvairindavo pasakojimais iš Prancūzijos. Tuo metu jo klausytis buvo įdomu, o gilesnis, visapusiškesnis vertinimas, palyginti su kitais mokytojais, ateis kiek vėliau semiantis gyvenimiškos patirties. A. J. Greimo pamokos nebuvo panašios į jokias kitas. Įstrigo įdomios A. J. Greimo mintys apie lietuvių to meto literatūrą – jis turėjo su kuo lyginti. Mokytojo teigimu, lietuvių literatūra per nepriklausomybės metus padarė didelę pažangą nuo lėkšto realizmo iki modernizmo viršūnių.

Nieko stebėtino, jei kai kurios gimnazistės buvo įsimylėjusios savo mokytoją, sėdinčios galiniuose suoluose truputį pavydėjo toms, kurioms pavyko užsiimti vietas priekiniuose. Pastarosios kartais savotiškai flirtuodavo: kai į klasę įžengęs mokytojas išsiimdavo ausų vatos kamštukus ir pasidėdavo ant stalo priešais save, valiūkės mergaitės pasistengdavo tuos kamštukus nuo stalo nupūsti. Kartais ir Greimas nelikdavo skolingas – kai kurias mokines buvo apdovanojęs taikliomis pravardėmis.