„Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ septynioliktasis tomas

Vytautas Žeimantas

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras toliau sėkmingai plėtoja stambiausią mokslo ir kultūros projektą Lietuvoje – Visuotinę lietuvių enciklopediją. Taip jau nutiko, kad septynioliktas jos tomas prasideda ir baigiasi straipsniais, betarpiškai susietais su krikščionybės pradžia. Pirmasis tomo straipsnis skirtas Onai, Švenčiausios Mergelės Marijos motinai, Šv. Joakimo žmonai. Įdomu tai, kad Lietuvoje Onos šventė buvo laikoma naujos duonos diena, per ją buvo kepamos naujo rugių derliaus bandelės. Tomas baigiasi Kristaus aprėdu – perizonijumi, baltu drobiniu klubo raiščiu, dengiančiu strėnas. Įvairių amžių menininkai vaizdavo ir dabar vaizduoja Kristaus kūną, dengtą tik perizonijumi, su juo jis buvo ir nukryžiuotas.

Kol kas mažai žinome apie savo didikus. Todėl įdomūs istorikų Algirdo Matulevičiaus ir Henriko Valeikos straipsniai apie garsios Pacų šeimos atstovus. Mane visada domino daktaro A. Matulevičiaus Mažosios Lietuvos tyrimai. Jis liko ištikimas savo temai. Ir šiame tome randu jo, kartu su kitais, paruoštą įdomų straipsnį apie Paprūsę. Taip vadinosi LDK, vėliau Lietuvos XV a.- XX a. pirmos pusės Sūduvos ir Žemaitijos pasienio su Prūsija (Mažąją Lietuva) teritorija, nutysusi maždaug nuo Vištyčio ežero iki Nemirsetos, esančios prie Baltijos jūros, Palangos pietuose. Paprūsės sąvoka daug kam mažai žinoma, lietuviškose enciklopedijose anksčiau nevartota, todėl šį straipsnį galima pavadinti ir unikaliu. Įdomus ir A. Matulevičiaus straipsnis apie patentus – Prūsijos karaliaus per didžiąją kolonizaciją leistus įsakus, kuriais buvo viliojami vokiečiai vykti į Mažąją Lietuvą ir ją kolonizuoti.

Straipsniai Ostlandas, ostmarkė, „Ost“ planas mus nukelia į XX amžių, bet vėlgi į vokiečių okupacijos tematiką. Jie primena, kad ir vokiečiams, kaip ir rusams, Europos žemėlapiuose nesinorėjo matyti Lietuvos. Vieniems okupantams mes buvome tik Ostlandas, kitiems – „Severo – zapadnyj kraj“. Vieni lietuvius trėmė į Sibirą, kiti – vykdant generalinį „Ost“ planą, planavo į Lietuvą atkelti 235 000 vokiečių kolonistų ir išdalinti jiems lietuviams priklausiančias žemes.   
Norėčiau, kad atkreiptumėte dėmesį į nediduką straipsnelį, skirtą Albinai Osipavičiūtei. Ši lietuvaitė JAV rinktinės sudėtyje 1928 metais vykusiose Amsterdamo olimpinėse žaidynėse iškovojo net du aukso medalius. Tai pirmoji lietuvė – olimpinė čempionė. Apie šią plaukikę mažai žinome. Sovietiniais laikais ji buvo ignoruojama, nes priklausė amerikiečių rintinei. Dabar pirmą kartą jos pavardė atsirado enciklopedijoje, leistoje Vilniuje. Gaila, tik, kad leidėjai neįdėjo A. Osipavičiūtės nuotraukos. Ši garsi sportininkė to yra nusipelniusi.

Kaip ir ankstesniuose tomuose, taip ir šiame nemažai straipsnių baigiami informacija apie lietuvius. Pavyzdžiui, iš enciklopedijos galima sužinoti, kad į Ontarijo provinciją Kanadoje pirmieji lietuviai pradėjo keltis dar XIX amžiuje, kad Otavos mieste 1949 m. buvo įkurta Kanados lietuvių bendruomenės apylinkė, 1954 m. – Otavos miesto lietuvių katalikų misija. 

Kelios dešimtys straipsnių yra skirti Paryžiui ir pasaulinės svarbos faktams, įvykiams, susijusiems su Prancūzijos sostine. Juose gausu lituanistikos. Antai, Paryžiaus konservatorijose žinių siekė lietuvių muzikai J. Žukas, E. Minkštimas, T. Adomavičius, A. Budrys, A. Juozapėnaitė, B. Vainiūnaitė, A. Vizgirda. Paryžiaus universitete studijavo S. Bačkis, J. Grinius, T. Ivanauskas, P. Kūris, M. Riomeris, A. Vaičiulaitis ir kiti. Paryžiaus observatorija naudojosi Vilniaus universiteto astronomo M. Počobuto atliktais Merkurijaus stebėjimo rezultatais, o vilniečio mokslinius straipsnius skelbė Paryžiaus Mokslų Akademijos leidiniai. Į Paryžiaus taikos konferenciją, vykusią 1919–1920 m., buvo atvykusi A. Voldemaro vadovaujama delegacija, kuri siekė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Paryžiuje dar 1831 m. buvo įkurta „Lietuvos ir rusų žemių draugija“, 1964 m. – „Želmens“ draugija, 1905 m. – „Lithuania“, 1911 m. – Lietuvos informacijos biuras, 1919 m. – „Vilnis“, 1947 m. – Prancūzijos lietuvių bendruomenė ir kt. Dabar Prancūzijos sotinėje gyvena apie tūkstantis lietuvių. Išsamiam Paryžiaus lietuvių aprašymui, manau, neužtektų ir plačios studijos.      

Šiame tome aprašoma nemažai pasaulio valstybių, ieškoma ir jų sąsajų su Lietuva. Plačiame apžvalginiame straipsnyje apie Pakistaną rašoma, kad Lietuva 2009 m. į Pakistaną eksportavo prekių už 171 mln. litų, importavo – tik už 29 mln. litų, o diplomatiniai santykiai tarp dviejų valstybių užmegzti nuo 1992 metų. Su Panama, šia nedidele centrinės Amerikos valstybe, diplomatinius ryšius Lietuva turi nuo 1992 m. 2009 m. Lietuva į Panamą eksportavo prekių už 21 mln. litų, importavo tik už 0,1 mln. litų. Įdomu tai, kad Panamos verslininkai 2008 m. į Lietuvos ūkį investavo 21 mln. litų, o lietuviams Panamos ūkis – turbūt dar tolima perspektyva.

Su tolimuoju Paragvajumi Lietuva diplomatinius santykius užmezgė 1993 m., užsienio prekyba nežymi, jos balansas mums teigiamas. Mažai kas žino, kad 1932 m. pietinėje Paragvajaus dalyje buvo įkurta lietuvių kolonija Nova Lithuania, kurią sudarė dvidešimt šeimų. Kolonistai gavo po 25 ha miško, per 3 metus trečdalį viso ploto turėjo paversti dirbama žeme. Vėliau dėl sunkių gyvenimo sąlygų ta kolonija sunyko. 1939 m. Paragvajuje gyveno 417 lietuvių, dabar jų palikuonių liko apie 200.     

Enciklopedijoje pristatoma ir Osmanų imperija, su kuria lietuviams ne kartą teko kariauti. Rašoma ir apie Papua Naująją Gvinėją bei Palestiną. Pastaroji turi labai seną istoriją ir iki šiol neaiškią dabartį. 
Išsami informacija yra pateikta ir apie Pabaltijį, Lietuvos miestus ir miestelius – Onuškį, Palangą, Pagėgius, Panevėžį, Pasvalį, Pandėlį ir kitus.

Daug straipsnių prasideda žodžiu „pasaulinis“ – pasaulinis karas, laikas, ūkis, pasaulinė kaina, pašto sąjunga, rinka, sionistų organizacija, pasaulio bankas, dalys, kalbos ir panašiai. Juose gausu lituanistikos – Pasaulio baltų sąjunga, lietuvis, lietuvių archyvas, lietuvių bendruomenė, lietuvių
centras, lietuvių kongresas, lietuvių sporto žaidynės ir kita. Leidėjai vykdo savo pasižadėjimą penktadalį enciklopedijos skirti Lietuvai ir lituanistikai.   

„Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ vyriausioji redakcija, kuriai vadovauja žinomas enciklopedininkas Antanas Račis, vykdo labai svarbų darbą, nes Vilniuje pirmą kartą lietuvių kalba leidžia enciklopediją, kuri nėra varžoma politinių inspiracijų, kai nereikia dairytis, ką pasakys „vyresnysis brolis“.

Pirmoji lietuvė – olimpinė čempionė Albina Osipavičiūtė