Komunikacijų krizė globalėjančiame pasaulyje – ar nugalėsime inertiškumą!?

Algimantas PILIPONIS
Pasaulinės žurnalistų- esperantininkų asociacijos Lietuvos skyriaus valdybos narys, Vilniaus technologijų ir dizainokolegijos dėstytojas

Nuolankiai užregistravome svarbią užuominą, kai praėjusių metų Velykų šventės metu pasveikinimų tautinėmis kalbomis pabaigoje kartu su lotynų kaip tarptautine, pasaulio tikinčiuosius šv. Tėvas pasveikino esperanto kalba. „Duok mums mūsų Viešpatie Jėzau Kristau, užtariant mūsų Dangiškajai Motinai pakankamai dvasios išminties šiuose mūsų rūpesčiuose“.

Protingi fantastinių knygų kūrėjai, kaip, pvz., Žiulis Vernas, Artūras Klarkas, nūdienį komunikacijų pasaulį išpranašavo tada, kai šiuolaikinių technologijų dar niekas net nesapnavo. Tačiau pati pirminė ir pagrindinė komunikavimo informacijai perduoti priemonė – kalba – gimsta žmoguje. Kalbų gausa – tai labai turtinga, skirtinga, sudėtinga informacijos sklaidos į aplinką, jos priėmimo ir suvokimo kodų sistema. Atpažinti ir priimti informaciją galima tik išmokus tą ar kitą kalbą, kuria keičiamasi informacija. Kalbų studijos yra nelengvas užsiėmimas, reikalaujantis aukštos motyvacijos, atsidėjimo ir pastangų bei, žinoma, meilės šiems originaliems pasaulio tautų žmonijos kultūrinės raiškos tvariniams. Galiu nuoširdžiai patikinti, kad nors jaunystėje pasirinkau technines studijas, didžiulį potraukį kalboms jaučiau nuo pat vaikystės, jas greitai perprasdavau, įsimindavau, ypač jeigu jas lydėdavo muzikos garsai, šmaikštūs pasakojimai, gyvos istorijos, linksmos eilės ar melodingų dainų žodžiai. Vėliau pajutau didžiulį prisirišimo džiaugsmą kalboms, prie kurių prisiliesdavau, o kai jau pradėdavau jomis vienokiu ar kitokiu lygmeniu komunikuoti su gimtakalbiais tos ar kitos šnekos atstovais, jas tiesiog įsimylėdavau. Vis dėlto, tai be galo įdomi veikla, leidžianti prisiliesti prie vienos ar kitos tautos sociokultūrinių ištakų, todėl būtų labai skaudu, jeigu kalbų nykimo ir niokojimo procesas nebūtų stabdomas ir galiausiai visi „globalėjančio pasaulio kaimo“ gyventojai komunikuotų kuria nors viena tautine kalba. Tai pabrėžia ir įžymus lingvistas, „Kembridžo anglų kalbos enciklopedijos“ (1995 m.) ir žinomos pasaulyje knygos „Kalbos mirtis“ (2004 m.) autorius Deividas Kristalas (Davyd Cristal). Tokia uniformizacija – tai milžiniška skriauda savitam pasaulio suvokimui, vedanti link globalios kultūrinės dykumos. Ištyrinėję prieš tūkstantmečius žaliavusią, gyvybe knibždėjusią Sacharą šiandien mokslininkai joje mato tik likusias oazes, kurias didžiulių pastangų dėka nuo smėlio audromis atakuojančios, milžiniškais karščiais alsuojančios dykumos (praeitą vasarą gamta leido ir mums tai bent jau įsivaizduoti) stoiškai gina jų gyventojai. Labai pagirtina, kad mokslo pasaulis rūpinasi dėl koralinių rifų Indijos vandenyne, vėžiagyvių Lietuvos ežeruose ar dumblių Amazonėje bei teršalų Baltijos jūros baseine. Tačiau patikėkite, nemažiau už biologinę gyvojo pasaulio įvairovę, švarą ekosistemoje, svarbu išsaugoti mūsų kalbas, jų ekologiją, kaip brangiausią protėvių paveldą. Nerasdami vietos lietuviškam pavadinimui ant ištaigingų „Forum Palace“ rūmų ar sukeldami skandalą parduodant puošnius marškinėlius su neverstinu į lietuvių kalbą užrašu „Fuck me“ mes nevalingai artėjame prie savo tautinės kultūros dykvietės, o kiek tolimesnėje perspektyvoje ir dykumos su oazėmis, likusiomis tik muziejuose ir bibliotekose, kurių likimą reikės nuolatos atsikovoti iš savo beždžioniaujančios prigimties. Apie tai plačiau rašiau praeituose žurnalo „Mokslas“, „Ezoterika“, „Žmogus“ numeriuose, tik noriu pacituoti Romos universiteto profesoriaus Renato Corsetti vaizdingą palyginimą, kad „galime tuo pačiu metu mylėti raudonas rožes ir nenorėti darželio, kuriame augtų tik raudonos rožės“.

Tačiau kai kalbame apie lygiateisę ir lygiavertę komunikaciją (komunikacija – bendravimas, keitimasis informacija, informacijos perdavimas, susisiekimas (transportas, ryšiai)) – panaudoti tarptautinę gyvųjų kalbų leksiką planinėje kalboje, interlingvistikoje – tai turėti darželį gražiausių gėlių (žodžių ) iš įvairių kalbų, idealiu atveju iš visų, šiandien dar gyvuojančių kalbų (darželių). UNESCO moto šia prasme yra bene iškalbingiausias: Dans la galaxie dės langues chaque mot est une ėtoile – „Kalbų galaktikoje kiekvienas žodis yra žvaigždė“. Tarptautine kalba, gimusia Lietuvoje 1887 m., šis sąmojingas posakis skambėtų taip – En la galaktiko de lingvoj čiu vorto estas stelo.

Kokia prasmė ant įvairios kilmės prekių rašyti anotacijas daugeliu kalbų, kai užtektų kalbos šalies, kurioje jos pagamintos, ir pagalbinės tarptautine leksika paremtos esperanto kalbos. Mokėdamas šią nesudėtingą svetimąkalbą (išmokti reikia 2 000 akademinių valandų, o tarptautinę – 200 akad. val.) pirkėjas susidomės ir kalba šalies, kurioje gimė tas ar kitas pirkinys, ypatingai jeigu nusipirkęs sistemingai patirs, kad jo kokybė puiki. Atsiras noras ir toje šalyje pabuvoti, susipažinti su jos gyventojais. Juk kad ir paprasčiausi žodžiai – „Pagaminta Lietuvoje/ Produktita en Litovio“ – tai jau pirmas prisilietimas prie lietuviško kultūrinio sluoksnio. Jeigu tokių kalbų bus 6, 7 ar10, ir kur nors kamputyje smulkiu šriftu bus parašyta „Made in Lithuania“ arba „Fabriquė en Lituanie“ arba dar bendriau – „In EU produziert“ – prie kokio tapatumo prisilies pirkėjas? Norėčiau pakviesti verslo žmones eksperimentui – sutaupysite dažų spausdinimui.

Straipsnio autoriui teko dalyvauti daugelyje tarptautinių interlingvistinės tematikos renginių, pasaulinių esperanto kongresų, Nitobe kalbų simpoziumų keliolikoje šalių, todėl galiu drąsiai teigti, kad pačiose įvairiausiose žmogaus veiklos, mokslo, technologijų ir kt. srityse kolegos iš įvairių šalių išsamiai nagrinėja savo šaką, profesiją, interesų sritį visiškai laisvai komunikuodami tarptautine leksika (žodynu) ir logiška, be jokių išimčių, gramatika, paprasta žodžių daryba ir skambia jų fonetika. Tad ko daugiau reikėtų norint įsijungti į komunikaciją be sienų ir išsaugant gražų ir nepaliestą savo kalbos darželį?

Didžiuojamės savo krepšiniu, sėkmingai jį naudojame savo tarptautinei reklamai, kodėl neišnaudojame Lietuvos etninėse žemėse puoselėtos ir Lietuvoje gimusios kalbos, suteikiančios jau daugiau nei 120 metų galimybę komunikuoti įvairiakalbiam pasauliui? Juolab, kad visas pasaulis žavisi Lietuvos pasiekimais šioje srityje. Gal įneškime savo indėlį į vis dar neramų, konfliktuojantį pasaulį. Juk kalbų ir kultūrų įvairove spindi ir mūsų gražioji sostinė Vilnius.

Štai 93-iame pasauliniame esperantininkų kongrese Roterdame 1 845 dalyviai, atstovaujantys 73 šalims, paskyrė savaitę diskusijoms „Kalbos: žmonijos lobis“ tema. Čia, minint Pasaulinės esperanto sąjungos (UEA – Universala Esperanto Asocio) šimtmetį, kongreso rezoliucijoje, be kita ko, buvo pabrėžta, kad: „Atkreipiant dėmesį į vertę, įsisavinimo lengvumą bei esperanto kalbos neutralumą, kad ji pati savaime yra žmonijos kalbinis lobis ir įrodžiusi daugiau nei šimtmečio jos praktinės kaip ryšio tarp kultūrų naudos išbandymą <...> siūlo pasaulio bendrijai moksliškai išstudijuoti vaidmenį, kurį gali vaidinti esperanto efektyvesnei ir teisingesnei komunikacijai visame pasaulyje. Tai iš tikrųjų galėtų palengvinti svetimų kalbų įsisavinimą, nes vien tik leksikos požiūriu esperanto – Lingvo internacia savyje turi iki 60 % romanų, iki 25 % germanų ir iki 10 % slavų kalbų šeimų kilmės žodžių šaknų. Be to, šioje tarptautinėje kalboje kurį laiką ir Lietuvoje gyvenęs jos kūrėjas žydų šviesuolis Liudvikas Zamenhofas nevengė ir mūsų kalbos, kad ir ne tokios didžiulės įtakos tarptautinių žodžių leksika suintegruotai tarptautinei kalbai. Profesorius Olegas Poliakovas nuo savo studentiškos jaunystės susidomėjęs lietuvių kalba, savo atostogas leidęs Suvalkijos kaimuose ir uoliai jos mokęsis parengė ir išleido monografiją „Pasaulis ir lietuvių kalba“ – tarsi kitas pavyzdys, kaip kitų tautų šviesuoliai rūpinasi, kad šalia savo gimtųjų kalbų norėtų visada girdėti gyvuojančias kaimynų kalbas, kurių neužgožtų skaitlingų tautų vis dar vadinamos „didžiosios“ kalbos. Čia tektų daugiau pasidomėti, kaip savo kalbų ekologiškumą saugo prancūzai ir jau susirūpinę vokiečiai, įsteigę „Verein Deutche Sprache“. O ir pačios anglų kalbos nuolatinis skolinimasis tarptautinei komunikacijai veikia erozuojančiai jos ekologiją, pasak „Newsweek“ straipsnio, pavadinto „Not Queens english“ (Ne karalienės anglų kalba), nurodo į bent 68 skirtingus jos dialektus, naudojamus pasaulyje nuo Kembridžo į rytus ir vakarus, daugelyje pasaulio šalių, veikiamos vietinių šnektų.

Todėl, matyt, teisingi Europos Komisijos iniciatyva įsteigtos Kultūrų dialogo intelektualų grupės 2008 m. pasiūlymai, kaip kalbų įvairovė galėtų sutvirtinti Europą. Siūlomas principas, kaip kiekvienas asmuo galėtų laisvai pasirinkti priimtiną kalbą. Svarbiausia yra tai, kad sprendimas, kokių dviejų – trijų kalbų mokytis, turėtų būti priimamas ne „viršuje“, o „vietoje“: apsispręsti turi mokyklos ir kuo toliau, tuo dažniau – patys piliečiai. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje priimtas, mano požiūriu, optimalaus pasirinkimo variantas. Dėstomos visos profesinės užsienio kalbos, kurių bendrines kalbas stojantysis mokėsi savo vidurinėje mokykloje. Kaip fakultatyvinį modulį studentas gali laisvai pasirinkti ir interlingvistinį dalyką – Universali kalbų komunikacija, atveriantį jam platesnį kelią į Europos kalbas ir pagarbesnį požiūrį savajai, kaip vienai iš oficialių ES kalbų, lygiai tarp lygių. Jeigu gerbsime visas kalbas, kurias kartu su tautomis Vyriausias Architektas paliko žemėje, studijuosime kaimynų ir ne tik kalbas, to paties sulauksime ir iš jų ir niekad neatsirasime vieni prieš kurią nors skaitlingos tautos kalbą ir primiršę savąją, pulsime mokytis tik jos, kaip išsigelbėjimo nuo įvairių nepriteklių priemonės. Tik lygiateisė ir universali komunikacija, pagrįsta neutralia pagalbine kalba, taiki ir demokratiška kultūra gali efektyviai pasitarnauti geresniam polietninio pasaulio savitarpio supratimui, padėti išsaugoti nacionalinį identitetą bei jo svarbiausią dalį – tautines kalbas.

Juk sparčiai globalėjančio, bet vis dar konfliktuojančio pasaulio negali suvienyti nei viena kuri nors tautinė kalba, nei viena kuri nors nacionalinė kultūra, kad ir kosmopolitinė. Vienybė skirtybėse (Unueco en diverseco, 1989, Rosenheim), taikių kultūrų įvairovės tolerancija, visuotinių vertybių, kurias iš esmės išreiškia įvairių civilizacijų tūkstantmetės religijos (La unusola vero en la skriboj de čiuj religijoj, 1986 New Delhi), kurių tarpusavio dialogo pagrindus puoselėjo popiežius Jonas Povilas 2-asis... Lietuvių kalbą pasauliui esperanto kalba atskiru vadovėliu pristatęs olandų interlingvistikos šviesuolis Van Den Bempt. Tai tik keli pavyzdžiai, kaip Lietuvos etninėse žemėse brandinta, o Veisiejuose užbaigta Tarptautinė kalba – Lingvo internacia tarnauja taikios kultūros sklaidai. Pasaulį nuo įvairių negandų galėtų išgelbėti taikiai komunikacijai nusiteikęs kiekvienas mūsų planetos žmogus.

Šiaulių universiteto profesorius A. Gudavičius mano, kad diskutuojant apie ateities kalbą, reikia skirti dvi problemas: tarptautinės pagalbinės kalbos ir vieningos (bendros) visos žmonijos kalbos problemą. Tautos pasiektas civilizacijos laipsnis ir kultūros lygis paprastai koreliuoja su jos kalbos išraiškos galimybėmis, pirmiausia, su žodyno apimtimi.

Europos Sąjungos šalyse anglų kalba yra pirmoji užsienio kalba mokyklose, po jos – prancūzų ir vokiečių kalbos. Danijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Olandijoje 90 proc. vidurinių mokyklų mokinių mokosi anglų kalbos, 32 proc. – prancūzų (kaip užsienio kalbą), 18 proc. – vokiečių ir 8 proc. – ispanų kalbą. Europos Sąjungos šalyse daugėja žmonių, mokančių anglų kalbą. Nuo 1990 metų jų skaičius Olandijoje padidėjo 15 proc., Graikijoje – 13 proc., Belgijoje, Danijoje ir Italijoje – 5 proc.

Daugiakalbystė, autoriaus manymu, lems mūsų sėkmę ES specialistų rinkoje. Kalba kaip bendravimo priemonė apskritai pripažįstama būtina pasaulinės ekonomikos vystymuisi.

O kiek gi kainuoja išmokti kalbų? Remiantis Vengrijos mokslų akademijos atliktais tyrimais, bet kuris vidutinių gabumų žmogus gali išmokti svetimą kalbą per 2 000 valandų. Tai intensyvaus darbo metai, po kurių išmoktą kalbą galima vartoti kasdieniuose pokalbiuose bei profesinėje srityje. Net tada, deja, nebus pasiektas gimtosios kalbos gebėjimų lygmuo.

Anglų kalba – viena iš labiausiai vartojamų pasaulyje: jeigu visi planetos gyventojai (6 milijardai, iš kurių tik 400 mln. (6 proc.) iš prigimties anglofonai) turėtų išmokti anglų kalbą, – tai kainuotų apie
1 000 milijardų JAV dolerių per metus (180 milijardų darbo valandų kalbai mokytis). Prancūzijos piliečiams reikėtų studijuoti 1,8 milijardo valandų (žr. lentelę).

Galime trumpai apibendrinti lentelėje pateiktus duomenis:

tik vienos svetimos (anglų) kalbos mokymasis pasaulio bendrijai kainuoja 1 000 mlrd. JAV dolerių (tuo tarpu per 1999 m. 15 didžiausių valstybių gynybai išleido 570 mlrd. JAV dolerių);

antros, trečios ir t. t. kalbų mokymasis galėtų kainuoti iki 30 proc. mažiau;

tokia pat metodika galima būtų apskaičiuoti bet kurios kalbos mokymosi kainą, o padaliję ja kalbančiųjų skaičių iš visų gyventojų, šalių ir bendrijų, kuriose ji vartojama, galime gauti ir kalbos komunikatyvinį internacionalumo (tarptautiškumo) koeficientą;

tarptautinės pagalbinės esperanto kalbos mokymasis kainuotų 10 kartų mažiau;

išmokus esperanto kalbą, svetimų kalbų mokymasis galėtų kainuoti iki 50 proc. mažiau.

Taigi galime daryti išvadą, kad iki 40 metų reikėtų išmokti kuo daugiau Europos šalių kalbų (kaip propedeutinę priemonę – tarptautinę esperanto kalbą). Nuo 40 metų vertėtų tobulinti išmoktas kalbas, kad galėtume gyventi ir dirbti Europos kalbų įvairovėje, orientuotis Europos šalių kultūros, mokslo ir technologijų bei istorijos lobynuose.