Apie šiuolaikinio meno centrą

Dailės parodų rūmai, dabar vadinami Šiuolaikinio meno centru, buvo pastatyti 1965 metais Kultūros ministerijos ir Lietuvos dailininkų sąjungos Dailės fondo lėšomis. Fondas už šį statinį sumokėjo apie milijoną rublių. Kurį laiką pastatas priklausė Dailininkų sąjungai, vėliau buvo perduotas Kultūros ministerijai.

1992 m. buvo paskelbtas konkursas vadovo pareigoms eiti. Posėdyje dalyvavo dailininkų sąjungos atstovai, Kultūros ministerijos atstovas V. Liutkus, Dailės akademijos atstovas A. Šaltenis. Vadovu buvo išrinktas K. Kuizinas. Su naujai išrinktu direktoriumi buvo sutarta, kad parodų rūmų ekspoziciją planuos Dailininkų sąjunga (50 %), Kultūros ministerija (30 %) ir Parodų rūmų direkcija (20 %). Tačiau naujasis direktorius sulaužė komisijai duotą žodį ir viską ėmė spręsti pats vienas. Buvo paskelbtas pranešimas, kad dailininkai, norintys surengti parodą, turi kreiptis į Parodų rūmų direkciją. Tačiau ji ėmė nepaisyti nei sudarytos sutarties, nei kultūros palaikymo tikslų. Prasidėjo dailininkų kryžiaus keliai. Daugeliui dailininkų (M. T. Rožanskaitei, S. Veiverytei, I. Budriui, B. Uogintui, B. Mingėlaitei ir kt.), jau įėjusių į garbingą Lietuvos meno istoriją, neleista surengti rūmuose personalinių parodų.

Netrukus Dailės parodų rūmai buvo pervadinti į Šiuolaikinį meno centrą (ŠMC). Daugelio profesionaliausių lietuvių menininkų kūrybai čia nebeliko vietos... „Vietinius“ menininkus dabar atstovauja daugiau kaip 30 jaunų žmonių, daugiausia priklausančių Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai. Bet kur dailės formų ir turinio (verčių ir reikšmių) ieškojimų įvairovė? Kur tos parodų edvės, kuriose atvirai konkuruotų naujausios kryptys, stiliai ir žanrai?

ŠMC veiklos dešimtmečiui skirtame kataloge dailėtyrininkė Erika Grigoravičienė teisingai rašo: „Stabilus ŠMC priklausančių kuratorių būrelis tampa meno procesus veikiančia jėga ir išsirutulioja į tipišką žinojimo – valdžios struktūrą. 1998 m. ŠMC iš žinojimo – valdžios struktūros laipsniškai virsta ekonominės sistemos dalimi, o menas vizualinės kultūros kontekste jau neturi privilegijuoto statuso. Rėmėjai investuoja į reklamą, kuri puikuojasi pačiuose kūriniuose. Jie išdėstomi visur – salėse, kavinėse, tualete, ant stogo“. Be kita ko, tą patį tvirtina ir ŠMC direktorius: anot jo, dabar „viskas juda dar didesnio vienos institucijos galios įtvirtinimo keliu“. Direktorius didžiuojasi turįs teisę formuoti parodų programą. Dar prieš porą metų ŠMC oficialiame tinklalapyje jis skelbė savo įstaigos misiją: „esminė ŠMC veiklos kryptis yra naujausių tarptautinių meno tendencijų pristatymas“. Apie nacionalinį meną čia nepaminėta nė žodžio. Net Semeliškių kaimo vaizdai jam tampa šiuolaikinio meno objektu tik tada, kai Jonas Mekas juos pademonstruoja Niujorke ir jie parvežami atgal! Nacionalinės premijos laureatas grafikas Arvydas Každailis sako: „ŠMC grupelė užsiėmė strategines pozicijas, ignoruoja ne tik tradicinę dailę, dirbtinai iškreipia ir ardo susiformavusią lietuvių dailės tradiciją. Mes prieš gruobuonišką K. Kuizino grupelės politiką, ignoruojančią pačią dailę. Mes praradome galimybę laisvai ruošti dailės parodas“. Šią mintį išplėtoja tapytojas prof. Giedrius Kazimierėnas: „Kultūros ministerija, kuriai priklauso buvę Dailės parodų rūmai, dabar Šiuolaikinio meno centras, nepajėgia suvokti, ar apsimeta nepajėgiąs, paprasto dailės kūrėjų reikalavimo, kad šiuose, iš biudžeto išlaikomuose rūmuose, savo kūrybą pristatyti visuomenei galėtų visos kūrybinės grupės lygiomis teisėmis. Susiklostė tokia situacija, kad dabartinis ŠMC direktorius tapo nepakeičiamas kaip vienos artimos valstybės prezidentas. Pasekmės, atrodo, bręsta adekvačios. Daugiametė Kultūros ministerijos laikysena parodo šios institucijos tikrąjį meno vadybos lygmenį ir stilių, atskleidžia jos sąmoningai vykdomą vienpusišką, grupiniais interesais pagrįstą, kultūros politiką. Išskirtinai remiant ŠMC grupės popmeno sklaidą, ignoruojama daugelį šiuolaikinės dailės reiškinių. Užtenka prisiminti, kad už kūrinių eksponavimą dailininkai honoraro negauna. Norėdami pristatyti savo kūrybą visuomenei kūrėjai priversti savo lėšomis nuomoti patalpas. Taip kūryba paliekama vertinti ir įtakoti rinkos ekonomikai. Tokia dirbtinai suformuota dailės situacija, be apibrėžtų kriterijų proteguojant vieną ŠMC vadovo Kęstučio Kuizino grupuotę, skaldo dailininkų bendriją, iškreipia ir skurdina visuomenei pristatomos dailės panoramą, slopina dailės raiškos įvairovę ir pažeidžia lietuvių nacionalinės dailės tęstinumą, net įtakoja dailės edukacijos ugdymo turinį. Manome, kad tokia valstybės kultūros politika yra žalinga“.

Lietuvos dailininkai, susirūpinę tokia padėtimi, ne kartą yra protestavę ir reiškę savo nepasitenkinimą. Lietuvos dailininkų sąjungos tarybos sprendimu yra paskelbtas nutarimas, kuriame rašoma: „Šiuolaikinio meno centro veikla neatspindi realios šiuolaikinio meno situacijos ir tenkina tik siauros grupelės interesus“. Dailininkai klausia, ar didžiausia Lietuvoje parodų erdvė (bendras plotas viršija 2 400 kv. m), išlaikoma iš mokesčių mokėtojų lėšų, atspindi nacionalinio meno įvairovę, ar vykdo Lietuvos respublikos vyriausybės patvirtintą nacionalinę kultūros politikos programą? Lietuvos dailininkų sąjunga, kuriai priklauso 1 500 narių, 2008 m. surengė konferenciją „Ar šiuolaikinio meno centras vykdo nacionalinę kultūros politiką dailės srityje“. Vyko karšta diskusija, kurioje dalyvavo menininkai, teoretikai, politikai. Filosofas Vytautas Radžvilas šioje konferencijoje pasakė: „Stebint ŠMC veiklą, akivaizdu, kad čia rodomas tik vienos rūšies menas. Brukamas principas, jog ultramodernus menas yra savaime vertingas. Po novatoriškumo skraiste slepiasi kūrybinis bejėgiškumas. Radikalus postmodernizmas prilygintinas radikaliam marksizmui. Lietuvoje sudarytos šiltnamio sąlygos postmodernybės barbariškumui“. Svajonė ir Paulius Stanikai, dirbantys Paryžiuje, konferencijai atsiuntė atvirą laišką, kuriame teigė: „Didžioji problemų dalis – direktoriaus nepakeičiamumas. Tai atvedė į aklavietę. Norint permainų, pirmiausia reikia pakeisti dabartinį direktorių K. Kuiziną“.Nacionalinės premijos laureatas dailininkas Valentinas Antanavičius, apie ŠMC direktorių spaudoje rašė: „Tai šiuolaikinio biznio, bet ne kultūros vadybininkas, reklamos meistras. Jis sugebėjo į ožio ragą suriesti kultūros ministeriją ir Dailininkų sąjungą. Jis išduoda licenciją Dailininkų sąjungai suruošti vieną parodą per metus su privalomu kuratoriumi iš užsienio. Apie direktorių spiečiasi būrelis pataikūnų. ŠMC tapo K. Kuizino biznio centru – rūsiuose įkurtas naktinis klubas „Terminalas“. Kiemas, kuris buvo skirtas skulptūroms, virto automobilių stovėjimo aikštele. ŠMC salėse tuščia – nei žiūrovų, nei meno kūrinių, tik ūžia keletas televizorių“. V. Antanavičius siūlo prisiminti direktoriaus kuruotą parodą „Olandų biuras“. Iš Rembranto tėvynės buvo atvežtas milžiniškas falas ir pristatytas konceptualus projektas – siekta iš įvairių Europos miestų surinkti vyrų spermą, išskirti labai veiklų ir progresyvų spermatozoidą. Ketinta apvaisinti savanorę moterį, kuri pagimdytų antžmogį. Tokia pono K. Kuizino etikos ir estetikos samprata. Valstybinės premijos laureatas tapytojas Aloyzas Stasiulevičius teigia: „Jau daug metų ŠMC riboja šimtų dailininkų galimybę dalyvauti kultūroje, atsisakydama įsileisti jų parodas. Blokuojama meninio gyvenimo įvairovė. Sunaikinti bet kokie estetinės raiškos kriterijai, kūrybinė laisvė nutrynė tradiciją, mokyklą, praeities ir dabarties meno autoritetą. Lieka tik vidinė dabarties kūrėjų klausa, o ji dažnai šlubuoja. Norima nustebinti, šokiruoti, būti nauju M. Duchampu, eksponavusiu pisuarą kaip skulptūros kūrinį ir su šiuo skandalu pakliuvusiu į meno istorijos puslapius“. Kaune M. K.Čiurlionio 125-ojo jubiliejaus proga surengtos parodos dalyvis E. Jansas atliko performancą – viešai šlapinosi ir gėrė savo šlapimą. Parodą finansavo kultūros ministerija. Reaguodamas į tai menotyrininkas Algis Uždavinys rašė: „Teosofinių vizijų užliūliuotas M. K. Čiurlionis ko gero grabe apsiverstų išvydęs tokį jo talento pagerbimą“. M. Žilinsko galerijoje vyko paroda, kurioje eksponuota Amerikos „menininko“ Andres Sereno nuotrauka „Piss Crist“ – „Myžalų Kristus“. Amerikoje dėl šio darbo kilo protestai. Nuo destruktyvaus „meno“ savo kultūrą gina ir prancūzai. 2009 m. Paryžiaus teismas liepė uždaryti parodą „Our body, a corps ouvert“ („Mūsų kūnas, atviras kūnas“), kurioje eksponuojami specialiu būdu paruošti ir preparuoti lavonai. Teismas pareikalavo per 24 valandas parodą uždaryti, o parodos eksponatus perduoti valdžiai. Teisėjas vadovavosi 2008 metais priimtu įstatymu, kuriame parašyta, kad „miręs kūnas turi būti kapinėse“. Tik Lietuvoje – tyla. Lietuva – neribojamos savivalės šalis politikoje, versle, ypač kultūroje.

V. Antanavičiaus ir A. Stasiulevičiaus pastebėjimus visiškai patvirtina charakteringiausių parodų duomenys. 1996 m. parodoje „Šiuolaikinis britų menas“ ŠMC pirmą kartą buvo eksponuojamos dramblio išmatos.1997 m. buvo parengtas E. Janso projektas – „Šūdo (atsiprašome!) atmetimas yra metafizinis. Amžinoji ugnis prie nežinomo kareivio kapo arba parlamento“. Ji turinti degti, naudojant išmatų garus. 1999 m. kuratorius Artūras Raila parodoje pristatė „Septynis nusižudymo būdus“. 1999 m. Elkės Kirystufek eksponavo nufilmuotą autorės tuštinimosi procesą. 2001 m. lietuvaitė iš Londono pristato muilo gabaliukų, pavogtų iš visuomeninių tualetų įvairiuose pasaulio miestuose, parodą su smulkiu vagystės faktų aprašymu. 2006 m. E. Jansas ruošėsi visuomenei pateikti projektą „Avinėlio aukojimas“. Tik įsikišus policijai, akcija buvo neįvykdyta.

Į ideologines ŠMC nuostatas yra atkreipusi dėmesį kritikė Paulina Pukytė. Apie 2010 m. X Baltijos tarptautinio meno trienalėje „Miesto istorijos – juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos“ pristatytos rusų grupės „Čto delat?“ („Ką daryti?“) nario Nikolajaus Oleinikovo „kūrybą“ ji taip rašė: „Nikolajus Oleinikovas – tikras didžiarusis ir diversantas, aiškiai dirbantis slaptųjų Rusijos tarnybų, siekiančių susigrąžinti TSRS, užsakymu. <...> Parodos gide gražiai žadama, kad jo projekto tikslas – „paskatinti diskusiją apie išryškinimą ir ištrynimą, apie (tautinę) atmintį ir tarptautinio darbininkų judėjimo istoriją“ (kuo ji čia dėta?). O ką gi matome iš tikrųjų? Ant baltų pakylų trumpai surašyta neva minėtoji „darbininkų judėjimo istorija“ Vilniuje – rusų, anglų ir lietuvių kalbomis. O iš tiesų tuo tekstu sakoma štai kas: “paminklo Leninui nugriovimas Lietuvoje iš esmės buvo išpuolis prieš kovą už laisvę.<...>“. Ši rusų saugumiečių ir demagogų grupė panašiai pasielgė ir šiemetinėje Stambulo bienalėje – pakviesti dėl savo neva revoliucingumo ir dar prisidengę grakščiu dizainu, surašė ant sienos perestroikos ir Sovietų Sąjungos sugriovimo istoriją vien tam, kad pabaigoje galėtų pateikti išvadas: „sugriauti Sovietų Sąjungą buvo didelė klaida“. Po P. Pukytės publikacijos šis „kūrinys“ buvo išimtas iš trienalės ekspozicijos ŠMC patalpose.

Tegul kritiškų nuomonių pristatymą užbaigia žinomo Šiaulių universiteto menotyrininko prof. Vytenio Rimkaus išvada. Ji labai lakoniška: „Šiuolaikinio meno centras – lietuvių dailės laidojimo kontora“.

Akivaizdu, kad ŠMC pretenduoja į alternatyvųjį meną, vaizduojantį sukilimą prieš dominuojančią kultūrą. Bent taip jis funkcionuoja Vakarų pasaulyje. Bet ką bendro su galingų Vakarų kultūrų dominavimu turi iš represuojančios totalitarinės valstybės gniaužtų išėjusi lietuvių kultūra? Ji daugiau šaukiasi globos negu atakų. Jeigu mūsų krašte kas dominuoja, tai jau ne tiek lietuvių, kiek Holivudo ir panašaus profilio kultūra. Galima tik apgailestauti, kad ŠMC, vergiškai transplantuojantis alternatyviojo meno pavyzdžius iš Vakarų pasaulio, yra visiškai aklas suprasti, prieš ką sukyla. Žinoma, jie turi sukilimo teisę: niekas neketina ir nesiūlo iš ŠMC steigėjų atimti teisę mėgautis savo pramogomis. Bet kodėl jie naudojasi parama tos valstybės, prieš kurios kultūrą maištauja? Kodėl už bet kokias sau ir savo rato žmonėms pasidarytas pramogas turi mokėti valstybė, t. y. mokesčių mokėtojai? Kodėl visose gyvenimo srityse ir galų gale visuose kituose menuose darbai yra atrenkami pagal aukščiausius darbų kokybės kriterijus, pozityvų, visuomeninį reikšmingumą, t. y. kvalifikuotumą, profesionalumą, turiningumą, prasmingumą, meistriškumą, talentingumą, išliekamumą, o toje srityje, kuri kažkada vadinosi daile – viskas atvirkščiai: tiesiog užtenka paniekos kultūrai, civilizacijai, žmonėms, akibrokšto ir netramdomo įžūlumo. Mokesčių mokėtojai turi teisę ir priedermę reikalauti, kad valstybė pirmiausia remtų didžiausias ir patvariausias vertybes įkūnijančią kūrybą. Menas turi būti vertas jo išlaikymo, atitikti jo išlaikymo kaštus, kad būtų jam naudojami įvairiose pozityvios veiklos srityse sunkiai uždirbami žmonių pinigai. Paradoksaliausia čia yra ne tai, kad ŠMC organizatoriai stokoja profesionalumo, skirtai funkcijai atlikti adekvataus išsilavinimo, elementaraus takto, kad platina perdėm mėgėjišką ir civilizuotumą anihiliuojančią, infantiliškus kontrkultūrinius pokštus eksponuojančią, išliekamosios vertės neturinčią, primityviam suvokėjui adresuotą produkciją, galinčią išspausti šypseną ir susidomėjimą bene tik patiems rengėjams, bet kad už tą kontrkultūrinę produkciją, už savo pačių ribotą mentalitetą tenkinančius papokštavimus teko visuomenei apmokėti dvejopa kultūros vertybių sąskaita. Pirma, šis į meno teritoriją įsibrovęs gegužiukas iš geriausių ir pagrindinių parodinių erdvių išstūmė aukščiausius profesionalumo standartus puoselėjančią ir istoriniame atsinaujinimo procese aktyviai dalyvaujančią dailės kultūrą. Antra, jos nihilizmas, gyvenimo neigimas ir niekinimas yra apmokamas sąskaita tų mokesčių mokėtojų, kurie triūsia, kad būtų stiprinamas, palaikomas ir išsaugojamas visų kultūros sričių prasmingumas ir visuomeninis reikšmingumas.

Jonas Petronis ir kiti