Slėnis „Nemunas“: naujos galimybės Lietuvos jaunimui

„Mokslo Lietuvos“ pašnekovas –Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) rektorius, Asociacijos „Slėnis Nemunas“ Tarybos pirmininkas, profesorius, daktaras Antanas MAZILIAUSKAS.

LŽŪU rektoriumi išrinktas š. m. kovo 25-ąją. Studijas baigė šioje aukštojoje mokykloje (tada Lietuvos žemės ūkio akademija) 1977 m., įgijo inžinieriaus-hidrotechniko specialybę. Nuo 1983 m. – technikos mokslų kandidatas (nostrifikuotas daktaras), 1989 m. – docentas, 2008 m. – profesorius. Turi 33 metų pedagoginės veiklos patirtį, LŽŪU yra dirbęs Tarptautinio skyriaus viršininku, buvo fakulteto dekanu, universiteto plėtros prorektoriumi. Žemės ūkio ministerijoje ėjo Melioracijos ir aplinkos apsaugos skyriaus viršininko, Žemės ūkio ir maisto departamento direktoriaus pareigas. Tapo verslo konsultacinės įmonės generaliniu direktoriumi, dėstė Alžyro LDR Hidrotechnikos aukštojoje nacionalinėje mokykloje, buvo katedros vedėju. Įgijo strategijų rengimo ir planavimo, derybų patirtį Pasaulio banko ir Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijoje (FAO), taip pat turi ekspertinės veiklos patirties užsienio valstybėse.

Kas slėniui yra universitetas

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Rektoriau, sveikindamas Jus kaip išrinktąjį Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorių, iškart paklausiu: ką universitetui reiškia „Nemuno“ slėnis, ir kas slėniui yra universitetas?

Antanas Maziliauskas. Karštai palaikau „Nemuno“ slėnio idėją ir esu tikras, kad LŽŪU yra labai svarbus slėniui. Pirmiausia tuo, kad universitete turime visus tris slėniui būtinus komponentus – mokslą, studijas ir glaudų ryšį su verslu. Savo darbais, renginiais, parodomis, žinių sklaidos seminarais ir kitomis priemonėmis kaimo versluose, reikaluose ir apskritai visoje maisto gamybos grandinėje esame labai svarbus dalyvis.

Ką reiškia slėnis universitetui? Pirmiausia naujas atsiveriančias galimybes, kurias privalome panaudoti. Keldamas savo kandidatūrą rektoriaus rinkimuose ir mąstydamas apie būsimą veiklos programą bandžiau apibūdinti mūsų gyvenamojo meto iššūkius ir mėginau formuluoti atsakymus, ar tuos iššūkius galėtume priimti kaip naujas galimybes universitetui.

ML. Ir kokią suformulavote išvadą? Beje, kokius svarbiausius iššūkius jaučiate?

A. Maziliauskas. Tai ir globali klimato kaita, ir didėjantis maisto poreikis pasaulyje, atsinaujinančių ir tausojančių energijos išteklių naudojimo, bioenergetikos plėtra – tai tie iššūkiai, kurie vienaip ar kitaip mūsų veiklai duoda tam tikrą veiklos kryptį.

ML. Kryptį modernizuojant ir žengiant koja kojon su laiku?

A. Maziliauskas. Visai teisingai, tik jokiu būdu ne pėdinant iš paskos, bet žengiant su laiku ir įtakojant kai kuriuos procesus. Tą galima daryti panaudojant turimą kompetenciją ir savalaikišku dalyvavimu įvairiuose gyvenimo procesuose.

Universiteto misija taip pat turi keistis

ML. Vargu ar šioms labai teisingoms nuostatoms kas nors galėtų paprieštarauti, nebent klastingai paklaustų: kokį potencialą turi šiandieninis LŽŪU, siekiantis imtis tokios ambicingos veiklos? Pagaliau, kaip žadate atsiliepti į laiko iššūkius?

A. Maziliauskas. Visada esu labiau optimistas, negu skeptikas ar pesimistas. Kai kalbuosi su universiteto darbuotojais, mokslininkais, visada pabrėžiu: „Žiūrėkite, mes turime padarytų labai gerų darbų, nors apie juos mažai žino kiti, kartais mažai žinome ir mes patys, kas vyksta gretimuose universiteto rūmuose ar net kitame koridoriaus gale. O juk tie darbai gali turėti labai svarbų poveikį kitiems. Turime gerą potencialą, puikių asmenybių. Žinoma, mūsų darbuotojų patirtis ir sugebėjimai yra skirtingi, bet fakultetų ir mokslo sričių visuma sudaro solidžią jėgą, tik reikia ją teisingai nukreipti, pritaikyti svarbiausioms užduotims spręsti“. Kai aiškiai susitarsime, kokia kryptimi eisime, ką norime ir galime padaryti, atsiras darbuotojų motyvacija, net ir tų žmonių, kurie ligi šiol nesuprato, kad jie gali būti pastebėti ir taip pat svarbūs.

Universitete mes pakoregavome ir savo misijos sampratą, kad visi suprastų, kokį vaidmenį esame užsimoję vaidinti. Mes aiškiai sakome, kad skleidžiame žinias ir dirbame taip, kad Lietuvos žmonės turėtų saugų, sveiką ir pakankamą maistą, visavertę gyvenamąją aplinką. Vadinasi, esame visiems Lietuvos žmonėms reikalingi ir svarbūs, o jeigu taip, tai nuo studento iki dėstytojo ir profesoriaus visiems turi būti aiški veiklos motyvacija. Tik tada žmogus galės tobulėti savo profesinėje veikloje ir kaip asmenybė, taip pat aiškės, ko mūsų veikloje stinga, kur privalome pasitempti, tobulėti, kokiose grandyse mums svarbu išsiugdyti naujų mokslo pajėgų.

Norime didinti LŽŪU veiklos tarptautiškumą, kviesti studijuoti iš užsienio šalių daugiau studentų, bet tuojau išgirstame abejonių: ar užteks reikiamos kvalifikacijos dėstytojų? Net jeigu šiandien ir ne visai užtektų, turime 60–70 proc. reikiamo potencialo, tai dalį dėstytojų juk niekas netrukdo pasitelkti iš šalies. Svarbu įgyti aiškią motyvaciją ir pasitikėjimą savo jėgomis, suvokti savo kaip aukštojo mokslo ir studijų institucijos svarbą. Visa tai turėdami suvoksime, kokių sričių ir krypčių kvalifikuotų dėstytojų mums svarbu užsiauginti ir kokias naujas užduotis būtina spręsti.

ML. Ar ne panašiai veikė Nepriklausomybės pradžioje vos tik atsikūręs Vytauto Didžiojo universitetas?

A. Maziliauskas. Būtent. Pradėję darbus, bendraudami ir kooperuodamiesi su kitomis aukštosiomis mokyklomis bent žinosime, kokių naujų krypčių specialistų mums reikia. Šiuo metu mums svarbu savo studentams, dėstytojams ir profesoriams suteikti „sparnus“, kad jie patikėtų, jog yra vertinami, reikalingi universitetui ir šaliai, o „Nemuno“ slėnis jiems atveria naujų galimybių savo idėjas įgyvendinti.

Žmogiškojo veiksnio svarba

ML. Aptarėme daugiau idėjinę Jūsų, kaip rektoriaus ir Asociacijos „Slėnis Nemunas“ Tarybos pirmininko siekiamybę. Pradedate savo veiklą nuo darbuotojų ir studentų motyvacijos žadinimo, savo reikalingumo suvokimo. Jau antri metai, kai „Nemuno“ slėnis veikia. Kokie, Jūsų nuomone, darbai šiandien slėnio veikloje ypač svarbūs? Kas darytina, kad slėnio projektų dalyviai „prisitrintų“ vienas prie kito, pasijustų bendraminčiais ir komanda?

A. Mazilauskas. Išties žmogiškasis veiksnys yra labai svarbus. Ligi šiol jau spėta padaryti labai svarbius darbus: įsteigtas slėnis, veikia asociacija „Slėnis Nemunas“, yra partnerių tinklas ir jis jau veikia. Pradėti vykdyti kai kurie projektai, investicijos nukreiptos į infrastruktūros kūrimą, naujas laboratorijas ir mokslo centrus. Atsiranda komandos, priskirtos konkrečioms šiuolaikinėms laboratorijoms. Šioje veikloje labai svarbūs žmogiškieji ištekliai, nes darbuotojus reikės sutelkti į kūrybingus kolektyvus.

Slėnio idėja – tai atvira prieiga mokslininkų tarpdalykiniams tyrimams, studijoms ir verslui, kad būtų galima naudotis laboratorijų ir jose dirbančių mokslininkų kompetencijomis. Būtent slėnio veiklos struktūra ir padeda to atvirumo siekti. Labai svarbu bus darbas komandose, tarpdisciplininiai tyrimai, projektai. Mintyje turiu europinius Bendrosios programos (Framework) projektus, taip pat ir Lietuvos jungtinių programų projektus. Dabar mokome žmones dirbti kartu, rengti ir valdyti projektus, teikiame pagalbą tuos projektus rengiant. Taip pat labai svarbu gautų mokslo rezultatų publikavimas, sklaida, taigi ištisa darbų grandinė.

ML. Ne paslaptis, kad mūsų mokslininkai susilaukia nemažai kritikos: girdi, dar ne visi dirba ir publikuojasi pagal „europinius“ kriterijus. Pagal dalyvavimą europiniuose projektuose išties atsiliekame, o jei ir dalyvaujame, tai iš projektų gerokai mažiau gauname finansinės naudos nei kitų šalių mokslininkai. Kaip LŽŪU ir „Nemuno“ slėnio dalyviai „įsigyvena“ į europinius reikalavimus, kaip įgyja būtiną tarptautinę patirtį?

A. Maziliauskas. Visada ieškau ir randu pozityvios patirties dalykų. Įvairaus amžiaus mokslininkų grupėse yra tarptautinės patirties turinčių mokslininkų. Visada smagu žiūrėti į vieną iš ekologinės žemdirbystės Lietuvoje patriarchų prof. Petrą Lazauską, kuris iki 80 metų dar labai aktyviai reiškėsi moksle, dalyvaudavo tarptautiniuose renginiuose. Turime ir jaunimo, dalyvaujančio tarptautiniuose projektuose, turinčio ir patirties. Išoriniuose konkursuose, taip pat ir Lietuvos mokslo fondo skelbiamuose, konkurencija didelė, bet dalyvauti būtina. Jeigu nedalyvausime, tai mūsų ten ir nebus. Tik dalyvaudami kelsime savo kvalifikacijas.

Šiandien turime labai platų partnerių tinklą kituose universitetuose, taip pat ir kitų šalių. Dideles viltis sieju su regioniniu bendradarbiavimu, turime 15 metų dalyvavimo patirtį per Baltijos šalių žemės ūkio, miškų ir veterinarijos universitetų tinklą BOVA, kuris vienija narius Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Bendradarbiaujame ir su partneriais Lenkijoje. Žodžiu, turime tarptautinio bendradarbiavimo patirties, dirbame prie bendrų projektų, kartu tobuliname studijų programas. Neabejoju, kad mums pavyks naują kokybinį žingsnį padaryti ir tarptautinio bendradarbiavimo srityje.

Labai svarbu, kad slėnyje esame kartu su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centru (LAMMC), su kuriuo glaudžiai bendradarbiaujame, taip pat ir su savo slėnio partneriais – KTU, VDU, Mykolo Romerio universitetu, su kuriais taip pat randame bendrą kalbą.

ML. O kas kelia didžiausią nerimą?

A. Maziliauskas. Kliuvinius privalu įvertinti, kad žinotum, kaip juos įveikti, sustiprinti savo veiklą. Teisingas įvertinimas padeda teisingai šnekėtis ir su valdžia, įrodyti savo argumentų pagrįstumą. Dabar mokslinių rezultatų vertinimo sistema mums nėra naudinga, nes žemės ūkio, miškų ir kaimo plėtros tikslinėms grupėms labai svarbios yra vietinės publikacijos, mokslo populiarinimo leidiniai. Toms grupėms mes dirbame, bet joms skirtieji leidiniai kaip tik ir neturi to fundamentinio ir tarptautinio mokslinio svorio. O vertinamos tos publikacijos, kurios mūsų tikslinėms grupėms kaip tik mažiau svarbios. Teisybė visados yra per vidurį. Nesakome, kad nereikia vertinti tarptautiniuose žurnaluose skelbiamų straipsnių, bet svorio centrą vertinant reiktų šiek tiek paslinkti ir į vietines publikacijas.

Naujos galimybės studijuojantiesiems

ML. Lietuvos mokslo fondas skelbia šaukimus fundamentinių tyrimų projektams, o Jūs pasisakote už taikomųjų tyrimų svarbą, kaip ypač aktualią vietos tikslinių grupių žmonėms. Kaip suktis, jeigu Lietuvoje daugiau remiama fundamentika?

A. Maziliauskas. Fundamentiniai tyrimai mums labai svarbūs, nes esame universitetas. Taip pat ir pokalbio pradžioje paminėti globalaus pasaulio iššūkiai tyrinėjami juk taip pat per fundamentinius tyrimus. Jeigu nebus fundamentinių, nebus ir taikomųjų tyrimų, todėl svarbus fundamentinių ir taikomųjų tyrimų ryšys.

Europos Komisija rengiasi priimti naują universitetų reitingavimo sistemą, didelis dėmesys bus kreipiamas į taikomuosius tyrimus įvilktus į komercinį rūbą, kurių rezultatai paruošti parduoti. Kalbama apie tyrimus, kuriuos iškart būtų galima lengvai diegti. Mes taip pat manome, kad slėnyje turi atsirasti stiprus Technologijų perdavimo ir komunikacijų centras. Jis jau pradėjo veikti kaip slėnio padalinys, turėtų padėti veiklą išjudinti, o ateityje taps viešąja įstaiga. Bus įsteigtas ir verslo inkubatorius. Taigi mokslo rezultatams diegti turim susikurti efektyvų įrankį. Šalia LŽŪU IV rūmų išaugs minėtas centras su verslo inkubatoriumi, kuriame bus inkubuojamos žinioms imlios įmonės.

ML. Ar jau aišku, kokios konkrečiai tai bus įmonės?

A. Maziliauskas. Tai bus iš mokslo „išsilukštenusios“ naujos įmonės, vadinamieji „spinofai“. Jau turime tokių įmonių užuomazgų. Kalbame ir apie akademinį studentų verslumą: mums labai svarbu, kad turintys idėjų studentai ateitų su pasiūlymais ir per studijų procesą mes juos galėtume inkubuoti.

ML. Technologijų perdavimo ir komunikacijų centro vadovė Irena Vedeikienė pasiryžusi jau ir Akademijoje veikiančios gimnazijos moksleivius pratinti teikti idėjas, kurias slėnyje jie ir būtų pratinami įgyvendinti.

A. Maziliauskas. Jaunas žmogus, turintis verslo idėjų, tampa motyvuotas, o baigęs gimnaziją, vėliau studijas, jis norės dirbti slėnyje. Taigi mums labai svarbu jaunus žmones kuo anksčiau motyvuoti. Dabar Švietimo ir mokslo ministerijai esame pateikę keletą pasiūlymų, kaip motyvuoti žmones, kad jie liktų kaimuose, įsitvirtintų savo pradėtame versle, taip pat esame pateikę pasiūlymų dėl įvairesnių studijų finansavimo formų. Kodėl į LŽŪU atnešama labai mažai „krepšelių“? Tie abiturientai iš kaimų ar ūkininkų vaikai, kurie po studijų norėtų grįžti į kaimą, į valstybės išlaikomas studijas neįstoja, nes jų pažymių vidurkis netraukia iki „krepšelio“. Tiems vaikinams ir merginoms tenka mokėti už studijas, ir taip jie dingsta iš mūsų akiračio. Todėl mes siūlome sudaryti trišalę sutartį: abiturientai pasirašo pasižadėjimą baigę studijas grįžti į kaimą, o valstybė jiems finansuotų pusę studijų kainos. Siūlome tokią lengvatą teikti ūkininkų vaikams, jauniesiems ūkininkams ir kaimo įmonių siunčiamiems studijuoti jaunuoliams. Gavę įmonių siuntimus taip pat galėtų pretenduoti į tokias lengvatas.

Taigi valstybė padengtų pusę studijų kainos, įmonės įsipareigotų priimti studijas baigusius jaunus specialistus, o jaunuolis būtų tikras, kad įstos ir baigs aukštąją mokyklą, po studijų gaus užtikrintą darbą. Valstybei nereikės didelių investicijų, jaunas žmogus įgis motyvaciją, o šalis – diplomuotą darbuotoją. Dabar svarstomos galimybės tokią sutartį pasirašyti su LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mūsų studijų vieni metai kainuoja 6 tūkst. litų, valstybė prisidėtų puse šios sumos, o per ketverius bakalauro studijų metus valstybei kainuotų 12 tūkst. litų. Tai nedideli pinigai.

Taip pat siūlome tikslines studijas skirti LŽŪU studijuojantiems kaimo vaikams, panašiai kaip kad skiriama pedagogams. Toks jaunuolis įstojęs gautų „krepšelį“ arba mokėtų už studijas, bet gautų tikslinę stipendiją. Taip motyvuodami jaunimą gal pristabdytume jo bėgimą į užsienį.

ML. Gal „Nemuno“ slėnis ilgainiui uždirbs pinigų, iš kurių galės mokėti savo stipendijas motyvuotiems studentams?

A. Maziliauskas. Teisinga pastaba, mes taip pat svarstome, kaip dar galėtume suteikti jaunimui papildomų lengvatų. Tai jau būtų parama magistro studijų pakopos studentams, kurie pradeda ir mokslinius tyrimus. Kadangi slėnyje turime verslą ir mokslą, tai sieksime suformuoti atitinkamą fondą, iš kurio galėtume paremti gerus studentus.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

prof. A. Maziliauskas. Gedimino Zemlicko nuotrauka