Birželio sukilimo kovose

Doc. dr. Algimantas Nakas
Julius Norkevičius

Šiemet paminėsime Birželio sukilimo septyniasdešimtmetį. 1941 m. birželio 27 d. Kauno kapinėse, buvo supiltas dar vienas kapas tautos patriotams. Sukilimo dienomis kovose su bolševikais Kaune ir jo apylinkėse žuvo arba mirė nuo žaizdų apie 150 kovotojų, daugiausia studentų. Visame krašte, kaip rašoma „Lietuvių enciklopedijoje“, sukilimo metu žuvo daugiau kaip 2 700 aukų. Laikinosios vyriausybės atstovas Juozas Ambrazevičius, laidojant žuvusiuosius Kaune, prie bendro kapo sakė, kad „ne pirmą kartą prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Tačiau niekada toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės…“

Į šį Birželio didvyrių bendrą kapą atgulė ir jaunas, talengingas, daug žadantis mokslininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Statybos katedros dėstytojas Juozas Milvydas. Turiningas, bet neilgas buvo jo gyvenimas: žuvo ir trisdešimties nesulaukęs.

Pirmojo pasaulinio karo audros nubloškė Telšių geležinkelininko J. Milvydo šeimą į Sankt Peterburgą. Čia jie 1914 m. gegužės 11 d. susilaukė dar vieno vaiko – Juozuko. Berniukui buvo du mėnesiai, kai jo tėvelis Viktoras žuvo fronte. Celina Milvydienė, likusi viena su trim vaikais, grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Telšiuose, dirbo medicinos seserimi. Sunkiai, bet į mokslus išleido visus tris vaikus. Dukra Janina baigė Žemės ūkio akademiją, tapo agronome. Sūnus Aleksandras – ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete. Jaunylis Juozas pasirinko statybos mokslus.

Vaikinas mokėsi Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje,visą laiką buvo pirmūnas. Kartu buvo gana aktyvus skautų sąjungos narys, grojo gimnazijos orkestre, dainavo gimnazijos ir giedojo bažnytiniame chore, gražaus tembro baritonu atlikdavo solo partijas. Sportavo ir ne vienoje rungtyje pasiekė neblogų rezultatų. Vasaromis dirbo įvairius laukų darbus, gerai pažino Telšius ir jo apylinkes, mokėjo daugybę liaudies dainų. Apie linksmą, sąmoningą, jautrų patriotą visada spiesdavosi būrys draugų.

Juozas Milvydas 1932 m. puikiai baigė gimnaziją ir nedvejodamas pasirinko Vytauto Didžiojo universitete Technikos fakultete statybos studijas. Čia buvo visapusiškai veiklus, aktyvus skautas, rūpestingas choristas, geras organizatorius. Jis studijų ir ateities planus glaudžiai siejo su Lietuvos reikalais. Jo vadovaujama studentų skautų draugovė kėlė tuos pačius tikslus, nuolat siekė ką nors naudingo padaryti kitiems. Nemuno potvynio metu organizavo pagalbą nukentėjusiesiems, ruošdavo Kalėdų eglutes vargšams, rengdavo jaunimo pokalbius auklėjimo temomis, ekskursijas po tėviškę, mokydavo liaudies dainų ir pan.

Didelis aktyvumas, visuomeniškumas neatsiliepė Juozo studijoms. Jis studijavo sparčiai, sąmoningai, nepasitenkino vien paskaitų užrašais, senais vadovėliais. Skaitė naujausią specialybės literatūrą, ypač vokiečių kalba. Vasaros atostogas aukojo praktinėms specialybės žinioms įgyti – dirbdavo statybose. Per penkerius metus baigė universitetą, tais laikais tai labai retai pasitaikydavo. Sėkmę lėmė tai, kad buvo gabus, atkaklus, žemaitiškai užsispyręs. 1937 m. gruodį jis, pirmasis iš 250 kartu įstojusiųjų studijuoti, apgynė diplominį darbą „Vandens sporto ir maudymosi rūmai Šiauliuose“. Statybos katedros vedėjas atkreipė dėmesį į neeilinių gabumų, pareigingą, dorą studentą: jam apsigynus inžinieriaus diplomą, atlikus karinę prievolę Priešlėktuvinės apsaugos rinktinėje jis pakvietė J. Milvydą dirbti į savo katedrą. Fakulteto taryba jaunąjį specialistą vienu balsu išrinko jaunesniuoju asistentu. Po dvejų metų pakeliamas adjunktu, o greitai paskirtas vyr. dėstytoju. J. Milvydas vadovavo Statybos kabinetui, dėstė statybinių konstrukcijų bei sąmatų ir atskaitomybės dalykus. Taip pat antrakursiams vedė pastatų konstrukcijų pratybas ir jas taip pertvarkė, kad būsimajam statybininkui būtų kiek galint praktiškesnės. Studentai per praktinius užsiėmimus rengė projekto darbo brėžinius, skaičiavo kai kuriuos konstrukcinius elementus. Jaunasis dėstytojas buvo pradėjęs rengti savo dėstomo kurso vadovėlį ir ant jo darbo stalo gulėjo jau keli parašyti vadovėlio skyriai. Išspausdino kelis mokslo straipsnius „Lietuviškoje enciklopedijoje“, žurnale „Technika ir ūkis“. Ypač daug atgarsių sulaukė čia 1939 m. išspausdintas gana groteskiškas rašinys „Sovietų rūmai ir sovietų architektūra“ apie Maskvoje pradėtus statyti grandiozinius rūmus.

1940 m. J. Milvydas vedė to paties universiteto prancūzų kalbos studentę. Jauna šeima buvo laiminga, abiejų laukė puiki karjera, bet ... Gražius planus, didelius užmojus sujaukė sovietinė okupacija. Juozas Milvydas liko ištikimas savo principams, neslėpė tautiškumo. Artimieji, bendradarbiai stebėjosi jo atvirumu, tiesumu. Jis nebijojo sakyti tiesą, neslėpė patriotizmo, kai raudonieji okupantai už tai persekiojo ir žiauriai baudė.

Pačius artimiausius Milvydai pakvietė vakarienei, Vasario šešioliktąjai paminėti. Atėjusieji pateko į jaukų, tautinėmis spalvomis papuoštą kambarį. Susėdus už stalo, pasakė keletą gražių minčių ir pradėjo tyliai giedoti Lietuvos himną. Paskui prasidėjo gyvi pašnekesiai, skambėjo liaudies dainos. Taip pirmą kartą okupacijos sąlygomis J. Milvydo suburti patriotai paminėjo lietuviams brangią datą.

Žmona Marija prisimena, kad jos vyras atsisakydavo bet kokių pareigų, kur reikėjo rodyti prielankumą naujajai valdžiai. Bet kartą pateko į keblią padėtį. Gegužės pirmosios išvakarėse universiteto sargas atnešė kvietimą dalyvauti šventinėje eisenoje ir nešti raudoną vėliavą. Kvietimą teko pasirašyti, bet žmonai sakė, kad neketina niekur eiti, o tuo labiau ką nors nešti. Kitą rytą neskubėjo keltis iš lovos. Žmona, žinodama, kokios pasekmės laukia už neklusnumą, sunkiai bet įtikino vyrą, kad neturi teisės savęs sąmoningai žudyti. Jis paklausė ir vos ne paskutinę minutę išskubėjo į universitetą, nevalgęs, nesiskutęs, kasdieniais rūbais apsirengęs. Į namus grįžo vėlyvą popietę. Linksmai nusiteikęs pasakė, kad dabar galima ir nusiskusti, ir nusiprausti. Neslėpė ir savo pastebėjimų, kad dauguma eisenos dalyvių buvo prislėgti, retas kuris pakeldavo galvą ir tribūnoje stovintiems beveik nerodė pagarbos. Neslėpė, kad jo nešama vėliava, kai diena buvo apniukusi, gatvės purvinos, susipurvino ir liko į vėliavą nebepanaši. Tai buvo mažas pasyvus pasipriešinimas, kuriam bičiuliai pritarė.

Birželio keturioliktąją prasidėję trėmimai skaudžiai palietė dėstytojo šeimą. Pačią pirmąją naktį buvo suimta ir išvežta Juozo sesuo Janina, maži vaikai ir jos vyras, Žemės ūkio akademijos profesorius Juozas Tonkūnas. Ši baisi ntektis palietė ir kai kuriuos artimus bičiulius, pažįstamus: Milvydai pradėjo slapstytis, nes tremtinio lemtis, ko gero, jiems jau buvo numatyta. Juozas Milvydas ne tik neslėpė savo patriotinio nusiteikimo, tautiškumo, bet ir priklausė slapta besiburiančioms pasipriešinimo organizacijoms nuo pat jų užuomazgos. Subūrė vieną efektyvesnių kovos grupių, kuriai, prasidėjus Birželio sukilimui, patikėta išsaugoti Kauno radijo stotį. Pasiekusios žinios patvirtino sukilėlių nuojautą, kad besitraukdami okupantai norės sulaužyti, sugadinti radijo stoties aparatūrą, kitą įrangą. Juozo grupei buvo patikėta išmontuoti siųstuvą, brangias lempas, aparatūrą paslėpti ir pakeisti senomis. Užduotį jaunasis patriotas, studentų padedamas, sėkmingai atliko, tačiau ją apsunkino įvykęs didelis susišaudymas su besitraukiančiais okupantais.

Juozas Milvydas dalyvavo ne tik Kauno gynimo kovose, bet prisidėjo prie kalėjimo vartų atidarymo ir kalinių, tarp kurių buvo ir jo dėdė, žmonos pusbrolis, išlaisvinimo. Birželio 25 d. jis grįžo į namus trumpai pailsėti. Bet neilgai teko pabūti su šeima, pasidžiaugti septynių savaičių dukrele Dalia, nes žinia, pranešta telefono skambučiu, kvietė naujai užduočiai: raudonarmiečių likučiai terorizuoja Noreikiškių apylinkių gyventojus, žudo beginkles moteris ir vaikus, plėšia ir degina sodybas. Ir Juozas pradėjo skubiai rengtis. Kažkuris iš namiškių lyg ir suabejojo, ar jam reikia vėl imti šautuvą į rankas. Jis nieko neaiškino tik atsisveikindamas su motina, žmona, tarstelėjo: „Tėvynė šaukia, reikia eiti. O laisvė reikalauja aukų ir aukų bus“. Tada niekas nepagalvojo, kad jis pasakė labai pranašiškus žodžius.

Juozas Milvydas su savanorių grupe išvyko gelbėti tautiečių. Visi buvo suskirstyti grupelėmis po keturis. Dėstytojo, turinčio puskarininkio laipsnį, grupelė slinko pagal javų lauką link ūkininko, kuriam reikėjo pagalbos, trobos. Nepriėjus sodybos, prasidėjo susišaudymas su rugių lauke pasislėpusiais besitraukiančios kariuomenės likučiais. Klastinga kulka pataikė Juozui Milvydui į krūtinę. Sunkiai sužeistas, kovos draugų nešamas, silpnu, virpančiu balsu pasakė: „Aš mirsiu, bet dar taip noriu gyventi...“ ir neteko sąmonės. Daugiau kaip parą medikai kovojo dėl jaunojo patrioto gyvybės, bet...

Birželio 27 dieną žmona, artimieji, kovos draugai, patys ištikimiausiejji bičiuliai gražiai į paskutinę kelionę palydėjo turbūt geriausiai iš visų pasiruošusį gyvenimui, mokėjusį ištvermingai, kūrybiškai dirbti, siekusį didelių mokslo laimėjimų ir statybų inovacijų žmogų, didelį savo tautos patriotą – Juozą Milvydą.

VDU statybos fakulteto dėstytojas, Birželio sukilimo dalyvis Juozas Milvydas

Juozas Milvydas (pirmame plane su akiniais) ir Steponas Kolupaila (stovi su kepuraite) su studentais išvykoje

Juozas Milvydas instruktuoja skautes