Daktaras Jonas Basanavičius. Ar šiandien mums nėra per didelis?

Spalio 3 d. Lietuvių kalbos institutas surengė susitikimą su bulgarų žurnalistu Petku Mangačevu, 2007 m. Bulgarijoje išleistos knygos* apie Joną Basanavičių autoriumi. Svarbiausi susitikimo rėmėjai – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Bulgarijos Respublikos ambasada, parėmusios Petko Mangačevo kelionę į Lietuvą, o rėmėjai – Lietuvos nacionalinis muziejus ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Renginyje dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė Bulgarijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Ivanas Pentchevas Dantchevas (Ivan Pentchev Dantchev), kalbėjo dr. Albinas Visockis (Lietuvos Respublikos Seimas), dr. Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas), dr. Sigitas Narbutas (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė (Lietuvos mokslų akademijos biblioteka). Renginį vedė Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė ir instituto Vardyno skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. Sergejus Temčinas.

Bulgarų žurnalisto Petko Mangačevo kelias į Jono Basanavičiaus gyvenimo ir veiklos tyrinėjimą Bulgarijoje prasidėjo visiškai atsitiktinai. Sykį eidamas koridoriumi iš hole buvusio televizoriaus jis išgirdo maždaug tokius žodžius: „Po 25 darbo Bulgarijoje metų daktaras Ivan Bosonovič grįžo į savo tėvynę. 1918 m. jis tapo atgimusios Lietuvos valstybės kūrėju.“

Tais žodžiais baigėsi televizijos laida, o Petko Mangačevui tai buvo beveik dvejus metus trukusio darbo pradžia. Bulgaras ėmėsi rašyti knygą apie taip jį sudominusį lietuvį, kuris ketvirtį amžiaus gyveno Bulgarijoje ir skyrė šios šalies žmonėms vaisingiausius savo gyvenimo ir kūrybos metus. Kuo labiau jis gilinosi į šią stebėtiną asmenybę, tuo labiau jautė, kad privalo savo tėvynainiams papasakoti apie šį lietuvį kuo paprastesniais žodžiais. Pats šio žmogaus gyvenimas toks turiningas, įdomus, kad nereikia jokių pagražinimų, dirbtinių būdų norint jį sureikšminti, pateikti patraukliai, nes pati asmenybė, o ypač jo veikla ir darbai yra tiek prasmingi, kad reikia juos tik tinkamai parodyti.

Kokią gyvenimo patirtį, o svarbiausia – kūrybinės veiklos krūvį tuo metu jau buvo sukaupęs pats Petko Mangačevas? Gimęs 1941 m., baigė Sofijos Šv. Klimento Ochridiečio universiteto Istorijos ir filosofijos fakultetą. Taip parašyta trumpoje P. Mangačevo gyvenimo santraukoje, nors labai abejotina, kad šventojo vardu universitetas buvo vadinamas ir Todoro Živkovo laikais, kai Bulgarijoje buvo statomas paminklas Aliošai, tarybiniam kariui išvaduotojui, o pati šalis laikyta kone uoliausia Tarybų Sąjungos priesakų vykdytoja. Pavadinimai keičiasi, kaip ir gyvenimas... Juk ir Lietuvoje neteko girdėti, kad kas nors būtų baigęs Vilniaus valstybinį Vinco Mickevičiaus-Kapsuko universitetą. Ne, sakome – Vilniaus universitetą, taip trumpindami kratomės ideologinių klišių ir slogokos praeities, kurią juk ne savo noru rinkomės.

Petko Mangačevas stažavosi Paryžiuje (Sorbona, 1968) ir Maskvoje (M. Lomonosovo valstybinis universitetas, 1972), daug metų dirbo įvairiose Bulgarijos žurnalų ir laikraščių redakcijose, buvo ir vyriausiuoju redaktoriumi. Baigęs žurnalisto karjerą dirbo auklėtoju Sofijos našlaičių namuose (1996–2004), Sofijos universitete įgijo socialinės pedagogikos specializaciją (1999), jam suteiktas mokytojo profesinis kvalifikacinis laipsnis (2001). Pastaraisiais metais išleido tris knygas: apsakymų rinkinį Vieno gyvenimo kronika (2006), Dr. Jonas Basanavičius – gyvenimas ir veikla Bulgarijoje (Sofija, 2007) ir Dr. Nikolaj Nikolajev – gyvenimas ir veikla (1887–1960) (Sofija, 2007).

Kaip sekėsi rinkti medžiagą knygai apie iškilųjį lietuvį? Prisipažįsta, jog iš pradžių nelabai tikėjosi rasti pakankamai paties Basanavičiaus straipsnių ir kitų rašinių milžiniškoje 1880–1905 m. Bulgarijos spaudinių jūroje. Nebuvo tikras, kad ir Bulgarijos archyvuose jam pavyks rasti pakankamai duomenų apie Basanavičių, bent jau tiek, kad pavyktų atlikti tegul ir kuklų, bet visuomenei naudingą tyrimą apie šios asmenybės gyvenimą ir veiklą.

Vis dėlto kuo labiau gilinosi, kuo daugiau medžiagos pavykdavo aptikti, tuo iškilesni tiriamosios asmenybės bruožai ryškėjo. Įsitikino, kad šis lietuvis buvo labai išsilavinęs žmogus, tikras eruditas ir gili, dvasiškai turtinga asmenybė. P. Mangačevas net ir išleidęs knygą nėra tikras, kad jam pavyko aptikti visus tiriamojo meto Bulgarijos spaudoje spausdintus Basanavičiaus straipsnius, taip pat rasti visus su jo veikla Bulgarijoje susijusius archyvinius duomenis. Bet ir tai, ką pavyko rasti, yra labai reikšminga ir neabejotinai nauja. Galima apgailestauti, kad tik maža dalis net ir lietuvių tyrinėtojų galės susipažinti su P. Mangačevo knyga. Kliūtis ne vien kalbos barjeras, bet ir labai nedidelis knygos tiražas. Bulgarijoje ši knyga jau spėjo dingti iš knygynų lentynų. Net ir per knygos pristatymą jos originalo neišvydome, turėjome tenkintis atšviesta knygos kopija. Šių eilučių autoriaus duomenimis, vienas šios knygos egzempliorius yra Lietuvos MA bibliotekoje, o antrą turi Lietuvių kalbos instituto darbuotojas bulgaristas prof. dr. Sergejus Temčinas.

Prarastas kapas

Per knygos pristatymą jos autorius daugiausia dėmesio skyrė ne tiek knygos puslapiuose atsiradusiems tyrinėjimų sėkmės įrodymams, kiek problemoms, kurių net ir labai stengiantis jam iki galo nepavyko išsiaiškinti. Vienas tokių dalykų – J. Basanavičiaus žmonos Gabrielos Eleonoros Mol (Mohl, 1861–1889) kapas. Ji palaidota Lomo (tuo metu – Lom Palanka) miesto bulgarų kapinėse. Šiandien niekas negalėtų pasakyti, kur yra buvęs tas kapas. P. Mangačevas siuntė elektroninius ir įprastus laiškus paštu į visas įmanomas Lomo miesto įstaigas, bet nė iš vienos negavo atsakymo.

Kodėl būtent šiam kapui tyrinėtojas skyrė tiek dėmesio? Pirmiausia dėl to, kad kapo vieta pamiršta. Siekdamas nustatyti ir atstatyti kapo vietą, P. Mangačevas tvirtina norįs taip išreikšti gilią pagarbą tiek artimiausiam dr. Jono Basanavičiaus žmogui, tiek jam pačiam.

Giliai širdyje tikėjosi aptikti paties Basanavičiaus ranka rašytus dokumentus. Mat mirus katalikei Gabrielai Eleonorai Mol dėl katalikų kunigų stokos Lomo mieste gedulingos pamaldos – taip spėja P. Mangačevas – tikriausiai buvo laikomos bulgarų šventykloje pagal stačiatikių papročius. Prieš šią gedulingą procedūrą turėjęs vykti susirašinėjimas su Bulgarijos bažnyčių atstovais, gali būti Basanavičiaus rašytas prašymas, ir tai būtų šį spėjimą patvirtinantis dokumentas. Remiantis tokiu prašymu, katalikų tikėjimo asmuo, neprieštaraujant Bulgarijos Bažnyčios kanonams, galėjo būti įrašytas į bažnytines knygas nurodant laidojimo datą ir kapinių sklypo vietą.

Jono Basanavičiaus žmonos kapo vieta kadaise yra domėjęsis ir Albinas Visockis, knygos Bulgarija, Basanavičius, Lietuva (Mokslas, 1992) autorius. Jis priminė štai ką. Kapinės Lomo mieste neišliko, panašiai kaip ir daug senų, istorinę vertę turėjusių kapinių Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Todėl Gabrielos Eleonoros Mol kapo rasti jau nepavyks. Dar pridursime, kas buvo skelbta J. Basanavičiaus Rinktinių raštų knygoje (1970, Vilnius, p. 37, 396). Laidota išties pagal bulgarų stačiatikių Bažnyčios papročius. Prieš užvožiant dangtį vienas bulgaras patarė į karstą įdėti pinigėlį – to reikalaująs gilios senovės paprotys. Ant žmonos kapo Lom Palankos kapinėse Basanavičius pastatė juodo marmuro paminklą, bet jau 1936 m. iš jo buvo likusios tik skeveldros.

Kita vertus, šis liūdnas faktas nenubraukia P. Mangačevo išsakytos minties, jo puoselėjamo troškimo. Jei kapo vietos aptikti neįmanoma, buvusių kapinių teritorijoje, net jeigu ji ir užstatyta, galima rasti vietos ir pastatyti atminimo žymenį, kad toje vietoje buvo palaidota tiek daug Bulgarijai nusipelniusio dr. Jono Basanavičiaus žmona. Žinant ir vis labiau įsitikinant, su kokia pagarba bulgarai mini J. Basanavičių, toks sprendimas atrodo visai įmanomas.

J. Basanavičius ir Pastero institutas

Kita problema, kurios P. Mangačevui taip pat nepavyko iki galo išsiaiškinti, yra ne mažiau intriguojanti ir reikalauja papildomų tyrinėjimų.

Knygoje autorius užsimena, kad dr. J. Basanavičius buvo, galimas dalykas, vienas pirmųjų Europos gydytojų, pastebėjusių Luji Pastero (Louis Pasteur, 1822–1895) Paryžiuje padarytus atradimus – vakcinų atradimą ir veiksmingą taikymą kovojant su infekcinėmis ligomis. Negana to, Basanavičius iškart teisingai suvokė ne tik mokslinę, bet ir praktinę tų atradimų reikšmę.

Būtent dr. J. Basanavičiaus iniciatyva ir pastangomis Lomo bendruomenė pradėjo kasmet į Pastero (tada – Mikrobiologijos) institutą Paryžiuje siųsti 100 auksinių levų – tais laikais didelę sumą. Telegrafu gavęs pranešimą apie išsiųstus pinigus Pastero institutas nedelsdamas už tą sumą į Lomą išsiųsdavo atitinkamą kiekį vakcinos prieš pasiutligę, maliariją ir kitas žmoniją kankinusias ligas.

P. Mangačevui kilo lyg ir visiškai natūralus klausimas: kas iš Bulgarijos galėjo susirašinėti su Pastero institutu? Veikiausiai asmuo, mokėjęs prancūzų kalbą, gal ir kitas Europos kalbas. Greičiausiai tai turėjo būti J. Basanavičius. Net jeigu tikrų įrodymų kol kas nėra, tai juos reikėtų pasistengti rasti. P. Mangačevas ėmėsi jų ieškoti.

Pirmiausia Pastero institutui elektroniniu paštu nusiuntė ilgoką laišką, kuriame išdėstė savo spėjimus, paaiškino, kad domisi daktaro Ivano Bosonovičiaus (taip Bulgarijoje buvo vadinamas ir taip pasirašinėjo mūsų tautietis) susirašinėjimu su Pastero institutu. Mandagiai pasiteiravo, ar kartais institute nėra užsilikusių deponuotų ar nepanaudotų iš Lomo miesto siųstų pinigų?..

Gavo ne itin džiuginantį atsakymą, kad visi Luji Pastero šeimos archyvai esą įslaptinti. Vis dėlto iš atsakymo buvo galima pajusti – bent jau tarp eilučių – šiokį tokį šviesos spindulį, kad tuose archyvuose gal ir įmanoma rasti tam tikrų to susirašinėjimo pėdsakų.

Po kiek laiko P. Mangačevas vėl kreipėsi į Pastero institutą su pasiūlymu parašyti straipsnį apie dr. J. Basanavičių, kuris pirmasis Bulgarijoje įvertino L. Pastero atradimo svarbą. Atsakymo nesulaukė, nors P. Mangačevo pasiūlymas buvo siejamas su Pastero instituto 120 metų gyvavimo sukaktimi, minima 2008 metais.

Bulgarų žurnalistui nepavyko prasimušti pro Pastero instituto, gal ir šio žymaus mokslininko palikuonių šiandienos įpročių ir susiklosčiusių tradicijų akmeninę sieną. Gal pavyktų Lietuvos tyrinėtojams, ypač jei šį siekį palaikytų ir Lietuvos valstybės oficialioms institucijoms?

Aplink ne visada greičiau

P. Mangačevas į Lietuvių kalbos institutą atėjo ne plikomis rankomis, bet padovanojo vertingų dokumentų kopijų. Pirmasis dokumentų rinkinukas – tai tarnybinio susirašinėjimo tarp Bulgarijos valstybinių įstaigų dėl dr. Jono Basanavičiaus publikacijų Bulgarijos spaudoje paieškų.

Paieškos buvo pradėtos Lietuvos Respublikos vyriausybės iniciatyva. Praėjus trims dienoms po Lietuvos patriarcho mirties (kaip ir žmona, jis mirė vasario 16 d.) 1927 m. vasario 19 d. Lietuvos vyriausybė oficialiai kreipėsi į Bulgarijos ambasadą Paryžiuje prašydama atsiųsti Bulgarijoje skelbtus J. Basanavičiaus mokslo darbus ir straipsnius. Kaip matome, kreiptasi ne tiesiogiai į Bulgarijos valstybines įstaigas, bet gerokai aplinkiniu keliu – per Bulgarijos ambasadą Paryžiuje. Kodėl? Būtų įdomu išsiaiškinti. Jeigu manyta, kad tiesiai – arčiau, o aplinkui – greičiau, tai ne visai pataikyta, nes bulgarams tokia logika negalioja, kaip tuoj pamatysime. P. Mangačevas Bulgarijos archyvuose rado savaip įdomų susirašinėjimą tarp aukštų valstybės institucijų, iš kurio matyti, kad nėra nieko lėtesnio už aukštų instancijų susirašinėjimą. Kartais gali atrodyti, kad lenktyniauta, kas ilgiau rengs atsakymą.

Pradėsime nuo Bulgarijos ambasados Paryžiuje konsulinio skyriaus laiško, išsiųsto Bulgarijos užsienio reikalų ir tikybos ministerijai (datuotas 1929 m. vasario 28 d.). Laiške rašoma, kad vienas didžiųjų Lietuvos patriotų dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje gyveno 25 metus nuo 1880 iki 1905 m. Atvykęs į Bulgariją iš Rusijos buvo paskirtas gydytoju valstybės tarnybon Lome (Lom Palankoje), vėliau – Elenoje, pagaliau perkeltas į Varną, kur gyveno iki grįžimo į tėvynę 1905 metais. Gyvendamas Bulgarijoje dr. J. Basanavičius paskelbė kelis mokslinius ir istorinius darbus, parašė daug straipsnių įvairiems laikraščiams ir žurnalams. 1901 m. paskelbė veikalą, skirtą Bulgarijos sanitarinės etnografijos medžiagai. Žurnaluose ir laikraščiuose paskelbė publikacijas apie teisės medicinos aktą dėl tulžies pūslės trūkio (Varnos medicinos draugijos Medicinos žurnale), sanitarijos padėtį Varnos mieste (Varnos manicipaliniame laikraštyje), mažą komentarą dėl ragaišio Viešpačiui (literatūros ir mokslo žurnale Trud).

Toliau rašoma, kad šiam patriotui mirus, Lietuvos vyriausybė, norėdama surinkti kuo daugiau jo Bulgarijoje skelbtų darbų ir mokslinių straipsnių, per savo įgaliotąjį ministrą Paryžiuje kreipėsi į Bulgarijos pasiuntinybę, prašydama atlikti reikiamas paieškas ir pristatyti po vieną minėtų publikacijų egzempliorių. Pasiuntinybė Paryžiuje turi garbės prašyti Gerbiamąją Ministeriją duoti reikiamus nurodymus, kad būtų pagelbėta Lietuvos vyriausybei.

Iš šio atpasakoto laiško turinio P. Mangačevas daro išvadas, kurios ir mums įdomios. Iš tarnybinio susirašinėjimo dokumento aiškiai buvo galima pajusti didelę pagarbą dr. J. Basanavičiaus asmenybei, jo istorinę reikšmę. Atkreipiamas dėmesys į konkrečias geografines vietoves, kuriose vykdyta J. Basanavičiaus skelbtų darbų paieška. Miestai, kuriuose jis dirbo, išvardyti laikantis chronologinės sekos: Lomas, Elena ir Varna.

Rašte atsispindi nuoširdus Lietuvos vyriausybės noras surinkti dr. Jono Basanavičiaus publikacijas siekiant jas išsaugoti ateities kartoms Lietuvoje. Šis siekis ir šiandien P. Mangačevui kelia susižavėjimą.

Geriau vėliau negu niekada

Kaip Bulgarijos užsienio reikalų ir tikybos ministerija reagavo į Bulgarijos ambasados Paryžiuje konsulinio skyriaus laišką? Tarp susirašinėjusių institucijų Bulgarijoje prasidėjo grandininė reakcija. Pirmiausia Užsienio reikalų ir tikybos ministerija nusiuntė laiškus Liaudies švietimo ministerijai, Vidaus ir liaudies sveikatos reikalų ministerijai, taip pat Liaudies sveikatos vyriausiajai valdybai. Rašte rašoma, kad Užsienio reikalų ir tikybos ministerija išsiųsdama laiškus prideda Caro pasiuntinybės Paryžiuje vasario mėn. rašyto laiško kopiją, prašo minėtas ministerijas ir Liaudies sveikatos vyriausiąją valdybą imtis reikiamų veiksmų pagal Lietuvos vyriausybės prašymą ir nusiųsti jai norimas publikacijas.

Reikia manyti, kad minėtos ministerijos ir valdybos ne itin greitai ėmėsi veiksmų, nes 1929 m. spalio 29 d. Užsienio reikalų ir tikybos ministerija vėl parašė laišką, kuriame Liaudies švietimo ministerija prašoma atsakyti į atitinkamo numerio ankstesnį laišką dėl velionio dr. Basanavičiaus, buvusio valstybės tarnybos gydytojo Lome, Elenoje ir Varnoje skelbtų darbų surinkimo.

Kad Liaudies švietimo ministerijos operatyvumas nebuvo sektino pavyzdžio, matome iš Užsienio reikalų ir tikybos ministerijai adresuoto 1930 m. liepos 18 d. laiško. Jame rašoma, kad priede siunčiamas ministerijos leidžiamas Tautosakos mokslo ir literatūros rinkinys ir trys Basanavičiaus darbų kopijos, prašoma persiųsti visa tai į Bulgarijos pasiuntinybę Paryžiuje.

1930 m. liepos 21 d. Užsienio reikalų ir tikybos ministerija laiške informavo Bulgarijos ambasados Paryžiuje konsulinį skyrių, kad laiško priede siunčia Caro pasiuntinybei ministerijos leidžiamo Tautosakos mokslo ir literatūros rinkinį bei tris Basanavičiaus darbų kopijas prašydama perduoti Lietuvos vyriausybei.

Kaip matome, ilgo susirašinėjimo rezultatas nebuvo labai įspūdingas, bet neblogai atspindi to meto valstybės institucijų veiklos stilių.

Tai štai to susirašinėjimo kopijas P. Mangačevas įteikė Lietuvių kalbos instituto direktorei dr. Jolantai Zabarskaitei. Įteikė ir Bulgarijos caro rūmų kanceliarijos Sofijoje vieno egzemplioriaus tiražu išleisto oficialaus leidinio Bulgarijos ordinais nuo 1879 iki 1900 m. imtinai apdovanotų asmenų sąrašas kopiją. 133 to sąrašo puslapyje randame Lomo apskrities gydytojo dr. Jono Basanavičiaus pavardę. P. Mangačevas taip pat padovanojo dviejų dr. J. Basanavičiaus publikacijų, kurias prieš 80 metų siekė įsigyti Lietuvos vyriausybė, kopijas. Kaip matome, vienas asmuo kartais gali padaryti daugiau negu kelios valstybės institucijos.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Svečias iš Bulgarijos Petko Mangačevas pasakoja, kaip rašė knygą apie Joną Basanavičių Bulgarijoje; verčia prof. Sergejus Temčinas, toliau sėdi dr. Albinas Visockis, Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, dr. Rimantas Miknys ir dr. Sigitas Narbutas 

Bulgarijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Ivanas Pentchevas Dantchevas su Lietuvos MA bibliotekos darbuotojomis Egle Paškevičiūte-Kundrotiene ir Jadvyga Kulikauskiene, kurios š. m. birželio 2–27 d. stažavosi Bulgarijoje, rinko medžiagą J. Basanavičiaus literatūros rodyklei
 

*Петко Мангачев Д-р Йонас Басанавичус / Иван Басанович / – живот и дело в България / 1880–1905 г /– София, 2007 г.