Skirta lietuviškam žodžiui ir knygai

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena Lietuvių kalbos institute, Lituanistikos židinyje, buvo pažymėta paroda O, mūs šventas lietuviškas žodi..., kurią specialiai institutui parengė Vytauto Didžiojo karo muziejus. Parodą atidarė Karo muziejaus direktorius plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis ir Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė, dalyvavo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas, vyriausioji fondų saugotoja Janina Karosevičiūtė, instituto darbuotojai, žymūs kalbininkai ir renginio svečiai.

Iš lietuviško žodžio gelmės

Atrodo, kad pats gyvenimas skirtingas parodas sudėlioja į chronologiškai prasmingą seką: gegužės 8-ąją Lietuvos nacionaliniame muziejuje pradėjo veikti paroda 1863 m. sukilimas Lietuvoje, skirta 145-osioms sukilimo metinėms paminėti, o kitą dieną Lietuvių kalbos institute atidaryta lietuviškam žodžiui skirta paroda. Abi jas sieja vidinis ryšys, antroji paroda tarsi pratęsia ir papildo pirmąją, nors abiejų rengėjams neteko nei derinti, nei tikslinti savo sumanymų. Tai ir yra paties gyvenimo logika, kuriai dažnai tarsi nejučia paklūsta mūsų veiksmai. Kai nepaklūsta (būna ir taip) – suyra visuomenės dermė, slopsta žmones vienijanti jėga ir prasideda dvasios sumaištis, kurios pasekmes vienaip ar kitaip pajunta kiekvienas visuomenės narys.

Mūsų istorijos pamatinių vertybių skalėje viena iš kitos išplaukia trys sąvokos – žodis, tauta, valstybė. Iš žodžio, kaip jungiančiojo prado, išaugo tauta, kurios egzistencijos (tuo metu gal daugiau politinės) būtinybė buvo valstybingumo kūrimas. Galėtume pasakyti, kad iš žodžio išaugo ne tik lietuvių tauta, bet ir Lietuvos valstybė. Šiandien šią vertybių triadą turime savo gyvenime kaip tam tikrą likimo dovaną, tačiau istorija primena ir jų pažeidžiamumą. Valstybingumo netektis ir svetimos valstybės jungas įskėlė trijų sukilimų žiežirbas – 1795, 1831 ir 1863 metais. Trys pralaimėti sukilimai tolino valstybingumo atkūrimo viltį, o po pralaimėto 1863 m. sukilimo didžiulis pavojus iškilo ir lietuviškam žodžiui. Dėl 1864 m. Šiaurės Vakarų krašte įvesto lietuviškos spaudos draudimo grėsė nutautinimas, galiausiai ir lietuvių, kaip tautos, išnykimas. Katalikų bažnyčių uždarinėjimas, patriotiškai nusiteikusių kunigų persekiojimas ir atvira rusifikavimo politika Lietuvoje buvo to paties nutautinimo dalis. Turėjo užgimti ne šiaip nauja karta, bet savo esme net visai naujas etninis darinys – moderni lietuvių tauta. Jos sūnūs ir dukterys, savo tapsmui ir egzistencijai jėgų sėmę iš lietuviško žodžio, kaip gyvybės prado, kuris pažadino siekį atkurti valstybingumą. Tai išsipildė 1918-ųjų vasario 16-ąją, kai buvo pradėtas naujas nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo etapas.

Vienoje gretoje su didžiavyriais

Glausta, taupiomis priemonėmis įgyvendinta, bet labai įtaigi parodos ekspozicija Lietuvių kalbos institute mums primena tautos kelią į lietuvišką žodį per visą 40 metų spaudos draudimo laikotarpį.

Vos įžengęs į salę pamatai didžiavyrius, daktarus – tautos patriarchą Joną Basanavičių ir Vincą Kudirką. Nors prie pastarojo pavardės turbūt niekada neišvystame šio pagarbaus žodžio daktaras – kažkodėl neprilipo... O gyvenime į jį tikriausiai buvo kreipiamasi daktarėli, nes kaip dar savo pacientų galėjo būti vadinamas gydytojas Vincas Kudirka. Parodoje yra ir trečio didžiavyrio – Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus – skulptūra. Toje pačioje gretoje yra ir rašytojos, literatūros istorikės ir kritikės, publicistės, visuomenės veikėjos, pedagogės, filantropės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės portretas. Bet čia patenkame į kalbos pinkles: juk nepavadinsi šios didžios moters didvyre, didmote ar kaip kitaip, nors jos portretas parodos sumanytojų neatsitiktinai pastatytas į vieną gretą su didžiavyrių skulptūromis.

Matyt, kalbos logika stipresnė už mūsų įgeidžius ir rodo kai ką labai svarbaus: didvyriškumas – vyrams taikytina savybė, nors realus gyvenimas kartais sudrasko šios logikos rėmus. Lietuvos žemė ir istorinė būtinybė pagimdė Emiliją Pliaterytę, 1831 m. sukilimo didvyrę, lietuviškąją Žaną d‘Ark. Kaip iš Adomo Mickevičiaus poetinės nuojautos ir laisvės vizijų gimusi Naugarduko kunigaikštienė Gražina, gelbstinti kunigaikščio Liutauro ir Lietuvos garbę mūšio lauke moterims neįprastu būdu – kalaviju, reali didvyrė kunigaikštytė Emilija 1831 m. sukilime ėmėsi, rodos, tik vyrams būdingos atsakomybės ir ryžtingos veiklos, nes kitos išeities nebuvo. Tos pačios gyvenimo logikos vedina kunigaikštytė Emilija padarė tai, ką Gražinai poeto vaizduotės dėka buvo lemta atlikti tos pačios epochos literatūroje.

XIX–XX a. sandūroje lietuvėms moterims neteko imti į rankas ginklo, nes jų ginklu tapo lietuviškas žodis, pirmiausia turėjęs išsikovoti teisę gyvuoti šalia lenkų ir kitų kalbų žodžių gyvenime, spaudoje ir literatūroje. O per žodį tauta reiškė tai, ką jai buvo organiškai būtina reikšti – laisvės ir teisingumo siekį. Viena asmenybė – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – parodoje reprezentuoja moters vaidmenį lietuviško žodžio sklaidai ir tarpsmui. Apsiribota viena asmenybe, nors galima buvo pateikti visą plejadą.

Vis dėlto jokia viena, kad ir išskirtiniausia, asmenybė negalėtų atstoti to, ką padarė paprastos lietuvės motinos. Parodoje rasime labai įtaigų šios minties patvirtinimą.