Kas yra senėjimas ir kaip jam priešintis

Moliuskas, ilginantis lašišos gyvenimą

Šie V. Skulačiovo pateikti atvejai aprašyti viename medicinos žurnale, bet ne todėl, kad redakcija būtų susidomėjusi beveik detektyvine istorija. Mokslininkai išsiaiškino, kad toje gentyje pasmerkti myriop žmonės miršta visai taip pat kaip sterblinių pelių patinėliai. Mirties priežastį medikai nustatė tą pačią žmonėms ir pelėms: atsisakius funkcionuoti inkstams visiškai sutrinka skysčių iš organizmo pašalinimo funkcija ir žmogus miršta. Pastebėsime, kad fizinio inkstų pažeidimo nebūdavo. Tiesiog šamanui užtraukus ritualinę giesmę ar dainą, kurią pagaudavo ir įkvėptai tęsdavo kiti genties nariai, psichologinis, o gal teisingiau psichosomatinis poveikis aukai buvo toks stiprus, kad sutrikdavo kai kurios organizmo funkcijos ir baigdavosi žmogaus mirtimi.

Kokią išvadą daro V. Skulačiovas? Ko gero, labai svarbus pastebėjimas: žmogaus organizmo, kaip ir kai kurių gyvūnų organizmuose, slypi programa, savotiška uždelsto veikimo „bomba“, kurios mechanizmą ar laikrodį paleidus ar įjungus žmogus gali mirti. Ir tai vyksta labai greitai: fenoptozė trunka kelias paras. Iš viso to, kas pasakyta, profesorius daro ne išvadą, bet iškelia naują problemą: gal ir senėjimą galima vertinti kaip fenoptozę, tik labai lėtą? Gal mes patys visa to neįtardami save lėtai nuodijame, gal mumyse užkoduota speciali senėjimo programa, o dėl nežinojimo patys ją tam tikru metu įsijungiame?

Jeigu taip yra iš tikrųjų, visas ligšiolinis gerontologijos mokslas griūna kaip pirštu paliestas kortų namelis. O gal visai negriūva, bet viskas stoja į savo vietą. Labai nemalonu suvokti, kad vos užgimęs pradedi keliauti kapinių link. O jei taip gamtos užvestą biologinį laikrodį truputį paveikti mums norima kryptimi? Gal pavyktų pailginti žmogaus žemiškąjį kelią? Gamtoje tokių pavyzdžių esama. Štai kad ir Atlanto lašiša. Po neršto lašišos staiga pradeda labai sparčiai senti ir netrukus žūna. Tačiau jeigu lašišų žiaunose pavyks įsikurti tam tikros moliuskų rūšies lervutėms, padėtis iš esmės pasikeis: tokia lašiša su „įnamiais“ nesensta, išlieka jauna ir gali išgyventi iki 30 metų. Kokiu gyvybės „eleksyru“ tų moliuskų lervutės apdovanoja lašišą, atsidėkodama už nemokamai suteiktą būstą?

Visai neseniai rusų tyrinėtojas V. Ziuganovas nustatė, kad gėlavandenis moliuskas perluotė (Margaritifera margaritifera), gyvenanti Europos ir Šiaurės Amerikos upėse pasižymi ilgiausia gyvenimo trukme, lyginant su kitais gėlųjų vandenų bestuburiais – jų maksimali gyvenimo trukmė yra 210–250 metų. Tikras radinys gerontologams, tuo labiau kad ilgaamžiškumo savybėmis perluotė sugeba apdovanoti ir kitus gyvus padarus.

Įdomumo dėlei pasakysime, kad rugpjūčio mėnesį europinės perluotės žiaunose pasirodo daugybė mikroskopinių lervučių glochidijų, iki 3 milijonų moliuskui. Kiekvienos jų dydis – 50 μm (mikrometrų). Rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje motininis moliuskas tuos savo palikuonis išmeta į vandenį, o kovoje už būvį išliks tik tie, kurie sugebės prisitvirtinti prie žuvies apdangalų. Glochidijos tvirtinasi prie žuvies odos ar žiaunų. Gelbėdamosios pačios tos lervutės prisitvirtina prie lašišų žiaunų ir apdovanoja šeimininkes lašišas gyvybės „eliksyru“. Nemirtingumo nesuteikia, bet ilgaamžiškumu pasidalija

Tad kas gi yrasenėjimas?

Bent jau pats V. Skulačiovas jaučiasi dirbąs nepaprastai reikšmingą darbą mokslinių tyrinėjimų srityje, darbą, kuris gausina žmonijos pažinimo lobyną. Tai kova su organizmo senėjimu.

Kas yra senėjimas? Tai su amžiumi palaipsnis gyvenimo funkcijų silpnėjimas. Ir tai nėra vienos kurios nors funkcijos netektis, išeinant iš rikiuotės širdžiai, smegenims ar inkstams. Yra labai daug to silpnėjimo požymių, kurie universalūs – panašiai sensta visi tos pačios rūšies organizmai, augalai ir gyvūnai. Galima kalbėti apie senėjimo proceso visumą, panašumus su kitais gyvenimo reiškiniais ir visai nebūtina jų sieti tik su patologiniais veiksniais.

Gerontologai teigia, kad senėjimas – tai kaupimasis atsitiktinių defektų organizme. Panašiai kaip luženų sename vežime ar automobilyje: metams bėgant pasireiškia vis daugiau, pataisius vieną tuojau pat išryškėja kiti gedimai. Jeigu panašūs „gedimai“ kaupiasi gyvuose organizmuose, nieko nepadarysi – teks su senėjimu susitaikyti kaip su neišvengiamybe.

Esama ir optimistiškesnio požiūrio, kai į senėjimą žvelgiama kaip į organizmo individualaus vystymosi baigtinį etapą, kuris užprogramuotas genome. Kitaip tariant, tai lėta fenoptozė. Dar XIX a. pabaigoje Veismanas (Weismann) iškėlė mintį, kad mirtis yra evoliucijos „atradimas“, kaip atsikratyti populiacijai nereikalingų ar net pavojingų individų, siekiant greitesnės kartų kaitos. Mat kuo senesnis organizmas, tuo daugiau paveiktas įvairių pokyčių, tad gali gimdyti apsigimusius palikuonis. Taip gamta apsisaugo nuo galimų monstrų ir populiacijos labui aukoja individą.

Galėtume paklausti, kur čia esama vietos optimizmui? Jeigu teisus Veismanas ir jo pasekėjai, tai žmonijos prakeiksmas – infarktai, insultai, onkologinės ligos – dažnai sietinos su ligonio amžiumi, vadinasi, gamta be skrupulų šalina dalį individų sveikos populiacijos labui. Ir vis dėlto V. Skulačiovas randa pagrindo optimizmui, nes daug lengviau programą sustabdyti ar išvis užblokuoti, negu vieną po kito nuolat taisyti sistemos gedimus. Pavyzdžiui, mielėse fenoptozės programą mokslininkai moka pristabdyti ar išvis atšaukti įvairiose mielių augimo stadijose. Taip pailginamas šių organizmų amžius. Arba štai kirmėlaitė. Užteko išimti du atitinkamus genus ir jos gyvenimas pailgėjo šešis kartus. Skaidrėje buvo parodytos pelytės, kurioms buvo specialiai sugadintas tam tikras genas, koduojantis atitinkamą baltymą, ir bandomųjų pelyčių ilgaamžiškumas padidėjo trečdaliu.

Vadinasi, esama galimybių veikti senėjimo procesą, laboratorijose tas daroma ne tik su su primityviais organizmais, bet ir su atskirais gyvūnais.

Tačiau įsiklausykime ir į pesimistų argumentą: negali egzistuoti programa, kuri būtų priešiška organizmo vystymosi produktyvumui, nes tokia programa būtų paprasčiausiai neišgyvenusi evoliucijoje kartu su organizmu. Natūrali atranka organizmui nenaudingas programas turi eliminuoti, antraip jis neišgyventų – lyg ir savotiška aksioma. Tačiau įsiklausykime, ką toliau sako Vilniaus universiteto svečias V. Skulačiovas: pasirodo, kad tokios kontrproduktyvios programos vis dėlto egzistuoja ir tai nėra toks jau retas dalykas. Kaip joms pasisekė įveikti natūralios atrankos sietus?

Grenlandijos banginių paslaptis

Optimistų atstovas prof. V. Skulačiovas, akcentavęs kontrproduktyvių programų buvimą organizmuose, daro ir dar toliau vedančią išvadą: senėjimas nesąs universalusis gyvo organizmo ar būtybės bruožas. Kai kurie net ir žinduoliai gali nesenti, o kai kurių rūšių organizmai miršta be jokių senėjimo požymių. Pavyzdžiu gali būti bakterijos, jos nesensta. Vadinasi, senatvė nėra ilgo gyvenimo būtina palydovė. Šis apibendrinimas, ko gero, galėtų būti visos paskaitos esminė išvada, kurią profesorius iliustravo ir konkrečiais pavyzdžiais iš gyvūnijos pasaulio.

Štai Grenlandijos banginis. Jis gyvena 200 metų ir jokių senatvės ar senėjimo požymių šiems jūrų žinduoliams nenustatyta. Mokslas ligi šiol negali atsakyti, dėl kokių priežasčių tie banginiai miršta, nes stebimi tarsi priešingi senėjimui požymiai: su amžiumi didėja šių banginių vislumas, auga raumenų masė, gerėja daugelio funkcijų rodikliai. Visai priešingi dalykai, kurie būdingi didžiumai žinduolių. Koks Grenlandijos banginių fenomenas? Gamtos paslaptis, į kurią šiandien mokslas neturi atsakymo.

Tiesa, V. Skulačiovas tvirtina turįs savo paaiškinimą, dėl kokių priežasčių tie banginiai miršta, o atsakyti pažadėjo paskaitos pabaigoje, jeigu liks laiko. Norėdami išsaugoti intrigą ir mes paseksime šiuo pavyzdžiu – prie Grenlandijos banginių paslapties grįšime pasakojimo pabaigoje.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas