Gaivinamos senovinės lietuvių dainos

Vitas Labutis

Gūdžiais lietuvių spaudos draudimo laikais, kai dar nebuvo pradėjusi eiti nei Aušra, nei Vinco Kudirkos Varpas, 1871 metais (greičiausiai liepos mėnesį) tuometinės Suvalkų gubernijos Kalvarijos apskrities Liudvinavo valsčiaus Triobiškių kaime, išsitiesusiame dešiniajame Šešupės krante, pasirodė du inteligentiški jauni rusai. Jie apsistojo pasiturinčių ūkininkų Botyrių sodyboje. Tų Botyrių sūnus Andrius Rusijoje mokslus ėjo, tad kaimo žmonėms didelės nuostabos tie jauni rusai nekėlė – Andrius bus parsikvietęs vasarą paatostogauti du savo mokslo draugus.

Netrukus Triobiškiuose pasklido žinia, kad tie Botyrių svečiai moka kalbėti lietuviškai. Dar labiau kaimo žmonėms buvo netikėta sužinojus, kuo tie jauni rusai domisi: kaimo dainomis, pasakomis, mįslėmis ir visa paprasta jų šneka. Tad kai Botyriai sekmadieniais ėmė rengti šokius, juokais vadinamus „baliais“, kaimo jaunimas čia su mielu noru rinkosi, šoko, dainavo, o pakviesti į seklyčią – gerąjį triobos galą, kantriai po vieną posmą pakartodavo tai, ką buvo dainavę. Jaunieji rusai, padedami Andriaus Botyriaus, stropiai viską užrašinėjo. Ateidavo jaunimo į šokius ir iš Juniškių, ir iš kitų gretimų kaimų.

Tuomet greičiausiai niekas nė nenutuokė, kad jų dainos, senelių sektos pasakos, mįslės ir patarlės atsidurs Maskvoje ir dalis lietuvių meninės patirties ir paprastos liaudies šnektos pavyzdžių bus paskelbta rimtuose mokslo darbuose. Tie 1871 m. Triobiškiuose lankęsi Botyrių svečiai buvo Filipas Fortunatovas ir Vsevolodas Mileris. Su jų asmenybėmis ir vėlesne moksline veikla skaitytojus bent labai glaustai pravartu supažindinti. Negalima pamiršti ir jiems nuolat talkinusio Andriaus Botyriaus sunkaus gyvenimo kelio. Be Andriaus pagalbos Fortunatovas ir Mileris nebūtų atsidūrę Liudvinavo apylinkėse ir nebūtų pajėgę čia surinkti nuostabių liaudies dainų ir dalį jų parengti spaudai.

Dvidešimtmetis jaunuolis Filipas Fortunatovas, 1868 m. baigęs Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, paliekamas rengtis profesūrai istorinės lyginamosios kalbotyros srityje. Vėliau dvejų metų komandiruotė į užsienį (Vokietiją, Prancūziją, Angliją), kurios metu klausosi geriausių pasirinktos srities specialistų paskaitų, bibliotekose studijuoja senus leidinius ir rankraščius. Netrukus apsigina magistro disertaciją ir 1876 m. pradeda dėstyti įvairius su lyginamąja istorine kalbotyra susijusius kursus. Buvo laikomas didžiausiu baltų ir slavų kalbų specialistu. Tarp jo mokinių buvo visas būrys žymių anų laikų rusų ir užsienio kalbininkų. Vėliau tapo profesoriumi ir akademiku.

Trumpai paminėkime lituanistikai svarbiausius F. Fortunatovo veiklos barus: baltų fonetikos ir akcentologijos tyrimai; nustatytas baltų ir slavų kalbose kirčio šokinėjimo dėsnis, susijęs su priegaidėmis (Sosiūro-Fortunatovo dėsnis); apie 1883 m. Maskvos universitete pradėtas dėstyti lietuvių kalbos kursas, kurio yra klausęs Jonas Jablonskis, Jonas Šliūpas ir daug kitų lietuvių; Antano Juškos žodyno redagavimo pradžia ir kt.

Su Fortunatovu 1871 m. Liudvinavo apylinkėse lankęsis Vs. Mileris vėliau pagarsėjo kaip rusų bylinų tyrinėtojas, kaip etnografas, Kaukazo kalbų žinovas.

Minėtasis Andrius Botyrius 1871 m. buvo baigęs studijas ir už Maskvos universiteto darbuose išspausdintą darbą Sakmės apie lietuvių griaustinį Perkūną gavęs kandidato laipsnį. Vėliau A. Botyrius buvo blaškomas po įvairias Rusijos ir Lenkijos mokyklas, tik porą metų gavo padirbėti Marijampolės gimnazijoje, bet rusofilai iš čia jį tuoj išgujo.

Visa minėta kolegų trijulė susipažino Maskvoje. F. Fortunatovas greitai suvokė, kad istorinės lyginamosios kalbotyros studijos nebus vaisingos be lietuvių kalbos, tad įniko studijuoti A. Šleicherio, F. Kuršaičio, G. Neselmano ir kitų lietuvių kalbos darbus. Bet Fortunatovui rūpėjo, kaip ta lietuvių kalba skambanti. Tad jis susirado gal dar antro ar trečio kurso studentą A. Botyrių, ir drauge su Vs. Mileriu ištisas valandas klausėsi jo liudvinaviškių šnektos. Žinoma, pats geriausias būdas pažinti tą šnektą – išgirsti, kaip natūraliai ja kalba to krašto žmonės.

Taigi jaunųjų rusų mokslininkų kelionės į Lietuvą tikroji užduotis pirmiausia buvo pažinti Triobiškių ir jų apylinkių šnektą. Tačiau išgirdę jaunimo nuostabias dainas, Fortunatovas su Mileriu nusprendžia daugiausia užrašinėti jas ir kitą tautosaką.

Apie lietuvių liaudies dainų savitumą ir grožį jau gerokai anksčiau prabilta Mažojoje Lietuvoje. Jomis žavėjosi Pilypas Ruigys, Liudvikas Rėza, vokiečių meno žinovai J. Herderis, G. Lesingas ir kt. Pats 1825 m. išleidęs lietuvių liaudies dainų rinkinį L. Rėza pabrėžė jų natūralumą, jausmų švelnumą ir nuoširdumą, skaistų dorumą, rimtą liūdesį ir švelnią melancholiją.

Didžiojoje Lietuvoje buvo žinomi tik S. Stanevičiaus (1825 m.) ir S. Daukanto (1846 m.) žemaičių dainų rinkiniai. O iš senojo Sūduvos krašto XIX a. viduryje paskelbtų dainų rinkinių nebūta.

Fortunatovą ir Milerį žavėjo ir tai, kaip „basakojės mergelės“ įsijaučia į šokio ir dainų melodiją, nuotaiką ir kaip paskum užrašinėtojų prašomos, sugeba padiktuoti posmą po posmo dainos žodžius. O už visa tai siūlomų pinigų jaunimas kratėsi iš tolo.

Maždaug per tris savaites Fortunatovui ir Mileriui su A. Botyriaus pagalba pavyko surinkti 150 liaudies dainų, apie 20 pasakų ir smulkiosios tautosakos vienetų. Visa tai buvo užrašyta lietuviškai, nors tekę įveikti dar nenusistovėjusios lietuvių rašybos sunkumus ir šnektos garsų specifiką. Surinkta duomenų ir Liudvinavo šnektos aprašui.

Parskubėję į Maskvą, Fortunatovas, Mileris, greičiausiai drauge važiavęs ir A. Botyrius, greitai parengė spaudai 100 meniškiausių dainų, pridėjo Liudvinavo šnektos aprašą, trumpą įvadą ir 1872 m. paskelbė Maskvos universiteto žinių trijuose numeriuose (Nr. 1, Nr. 2/3 ir Nr. 4). Pilnas jų darbo pavadinimas, išverstas į lietuvių kalbą, yra toks: Lietuvių liaudies dainos, surinktos F. Fortunatovo ir Vs. Milerio. Po metų (1873 m.) viskas pakartotinai išleista vienu leidiniu, tik sukeistos vietomis dainų rinkėjų pavardės. Matyt, jis parengtas Vs. Milerio, nes F. Fortunatovas tuomet buvo komandiruotėje užsienyje. Deja, ir Maskvoje galiojo lietuvių spaudos draudimo reikalavimai, tad rinkinio įvadas, Liudvinavo šnektos aprašas paskelbti rusų kalba, o lietuvių liaudies dainos perrašytos kirilica, žmonių vadinta „graždanka“. Fortunatovo bibliografijos sudarytojas Viktoras Požezinskis spėjo, kad dainas kirilica privertęs skelbti anų universiteto darbų leidėjas.

Fortunatovas suprato, kad visų lietuvių kalbos garsų kirilica neįmanoma pateikti, tad įsivedė papildomų ženklų: ỷ = uo, ë = ie, dvibalsius aj, ej, ė = ė. Ilgieji balsiai, kuriuos žymime vadinamosiomis nosinėmis raidėmis ą, ę , į, ų taip pat ū, kirilica taip ir liko neatskirti nuo trumpųjų balsių.

Maskvos universiteto XIX a. leidiniai sunkiai sklido Lietuvoje. Mums žinomi tokie leidiniai: Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje minėtų dainų saugomi 1872 m. ir 1873 m. leidimai ir Vilniaus universiteto bibliotekoje turimas Maskvos universiteto žinių egzempliorius, kuriame skelbtos Fortunatovo ir Milerio surinktos lietuvių liaudies dainos.

Yra pagrindo manyti, kad savo egzempliorių su Fortunatovo ir Milerio paskelbtomis dainomis turėjęs Jonas Jablonskis. Jis tą leidinį mini 1884 m. viename rusų žurnale diskutuodamas su kažkokiu p. B., bandžiusiu pagrįsti, kad rusiškos raidės visiškai tinka lietuviškiems garsams perteikti. Vėliau Varpe savo straipsnyje Medega sintaksiui J. Jablonskis pasinaudojo to leidinio ne vienu pavyzdžiu.

Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne nuo pat I tomo, redaguoto dar J. Balčikonio, iki paskutinio XX tomo Šaltinių sąraše randame FM = Ф. Фортунатовъ и Миллеръ. Литовскія народныя пъесни. Москва. 1872 m. Taigi knygos su tomis dainomis nedūlėjo lentynose. Tai patvirtina ir XX a. vidurio kai kuriuose tautosakos leidiniuose aptinkama viena kita daina iš minėtų anų metų leidinių.

Ir štai žinia – šių metų balandžio 23 dieną Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga – Triobiškių dainos (Marijampolė: Piko valanda, 2009, 240 p., sudarytoja Elvyra Kalindrienė). Iš knygos pavadinimo nematyti, kad jos pamatas – maždaug prieš 140 metų Fortunatovo ir Milerio rinktos lietuvių liaudies dainos.

Pagrindinę šio naujo leidinio dalį, pavadintą kaip ir visa knyga Triobiškių dainos parengė su tautosaka ne pirmą kartą susiduriantis muzikos specialistas Jaunius Vylius. Jo įdėta tikrai nemaža triūso, kol dabartinėmis lietuvių kalbos raidėmis perrašė iš 1873 m. leidinio vadinamąja graždanka spausdintas F. Fortunatovo ir Vs. Milerio (su A. Botyriaus pagalba) surinktas dainas. Taigi pirmiausia turime pasidžiaugti bandymu gaivinti senovines kapsų dainas. Jų pačių krašte kai kurioms iš jų J. Vylius paieškojo ir melodijų. Palikime tautosakininkams spręsti, ar visur surastos melodijos gali būti laikomos Triobiškių dainų variantais. Dainų transliteruotojas vienur kitur gražiai lietuviškame tekste išlaikė nemaža šio krašto tarmės ypatybių. Jeigu būtų pasigilinta į šioje knygoje visai praleistą Liudvinavo šnektos aprašą, tų svarbių liudvinaviškių tarminių ypatybių būtų rasta kur kas daugiau.

Nemaža nerimo kelia ir kelios dainų rengėjo užuominos apie dainų sklandumo, posmų pataisas, kuriomis J. Vylius šen ten „gerinęs“ dainas. Tai prieštarauja Fortunatovo ir Milerio požiūriui, jog dainos užrašytinos natūralios, be jokių estetinių pataisų.

Dainose nemaža retų slavizmų, kitų dabar nevartojamų žodžių bei posakių (pvz: ciglelė, neraunia, šidorėlis, triumnelė, žalnierskėlė ir pan.), tačiau nepasirūpinta, kaip įprasta leidžiant senesnius dainų rinkinius, pridėti retų žodžių žodyną; kai kur praverstų ir platesni komentarai.

Prieš pačias dainas įdėtame Rasos Mocevičiūtės iš rusų kalbos verstame Fortunatovo ir Milerio leidinio įvade, deja, randame ir netikslumų, ir aiškių lietuvių kalbos klaidų. Nei vertėja, nei knygos pabaigoje paminėta redaktorė Nijolė Bagdonienė ne visur susigaudė, kur tinka vartoti ne padalyvį, o pusdalyvį, arba, kad tame krašte mušamas būgnas, o ne tarškinama tamburinu – rytų šalių muzikos prietaisu.

Įvadinę Triobiškių dainų dalį rašę net keturi autoriai. Penkis tos dalies skyrius kūrė pati leidinio sudarytoja Elvyra Kalindrienė. Jos aptarta Triobiškių kaimo geografinė padėtis, to kaimo ir visos Sūduvos likimo faktai. Čia peržiūrėta nemaža spausdintų leidinių, pasitelkta archyvinės medžiagos. Ypač vertingi Triobiškių kaimo ir jo apylinkių žemėlapių fragmentai, gyventojų skaičiaus statistiniai įvairių metų duomenys. Deja, neretai toli nuklystama nuo XIX a. ir tada užrašytų Triobiškių dainų į šių laikų įvykius.

Triobiškių Botyrių giminės istoriją ir likimą, be abejo, plačiausiai aprašyti tiko šios giminės trečios kartos atžaloms. Milda Adomynaitė-Balčiūnienė, pasitelkdama ir rašytinius kelių autorių atsiminimus, iškiliai atskleidžia Andriaus Botyriaus jaunesniojo brolio Juozo knygnešystę ir jo palikuonių gyvenimo kelius. Pateikiama unikalių Andriaus Botyriaus nuotraukų iš pačios autorės asmeninio archyvo.

Kitas Andriaus Botyriaus giminaitis Vytautas Mešlius papildė ir nuosekliai išdėstė savo senelio brolio Andriaus biografiją. Čia mažiau spėliojimų, daugiau faktų.

Leidinys būtų nepilnas be F. Fortunatovo ir Vs. Milerio biografijų. Pirmajai pasiskolintas nepralenkiamo kalbos mokslo populiarintojo Algirdo Sabaliausko knygos Žodžiai atgyja straipsnis Filipas Fortunatovas ir Lietuva. Trumpą Vsevolodo Milerio biografiją iš enciklopedinių leidinių teko lipdyti leidinio sudarytojai.

Susibūrę keli autoriai, juolab dirbdami su dideliu entuziazmu ir meile savo gimtajam kraštui, jo žmonėms, knygą Triobiškių dainos sugebėjo palyginti greitai parengti. Tačiau kolektyviniame darbe slypi ir nemažų pavojų – išvengti pasikartojimų, didesnių ar mažesnių prieštaravimų tarp to, kas rašyta vieno autoriaus ir kas kito. Deja, jų, ypač pasikartojimų, netrūksta ir knygoje Triobiškių dainos. Labiausiai liūdna dėl mokslinių netikslumų. Antai čia gal tris kartus rašoma, kad dainas užrašinėjo F. Fortunatovas ir Vs. Mileris, padedami Andriaus Botyriaus, o štai p. 41 randame tokį neargumentuotą spėjimą: „Todėl nelieka abejonių, kad A. Botyrius buvo pagrindinis dainų rinkėjas ir užrašytojas. Tekstai, perrašyti kirilica, stebina tikslumu. Tai atlikti galėjo tik gerai lietuvių kalbą žinantis [= mokantis] žmogus“. Negi F. Fortunatovas, visų biografų laikomas nepaprasto kuklumo, sąžiningumo ir tikslumo žmogumi, galėjo dainų pavadinime rašyti: „surinktos F. Fortunatovo ir Vs. Milerio“ – be Andriaus Botyriaus pavardės?

Taigi knygą Triobiškių dainos reikia vertinti kaip pirmą populiarų senovinių šio krašto dainų gaivinimo bandymą. Tikėtina, kad tas leidinys pasieks tautosakos ir kalbos specialistus, bus prieinamas visiems savo krašto nepamiršusiems marijampoliškiams, kurie išsiblaškę Vilniuje, Kaune ir kitur.

Itin opus klausimas: o koks likimas Fortunatovo ir Milerių surinktų, bet neskelbtų lietuvių tautosakos dalykų? Paaiškėjo, kad tie rankraštiniai tekstai saugomi Sankt Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje esančiame Fortunatovo fonde. Pastangos Lietuvai gauti bent tų rankraščių kopijas ar mikrofilmus nedavė rezultatų – nebuvo kam sumokėti už tai prašomų kelių tūkstančių litų...

Po kiek laiko iš Sankt Peterburgo atskriejo gera žinia: tenykščio universiteto docentė dr. Vanda Kazanskienė baigianti milžinišką darbą – iššifruoti sunkiai įskaitomus lietuviškai parašytus Fortunatovo (gal ir Milerio) rankraščius, o Sankt Peterburgo universitetas visą 1871 m. Lietuvoje surinktą tautosaką išleisti kaip akademinį leidinį. Gerbiama docentė šįmet Vilniuje ne be reikalo pagerbta už lituanistikos karų plėtotę Sankt Peterburge. Deja, laukiamų Fortunatovo darbų leidinio dar tebelaukiame...

V. Kazanskienės iššifruotas Fortunatovo ir Milerio rinktos tautosakos rankraštis pasiekė ir Vilnių. Imta svarstyti, ar verta leisti ir Lietuvoje savo senovinės tautosakos akademinį leidinį, pritaikytą Lietuvos skaitytojams. Šių pastabų autorius dėl tokio leidinio neabejoja.

Numatyta akademiniame darbe parodyti ir anų laikų lietuviškų dainų tekstus, spausdintus kirilica, šalia viską pateikti ir dabartine mūsų rašyba tik išlaikant svarbiausias to krašto tarmės ypatybes. Atsisakoma dainų vertimų į rusų kalbą. Žinoma, plačiau aptariamas tų dainų užrašymo istorinis, politinis ir socialinis vietos ir laiko fonas. Būtina daug kur XIX a. vidurio tekstus komentuoti ir pridėti retų žodžių žodynėlį.

Kiekvienas su ta tema susijęs leidinys laukiamas, vertinamas, tik aptariama jo reikšmė lituanistikos mokslui ir visuomenės naudai.

Po knygos „Triobiškių dainos“ pristatymo koncerto (dainuoja Jaunius Vylius, Triobiškių dainų šifruotojas) klausosi Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Marijampolės apskrities mokymo centro koordinatorė dr. Elvyra Kalindrienė, prof. Olegas Poliakovas, prof. Vitas Labutis, Kęstutis Subačius – „Sūduvos krašto istorijos“ autorius

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja Kristina Bilinskaitė ir prof. Vitas Labutis

Prof. Vitas Labutis ir pirmasis Botyrių biografijos autorius, Botyrių giminaitis Vytautas Mešlius