Laikas, asmenybė, teatras…

Vytauto Maknio fenomenas

2010 m. pradžioje pasirodė lietuvių teatrologijos patriarcho dr. Vytauto MAKNIO (1907–2003) Raštų* dvitomis, skirtas V. Maknio 100-mečiui paminėti. Vėluota trejus metus, bet ne dėl sudarytojo ar leidėjų kaltės. Sumanymas išleisti mūsų teatrologijos klasiko raštus kilo dar 1990-aisiais. Iniciatyvą rodė ne pats V. Maknys, bet jam artimos aplinkos teatrologai, kurie buvo suinteresuoti išsaugoti Lietuvos teatro istorijos ir teatrologijos nenutrūkstamą tąsą nuo Balio Sruogos, Vinco Mickevičiaus-Krėvės ir Vinco Mykolaičio-Putino iki mūsų dienų. Jeigu pripažįstame, kad šie trys lietuvių literatūros klasikai buvo lietuvių teatrologijos mokslinių pamatų statytojai, tai V. Makniui (iki 1939 m. Maknickas) teisėtai tenka tų pradėtųjų darbų tęsėjo vaidmuo.

Pokario metais padaryta viskas ir net daugiau, kad ši tęstinumo grandis būtų nukirsta, kultūros ir teatro vertinimo kriterijai sujaukti. Kodėl ir kam to reikėjo? Matyt, tam, kad būtų galima kurti „naują“ Lietuvos teatro istoriją, pokario teatrologiją mauti ant naujo kurpalio, tačiau pirmiausia reikėjo suniekinti, sugriauti senosios prieškarinės teatrologijos laimėjimus.

Vincui Mickevičiui-Krėvei, Baliui Sruogai ir Vincui Mykolaičiui-Putinui vadovaujant Vytauto Didžiojo universitete Vytautui Makniui diplominiam darbui pasiūlyta imtis temos apie dramaturgo ir režisieriaus Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gyvenimą ir kūrybinę veiklą. Šis diplominis darbas puikiai įvertintas, 1936 m. išleistas atskira knyga. Tačiau sovietų valdžios metais ši monografija išimta iš visų bibliotekų, atsidūrė specfonde, o paprastam mirtingajam, studentams – uždrausta skaityti.

Vis dėlto net ir sovietinėje santvarkoje V. Maknio kaip mokslininko ir teatro istoriko kvalifikacija buvo tiek aukšta ir neabejotina, kad 1972 m. šiaip ne taip, bet pasirodė jo parašytoji monografija Lietuvių teatro raidos bruožai (I tomas). Medžiaga šiai knygai pradėta rinkti V. Makniui dar studijuojant Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete ir lankant Balio Sruogos 15 metų prie fakulteto veikusį Teatro seminarą. I tomas aprėpė senojo teatro nuo 1570 m. ir lietuviškųjų vakarų iki 1917 m. raidą. Nemažai vietos skirta ir lietuvių teatrui svetur – Peterburgo, Rygos lietuvių teatrui ir mažesnių lietuvių kolonijų – Liepojoje, Mintaujoje, Maskvoje, Odesoje, Varšuvoje – veiklai. Atskiruose skyriuose tyrinėjami Rytų Prūsijos lietuvių teatrai (Birutės draugijos veikla, Tilžės lietuvių giedotojų draugija, Rytų Prūsijos lietuvių šventės), taip pat Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių teatrai.

Didesnių sunkumų kilo, kai 1979 m. buvo leidžiamas Lietuvių teatro raidos bruožų II tomas (aprėpė laikotarpį nuo 1917 iki 1940 metų). Vietoj V. Maknio parašytų 42 spaudos lankų atspausdinta tik 12, likusieji 30 spaudos lankų tarybiniam žmogui, teisingiau – režimui buvo nepriimtini. Atsisakyta spausdinti Lietuvių teatro raidos bruožų III dalį, skirtą lietuvių teatrui po 1940-ųjų, nereikėjo ir IV tomo. Štai kodėl Literatūros ir meno archyvo darbuotoja Egidija Kaulakytė, tvarkanti V. Maknio archyvinį fondą, teigia, kad įdomiau skaityti V. Maknio rankraštį, o ne išspausdinto II tomo puslapius apie režisierių Borisą Dauguvietį. Jau smarkiai apkarpytos į knygą pateko teksto dalys apie Konstantiną Glinskį, Andrių Oleką-Žilinską ir iš Sovietų Rusijos emigravusį Michailą Čechovą. Knygoje neliko Antrojo pasaulinio karo metais į Vakarus pasitraukusių Stasio Pilkos, Ipolito Tvirbuto, Liucijos Rutkauskaitės, Richardo Kramerio gyvenimo ir kūrybos apžvalgų. Nepateko į knygą ir nužudyto aktoriaus ir režisieriaus Juozo Monkaus-Monkevičiaus aktorinės charakteristikos.

Kas pateko į raštų dvitomį? I t. išspausdinti du necenzūruoti dalykai – monografija Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis ir 1992 m. V. Maknio 85-mečiui išleistoji (300 egz. tiražu) šaltinių knyga Vingiuotais kultūros takais. Tomas pradedamas apibūdinamojo pobūdžio Aleksandro Guobio straipsniu Teatro istorikas Vytautas Maknys, įdėtas Vilmos Janeliauskienės straipsnis Vytauto Maknio archyvas, saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Spausdinamas ir Egidijos Kaulakytės straipsnis Vytauto Maknio rankraščiai laukia archyve.

II tome spausdinamos V. Maknio Lietuvos teatro raidos bruožų I ir II dalys (tomai), E. Kaulakytės straipsnis V. Maknio „Lietuvių teatro raidos bruožų“ antrosios dalies (tomo) rankraščiai.

Perskaičius straipsnį apie sovietinės cenzūros negailestingai sumaurotą V. Maknio teatro istorijos II tomo rankraštį, norėtųsi, kad ateities teatro istorijos tyrėjai rastų tuos autentiškus tekstus (gal Minties leidyklos archyve) ir pateiktų visuomenei nesužalotą autoriaus darbų (daugelio variantų!) analizę.

V. Maknio raštų dvitomis – gera dovana teatrologams, teatralams, teatro mėgėjams ir Lietuvos kultūra besidomintiems skaitytojams, puiki parankinė priemonė studentams, studijuojantiems Lietuvos teatro istoriją. Būtų gerai, jei dienos šviesą išvystų cenzūros žirklių nepaliesti V. Maknio darbai, saugomi archyvuose, gal ir kai kuriose leidyklose, kaip nutiko su rankraščio Lietuvių teatro raidos bruožai II dalimi.

V. Maknio rašytinis palikimas ir apskritai jo paties likimas – dramatiškas ir gan tipiškas humanitarinių mokslų atstovui mažai ką bendro su tikruoju (ne „tarybiniu“) humanizmu turinčioje santvarkoje. Mokslininko darbai sovietiniams ideologams nuolat kliuvo, dalis jų buvo netoleruotini. Keisčiausia, kad panašaus likimo susilaukė ir nepriklausomoje Lietuvoje. Dar sovietmečiu susidarius tam tikriems klanams, įsitvirtinus kosmopolitinėms tendencijoms, tautinės orientacijos teatrologija ligi šiol jaučiasi viešnia savo pačios namuose.

Beje, tas pasakytina ne vien apie teatrologiją, nes visa šalies švietimo sistema šiandien vedama, švelniai tariant, keistais keliais, Marijos Lukšienės ir jos bendražygių kurtoji tautinės mokyklos koncepcija teliko geriausiu atveju gražus prisiminimas, praeitis, bet ne dabarties gyva aktualija. Nors Marijos Lukšienės skaitymai iš inercijos dar rengiami LR Švietimo ir mokslo ministerijoje, tačiau ir plika akimi matyti, kad dabartinė švietimo politika šalyje mažai ką bendra turi su tautinės mokyklos siekiais.

Kaip atsitiko, kad V. Maknys vieniems teatrologams yra gyvoji mūsų teatro istorijos jungiamoji grandis su lietuviškojo nacionalinio teatro ir teatrologijos pagrindų kūrėjais, o kitai teatrologų daliai – nepriimtinas, ypač vertinant sovietmečio Lietuvos teatro veiklą. Vieniems V. Maknys yra lietuviškosios teatrologijos klasikas, patriarchas, kitų to paties teatrologų cecho narių beveik nutylimas, net ignoruojamas. Sovietmečiu naudotos vertinimų klišės ir toliau sėkmingai gyvuoja jeigu ir ne oficialiai, ne viešam naudojimui, tai randant būdų nutylėti patriarcho indėlį į lietuviškojo teatro istorijos tyrinėjimus, apeiti, kartais tarsi nepastebėti buvus. Santvarka pasikeitė, o vertinimai išliko tie patys?

Štai į šiuos ir kitus klausimus mėginsime paieškoti atsakymų pokalbyje su V. Maknio Raštų dvitomio sudarytoju ir rengėju humanitarinių mokslų daktaru, doc. Aleksandru GUOBIU.

Mūsų pašnekovas 1953–1960 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, 1961–1966 m. Maskvos A. Lunačiarskio teatrinio meno institute, 1967–1971 m. – šio instituto aspirantūroje. Pedagoginį darbą dirbo Vilniaus pagalbinėje mokykloje-internate, Vilniaus konservatorijoje, Lietuvos muzikos akademijoje, Vilniaus, Kauno Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Vilniaus pedagoginiame universitetuose.

Vadovavo įvarioms kultūros įstaigoms – Lietuvos teatro draugijai-Aktorių namams, Lietuvos literatūros ir meno archyvui, Lietuvos archyvų generalinei direkcijai, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui. Išleido monografijų, dokumentų ir mokslinių straipsnių rinkinių apie Lietuvos teatrus, aktorius, režisierius: Teatras. 1940–1960, Literatūra. 1940–1960, Muzika. 1940–1960, Dramos ir lėlių teatrų premjerų programos. 1940–2000, Lietuvių teatro mokyklos, Juozas Siparis, Romualdas Juknevičius, Jonas Kavaliauskas, Balys Lukošius, Henrikas Kurauskas, Menotyra, Šiuolaikiniai Lietuvos teatro procesai, Nepriklausomybės teatras. 1990–2005 ir kt. Taip pat išleido apysaką Amžinas laukimas, kelionių knygas: Lietuviai Amazonijos džiunglėse, Lietuvių misijos Amazonėje (su kun. A. Saulaičiu SJ). Teatro, muziejų, archyvų, mokyklų klausimais parengė per 400 straipsnių periodinei spaudai, žurnalams, įvairioms knygoms, daugiau nei 30 pranešimų mokslinėms konferencijoms, vedė lietuvių teatro istorijos mokomąsias radijo ir televizijos laidas.