Laikas, asmenybė, teatras…

Nuo 1991 m. A. Guobys – Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijos pirmininkas, nuo 2004 m. – Lietuvos teatro sąjungos teatrologų-muzikologų skyriaus vadovas, žurnalo Lietuvos scena projekto autorius, redakcinės kolegijos pirmininkas.

Lietuvoje teatro mokslą kūrė literatūros klasikai

Mokslo Lietuva. Laikas, asmenybė, teatras... Ar per šias tris sąvokas būtų galima išreikšti teatrologo Vytauto Maknio vietą lietuvių teatrologijoje, gal ir apskritai Lietuvos kultūroje?

A. Guobys. Apie Vytautą Maknį nėra labai lengva kalbėti. Ši asmenybė buvo negailestingai trypiama pokario metais, nors visai be jokios kaltės. Buvo labai padorus žmogus, nė prieš nieką nenusikaltęs. Baigė Alytaus gimnaziją, 1927–1931 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Kalbant apie V. Maknį kaip teatro mokslininką, teatro istoriką daugiausia įtakos jam padarė Balio Sruogos įkurtasis Teatro seminaras, kuris 15 metų veikė prie Humanitarinių mokslų fakulteto. Apskirai reiktų pasakyti, kad Lietuvoje aukštąjį lietuvių teatro mokslą pradėjo formuoti Balys Sruoga ir Vincas Mickevičius-Krėvė.

Tiesa, sovietmečiu bandyta įrodyti, kad buvo kitaip, kad teatro mokslas į Lietuvą buvo „atvežtas“ iš Maskvos ir Peterburgo. Vis dėlto įdėmiau panagrinėjus Lietuvos žengimą į teatro istoriją, teatrologiją, be B. Sruogos ir V. Mickevičiaus-Krėvės neišsiversime. Jie buvo ir Teatrologijos katedros kūrėjai Vytauto Didžiojo universitete. O pirmiausia 1926 m. įkūrė Teatro seminarą, kuriam B. Sruoga rengėsi Maskvoje ir Peterburge, taip pat Miunchene, kur 1921–1924 m. studijavo, gavo filosofijos daktaro laipsnį. Ypač didelę įtaką jam turėjo teatro istoriko prof. A. Kutšerio (A. Kutscher) mokykla Miunchene ir Berlyno universiteto prof. M. Hermano (Hermann) darbai teatro teorijos ir metodologijos. M. Hermano darbai didelės įtakos turėjo ir Peterburgo teatrologams. Galima net pasakyti, kad B. Sruoga tam tikra prasme sekė vokiečių teatrologų mokyklą ir pritaikė ją Vytauto Didžiojo universitetui. O pradėjo nuo labai paprasto dalyko. Suvokdami, kad norint rašyti apie teatrą, pirmiausia reikia turėti ne tik parengtus teatro kritikus ir istorikus, bet ir tam reikalingos medžiagos, V. Mickevičius-Krėvė ir B. Sruoga kreipėsi į visuomenę, kviesdami kurti teatro muziejų ir kaupti teatro archyvus.

Klojimo teatrą prilygino Šekspyro teatrui

ML. Tuščioje vietoje neįmanoma kurti muziejaus, taip pat ir teatro. Archyvas taip pat iš dangaus nenukrinta. Kuo rėmėsi Sruoga ir Krėvė?

A. Guobys. Pirmiausia Antanas Jasūdis iš Peterburgo didelį savo archyvą padovanojo Sruogai. Tame archyve buvo sukaupta daug medžiagos iš lietuvių teatrinės veiklos Peterburge. Remdamasis šia medžiaga B. Sruoga 1930 m. parašė studiją Lietuvių teatras Peterburge – faktiškai tai buvo labai svarbus ir reikšmingas lietuvių teatro istorijos tam tikrą kūrybinį laikotarpį atspindintis veikalas, kuriame autorius aukštai iškelia ir apibendrina „lietuviškų vakarų“ ir teatrinių draugijų „gaivalinę jėgą“, iš kurių „tryško gyva kūrybinė ugnelė, tryško betarpis įkvėpimas ir sveika gaivinamoji jėga, kuri sukeldavo publikoje nepaprastą, stichijinį entuziazmą“ (B. Sruoga. Lietuvių teatras Peterburge, 1892–1918, K., 1930, p. 10).ML. Ir šiai tarsi pirmajai lietuvių teatro istorijai pakako medžiagos iš Peterburgo lietuvių teatrinio judėjimo?A. Guobys. B. Sruoga yra sakęs, jog kai kas mano, kad teatro istoriją reikia pradėti rašyti nuo aukšto profesionalumo teatro, o juk lietuvių kaimiškasis, klojimo teatras pagal reikšmę prilygo Šekspyro laikų teatrui. Bent taip tvirtino Sruoga.

ML. Ši Sruogos nuostata prieškaryje, regis, buvo tapusi net savaip koncepcija, kuria remiantis ir buvo pradėta rašyti lietuvių teatro istorija.

A. Guobys. Sovietiniams teatrologams toks Sruogos vertinimas nepatiko – girdi, jokio ten teatro nėra buvę, kaimo vaidinimų nesą ko pervertinti. Vis dėlto V. Maknys būtent šios B. Sruogos nuostatos laikėsi tiek prieškariu, tiek ir sovietinės santvarkos metais. Tai atsispindi ir jo pirmojoje monografijoje Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Tai jo diplominis darbas. V. Makniui lankant Teatro seminarą B. Sruoga ir V. Mykolaitis-Putinas rekomendavo imtis diplominio darbo temos apie teatro „tėvą“ režisierių, dramaturgą, aktorių ir dainininką Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį. Tema, reikalaujanti gero dokumentinės medžiagos žinojimo, plataus akiračio.

Kodėl Maknys

ML. Kodėl iš kitų studentų buvo išskirtas Maknys, būtent jam patikėta tokia plati ir sudėtinga diplominio darbo tema?A. Guobys. Buvo aktyvus studentas, domėjosi lietuvių teatro istorija, rinko medžiagą. Šviesūs buvo V. Maknio tėvai, pasiturintys Alytaus krašto ūkininkai iš Balkūnų kaimo. Tėvas buvo 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo ir 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, nepriklausomoje Lietuvoje Alytaus apskrities savivaldybės ir Alytaus gimnazijos steigėjas. Maknių namai atgydavo, kai iš Kauno į Balkūnus atvykdavo V. Maknio dėdė (mamos brolis) dailininkas Antanas Žmuidzinavičius su savo draugais. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Vytautas namuose organizavo klojimo teatrą, apskritai Balkūnai ir Maknių namai buvo tapę apylinkės savaip kultūros centru. Pati aplinka formavo ir būsimąjį teatro istoriką.

Todėl į V. Maknio Raštų I t. pirmiausia įdėjome monografiją Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis ne vien todėl, kad tai pirmas solidus jo darbas apie teatrą, bet ir dėl to, kad jame atsispindi ankstyvojo lietuviškojo teatro istorija, prie jo ištakų buvę visi mūsų aktyvieji kultūros veikėjai. Pas kiekvieną iš jų V. Maknys (tuo metu dar Maknickas) pabuvojo, pradedant nuo Panevėžyje gyvenusios Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, baigiant Peliksu Bugailiškiu ar pirmąja profesionalia lietuvių aktore Stanislava Jakševičiūte-Venslauskiene Šiauliuose. Prie Radviliškio susirado ten gyvenantį Antaną Povylių, buvusį Dūmos atstovą, lietuviškų vakarų dalyvį. Prie Panevėžio ūkininkavo Matas Grigonis, žymus teatro veikėjas prieš Pirmąjį pasaulinį karą, buvęs Aido vadovas. Kiekvieno prisiminimus V. Maknys užrašė, pakalbino daugelį dar gyvų G. Landsbergio-Žemkalnio amžininkų ir bendražygių.

V. Mickevičiaus-Krėvės nuopelnai lietuviškam teatrui

ML. Pamėginkime išsamiau apibūdinti V. Mickevičiaus-Krėvės vaidmenį lietuviškosios teatrologijos formavimui. Juk tas vaidmuo tikriausiai neapsiriboja vien tuo, kad Krėvė parašė klasikines istorines dramas, kurios buvo statomos Lietuvos teatruose.

A. Guobys. Krėvės nuopelnas, kad kartu su B. Sruoga jis ir pradėjo teatro mokslą diegti Lietuvos universitete (1930 m. tapo Vytauto Didžiojo universitetu), V. Krėvė kaip Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, o B. Sruoga – kaip dėstytojas. Krėvė daug rašė apie teatrą, buvo Teatro draugijos steigėjas, Repertuaro komisijos narys, globojo Jaunųjų teatrą. Krėvė Sruogą paskyrė Teatro muziejaus direktoriumi, kai dar jokio muziejaus nebuvo. Jie abu 1925 m. kreipėsi į visuomenę, kad žmonės neštų ir vežtų į muziejų viską, kas tik galėtų pasitarnauti kultūrai ir teatro istorijai. Ir žmonės nešė, labai greitai muziejus buvo sukurtas.

ML. Be papildomų lėšų sukurtas, vien visuomenės pastangomis?

A. Guobys. Laiške Unei Babickaitei į Paryžių B. Sruoga rašė, kad neturi pinigų nė cento, bet štai tokių asmenų kaip Babickaitė ar Juozas Vaičkus, kitų meno darbuotojų dėka po truputį Teatro muziejus kuriamas. J. Vaičkus 1920 m. su Konstantinu Glinskiu įkūrė Valstybės teatrą Kaune, bet sovietiniais metais jis daugiausia buvo minimas kaip „skrajojančio“ teatro vadovas. Asmenybė išties sudėtinga. Vaičkus stengėsi plačiai aprėpti Lietuvos teatro ir kino pasaulį, kurdamas mokyklas, teatrus, kino filmus. Jo nuopelnų Lietuvos teatro istorijai menkinti nereikėtų. Bet tai galėtų būti kito pokalbio tema.

Grįžkime prie B. Sruogos pastangų kurti Teatro muziejų. Eksponatų buvo sukaupta tiek daug, kad juos teko atiduoti Valstybės teatrui. Universitete stigo patalpų, net ir Teatro seminaras glaudėsi kur tik galėjo, kartais net koridoriuje, ant laiptų susirinkdavo 20 ar 30 seminaro lankytojų ir diskutuodavo teatro temomis.

ML. Matyt, pati jaunos valstybės kultūrinė atmosfera stimuliavo kūrybinę veiklą, asmenybėms reikštis pakako erdvės net ir nepritekliaus sąlygomis.

A. Guobys. Išties pakaktų prisiminti kad ir Teatro seminaro lankytojus – labai daug šviesių žmonių iš to seminaro išėjo: Antanas Vengris, Julius Būtėnas, Jurgis Blekaitis, Antanas Jasiūnas, Bronys Raila, Vanda Zaborskaitė, Leonas Kalvelis, Rapolas Šaltenis, Jurgis Arnas Šaltenis, Viera Sotnikovaitė ir visa plejada būsimųjų kultūros įžymybių.

1936 m. pradėtas steigti Valstybės teatro muziejus, į kurį pateko ir B. Sruogos pradėtieji kaupti eksponatai. Šiam muziejui vadovauti ėmėsi aktorius Stasys Pilka, jau spėjęs išvažinėti platųjį pasaulį, mokėjęs užsienio kalbų.Su Lietuvos rinktine įžengė į Vilnių

ML. Tačiau jei teisingai prisimenu, aptariamuoju metu V. Maknickas Kaune jau nebedirbo, nes 1931 m. baigęs Vytauto Didžiojo universitetą dirbo mokytoju provincijoje.

A. Guobys. Dirbo mokytoju Raseiniuose (1931–1934), Alytuje (1935–1939), vadovavo saviveikliniams teatro būreliams, režisavo spektaklius, rašė teatro recenzijas, rengė švenčių minėjimus, net vadovavo orkestrui ir grojo smuiku. Jam pravertė Teatro seminare įgytosios žinios.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. rugsėjį V. Maknys buvo mobilizuotas į kariuomenę ir spalio 28 d. su Lietuvos rinktine įžengė į Vilnių. Demobilizuotas liko Vilniuje, įsitraukė į Lietuvos sostinės atlietuvinimo veiklą visuomeninėse ir kultūrinėse organizacijose, mokytojavo Žygimanto Augusto ir Vytauto Didžiojo gimnazijose, įsitraukė į kultūrinę ir visuomeninę lietuvių veiklą. Būtina prisiminti įžymų kultūros veikėją, dramaturgą Marceliną Šikšnį-Šiaulėniškį ir energingąjį Mokslo draugijos narį, Vilniaus miesto burmistrą, choro vadovą, Vaidilos teatro režisierių Antaną Krutulį, kurių dėka per 20 lenkų okupacijos metų lietuvybės kultūros centru buvo tapusi Vytauto Didžiojo gimnazija, iš kurios po visas aštuonias apskritis spinduliavo Vilniaus krašto lietuviškų mokyklų mokytojai, meninių būrelių ir chorų organizatoriai, bibliotekininkai, rengti nuolat lietuviški vakarai net 45-iose vietovėse! (1936 m. per lenkų represijas prieš lietuvybę Vilniaus krašte buvo uždarytos 723 mokyklos, bibliotekos, kultūrinių draugijų skyriai: V. Maknys, Raštai, I t. V., 2009, p.250).

1939 m. iš Vytauto Didžiojo universiteto į Vilniaus universitetą perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą, prie jo veikęs Teatro seminaras buvo pertvarkytas į Teatrologijos katedrą. Įkurta Kaune, faktiškai iš B. Sruogos vadovautojo Teatro seminaro pagrindu, bet veikti pradėjo Vilniuje, kai Humanitarinių mokslų fakultetas buvo perkeltas į Lietuvos atgautąjį Vilnių.

Į katedrą su aktoriais R. Juknevičiumi, A. Jakševičiumi ir H. Kačinsku dėstytoju pakviestas ir V. Maknys. Teatrologijos katedra veikė dviem kryptimis: moksline, kur pradėti rengti teatrologai (istorikai ir kritikai) ir praktine, t. y. aktorių rengimo ir tobulinimo. Katedra rūpinosi specialiaisiais dalykais, o bendras universitetinis rengimas vyko bendruose kursuose su kitų specialybių studentais. Studentais pirmakursiais tapo nemažai aktorių, daugiausia iš Vaidilos teatro.

Reikalai pasikeitė sovietinės santvarkos metais. Lietuvių organizacijos buvo uždaromos, aktyviausi veikėjai suiminėjami. 1940 m. vasarą Vytauto Didžiojo universitetas pavadintas Kauno universitetu. Tiesa, V. Maknys paskirtas dėstyti lietuvių kalbą Pedagoginiame institute. Iki 1939 m. kovo 22-osios šis institutas veikė Klaipėdoje, bet naciams užgrobus Klaipėdą, per Panevėžį institutas atkeltas į Vilnių. Trumpas ir audringas gyvenimo periodas, kai vieni okupantai keitė kitus. Vilniaus universitete V. Maknys dėstė teatro istoriją, kol 1943 m. kovo 17 d. naciai universiteto neuždarė. Prof. B. Sruoga su kitais Lietuvos įkaitais buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o teatrologo kvalifikaciją spėjo įgyti tik vienas Jurgis Blekaitis.

ML. Gal V. Maknio paskyrimui į Pedagoginį institutą, darbui Teatrologijos katedroje reikšmės turėjo ir tai, kad VDU Humanitarinių mokslų fakultete V. Maknys studijavo kartu su Antanu Venclova, kuris 1940 m. birželio 18 d. tapo Lietuvos SSR švietimo liaudies komisaru? Juk bendrakursiai.

A. Guobys. Manau, tikslingiau būtų prisiminti, kokie buvo šio komisaro „nuopelnai“ 1940-ųjų metų Lietuvai. Ir tik po to kalbėti apie personalijas.

ML. Kas V. Maknio monografijoje „Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis“ buvo tokio, kad sovietmečiu buvo išimta iš bibliotekų ir uždaryta į specfondą?

A. Guobys. Šiuo savo diplominiu darbu, išspausdintu atskira knyga, V. Maknys pasireiškė kaip mokslininkas, todėl ir galėjo būti priimtas į Vilniaus universiteto Teatrologijos katedrą dėstytoju.

Pats V. Maknys šios knygos įžanginėmis pastabomis pažymi, kad „lietuvių teatro istorijai teturime vieną vienintelę Peterburgo teatro monografiją. Neturėdami nei Vilniaus Kanklių, Rūtos, Savitarpiečių, nei Kauno Dainos, Šiaulių Varpo teatrų aprašymų, negalime pradėti ir gilesnių teatro analizių, nustatyti atskirų teatro darbininkų vietos Lietuvos teatro istorijoje“ (V. Maknys. Raštai, I t, V., 2009, p. 18).

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Vytautas Maknys su tėvais Aleksandra Žmuidzinavičiūte-Maknickiene ir Jonu Maknicku

Alytaus gimnazijos abiturientai; stovi trečias iš kairės Vytautas Maknickas

Vytautas Maknys su savo dėde, motinos broliu, dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi