Erškėčiuotu keliu lydėjo kalbą į lietuvių mokyklą

Jono Jablonskio 150-ojo gimtadienio 2010-ųjų metų gruodžio 30-osios d. proga

Arnoldas Piročkinas

Pasakyti, kad lietuvių kalbos kelias į Lietuvos mokyklą iki 1918 m. buvo erškėčiuotas, lyg ir per maža. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo prasidėjo beveik absoliutus lietuvių kalbos gujimas iš visų lygių Lietuvos mokyklų. Tada, įvedus visose mokyklose rusų kalbą ir uždraudus iki tol išplitusias parapines mokyklas, o jų vietoje ėmus steigti valstybines pradžios mokyklas, dar kurį laiką buvo leidžiama lietuviškai mokyti tikybos, bet 1867 m. ir jos mokymas gimtąja kalba apribotas vien pirmuoju pradinės mokyklos skyriumi. Aukštesniuose skyriuose ir gimnazijose iš šį dalyką dėsčiusių kunigų pareikalauta pereiti prie rusų kalbos. Vilniaus ir Kauno gubernijose, kur mokytojais buvo skiriami išimtinai rusakalbiai stačiatikiai, lietuvių kalbos persekiojimas buvo ypač nuožmus. Suvalkų gubernijoje, kur nemažai mokytojų buvo lietuviai ir „vietinėms kalboms“ (visų pirma lenkų) suteiktos labai menkos teisės, režimas buvo kiek švelnesnis. Antai Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose bei Veiverių mokytojų seminarijoje fakultatyviai dėstyta net lietuvių kalba.

Tačiau apskritai visose gubernijose vyko didžiausia prievartinė rusinimo kampanija, visiškas lietuvių kalbos slopinimas. Lietuviai valstiečiai, būdami priešiški rusiškai mokyklai, griebėsi namų mokymo: laikė vadinamąsias daraktorių mokyklas. Valdžia jas persekiojo. Jau 1864 m. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas aplinkraščiu įpareigojo jam pavaldžius gubernatorius imtis priemonių prieš slaptąsias mokyklas. 1871 m. Vilniaus mokslo apygardos kuratorius (globėjas) liaudies mokyklų inspektoriams išleido instrukciją sekti slaptąjį mokymą ir padėti žandarams išaiškinti daraktorių mokyklas. Analogišką potvarkį, palietusį ir Suvalkų gubernijos lietuvių nelegaliąsias mokyklas, 1876 m. davė Varšuvos mokslo apygarda. 1892 m. balandžio 15 d. (pagal dabartinį kalendorių – balandžio 3 d.) caras pasirašė Vidaus reikalų, Teisingumo ir Liaudies švietimo ministerijų bendrai parengtas taisykles, įpareigojančias Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliovo, Kijevo ir Volynės gubernijų švietimo ir administracijos įstaigas perduoti teismams asmenis, įsteigusius ir laikančius slaptas mokyklas ir jų mokytojus. Visi jie galėjo būti teismų baudžiami iki 300 rublių (metinė to meto pradinės mokyklos mokytojo alga!) bauda arba areštu iki trijų mėnesių. Šios taisyklės caro įsakymu nuo 1900 m. birželio 7 d. (t. y. nuo gegužės 26 d.) taip pat įsigaliojo Lenkijos Karalystėje, taigi ir Suvalkų gubernijoje.

1904 m. gegužės 7 d. pagal dabartinį kalendoriumių caro dekretas atšaukė lietuviškos spaudos draudimą: leista spausdinti bet kokiu raidynu. Tačiau minėti draudžiamieji aktai dėl lietuvių kalbos buvo panaikinti 1906 m. Panaikinus šiuos aktus, 1906–1907 m. vienklasių ir dviklasių pradinių mokyklų mokymo plane lietuvių kalbai buvo numatyta per penkerius metus skirti 13 savaitinių pamokų, o rusų kalbai – 20. Lietuvių kalba buvo vertinama kaip pagalbinė priemonė einant prie dėstymo rusų kalba. Pirmaisiais pradinės mokyklos mokslo metais mokyklose, kur mokėsi lietuviukai, mokyta lietuviškai skaityti ir rašyti, lietuvių kalba kiek vartota per aritmetikos pamokas. Vėliau lietuvių kalba buvo traktuojama kaip atskiras dėstomasis dalykas: pagrindinė dėstomoji kalba būdavo rusų kalba.

Tad valdinėse pradinėse mokyklose lietuvių kalba buvo tarsi įnamė, kampininkė. Patriotinės lietuvių draugijos ir grupės, nesitaikydamos su tokia padėtimi, suskato steigti privačias lietuviškas pradines mokyklas. Pavyzdžiui, 1906 m. „Saulės“ draugija Kauno gubernijoje buvo atidariusi apie 60 pradinių mokyklų, „Žiburio“ draugija Suvalkų gubernijoje daugiau nei 25. Ne visos mokyklos ilgai gyvuodavo. Tad 1910 m. Lietuvoje buvo apie 70 privačių lietuviškų mokyklų, kuriose mokėsi maždaug 5 000 mokinių. Šalia jų veikė ir nelegaliųjų pradinių daraktorių mokyklų: sakoma, kad valdžia jų tada nepersekiojusi.

Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu, kai 1915–1918 m. Lietuvą tvarkė okupacinė kaizerinės Vokietijos administracija, šalyje ypač išplito visų tipų privačių mokyklų skaičius. Jų veikla buvo reguliuojama okupantų įstaigų potvarkiais. Griežtai reikalauta jose mokyti ir vokiečių kalbos (steigta ir vokiškų mokyklų), bet vis dėlto lietuvių kalbai atsivėrė iki tol neturėtos galimybės.

Dėl karo veiksmų dalis lietuviškų ir nelietuviškų mokyklų kartu su mokytojais ir mokiniais pasitraukė į Rusijos gilumą. Čia jos ir toliau tvarkėsi pagal carinės Rusijos švietimo reikalavimus, nors dalis jų buvo privačios. Jonas Jablonskis, metus laiko išbuvęs Veližo gimnazijoje, nuo 1915 m. rudens iki 1918 m. birželio pabaigos dirbo Voroneže įsikūrusiose dviejose privačiose Martyno Yčo gimnazijose. Tad jam, galima sakyti, su vokiška tvarka Lietuvos mokyklose beveik neteko susidurti.

Paskutinius savo gyvenimo dvylika metų jis bendradarbiavo su nepriklausomybę atgavusios Lietuvos švietimo sistema, su lietuviška pradine, vidurine ir aukštąja mokykla. Taigi J. Jablonskis iš tikrųjų lydėjo lietuvių kalbą į Lietuvos mokyklą trimis jos raidos etapais: kai ji 1864–1906 m. išgyveno sunkiausius laikus daraktorių mokykloje, paskui, kai kalbai buvo sunkiai iškovota vietelė mokyklos prieangyje, ir galiausiai, kai po 1918 m. lietuvių kalba pasidarė švietimo sistemos suverenia šeimininke.

J. Jablonskis daraktorių mokyklos laikmečiu

Pirmajame lietuvių kalbos kelio į mokyklą tarpsnyje J. Jablonskiui teko patirti ir nusikalstančio įstatymams mokinio, ir mokymo organizatoriaus dalią. Dar prieš stodamas į Naumiesčio (tada oficialiai vadinto Vladislavovu) pradinę mokyklą, jis buvo motinos išmokytas lietuviškų poterių, o skaityti „Aukso altorių“, tais laikais pagrindinį lietuvių kalbos vadovėlį, pralamdė Jablonskių namuose siuvęs siuvėjas (Jablonskio Raštai, t. 1, Kaunas, 1933, p. 287; toliau – JR, t. ir p.). 1869 m. rudenį bebaigiąs devintuosius metus Jonukas pradeda lankyti Naumiesčio pradinę mokyklą, kurioje visiems keturiems skyriams buvo vienas nusenęs mokytojas Marcelis Lapinskas ar Lapinskis. Mokslas vyko rusų kalba. Tik tikybos mokė vikaras Juozapas Marma lenkiškai. Per jo pamokas vienas kitas dalykėlis iš pradžių būdavęs paaiškinamas ir lietuviškai. Po trejų metų, 1872 m., tėvas Jonuką nuvežė į Marijampolę, kur jį, išlaikiusį nesunkius patikrinamuosius egzaminus, priėmė į gimnazijos pirmąją klasę.

Pagal Lenkijos Karalystės mokykloms taikomą potvarkį gimnazijose dėstyti vietinę kalbą J. Jablonskis lankė ir lietuvių kalbos pamokas. J. Jablonskis įsiminė lotynisto Vinco Staniškio mokymą. Mokslas eitas labai formaliai. Pats J. Jablonskis senatvėje taip savo atsiminimuose apibūdino lietuvių kalbos pamokas: „Lietuvių kalbos mokytojas lentoj paprastai nieko nerašydavo liepiamąja vartoti „kirilica“; į klasę mes (mokiniai) ateidavom be kokių knygų, kalbos mokytojas pats arba mes, jo liepiami, ką paskaitydavom klasėje, iš mokytojo (Staniškio) atsineštų „senesniųjų knygų“, mokytojas paaiškindavo vieną kitą žodį ar posakį...“. Toliau J. Jablonskis kiek patikslina tą skaitymą: mokytojas „atsinešdavo į pamoką kurį nors Valančiaus ar Daukanto arba kito kurio žymesnio mūsų rašytojo (Duonelaičio...) vieną kitą kūrinėlį, skaitydavo arba mums duodavo skaityti, kai ką aiškindavo, stengdavosi paaiškinti vieną kitą naujesnį jam ir mums kūrinėlio žodį..., bet apie šiokias tokias mūsų kalbos taisykles [,] apie jos gramatiką ar istoriją man netekdavo nė iš Staniškio išgirsti...“ (ten pat, p. 297–298).

Taigi, iš esmės, lietuvių kalbos nemokyta, bet pats faktas, kad mokytojas vengė primetamos kirilicos, yra įsidėmėtinas. Manykim, kad tai bus jutę ir mokiniai. Jiems vis dėlto buvo primenami bent keli lietuvių rašytojai. Pagaliau, reikia stebėtis, kad gimnazijos vadovybė toleravo „mokymą“ iš knygų, išspausdintų draudžiamais rašmenimis dar prieš uždraudimą. Juk tuo buvo apeinamas ir ignoruojamas tas draudimas!

1885 m. baigęs Maskvos universitetą ir pagaliau 1889 m. pradžioje vargais negalais tapęs Mintaujos gimnazijos mokytoju, J. Jablonskis suartėjo su joje besimokančiais veiklesniaisiais lietuviukais. Čia jis rado jų kuopelę – „Jelgavos lietuvių draugystę“, vadovaujamą Liudo Vaineikio. Kuopelė veikiai likvidavosi, bet kitais metais įsikūrė lietuvių moksleivių draugija „Kūdikis“. Abiejų draugijų nariams J. Jablonskis stengėsi diegti meilę savo gimtajai kalbai ir ugdyti šiokius tokius bendrinės kalbos įgūdžius. Darbas buvo individualus, kolektyvinių pamokų nebuvo. Tačiau jis tam tikrų vaisių davė. Mintaujiškių mokinių, baigusių J. Jablonskio „mokyklą“, išprusimą yra pabrėžęs vienas iš „Kūdikio“ narių Petras Avižonis, vėliau pasižymėjęs akių ligų gydytojas, profesorius. Atsidūręs tarp Peterburge studijuojančių lietuvių studentų, baigusių Šiaulių ir Mintaujos gimnazijas, jis pamatė tokį skirtumą: „Patekęs į Petrapilio studentų tarpą, dideliai nustebau, kad jie, įvairių aukštųjų mokyklų studentai, dar mažiau moka lietuviškai kalbėti ir rašyti, negu Mintaujos gimnazistai „Kūdikiečiai“. Tai ypatingai aiškiai apsireiškė, kada studentų draugija, Povilo Višinskio suinteresuota Žemaitės rašiniais, buvo ėmusis juos taisyti spaudai. Tuo metu mano draugų kalbos nemokėjimas reiškėsi daugiausia jų nemokėjimu kaityti žodžių linksniais ir asmenimis“ (P. Avižonis. Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatikos“ istorija // Mokykla ir gyvenimas, 1921, Nr. 1, p. 31).

Antrą kartą J. Jablonskis ėmėsi betarpiškai mokyti lietuvių kalbos mokinius, kai 1903 m. kovo 31 d. gavęs leidimą atlikti likusią bausmės už bendradarbiavimą „Varpe“ ir „Ūkininke“ dalį Šiauliuose, buvo subūręs atskiras berniukų ir mergaičių kalbos grupes. Čia reikia stebėtis jo drąsa: kaip atliekantis bausmę, jis galėjo būti sekamas. Sučiuptas galėjo sulaukti griežtos bausmės už jaunimo vedimą iš kelio. Kursų dalyviai gimnazistai taip pat būtų buvę baudžiami – šalinami iš gimnazijos.

Berniukų grupės dalyvis Viktoras Biržiška po beveik 60 metų yra išvardijęs jos narius ir tolesnį jų likimą: „Balys Dirmantas, būsimasis advokatas; Jonas Mikulskis, būsimasis gydytojas; Melkijoras Račkauskas, būsimasis gimnazijos direktorius; Viktoras Biržiška, būsimasis inžinierius; Stasys Gaudešius, būsimasis gimnazijos direktorius, ir šie septintokai: Klemensas Skabeika, būsimasis ūkio mokyklos direktorius; Bronius Sipavičius, būsimasis gydytojas; Juozas Ignotas (jo likimas nežinomas). Kartais šiame būrelyje pasirodydavo gyvenęs tada Šiauliuose Dorpato (Tartu) universiteto studentas Juozas Vaitiekūnas, būsimasis Finansų Ministerijos juriskonsultas“ (Jablonskis Šiauliuose 1903 ir 1904 metais (Prof. Viktoro Biržiškos atsiminimų nuotrupa, užrašyta K. Girvilo) // Gimtoji kalba. Bendrinės kalbos laikraštis. 1960, Nr. 3(9), p. 55).

Parašas po publikuota nuotrauka (JR, t. 4, p. 16–17) mums atskleidžia ir mergaičių grupės dalyves, įvairių klasių mokines: Liudvika Sutkytė, Liudvika Šimkevičaitė, Sofija Šimkevičaitė, Bronė Galkytė, Janina Sviechovskaitė, Ona Misevičiūtė, Veronika Višinskaitė, Sofija Kazlauskaitė ir Elena Janulaitytė.

Kaip vyko darbas šiuose kursuose, savo atsiminimuose yra vaizdingai aprašęs vėlesnis Kauno ir Vilniaus universitetų klasikinių kalbų profesorius Merkelis Račkauskas (žr. jo kn.: Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy. – Vilnius, 2008. – p. 403–405). Štai pirmasis susitikimo su mokytoju vaizdas: „Į kambarį įėjo neaukštas plika galva mėlynakis žmogelis, dar duryse apmetė mūsų kompaniją maloniu žvilgsniu ir, porą kartų suėmęs į saują smailią barzdikę, tyliai pasakė: – O langines reikia priverti...“. Iš jo nupasakotos kursų eigos jie gerokai skyrėsi nuo daraktorių mokyklos. Juk čia buvo susibūrę baigiamųjų klasių mokiniai. Tad jiems J. Jablonskis kalbėjo apie lietuvių bendrinę kalbą ir įvairius terminus aiškino analogiškais kitų kalbų atitikmenimis. Lietuvių kalbos sintaksės konstrukcijas gretino su atitinkamais pavyzdžiais iš senovės graikų ir lotynų kalbų. „Per kelis sekmadienius, – rašė M. Račkauskas, – susipažinom su pagrindinėmis rašomosios kalbos ypatybėmis, ir į galą aukštaitiška tarmė ėmė mums patikti. Čia daug reiškė Jablonskio malonus būdas, jo nepaprasta meilė lietuvių kalbai, jo gražus, tiesiog melodingas tarimas. Kiekvieną, nors ir menkiausią, sakinį jis taip pasakydavo, kad sakinys pasidarydavo nebe menkas, o svarus, įdomus, malonus, vertas kartotis, atsiminti“.

Dirbant Mintaujoje ir Taline, J. Jablonskiui teko pasirūpinti daraktorių mokyklai ir apskritai žmonėms reikalingomis mokymo priemonėmis – elementoriumi ir skaitymui tinkamomis knygutėmis.

Nei pats J. Jablonskis, nei 1895 m. išleisto „Naujo elementoriaus“ autorius Antanas Kriščiukaitis, jame pasirašęs A iš B (vėliau iš šios kombinacijos atsirado slapyvardis Aišbė), nei apie elementorių rašę tyrėjai nėra užsiminę, kad prie šio vadovėlio savo ranką būtų pridėjęs mūsų „kalbos tėvas“. Tačiau, atsižvelgiant į visas elementoriaus atsiradimo aplinkybes, darosi neišvengiama išvada – be J. Jablonskio pagalbos neapsieita. Antai dar 1892 m. „Varpe“ bene Vinco Kudirkos iniciatyva paskelbiamas konkursas parašyti gerą, naujuosius to meto reikalavimus tenkinantį elementorių. Po dvejų metų konkurso komisija, pirmininkaujama Vaižganto, iš keturių gautų rankraščių paskyrė premiją minėtam A. Kriščiukaičio „Naujam elementoriui“ (Komitetas [Vaižgantas]. Pripažinimas premijos už geriausią lietuvių elementorių // Varpas, 1894, Nr. 6, p. 93–94). Šis elementorius kitais metais išspausdinamas Tilžėje, o paskui bene tris kartus (1901, 1903, 1907 m.) vėl išleidžiamas. J. Jablonskio dėmesį šiam elementoriui rodo tai, kad vėliau jį įtraukė į teikiamų mokyklai vadovėlių sąrašą.

Šį elementorių kadaise yra apibūdinęs pedagogikos mokslų kandidatas (dabar tolygu mokslų daktarui) doc. Klemensas Simaška: „Jis (elementorius. – A. P.) buvo daug geriau sutvarkytas metodiniu požiūriu už visus kitus iki tol buvusius elementorius ir reiškė svarbų posūkį mūsų pedagoginės minties vystymosi istorijoje ir vaikų mokymo darbe. Šis elementorius davė pradžią sintetiniam garsų metodui Lietuvoje, kuris XX a. pradžioje plačiai buvo vartojamas“ (K. Simaška. Lietuviški elementoriai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje // Pedagogika ir psichologija, 1963, t. 5, p. 110).

Čia kyla klausimas, ar tokį visus iki tol leistus elementorius pranokstantį vadovėlį galėjo visai savarankiškai sudaryti nė vienos dienos jokioje mokykloje nedirbęs trisdešimtmetis teisininkas (1890 m. baigė Maskvos universitete teisės mokslus)? Apibendrinę visas aplinkybes, darome prielaidą, kad vienintelis talkininkas gyvenančiam Mintaujoje A. Krikščiukaičiui galėjo būti tik J. Jablonskis, kuris jam buvo padėjęs rengti ir išleisti 1892 m. Tilžėje išspausdintą vengrų rašytojo Moro Jokajaus knygutės „Pajudinkime, vyrai, žemę!“ vertimą iš lenkų kalbos. Tais pačiais metais Tilžėje išspausdinta A. Kriščiukaičio apysakaičių knygutė „Kas teisybė, tai ne melas“ taip pat yra buvusi J. Jablonskio rankose (žr. A. Piročkinas. Prie bendrinės kalbos ištakų. – Vilnius: „Mokslas“, 1977. – p. 124). Tad būtų visai nesuprantama, jeigu ir dėl elementoriaus A. Kriščiukaitis nebūtų kreipęsis pagalbos į J. Jablonskį. Netgi visiškai įmanoma, jog J. Jablonskis tiesiog paragino kiek jaunesnį draugą sudaryti elementorių ir rankraštį siųsti „Varpo“ konkursui. O šis, užsitikrinęs kalbininko paramą, tikriausiai ryžosi imtis jam neįprasto darbo. Atkreiptinas dėmesys, kad vėliau A. Kriščiukaitis naujų vadovėlių nerašė, o šio kituose leidiniuose netobulino.

Nelegaliosios lietuviškos mokyklos poreikius kažkiek turėjo tenkinti J. Jablonskio sudarytas Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“, kuris dar iki spaudos teisių atgavimo buvo atiduotas į Tilžę spausdinti, bet 1904 m. rudenį, įsitikinus, kad jį įmanoma spausdinti Vilniuje, Povilas Višinskis paprašė Martos Zauniūtės atsiųsti J. Jablonskiui, kuris nuo rugsėjo buvo apsigyvenęs šiame mieste. Metų pabaigoje išėjo knygutė: Žemaitė. Rinkinėlis vaikams (Pasakėlės, apsakymėliai, dainelės, žaislai, mįslės...). Jablonskyčių (K-čio, O-tės, J-tės ir V-čio) išleidimas. – Vilnius: „Vilniaus Žinių“ spaustuvė, 1904. – 1904. – 40 p. Leidėjais J. Jablonskis juokais įrašė savo keturių vaikučių vardų mažybines formas: Kęstutį (Konstantiną), Onytę, Julytę ir Vytutį. „Vaikų rinkinėlis“ turėjo neįvardytą užduotį: elementorių baigusiems vaikučiams suteikė galimybę skaityti įvairius tekstus. Ši knygutė, vėliau kiek išplėsta, pakartota 1907 ir 1916 m. (pavadinimu „Vaikams rinkinėlis“), taip pat 1956 m.

J. Jablonskio sudarytą ir redaguotą Žemaitės „Rinkinėlį vaikams“ tiktų laikyti tarsi pereinamąja grandimi tarp daraktorių ir antrojo, kai buvo įsileista į prieangį, lietuvių kalbos mokykloje periodo.

Bus daugiau

Antanas Kriščiukaitis-Aišbė. „Naujas elementorius“, 1895 m. viršelis)

Povilas Višinskis, studijų Peterburge metais

Antanas Kriščiukaitis-Aišbė Mintaujoje

Jablonskis 1919 m. Vilniuje (Kaune?)

1903 m. Jablonskio slaptieji lietuvių kalbos kursai Šiaulių gimnazistėms. Stovi (iš kairės į dešinę): Liudvika Sutkytė, Liudvika Šimkevičaitė, Sofija Šimkevičaitė; sėdi antroje eilėje: Bronė Galkytė, Janina Sviechovskaitė, Ona Misevičiūtė, Veronika Višinskaitė; sėdi apačioje: Sofija Kazlauskaitė, Elena Janulaitytė

Slaptieji J. Jablonskio lietuvių kalbos kursai Šiauliuose (1904 m.). Sėdi (iš kairės): Vikt. Biržiška (VIII kl. gimn.), J. Vaitiekūnas (I k. stud.), J. Jablonskis, Br. Sipavičius (VIII kl.); stovi (iš kairės): Ignotas (VII kl.), J. Mikulskis (VIII kl.), M. Račkauskas (VIII kl.), B. Dirmantas (VIII kl.)