Pirmosios lietuviškos knygos ir jų autoriai

Pabaiga, pradžia nr. 21

Tęsiame straipsnį apie 2009 metais pasirodžiusią žymaus lietuvių literatūros istoriko ir pedagogo Albino Jovaišo apybraižą „Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas“.

Jonas Bretkūnas

Jonas Bretkūnas gimė 1536 m. prie Frydlando, Bambolių kaime. Jis buvo žymiausias XVI a. Mažosios Lietuvos rašytojas. Mirė 1602 m. spalio 1 d. Karaliaučiuje, susirgęs maru. Motina buvo laisvoji prūsė, tėvas – suvokietėjęs prūsas. Mokėjo gimtąsias prūsų ir vokiečių kalbas, jaunystėje išmoko ir lietuviškai. Iš pradžių veikiausiai mokėsi Frydlande, 1555 m., jau mokėdamas lotyniškai, įstojo į Karaliaučiaus universitetą studijuoti teologiją. 1556 m. pabaigoje išvyko į Vitenbergą, kur, 1557 m. sausį įstojęs į universitetą, tęsė ir baigė studijas. Dirbo Pietų Vokietijoje, o 1562 m. pradėjo klebonauti neturtingoje Labguvos parapijoje. Reikalai pagerėjo tik po to, kai 1587 m. jis vietoje mirusio B. Vilento buvo paskirtas į Karaliaučiaus lietuvišką parapiją. Čia jam buvo geresnės sąlygos ir literatūriniam darbui.Tiek, kiek Bretkūnas, nenuveikė nė vienas XVI a. lietuvių rašytojas ir vertėjas. Deja, ne viską jam pavyko išspausdinti. Didesnė pusė jo darbų – tai rankraščiai ir spėjami leidiniai. 1589 m. Karaliaučiuje pasirodė trys Bretkūno parengtos nedidelės lietuviškos knygos: Giesmės duchaunos (giesmynas, sudarytas Mažvydo Giesmių krikščioniškų pagrindu, atsisakant katalikiškos tradicijos giesmių), Kancionalas nekurių giesmių (apeiginių giesmių rinkinėlis su gaidomis) ir Kolektos, arba Paspalitos maldos (pirmoji lietuviška maldaknygė) ir Mažvydo Parafrazis (vertimas iš vokiečių kalbos, kaip reikia suprasti Viešpaties maldos „Tėve mūsų“ kiekvieną teiginį). Šių knygų konvoliutas išliko tik Upsalos universitete Švedijoje.

Netrukus, 1591 m., Karaliaučiuje dviem dalimis, sujungtomis į vieną konvoliutą, išėjo stambus Bretkūno darbas Postilė, tatai esti trumpas ir prastas išguldymas evangelijų, sakomųjų bažnyčioje. Tai pirmas spausdintas tokio žanro (pamokslų) lietuvių prozos leidinys. Jis turi didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos raidai, rašytinio stiliaus formavimuisi. Postilėje nesunkiai apčiuopiame ir lietuvių publicistikos bei visuomeninės-filosofinės minties užuomazgų. Joje pirmą kartą nuskamba tautinės vertės žadinimo motyvas. Autorius ragina žmones reikalauti tokių kunigų, kurie rašo lietuviškas knygas.

Svarbiausias Bretkūno darbas – visos Biblijos (ir Senojo, ir Naujojo Testamento) vertimas į lietuvių kalbą – nebuvo išleistas. Tai didelė skriauda lietuvių kalbai, literatūrai, kultūrai.

Biblijos vertimas į tautines kalbas XVI a. buvo vienas iš svarbiausių protestantizmo kultūrinių uždavinių. Biblijoje glūdėjo didžiulės grožinės literatūros versmės. Įvairiuose pasaulio kraštuose iš Biblijos, kaip iš neišsenkamo aruodo, daug menininkų ir rašytojų sėmėsi siužetų savo kūriniams. Bretkūnas pirmasis visa tai atkūrė lietuvišku žodžiu – ir pasakojimo formą, ir turinį. Po ilgų derybų, kurios vyko su pasaulietine ir bažnytine valdžia Bretkūnui stengiantis išleisti Bibliją, 1599 m. valdžia priėmė nutarimą atpirkti Bretkūno rankraštį, tačiau net ir po to ji nebuvo išleista.

Ką būtų davęs išspausdintas Bretkūno Biblijos vertimas lietuvių literatūrai, galime tik numanyti. Amžininkai skaudžiai jautė lietuviškos knygos stoką, apie tai rašė, bet Prūsijos valdžia ignoravo aukštesnius lietuvių šviesuomenės siekimus.

Bretkūno gyvenimą ir literatūrinę veiklą ilgą laiką tyrinėjo vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhanas (mirė 1987 m.). Jis dar 1941 m. parašė mokslų daktaro disertaciją tema Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo padėjėjai.

Bretkūnas itin rūpinosi lietuvių raštijos reikalais. Savo lietuviškiems raštams aptarti jis rengdavo net konferencijas. Rašė ir vokiškai – šia kalba buvo pradėjęs savo tėvynės istorinę apybraižą Prūsų krašto kronika (žinomi tik jos fragmentai).

Jis padėjo tvirtus pagrindus lietuvių nacionalinės literatūros raidai Mažojoje Lietuvoje.

Mikalojus Daukša

Mikalojus Daukša – lietuvių raštijos atstovas Renesanso epochoje – (tarp 1527−1538 m. Bačėnuose prie Kėdainių − 1613 Varniuose), kilęs iš bajorų, buvo labai išsilavinęs žmogus, tačiau nėra žinių, kur ir kada baigė mokslus. Pirmoji tiksli jo biografijos data – 1570 m., kuomet jis tapo Krakių klebonu. 1572 m. buvo paskirtas Žemaičių kanauninku – kapitulos nariu. (Kapitula – prie vyskupo esanti dvasininkų kolegija). Tai pačiai kapitulai Varniuose (miestelis buvo Žemaičių vyskupijos centras) priklausė ir anksčiau minėtas istorikas M. Strijkovskis, Kronikos autorius. 1576 m. Žemaičių vyskupu tapo Merkelis Giedraitis, kuris rėmė Daukšos literatūrinę veiklą. 1580 m. Daukša paskiriamas Kražių koplyčios altarista (globėju), bet ir toliau lieka kanauninku bei Krakių klebonu. Giedraitis, stengdamasis sudaryti Daukšai geras materialines sąlygas literatūriniam darbui, 1592 m. vietoje Krakių parapijos paskyrė daug turtingesnę Betygalos parapiją. Mirus Giedraičiui (1609 m.) Daukša vienerius metus ėjo vyskupijos administratoriaus pareigas, taigi buvo aukščiausias pareigūnas vyskupijoje.

Lietuvių raštijos situacija XVI a. iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paradoksali: Lietuvos piliečiai, daugiausiai bajorai, sukuria tautinę raštiją XVI a. viduryje už Lietuvos ribų – Mažojoje Lietuvoje, tuo tarpu pačioje tėvynėje lietuviškos knygos pradedamos leisti tik XVI a. pabaigoje. Tačiau tai nulėmė istorinės aplinkybės – protestantai atskilo nuo katalikų.

Mažvydinė humanistų karta iš Lietuvos (M. Liuterio pasekėjai) turėjo pasitraukti dėl katalikų spaudimo. Patys katalikai lietuviškų raštų svarbos tuo momentu dar nebuvo suvokę. Šimtmečiui perlūžus į antrąją pusę, Lietuvos didikai Radvilos politiniais sumetimais sukuria Kalvinistų Bažnyčią, tačiau kurį laiką ji tarnauja aukštuomenės interesams ir remiasi ne lietuvių, o lenkų bei lotynų kalbomis. Ir tik XVI a. pabaigoje lietuvių kalba pagaliau išsikovoja pripažinimą tiek katalikiškoje, tiek kalvinistiškoje Lietuvos kultūros šakoje. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra renesanso epochoje – Daukša.

1595 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje išėjo Daukšos iš lenkų kalbos verstas ir parengtas Katekizmas. Jo autorius – ispanas jėzuitas Jokūbas Ledesma (1522−1570). Kaip Katekizmo tęsinys išspausdintas to paties autoriaus darbas, kurį Daukša pavadino „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo, nuodėmių“. Tai ne trumpi, o išsamūs aiškinimai, kad žmogus tik tada galės eiti išpažinties, kai save giliai išanalizuos, suvoks ir pažins. Katekizme išspausdintos dvi giesmės lietuvių kalba – pirmosios Didžiojoje Lietuvoje.

Versdamas Daukša daug ką praleido, pakeitė, praplėtė prieš akis turėdamas lietuvių skaitytoją. Taip pat užsimenama apie pagoniškuosius tikėjimus bei papročius: ugnies, Žemynos, Medeinės, Perkūno garbinimą, šventuosius medžius ir alkus, žyniavimą ir burtus. Vertimo leksika turtinga, literatūrinėje kalboje įtvirtinamos kultūrinio gyvenimo sąvokos mokytojas, skaitytojas, įkvėpimas, išmintis, gydytojas, vietininkas ir kt.

Katekizmas yra pirmoji išlikusi lietuviška knyga, išleista Lietuvos valstybėje. Vienintelis jos egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Neblėstančią literatūrinę šlovę Daukšai pelnė kitas jo darbas – lenkų autoriaus Jokūbo Vujeko (1547−1597) pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje. Jis vadinasi Postilla Catholicka. Tai est: Ižguldymas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir szwętes per wissus metus. Tai didelio formato 642 puslapių veikalas, kuriame 111 pamokslų. Postilė turi penkis originalius priedus: Daujoto-Labunauskio lotynišką ketureilį, skirtą M. Giedraičio herbui; to herbo grafinis vaizdas; aštuonių eilučių lotynišką epigramą, adresuotą taip pat M. Giedraičiui (ją sukūrė Daujotas-Labunauskis); lotynišką Daukšos prakalbą į M. Giedraitį; garsiąją Daukšos „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“, parašytą lenkiškai.

Vertimo leksikos turtingumas atitinka renesanso epochos gražios kalbos supratimą. Daukšos kalboje daug įvairių leksikos klodų, tiek buitinės, tiek filosofinės. Visuomeniniu atžvilgiu reikšmingiausia Daukšos literatūrinio palikimo dalis yra publicistinė-filosofinė „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Tai keturių puslapių kūrinys, nukreiptas prieš bajorijos sulenkėjimą, karštai ginantis gimtosios kalbos teises. Tautinės kalbos ugdymo pastangos lydėjo Renesanso kultūrą daugelyje šalių: Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.

Lietuvoje XVI a. dar buvo gaji viduramžiška pažiūra, kad tauta – tai didikai ir bajorai. Apie liaudį nebuvo galvojama. Tauta dažnai tapatinama su valstybe, t. y. lėmė ne etninė, bet indigenato (pilietinė) priklausomybė. Daukša iškėlė visai naują, renesansinį požiūrį į kalbą. Tautos sąvoką jis apibrėžė šiais kriterijais: 1) bendra teritorija – tėvų žemė; 2) istoriškai susiformavę vienodi papročiai; 3) ta pati kalba. Kalbą jis laikė svarbiausiu tautos požymiu. Kalbos išaukštinimui paskyrė pakiliausius žodžius. Daukša įtikinėjo, kad lietuviai bajorai privalo vartoti savo kalbą, gėdino tuos, kurie ją užmiršta. Jis lietuviškos raštijos kūrimą suprato ne vien tik kaip Dievo mokslo skleidimą, bet kartu ir kaip valstybės stiprinimą. Tai nėra abstraktus samprotavimas, o aiškiausia užuomina į Lietuvoje susidariusią padėtį, kuriai Daukša nepritarė. Lietuva jau turėjo savo įstatymus. Jam, be abejo, buvo žinomas Trečiasis Lietuvos Statutas (1588), bet jis parašytas rusėnų kalba.

Taigi skatinama gimtąją kalbą vartoti plačiau. Daukša nestojo prieš kitas Lietuvoje vartojamas kalbas. Apie tai jis rašo labai aiškiai: „Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vartojama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja“.

„Prakalboje“ aiškiai atsispindi demokratiškas Daukšos nusiteikimas. Principinės reikšmės turi jo pareiškimas, kad tautą sudaro ne tik bajorija, bet ir liaudis. „Kaip paprasti žmonės supras, kas gera ir išmintinga, jeigu tas (t. y. kunigas), kuris turi juos mokyti, jų kalbos arba nemoka, arba ja bjaurisi <…>. Pasigailėkime mūsų pačių kraujo, kuris džiūsta dėl barbariškos ganytojiško darbo padėties. Pasigailėkime mūsų pačių kūno dalių (nes mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje). Bajoras Daukša paprastus žmones laiko „mūsų pačių krauju“, „mūsų pačių kūno dalimis“, tos pačios tėvynės „vienu kūnu“.

Lietuvoje XVI a. pagrindinių konfesijų – katalikų ir protestantų – santykiai buvo palyginti tolerantiški. Prieštaravimai tarp jų ypač paaštrėjo XVI a. pabaigoje įsigalint Kontrreformacijai. Katalikiški Daukšos leidiniai ne tik stiprino katalikybę Lietuvoje, bet paskatino Lietuvos protestantus (kalvinistus) pradėti leisti lietuviškas knygas.

Merkelis Petkevičius (apie 1550−1608 Vilniuje), kilęs iš senos bajorų giminės, mokesčių rinkėjas, Vilniaus žemės teismo raštininkas. 1598 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę ir joje išleido dvi knygas: vieną lenkų autoriaus apie apaštalo Pauliaus mokymą, kitą – paties parengtą dvikalbį evangelikų reformatų (kalvinistų) katekizmą lenkišku pavadinimu Lenkiškas drauge su lietuvišku katekizmas išleido savo lėšomis. Tai pirmoji lietuviška kalvinistiška knyga. Ji išversta iš lenkiško kalvinistų katekizmo, išleisto 1594 m. Vilniuje. Jame yra pateiktas namų apeigų aprašymas, maldos, o svarbiausia – giesmynėlis (55 giesmės be gaidų ir 6 sueiliuotos Dovydo psalmės). Sudarytojas savo lenkiškoje prakalboje panašiai kaip ir Daukša rūpinasi, kad ir paprasti žmonės galėtų suprantama kalba skaityti mokslą apie Dievo valią. Jis pabrėžė mokslo svarbą – tiek suaugusiems, tiek vaikams. Šiaip reformatai buvo labai įsitraukę į poleminės literatūros leidimą, dažniausiai lenkų, rečiau – lotynų kalba.

Jokūbas Morkūnas (apie 1550 − po 1611, greičiausiai Vilniuje), Vilniaus spaustuvininkas, knygų pirklys, knygrišys, kalvinistas. Jo spaustuvė veikė XVI a. pabaigoje − XVII a. pradžioje; spausdino knygas daugiausiai lenkų, lotynų, net vokiečių kalbomis, kurių tematika susijusi su katalikų ir protestantų polemika. Vieną labai reikšmingą knygą Morkūnas išleido lietuvių kalba. Tai stambios apimties pamokslų rinkinys, pavadintas Postilė lietuviška <...>, išėjęs 1600 m. Vilniuje. Neaišku, ar spaustuvininkas ją iš lenkų kalbos vertė visą ar tik dalį. Lietuviškoje pratarmėje „Kožnamui krikščioniškam žmogui“ ir baigiamajame žodyje „Top, kursai skaitė“ Morkūnas liepia klausyti Dievo bei vykdyti jo valią. Knyga skiriama savarankiškai namuose skaitantiems bajorams ir ūkininkams.

Abiejų reformatų knygų kalba neprilygsta Daukšos leidiniams, jose gausu korektūros klaidų, barbarizmų, ypač lenkiškų.

1605 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje antrą kartą išleidžiamas Jokūbo Ledesmos Katekizmas, vertėjas nežinomas. Anoniminis vertėjas turėjo tikslą duoti Vilniaus vyskupijai aukštaitišką tekstą vietoje Daukšos „žemaitiško“. Daukša rašė ne žemaičių, bet vakarų aukštaičių šiauliečių tarme, t. y. viduriniu lietuviškų raštų kalbos variantu. Savo pratarmėje vertėjas pažymi, kad yra Daukšos vienmintis ir vykdo tą pačią lietuvių raštijos ugdymo programą. Vertimo lygis geras, sintaksė sklandi, kalba palyginti gryna, nevengta liaudiškų posakių. Tai yra pirmoji Lietuvos valstybės centro, Vilniaus krašto, kalbos variantu išspausdinta knyga.

Simonas Vaišnoras (apie 1545 Varnių apyl. − 1600 Ragainėje) trejus metus kunigaikščio lėšomis studijavo Karaliaučiaus universitete, nuo 1576 m. iki mirties buvo Ragainės klebonas. 1600 m. Karaliaučiuje pasirodė jo iš lotynų kalbos išversta knyga Žemčiūga teologiška. Joje aiškinami pagrindiniai Liuterio ir Melanchtono teiginiai, kritikuojamos katalikų pažiūros bei apeigos. Leidinys turi tris pratarmes: vieną Vaišnoro lotynišką, kuria ši knyga dedikuojama Prūsijos kunigaikščiui Jurgiui Frydrichui, ir dvi lietuviškas, parašytas Zacharijo Blotno vyresniojo ir paties Vaišnoro. Lotyniškoje pratarmėje autorius kaltina popiežius, kad jie nepaiso Jėzaus Kristaus mokymo, išpuiko, pasisavino ir dvasinę, ir pasaulietinę valdžią. Savo vertimu Vaišnoras norįs padėti Prūsijos lietuviams sustiprėti tikros evangelijos šviesoje.

Zacharijas Blotnas vyresnysis (apie 1556−1602) buvo Tilžės lietuvių parapijos klebonas, kartu su kitais, kaip ir Vaišnoras, redagavo Bretkūno vertimų rankraščius. Savo pratarmėje „Skaitytojop“(„Skaitytojui“) pabrėžia mintį, kad lietuvių raštų kalba tobulės, ir, kad lietuvių kalba bus gerbtina.

Vaišnoras savo pratarmėje „Tikram katoliškam [graikų k.: visuotiniam, bendram] skaitytojui sveikatos“ visus lietuviškų knygų vertintojus skirsto į keturias rūšis. Tai pirmas viešas lietuvių raštijos kritikos žingsnis. 

Vaišnoro ir Blotno mintys apie lietuvių raštijos kritiką atspindi tuo metu vykusias diskusijas, kai kalbos mokovai susirinkdavo svarstyti spaudai rengiamų rankraščių. Keliama kritikos etikos problema, reiškiamas rimtas susirūpinimas lietuviška knyga bei šviesesnės ateities troškimas.

Reikia pažymėti, kad Jovaišo knyga pasižymi puikiu kalbos stiliumi, lengvai skaitoma, visai nėra korektūros klaidų. Tačiau kai kur (p. 121, 126, 127, 132) rašoma lietuvių liuteronų pastoriai (lietuvininkai niekada savo kunigų pastoriais nevadino), nors duota nuoroda į prof. Domo Kauno knygą (Mažosios Lietuvos knyga, 1996), kurioje – tik kunigai.

Šią įdomią knygą, kuri yra vaizdžiai susieta su Lietuvos istorija, būtinai turėtų perskaityti moksleiviai, studentai, inteligentai ir visi, kurie domisi senąja lietuvių raštijos istorija.

Nuotraukose:

Jokūbas Ledesma, Katechismas arba pamokimas wienam kuriamgi krikszczoniuy reikiamas, antraštinis lapas

Jokūbo Ledesmos Katechismo puslapis su Jėzaus Draugijos ženklu

LDK kanclerio Alberto Goštauto antkapinis paminklas Vilniaus arkikatedros bazilikoje