Pirmosios lietuviškos knygos ir jų autoriai

 Algirdas Žemaitaitis

2009 metais pasirodė žymaus lietuvių literatūros istoriko ir pedagogo Albino Jovaišo (1931 VI 10 Šiauliuose–†2006 XI 22 Vilniuje) apybraiža *Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas, kurioje glaustai, patraukliai bei išsamiai atskleidžiamas lietuviškos raštijos kelias nuo pirmųjų liudijimų apie lietuvių kalbos vartojimą viešojoje erdvėje XIII?–XV a. ir vėliau iki didžiųjų XVI a. lietuvių raštijos kūrėjų: Mažvydo, Bretkūno ir Daukšos. Tai antrasis pataisytas bei gerokai papildytas mažo formato knygelės tokiu pačiu pavadinimu leidimas (pirmasis, 72 p., išėjo 1989 m.). Atsižvelgdamas į reikšmingus pastarojo dvidešimtmečio lituanistų darbus, autorius išplėtė ankstesnį diskursą tiek pasakojimais apie pirmąsias lietuviškas knygas parengusių žymiųjų autorių gyvenimą ir kūrybą, tiek žiniomis apie visuomeninę-kultūrinę terpę, kurioje tos knygos pasirodė. Kaip ir kiti Jovaišo darbai, ši apybraiža pasižymi faktografiniu patikimumu, aiškiu bei glaustu dėstymu ir originalia stilistine raiška. Lietuvių raštijos pradžia čia siejama su valstybės atsiradimu XIII a. viduryje, o literatūros turinys papildytas įvairiomis kalbomis Lietuvoje sukurtais ir kaimynėse šalyse apie Lietuvą parašytais raštijos paminklais (metraščiais, kronikomis ir kt.). Leidinys gausiai iliustruotas.

Gaila, kad ši Lietuvos istorijai, kultūrai ir raštijai nepaprastai svarbi knyga iki šiol recenzentų liko kaip ir nepastebėta.

Trumpame įvadiniame straipsnyje prof. habil. dr. Juozas Girdzijauskas pažymi, kad žymiausias senosios lietuvių literatūros specialistas po Antrojo pasaulinio karo buvo profesorius Jurgis Lebedys (1913−1970). Jo intensyvią mokslinę ir pedagoginę veiklą nutraukė staigi netikėta mirtis. Tęsti Lebedžio darbus ryžosi vienas jo mokinių – profesorius Albinas Jovaišas (1931−2006). Jis perėmė Lebedžio mokslinio darbo metodiką ir pagrindinius principus. Mokslinis sąžiningumas, platus kultūrinis akiratis, mąstymo sistemiškumas, kalbos precizija – tai bruožai, būdingi abiejų mokslininkų darbams, taip pat ir Jovaišo parengtai, bet nespėtai išleisti studijai. Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas. Jo Žmonos, bičiulių ir mokinių rūpesčiu bei pastangomis ši studija galop laimingai pasiekė skaitytojo rankas, minint Lietuvos tūkstantmetį, kaip Jis ir troško.

Manoma, kad žodis „knyga“ yra kilęs iš kinų kalbos. Į lietuvių kalbą jis pateko iš rusėnų kalbos. Autorius rusėnais vadina slavus, kurių protėviai įkūrė Kijevo Rusios valstybę – kunigaikštystę (IX−XII a.), kurios žemes vėliau užkariavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK). Jų kalba iki XIV a. pabaigos buvo rašomi Lietuvos valstybės administraciniai ir istoriniai dokumentai bei metraščiai, kuriuose daug ir lietuviškos kilmės žodžių. Tačiau nuo Jogailos laikų, įvedus krikščionybę Lietuvoje (1387), bažnyčiose ir aukštesniuose sluoksniuose vis labiau plito lenkų kalba, kuri, išstūmusi rusėnų kalbą, 1697 m. buvo paskelbta oficialia raštvedybos kalba. Reikia pažymėti, kad nuo Mindaugo laikų Lietuvos valstybės politiniame, religiniame, kultūriniame, literatūriniame gyvenime, o taip pat diplomatijoje labai plačiai buvo vartojama lotynų ir iš dalies – vokiečių kalba.

VU mokslinės bibliotekos darbuotoja Ona Matusevičiūtė, tvarkydama fondus, 1962 m. rado lietuviškus poterius, įrašytus knygos Traktatus sacerdotalis (Traktatas kunigams) paskutiniame tuščiame puslapyje. Knyga buvo išleista 1503 m. Strasbūro mieste. Poteriai užrašyti dzūkų tarme dar nenusistovėjusia anų laikų rašyba. Prof. Zigmas Zinkevičius paskelbė naują koncepciją apie jų vertimą į lietuvių kalbą. Jis įrodė, kad jau krikštijant Mindaugą ir jo artimuosius, lietuviškai išmokę pranciškonai poterius išvertė iš vokiečių kalbos. Jo nuomone, poterių tekstas nėra vertimas iš lenkų kalbos, kuris buvo reikalingas Jogailai krikštijant Lietuvą. Bėgant dešimtmečiams jame atsirado polonizmų ir slavizmų. Taigi ši koncepcija leidžia teoriškai nukelti lietuvių raštijos pradžią į XIII a. vidurį, į pirmojo Lietuvos krikšto laikus.

XVI a. pradžioje Lietuvoje pradėjo sklisti Renesanso ir humanizmo idėjos. Šis amžius – tai lietuvių literatūros, parašytos tautine kalba, aušra. Ši epocha paliko mums ne mažiau kaip dvidešimt lietuviškų knygų. Humanistai pagrindine vertybe ėmė laikyti ne tik Dievą, bet ir žmogų, atgaivino antikinės kultūros studijas. Visa tai pažadino tautinės kultūros poreikį, ypač bajorijos sluoksniuose, nes mokslas valstiečiams ar miestelėnams buvo sunkiau prieinamas.

1529 m. Vilniuje patvirtinamas Pirmasis Lietuvos Statutas, maždaug tada sudaromi ir Lietuvos metraščiai (Vidurinysis ir Platusis (Bychovco kronika) sąvadai). Jų pasirodymas rusėnų kalba siejamas su Lietuvos kancleriu Albertu Gostautu (Goštautu).

Lietuvių pasaulietinės minties raidą reikšmingai paveikė Mykolo Lietuvio slapyvardžiu prisidengusio autoriaus lotyniškai parašytas traktatas Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, kurio rankraštis 1550 m. Vilniuje buvo įteiktas LDK valdovui Žygimantui Augustui (fragmentai išsp. 1615 m. Bazelyje, o 1966 m. – Vilniuje). Jame kaip ir Lietuvos metraščiuose paliečiama ir lietuvių kilmės iš romėnų versija – vienas iš argumentų autoriui yra lotynų ir lietuvių kalbų panašumas.

To meto kūriniuose, parašytuose lotynų, lenkų ar rusėnų kalba, galima rasti ir pavienių lietuvių kalbos krislelių. Lenkų bajoras Motiejus Strijkovskis apie 30 metų išgyveno LDK, o apsistojęs Varniuose, kuriuose dirbo kanauninku ir žymiausias Renesanso epochos lietuvių raštijos kūrėjas Mikalojus Daukša, išmoko lietuviškai, net priekaištavo lietuviams, kad šie nesistengia mokytis savo kalbos. Jis lenkiškai parašė knygą (išleistą tik mūsų laikais) Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos pradžią, kilmę, narsą, karžygių darbus karo ir taikos metu. Kitas veikalas yra pirmoji spausdinta Lietuvos istorija (1582) taip pat labai ilgu Renesanso epochai būdingu pavadinimu: Niekad anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios ir t. t. Kronika <...>. Juose yra ne tik atskirų lietuviškų žodžių, bet ir trys rišlūs tekstai, svarbių duomenų apie lietuvių tautosaką.

XVI a. pabaigoje išryškėjo nauja lietuvių kalbos funkcija – galimybė parodyti lietuvių tautos nuopelnus valstybės istorijai ir to meto gyvenimui ypatingomis progomis. Pirmasis gana įspūdingas eilėraštis paskelbtas 1589 m. Vilniuje išleistame septynių kalbų rinkinyje lotynišku pavadinimu Sveikinimai šviesiausiam ir galingiausiam valdovui Zigmantui III.

Reformacijos sąjūdis

Renesanso epochos sukeltų procesų rezultatas buvo naujas krikščionių religinis ir visuomeninis sąjūdis – Reformacija. Pirmųjų lietuviškų knygų autoriai ir parengėjai buvo šių naujų idėjų šalininkai bei išpažinėjai – Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas ir kiti Mažojoje Lietuvoje, bei Merkelis Petkevičius, Jokūbas Morkūnas – Didžiojoje Lietuvoje. Tačiau žymiausias lietuvių rašytojas Didžiojoje Lietuvoje buvo Reformacijos priešininkas katalikas Mikalojus Daukša.

Pagrindinis Reformacijos veikėjų tikslas buvo pertvarkyti katalikų tikėjimą. Jos pradininkas buvo Vitenbergo (Wittenberg) universiteto Vokietijoje Biblijos profesorius, mąstytojas, teologas, giesmių kūrėjas, buvęs katalikų vienuolis Martynas Liuteris (Martin Luther). Jis 1517 m. Vitenberge paskelbė prieš popiežių nukreiptas 95 tezes, kuriose aiškino, kad išganymą žmogus gali pelnyti ne gerais darbais (maldomis, pasninku, šventų vietų lankymu, aukomis bažnyčiai), o tik tikėjimo nuoširdumu ir, kad religinių tiesų šaltinis yra ne dvasininkų raštai, o tik Šventasis Raštas (Biblija). Popiežius Liuterį apkaltino erezija ir atskyrė nuo Katalikų Bažnyčios.

1529 m. Špėjerio (Speyer, Vokietija) miesto seime Liuterio šalininkai protestavo prieš katalikų daugumos nutarimą sustabdyti Reformaciją. Taip atsirado protestantizmo terminas, kuris apima ne tik liuteronybę, bet ir kitas religines kryptis, atskilusias nuo katalikybės. Iš jų nuo XVI a. vidurio Lietuvoje paplito kalvinizmas, patraukęs daugelį didikų. Jį rėmė įtakingiausi to meto didikai Mikalojus Radvila Juodasis ir jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis (prievardžiai duoti pagal barzdų spalvą).

Liuteronybė yra seniausia ir labiausiai paplitusi protestantizmo kryptis (dabar yra apie 80 milijonų tikinčiųjų). Pagal Naująjį Testamentą liuteronai ir kalvinistai oficialiai vadinami evangelikais: evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai.

Liuteronizmui būdinga tautinė orientacija – Bažnyčia turi būti pavaldi ne popiežiui Vatikane, bet savo krašto valdžiai. Apeigose nuo XVI a. vartojamos tikinčiųjų kalbos, o ne lotynų kalba.

Liuteronai skirtingai nuo katalikų tiki, kad žmogui pomirtinį išgelbėjimą suteiks tikėjimas į Jėzų Kristų ir jo dieviškąją malonę, bet ne Bažnyčios pastangos ar žmogaus „geri darbai“. Tikėjimo šaltinis yra Apreiškimas, kurį Dievas perdavė žmonėms per Bibliją. Todėl liuteronui pamokslų sakymas per pamaldas, Biblijos skaitymas namuose yra svarbiausias dalykas. Jie nepripažįsta tradicijos (ankstyvųjų religinių-filosofinių raštų, bažnytinės valdžios direktyvų), popiežiaus pirmenybės, asmeninės išpažinties klausykloje, Marijos, šventųjų ir relikvijų kulto, atlaidų, skaistyklos, vienuolių ordinų, kunigų celibato, rožinio kalbėjimo.

Liuteronizmas jau XVI a. paplito Vokietijoje (ypač šiaurinėje jos dalyje), Skandinavijos šalyse (Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Islandijoje), taip pat Latvijoje ir Estijoje.

Lietuvių tautą protestantizmas pasiekė taip pat XVI amžiuje, tačiau joje įsitvirtino skirtingos kryptys: Mažojoje Lietuvoje, kuri priklausė Prūsijos Kunigaikštystei, įsigalėjo liuteronizmas, o Didžiojoje Lietuvoje populiarėjo kalvinizmas.

Liuteronizmas įsigali Mažojoje Lietuvoje

Buvusioje Vokiečių ordino teritorijoje, kuri apėmė jų užkariautų prūsų ir kai kurias lenkų žemes, XVI a. susidarė pasaulietinė Prūsijos Kunigaikštystė. 1510 m. Ordino didžiuoju magistru išrenkamas Brandenburgo markgrafas Albrechtas, kurio motina buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo sesuo Sofija. Albrechtas Brandenburgietis (1490−1568) suvaidino labai svarbų vaidmenį Ordino, Prūsijos Kunigaikštystės ir lietuvių tautos istorijoje. Jis su dauguma brolių-riterių 1525 m. perėjo iš katalikybės į liuteronybę, paskelbė Prūsiją pasaulietine kunigaikštyste, o pats pasivadino jos hercogu – kunigaikščiu ir davė vasalo priesaiką savo dėdei Žygimantui Senajam. Tada nusilpo buvę ryšiai su Vokietija ir katalikiškąja Europa. Naująjį kunigaikštį prakeikė popiežius, pasmerkė Šv. Romos imperatorius. Dėl to Albrechtas siekė suartėti su Lietuva. Būdamas įžvalgus politikas globojo iš Didžiosios Lietuvos stumiamus liuteronus, suvokė lietuvių kalbos kultūrinę ir valstybinę reikšmę, nurodė kunigams bažnyčiose pamokslus sakyti lietuviškai arba per vertėjus („tulkus“), jo įsakai buvo verčiami į lietuvių kalbą, atkreipė dėmesį ir į prūsų kalbą. Ja Karaliaučiuje buvo išleistos trys prūsiškos knygos (visos dvikalbės – greta vokiško pateiktas ir lietuviškas [prūsiškas – A. Ž.] tekstas). Tai buvo pirmasis prūsų katekizmas (1545), tais pačiais metais pasirodė ir pataisytas jo leidimas. 1561 m. išleistas trečiasis prūsų katekizmas, kurį vertė Pabėtų kunigas Abelis Vilis, padedamas laisvojo valstiečio, prūso Pauliaus Mėgoto. Bet prūsų tautos vokietinimas, jos liejimasis su lietuvių tauta pakirto prūsų kultūros plėtros galimybes.

Tokioje aplinkoje į kultūros areną išeina Didžiosios Lietuvos inteligentai, lietuviškai kalbantys ir rašantys, pasiryžę tarnauti savo tautai bei valstybei, europinį išsilavinimą gavę bajoraičiai: Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis, kartu su jais Jurgis Zablockis ir vėliau – Martynas Mažvydas.

　Martyno Mažvydo pirmtakai

Abraomas Kulvietis (apie 1510−1545) yra ryškiausias lietuviškosios Reformacijos veikėjas. Gimė Kulvoje (dabar Jonavos r.), studijavo Krokuvos, Leuveno, Vitenbergo, Sienos universitetuose, įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą, kuri rengė jaunuolius studijoms Europos universitetuose. Vengdamas Katalikų bažnyčios susidorojimo dėl Reformacijos idėjų skleidimo, pabėgo į Prūsiją. Tapo vienu iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų, graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi. Prieš apsispręsdamas dirbti Karaliaučiuje, viešai laišku Tikėjimo išpažinimas kreipėsi į karalienę Boną, skųsdamasis dėl Lietuvoje jam padarytų skriaudų, o svarbiausia – pareiškė troškimą dirbti savo tėvynei, o ne svetimiesiems.

Stanislovas Rapolionis (apie 1500−1545), kilęs iš smulkių Eišiškių valsčiaus bajorų, buvo neeilinio talento tarptautinio masto humanistas. Apie 1533 m. Krokuvos universitete gavo bakalauro laipsnį, apie dešimtmetį mokytojavo Lenkijos ir Lietuvos didikų dvaruose. Albrechto siuntimu ir lėšomis mokėsi Vitenbergo universitete, kuriame 1544 m. pavasarį, dalyvaujant Liuteriui ir Melanchtonui, apsigynė teologijos daktaro tezes (disertaciją) ir buvo paskirtas Karaliaučiaus universiteto teologijos katedros vedėju. Buvo puikus oratorius (jo paskaitas dažnai lankė pats Albrechtas). Netikėtai miręs buvo palaidotas Karaliaučiaus katedroje šalia būsimo Albrechto kapo. Rapolionio aiškinamas liuteronizmo tikėjimo tiesas netrukus iš jo raštų perėmė Karaliaučiuje studijavę Mažvydas, Baltramiejus Vilentas, Augustinas Jomantas ir kiti lietuviai.Jurgis Zablockis (apie 1510−1563), bajoras iš Zabolotės (dabar Baltarusija), netoli Eišiškių. Studijavo su Kulviečiu ir Rapolioniu Krokuvoje, paskui, atskirai nuo jų, – Vitenbergo universitete, dirbo Kulviečio mokykloje Vilniuje, kartu su juo pasitraukė į Karaliaučių, paskui 1542 m. išvyko į Krokuvą, kurioje, atrodo, gavo mokslinį magistro laipsnį. 1546 m. įsirašė į Karaliaučiaus universitetą kartu su Mažvydu, Aleksandru Rodūnioniu ir B. Vilentu (gal buvo jų globėjas). Apie 15 metų tikriausiai dirbo didikų vaikų mokytoju Lietuvoje, galbūt ir Lenkijoje, juos globodavo Europos universitetuose.

Martynas Mažvydas

Martynas Mažvydas – pirmųjų šešių lietuviškų knygų kūrėjas arba rengėjas, gimė apie 1510 m. Žemaitijoje (dab. Šilutės r.). Tai pagal jo raštų tarminę analizę nustatė prof. Z. Zinkevičius. Beveik nėra duomenų apie Mažvydo gyvenimą Lietuvoje iki jam Albrechto kvietimu išvykstant į Prūsijos Kunigaikštystę 1546 m. savo 1548 m. laiške pasirašė, prie pavardės pridėdamas Protomartyr dictus – lotynų kalba „vadinamas pirmuoju kankiniu“, taigi jis pirmasis Lietuvoje nukentėjo už liuteronybę. Albrechto kvietimu atvyko į Karaliaučių, kuriame 1546 m. rugpjūčio 1 d. buvo įrašytas į universiteto studentus, o 1548 m. balandžio 5 d. jį baigė. Studijuodamas per neįtikėtinai trumpą laiką parengė ir išleido katekizmą. Manytina, kad tam tikrą išsilavinimą jis buvo įgijęs dar Lietuvoje. Nuo 1549 m. pavasario pradėjęs klebonauti Ragainėje, tai darė iki pat mirties 1563 m. gegužės 21 d. Mokėjo lietuvių, rusėnų, lotynų bei lenkų kalbas, be abejo, Ragainėje išmoko ir vokiškai.

1547 m. išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – Katekizmuso prasti žodžiai. Jos autorius ar parengėjas nepažymėti. Tačiau jau seniai ši knyga laikoma Mažvydo darbu. Ilgą laiką buvo remiamasi jo amžininko ir pusbrolio Vilento liudijimu. 1938 m. lenkų mokslininkas Janas Safarevičius (Jan Safarewicz) katekizme esančioje lietuviškoje prakalboje išskaitė Mažvydo akrostichą – MARTJNVS MASVJDJVS. Mažvydo plunksnai katekizme priklauso apie du trečdalius teksto. Likusios dalies autoriais reiktų laikyti Kulvietį, Rapolionį, Zablockį, galbūt ir Karaliaučiaus universiteto rektorių Stafilą.

Pirmosios lietuviškos knygos dalys. Jas galime sunumeruoti:

1. Dedikacijoje (ketureilyje) lotynų kalba „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“ matome, kad lietuviai, Reformacijos veikėjai, dirba Bažnyčiai ir tėvynei (Lietuvai, o ne Prūsijai!).

2. Lotyniška pratarmė „Malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“. Autorius nepažymėtas, spėjama, kad tai gali būti bendras Mažvydo ir Stafilo darbas. Pagrindinės pratarmės mintys liuteroniškos.
Biblija ir kita religinė literatūra turi būti prieinama visiems – ne tik dvasininkų luomui. Katalikų Bažnyčia laikėsi nuostatos, kad nemokytas žmogus Šv. Rašto nesupras.

3. Eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvinkump ir žemaičiump“. Tai pirmasis 112 eilučių lietuvių originaliosios poezijos kūrinys (eilėraštis). Iš pradžių kalba pati knygelė: Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit... Toliau pats Mažvydas piešia vaizdą, parodantį, kokia religiškai neišsilavinusi, pilna pagonybės yra lietuvių tauta, ragina ponus versti žmones į tikrą tikėjimą.

4. Elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“. Tų laikų katekizmuose paprastai būdavo pateikiami ir vadovėliai vaikų pradiniam švietimui. Jame paskelbta pirmoji lietuviška abėcėlė.

5. Religinė knygos dalis, kurią sudaro pats katekizmas ir giesmynėlis bei tarp jų įsiterpę pasaulietinio pobūdžio socialiniai ir doroviniai pamokymai bei paaiškinimai.

6. Upaminojimas [priminimas], kuriame prašo lietuvinykus ir žemaičius, mieluosius brolius ir seseris, trumpą mokslą išmokti, taip pat sūnus ir šeimyną išmokyti.

7. Skaitytojop [į skaitytoją]. Tai trumpas eiliuotas pabaigos žodis. Jis skelbia labai svarbų dalyką: dabar pradedamos leisti lietuviškos knygos, taigi gali pasitaikyti ir klaidelių.

8. Giesmynėlis. Jis vadinasi „Pradestisi [prasideda] giesmės šventos“. Jame 11 giesmių su gaidomis. Nei autoriai, nei vertėjai nenurodyti. Giesmynėlyje atsispindi literatūrinė ir muzikinė lenkų, vokiečių (Liuterio), čekų kūryba. Manoma, kad be Mažvydo ir Zablockio, katekizmo giesmes vertė Kulvietis, Rapolionis, gal Augustinas Jomantas.

Katekizmo kalbos pagrindas žemaitiškas, bet yra nemažai ir aukštaitybių. Vėliau pats Mažvydas, gyvendamas Ragainėje tarp vakarų aukštaičių, stengėsi savo kalbą aukštaitinti. Išliko du pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriai – Vilniaus ir Torunės universitetuose.

1549 m. Mažvydas Karaliaučiuje išleido trijų savo verstų giesmių rinkinėlį Giesmė S. [švento] Ambražiejaus bei S. [švento] Augustino, kurią vadin Te Deum laudamus su pirmąja lietuviška dedikacija Ragainės apskrities valdytojui Sebastijonui Perbantui, suvokietėjusiam prūsui, mokėjusiam ir lietuvių kalbą. Vienintelis šios knygelės egzempliorius saugomas Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Kurnike.

1559 m. Karaliaučiuje išspausdinta Mažvydo iš vokiečių kalbos išversta agenda, t. y. krikšto sakramento teikimo tvarkos aprašymas, pavadinta Forma krikštymo. Jau minėtas J. Safarevičius 1946 m. agendos pabaigoje esančioje Liuterio giesmėje „Kristus Jordanop [prie Jordano upės] atėjo“ išskaitė Mažvydo akrostichą – MARTJNUSS MASZVJDAS.Baltramiejus Vilentas (apie 1525–1587), Mažvydo pusbrolis, baigęs Karaliaučiaus universitetą iki mirties dirbo Karaliaučiaus lietuviškos parapijos klebonu. Vilentas išleido Liuterio Enchiridioną – Katekizmą mažą (Karaliaučius, 1575, 1579) ir ištraukas iš Naujojo Testamento Evangelijos ir epistolos (Karaliaučius, 1579) – tai tekstai, skaitomi bažnyčiose sekmadieniais bei švenčių dienomis. Vertė, bet nespėjo užbaigti vokiečių rašytojo Feito Dytricho (Veit Dietrich), Liuterio ir Melanchtono bičiulio, garsią Vaikų postilę. Žinių apie tolesnį šio vertimo likimą kol kas nerasta.

Paveldėjęs nebaigtą Mažvydo giesmyno rankraštį, Vilentas, toliau dirbdamas su turima medžiaga, išleido ją dviem dalimis: 1. Giesmės krikščioniškos, giedamos bažnyčiosu per adventą ir Kalėdas ik grabnyčių [Kristaus paaukojimo] (94 p., Karaliaučiuje, 1566); 2. Giesmės krikščioniškos, giedamos bažnyčiosu per Velykas ir Sekmines ik advento (350 p., Karaliaučiuje, 1570). Pirmasis Mažvydo giesmynas − labai vertingas lietuvių poetinės ir muzikinės-vokalinės kultūros paminklas, kuriame yra 76 giesmės bei 30 eiliuotų psalmių su gaidomis. Šiuo metu Mažvydo giesmynų originalų likimas nežinomas.

Kai kurie faktai rodo, kad Mažvydui nestigo pilietinio ir tautinio užmojo, nors pagrindinis jo darbas buvo liuteroniškai auklėti savo parapijiečius, įstrigusius tarp pagonybės bei katalikybės. Apskritai Mažvydo šaknys – Lietuvoje, nors likimas jam lėmė gyventi ir dirbti Prūsijoje. Parengęs ir išleidęs pirmąsias lietuviškas knygas, Mažvydas šlovę pelnė visiems laikams, o Bažnyčia perdavė jo užrašytą lietuvišką žodį ainiams.

Bus daugiau

Eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“

Jacob Ledesma, Kathecismas arba Mokslas kiekwienam krikszczionii priwalus, iš lenkų kalbos vertė Mikalojus Daukša

Martyno Mažvydo autografas

Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis ir Martynas Liuteris (portretas iš jo 1523 m. pamokslų knygos)

Lietuvos metraštis