Pažymint astronomo Georgo Sablerio 200 metų sukaktį

1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, jo garsioji astronomijos observatorija tapo pavaldi Peterburgo Mokslų akademijai. Kadangi nutrūko vietinių astronomų rengimas, darbuotojus jai nuo 1848 m. pradėjo siųsti pagrindinė Rusijos imperijoje Pulkovo observatorija. 1854 m. Vilniaus observatorijos direktoriumi buvo paskirtas talentingas astronomas Georgas Sableris.

Mokslininkas gimė 1810 m. gegužės 12 d. Haljaloje, Estijos Rakverės rajone liuteronų pastoriaus šeimoje. Studijavo Dorpato (Tartu) universitete Teologijos fakultete. Čia G. Sableris susidomėjo gamtos mokslais ir ypač astronomija, kurios kursą skaitė įžymusis Vilhelmas Struvė (1793–1864). Jis pastebėjo jaunuolio gabumus ir išrūpino G. Sableriui jaunesniojo padėjėjo vietą Dorpato observatorijoje. Studijuodamas G. Sableris uoliai užsiėmė stebėjimais, kai kuriuos jų paskelbė mokslinėje spaudoje. Netrukus G. Sableriui teko įsijungti ir į observatorijos darbuotojų atliekamus svarbius geodezinius darbus. 1836–1837 m. jis dalyvavo ekspedicijoje, kurioje buvo matuojamas Juodosios ir Kaspijos jūrų lygių skirtumas. Pasibaigus šiems, praktiniams, darbams, G. Sableris redagavo surinktą medžiagą. Ataskaita buvo paskelbta vokiečių kalba, tai – „Beschreibung der zur Ermittelung des H öhenunterschiedes zwischen dem Schwarzen und dem Caspischen Meere... in den Jahren 1836 und 1837 von Gr. Fuss, A. Sawitsch und G. Sabler ausgeführten Messungen... zusammengestellt von G. Sabler. Im Auftrage der Akademie herausgegeben von W. Struve“. 1839 m. šia tema G. Sableris parašė mokslinį darbą, už kurį jam buvo suteiktas daktaro laipsnis. Tais pat metais buvo įsteigta ir Pulkovo observatorija. Paskirtas jos direktoriumi, W. G. Struvė pakvietė darbštumu pasižymėjusį G. Sablerį įsijungti į observatorijos kolektyvą. Čia jaunam mokslininkui buvo pavesta didžiuoju meridianiniu skrituliu matuoti tikslias žvaigždžių koordinates (tie duomenys reikalingi savajam šviesulių judėjimui nustatyti). Be to, G. Sableris dalyvavo ir atliekant geodezinius darbus chronometrinėje ekspedicijoje, kur buvo matuojamas ilgumos skirtumas tarp Pulkovo ir Altonos observatorijų, atliekami Žemės dienovidžio lanko matavimai Suomijoje ir Besarabijoje. Gamtos apdovanotas įvairiapusiškais talentais, laisvalaikiu G. Sableris šlifuodavo lęšius. Jam pavyko pagaminti gerus achromatinius objektyvus, kuriuos aprašė Mokslų akademijos biuletenyje. Vienas jų (su prizme) yra išlikęs iki mūsų dienų; dabar tai Vilniaus universiteto Mokslo muziejaus eksponatas.

Atvykęs į Vilnių, G. Sableris užbaigė mokslinio žygdarbio – geodezinio Struvės lanko matavimus, patikslindamas vieno iš atraminių punktų, įrengto šalia Nemėžio gyvenvietės, geografinę padėtį. Įvertinęs Vilniaus observatorijos galimybes, G. Sableris apsisprendė imtis naujų astrofizinio pobūdžio darbų. Savo padėjėją Matvejų Gusevą 1858–1960 m. išsiuntė stažuotei į Angliją. Jos metu buvo susipažinta su fotografijos taikymais astronomijoje. Tokius darbus savo privačioje Kju (Kew) observatorijoje sėkmingai plėtojo įžymus astronomas Vorenas Delariu (W. De la Rue, 1815–1889).

1861 m. balandžio 19 d. Pulkove įvyko svarbus Peterburgo Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos skyriaus posėdis. Jame buvo pritarta G. Sablerio siūlymams Vilniaus observatorijoje atsisakyti tradicinių astrometrinių stebėjimų ir pastangas sutelkti vien tik astrofiziniams darbams, pasirenkant Saulės dėmių tyrimų ir žvaigždžių fotometrijos kryptis. Šis posūkis labai pasiteisino, Vilniaus observatoriją vėl iškeldamas į pirmaujančių Europoje gretas.

Maždaug kas vienuolika metų mūsų žvaigždės, kuri yra nevienalytis plazmos rutulys, gelmėse sustiprėja srautai, pakeičiantys magnetinį poliškumą. Aktyvios Saulės fotosferoje susiformuoja dėmės ir fakelai, kuriuos lydi elektringų dalelių srautai. Dėmės – tai dažniausiai poromis atsirandančios sritys, kurių temperatūra visu tūkstančiu laipsnių žemesnė už supančios fotosferos. Į kosmosą pasklidę dalelių pliūpsniai, užkliudę Žemę, gali sukelti šiaurės pašvaistes, sutrikdyti radijo ryšį, daryti įtaką atmosferos reiškiniams ir paveikti biologines sistemas. Jau seniai yra pastebėta, kad aktyvios Saulės metais padidėja su kraujagyslėmis susijusių susirgimų rizika, tačiau pakyla ir žmonių, dirbančių mokslo, meno, netgi politikos srityse kūrybinis aktyvumas. Saulės dėmes žmonės stebėjo nuo seno, nes laidos metu stambiausios matomos net ir plika akimi. Moksliniai jų tyrimai prasidėjo išradus teleskopą. Tačiau pirmieji sekti Saulės dėmių dinamiką jas fotografuojant pradėjo vilniškiai astronomai. Būtent tai yra didelis mūsų mokslo indėlis į pasaulinį žinių lobyną.

W. G. Struvė direktoriui leido užsakyti reikiamą aparatūrą Anglijoje. 1862 m. Londone G. Sableris galutinai susitarė su įžymiu optiku Džonu Henriu Dalmejeriu (J. H. Dallmeyer,1830–1883) dėl fotoheliografo – prietaiso Saulės dėmėms fiksuoti – gamybos. Į Vilnių antrasis šio reto instrumento egzempliorius buvo atgabentas 1864 m. vasarą. Juo ir buvo pradėta novatoriška, pirmoji pasaulinėje praktikoje Saulės dėmių fotografinė tarnyba. Fotolaboratorija – jungiamoji vakarinio observatorijos bokšto ir mezonino patalpa – buvo pastatyta jau anksčiau. Tad tais pačiais metais prietaisu gautos ir pirmosios Saulės paviršiaus nuotraukos. Fotografuojant buvo taikomas prancūzo Le Gre 1850 m. išrastas fotoplokštelės padengimo kolodijumi būdas. Pirmiausia stiklas užliejamas nitroceliuliozės tirpalu, prisodrintu jodidų bei bromidų, ir išdžiovinamas. Prieš fotografuojant plokštelė dar jautrinama pamerkiant į sidabro nitrato bei sidabro jodido tirpalą. Tuomet visiškai jos išdžiovinti nebegalima, nes jautrusis sluoksnis susiraukšlėtų. Eksponuoti parengtą fotoplokštelę tekdavo po 10–15 minučių ir iš karto išryškinti.

Įrengiant fotoheliografą, teko atlikti ir senosios observatorijos bokštų rekonstrukciją. Mat paaiškėjo, kad pastačius unikalų prietaisą į mezoniną, nuo įkaitusios stogo dangos kylantys oro srautai labai trukdo fotografavimui. Be to, dalį dangaus skliauto uždengia aplinkinių namų stogai, o Saulei leidžiantis, fotografuoti trukdo dūmai iš miesto kaminų. Tad darbui belikdavo 3–4 valandos apie vidurdienį. Dar nebaigus šių fotoheliografo įrengimo darbų, observatorijos direktorius sunkiai susirgo. Instrumentu pasinaudoti jis taip ir nespėjo; tolimesnį darbą pavedęs savo padėjėjui Matvejui Gusevui, pats išvyko gydytis į Peterburgą. Po gydymo G. Sableris šiek tiek sustiprėjo, bet neilgam. 1865 m. rudenį liga ėmė sparčiai progresuoti (auglys galvoje), ir gruodžio 16 d. astronomas mirė. G. Sableris palaidotas Vilniaus evangelikų liuteronų kapinėse; sovietmečiu jas sunaikinus, kapo vieta liko nežinoma. Jo mokslinę veiklą Vilniaus observatorijoje sėkmingai tęsė astronomai Matvejus Gusevas (1826–1866) ir Piotras Smyslovas (1827–1891). Gražiai pradėti vilniškių astronomų darbai nutrūko po nelemto 1876 m. gaisro, kurio metu žuvo ir retasis Dalmejerio fotoheliografas. Tai buvo viena iš Vilniaus observatorijos uždarymo priežasčių.

Mokslo istorijoje G. Sablerio pėdsakai labai ryškūs – jis naujų Vilniaus observatorijos astrofizinių tyrinėjimo krypčių sumanytojas ir pradininkas.

Astronomo 200 metų gimimo sukaktis neseniai buvo paminėta XXIV Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijoje Taline.

Helioskopo prizmė ir G. Sablerio okuliaras (jame įrašas „G. Sabler Pulkowo“)

Libertas Klimka

G. Sablerio parašas po 1854 m. iš Vilniaus rašytų laiškų