Per feljetonus – į tarptautininko publicisto kelią

Klebonas K. Gedvila buvo ir lotynų kalbos žinovas. Gal mane paveikė jo pavyzdys, gal tie spaudiniai praplėtė mano akiratį, tad drąsiai žvelgiau į pasaulio įvykius, juos vertinau ne vien iš lietuvių regėjimo taško.

Kiek to meto lietuviška aplinka buvo palanki jaunajam literatui ar politikos srityje norinčiam reikštis jaunuoliui? Pirmosios nepriklausomybės laikotarpį kartais įsivaizduojame kaip gūdoką provinciją: Lietuva – žemės ūkio kraštas, nežinantis, kur parduos išaugintas žąsis. Bet jaunam protui reikštis galimybių vis dėlto buvo?

Kaip matote. Jeigu viena redakcija mano darbo nepriimdavo, eidavau į kitą – pasirinkimo būta. Netrūko ir skirtumų: Lietuvos aidas už eilutę mokėdavo 12 centų, o XX amžius – 5 centus. Būdamas idealistas spausdinausi XX amžiuje (juokiasi). Jei rimtai, tai Lietuvos aidas buvo reikšmingesnis spaudinys, vis dėlto valstybės laikraštis. O XX amžius – opozicijos laikraštis. Kiek vėliau ir Lietuvos aidas spausdino Bražvilių.

Cenzūros varžymai labai spaudė?

Cenzūra buvo, ir geroka, bet ne itin žiauri. Ligi tol ėjo Rytas, bet ėmė šiauštis prieš vyriausybę, tad teko užsidaryti. Atsidarė kaip XX amžius.

Apie kunigus

Kunigų buvo visokių, pasitaikydavo ir „frantų“, kuriuos varžė celibato reikalavimai. Buvo ir mėginančių „mandravoti“. Pamenu, kartą senutė žemaitė vienam jaunam kunigui, kuris kažin ką labai drąsaus ėmė šnekėti, pasakė: „Netrydaliok, kunigėli, netrydaliok.“ Ta žemaitė pati buvo kunigo motina. Aišku, tai buvo ne viešoje vietoje, bet uždaroje kompanijoje. Bet dauguma kunigų buvo apsišvietę inteligentai. Kunigų seminarija juos gerokai apšviesdavo. Prisiminkime kunigą Vladą Mironą – jis tapo ministru pirmininku. Prieš 1926 m. perversmą, kai valdė krikščionys demokratai, kai kas, ypač socialdemokratai, tą laikotarpį yra vadinę klerikalizmu. Kunigai turėjo labai didelę įtaką. Žmonės kartais pas kunigą eidavo kilus kokiam nesutarimui – klebonas išspręsdavo ginčą vietoj teisėjo.

Vadinasi, kunigas buvo ir moralinis autoritetas?

Buvo moralinis autoritetas, turėjo įtakos ir valstybės politikai. Tačiau socialdemokratai pradėjo varyti agitaciją prieš klerikalizmą. Staiga net ir davatkėlės ėmė balsuoti už „cicilikus“, t. y. socialistus. Visa tai sukėlė 1926 m. perversmą. Jame kaip bendraminčiai dalyvavo tautininkai, krikščionys demokratai ir ateitininkai. Kadangi tautininkai buvo silpni, nesusitarę dėl pozicijų, krikdemai atkrito, manydami, kad tautininkai neišsilaikys be jų. Apsiriko. Tokie mano paties įspūdžiai.

Ką manote apie klerikalizmo pavojų to meto Lietuvoje? Ar jis turėjo realaus pagrindo?

Mano galva, turėjo. Kunigai darė didelę įtaką politikai ir valstybei. Matyt, būta tokių, kurie perdėjo naudodamiesi savo įtaka. Tačiau jų dalyvavimas tada buvo neišvengiamas, nes stigo inteligentų.

Mykolas Krupavičius buvo kunigas, bet vargu ar kam kyla mintis jį pavadinti klerikalizmo atstovu.

M. Krupavičius buvo nuostabus politikas. Užtektų prisiminti, kokią pažangią žemės ūkio reformą jis su bendraminčiais diegė Lietuvoje. Sumažino dvarininkų žemes, kurios į jų rankas pateko iš baudžiauninkų ir valstiečių. Net ir su dvarininkais buvo pasielgta teisingai – už paimtą iš jų žemę buvo kompensuota. Savanoriams buvo duodama žemės ir mokamos pašalpos. Pasitaikydavo tokių, kurie, gavę žemės, ją prašvilpdavo, taip pat ir pašalpą. Todėl priimtas sprendimas pašalpas duoti dalimis, kai pasistatomas namas, ūkiniai pastatai. O M. Krupavičiui reikia atiduoti visą jam deramą pagarbą už jo nuveiktus darbus.

Kai mokomasi iš blogų pavyzdžių

Man sunkiau būtų komentuoti Leono XIII encikliką, bet akivaizdu, kad Bažnyčia buvo užėmusi aiškią poziciją darbo žmogaus pusėje. Kiek ta enciklika paveikė M. Krupavičiaus žemės reformą, man sunku pasakyti. Reforma buvo aiškiai nukreipta prieš dvarininkiją. Tai buvo ir Lietuvos valstybės, liaudies politika. Be to, teisėta, nes niekas nebuvo apiplėštas – dvarininkams už jų nusavintą žemę buvo išmokėtos kompensacijos. Tiesa, galima suabejoti, ar viską kompensavo. Žemvaldžių žemės plotas buvo apribotas, o to šiuolaikinėje Lietuvoje, deja, nėra.

Kodėl nepasimokoma iš gerų pavyzdžių?

Todėl, kad tie, kurie grobia žemę, ieško blogų pavyzdžių ir iš jų mokosi. Manau, kad tai 50 sovietinės okupacijos metų padariniai. Inteligentija, intelektualai ir platesnio akiračio žmonės nėjo į politiką, tą veiklos sritį atidavė kitoms rankoms, kurios kartais vedamos ne visai patriotinių ir sąžiningų širdžių. Visuomenėje buvo skleidžiama nuomonė, kad politika – tai nešvarus „biznis“. Ir išties taip gali atrodyti, nes nešvarūs žmonės aktyviausiai joje dalyvavo. O švarūs nėjo.

Kodėl nėjo? Tie, kurie pamėgino eiti, bemat buvo apšmeižti, primintos jų būtos ir nebūtos nuodėmės, kone kiekvienam buvo prikišamas kolaboravimas su sovietų valdžia, ar net kai kuriomis tos valdžios struktūromis. Pamėgink nekolaboruoti, jeigu dirbi valstybės tarnyboje ir iš tos valdžios gauni algą ar dar kokią privilegiją – mokslo laipsnį, valstybės premiją. Buvo mėginama supriešinti aktyviausius, talentingiausius žmones. Tik nežinia, ar tai buvo sąmoninga veikla, ar savaiminis procesas.

Bet kas inteligentams trukdė šviesti savo aplinką, sakyti teisybę? Tai jų kaltė, nes nesugebėjo užsitikrinti paramos, suorganizuoti tautiečius, kurie juos palaikytų. Vienas generolas neina į karą, jo jėga – pulkai ir divizijos. O ir savo karių niekas iškart nesiunčia į mūšį, iš pradžių juos apmoko. Juk į politiką buvo einama iš karto. Kai kur ir Amerikoje buvo „šimtaprocentininkų“, panašiai kaip Lietuvoje.

Kas tai yra?

Tai tie, kurie reikalauja, kad kiti būtų tokie pat, kaip aš, kaip kad aš noriu. Jei neatitinka visus šimtu procentų, su jais nebendrauja. Bet juk praktiškai tokių „šimtaprocentinių“ nėra ir neturėtų būti. Manęs niekas nekankino, kažkaip išsisukau, nors buvau visai netoli prie suėmimo ir išdavystės pagundos. Laimei, anksti suvokiau komunizmo kerų ir ideologijos pavojų. Mėgino patraukti į komunistų pusę, bet pavyko išsisukti. Žinoma, man padėjo tai, kad per pogrindį žinojau, jog bet kurią dieną rusus puls vokiečiai. Suprantu, kad to „liuksuso“ neturėjo iškilesni žmonės, gyvenę 50 metų okupacijos neviltyje ir spaudžiami šlykščiausio melo ir dvasinio bei ekonominio prievartavimo šėtoniškoje sistemoje.

Bet Jūs pogrindžiui nepriklausėte? Beje, apie kokį pogrindį kalbame?

Pogrindžio organizacijų buvo daug. Taip pat nacių okupacijos metais informacijos gaudavau iš įvairių šaltinių. Nė vienai tų organizacijų formaliai nepriklausiau, priesaikos nebuvau davęs, bet teko dirbti ir rizikuoti savo laisve, nes bendradarbiavau su Lietuvos laisvės sąjunga. Aš nepasitikėjau tos organizacijos slaptumu, konspiraciniais jos narių gebėjimais, ir tai man trukdė įstoti į jos narius.

Kas Jums sukėlė tokį nepasitikėjimą?

Kad ir toks atvejis. Man, elektrikui, skambina inžinierius chemikas, regis, Jurgis Lelėjevas, kurį gerai pažinojau, jis platino slapta spaudą, parūpindavo spausdinimui dažus ir viską, ko reikia. Tą kartą reikėjo spausdinti Laisvės kovotoją ir nebuvo kam, tai Lelėjevas skambino man, nors formaliai nepriklausiau tai organizacijai, kad nueičiau perrašyti „chemijos paskaitų užrašus“. Tegu ir žinojau daug ką, bet man tokia „konspiracija“ kėlė nepasitikėjimą. Įdomu, kad Lelėjevas dirbo įmonėje, kuri Vokietijos Vermachtui gamino baterijas radijo aparatams. Kai gestapas norėjo jį suimti, patys Vermachto karininkai slapstė Lelėjevą. Štai kokie dalykai.

Beje, per mane į Raseinių apskritį eidavo tie pogrindžio laikraščiai. Tekdavo per inžinierių Vincą Žemaitį iš ten gautus pinigus perduoti kitam sąmokslininkui inž. Jonui Jurkūnui. Kad mane įtraukė į tą veiklą, tai gerai, bet kad telefonu skambina ir dar adresą pranešė, kur reikia spausdinti! Štai tas mane pribloškė.

Nenuėjote, kur buvote prašytas?

Nuėjau, nes nedrįsau pasirodyti bailiu. Žinojau, kad gestapas klausydavosi telefono pokalbių, o gestape tarnavo ir lietuviai. Ko gero, ir jie „ne viską išgirsdavo“.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Vilius Bražėnas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto surengtoje diskusijoje