Per feljetonus – į tarptautininko publicisto kelią

Į Lietuvą iš JAV sugrįžęs ne tik lietuvių skaitytojams gerai pasaulyje žinomas žurnalistas ir publicistas Vilius Bražėnas, šiemet sulaukęs 94-erių, dar nesirengia vien tik poilsiauti. Jis – dažnas įvairių renginių lankytojas, bet ne tam, kad tyliai sėdėtų kamputyje. V. Bražėnas ne tik turi ką paklausti pranešėjo, bet dažniausiai noriai įsivelia į diskusiją, visada turi aiškią nuomonę. V. Bražėno pažiūros gali patikti, kai kam gal ir nepatikti, bet visus žavi jo kaip polemisto azartas, greita reakcija ir gebėjimas diskusijoje rasti argumentų, kurie net ir kitaip manančiuosius verčia susimąstyti.

Tėvynę Lietuvą galime mylėti įvairiai. V. Bražėno būdas – tai nuolatinė, visą gyvenimą besitęsianti diskusija su tais, kuriems pasaulis yra vienmatis ir vienspalvis, tiesa – viena ir neišvengiamai tik baudžianti mažus ir silpnus. V. Bražėnas mus moko nebūti mažais ir silpnais, visada jausti atsakomybę už savo likimą, valstybės ir tautos ateitį.

V. Bražėnas veikiausiai mielai pasirašytų po popiežiaus Jono Pauliaus II, patyrusio nacizmo ir komunizmo tironiją, žodžiais, kuriuos mėgsta cituoti: „Net didžiausia Dievo bausmė būtų tik balzamas, palyginti su tuo, kas ištiktų žmoniją, jei Rytų ar Vakarų materialistai užgrobtų pasaulio valdžią“. Tikriausiai daugelis pasirašytume, bet kitaip negu dauguma verkšlentojų ir dejuotojų, V. Bražėnas tebedaro viską, kad materializmas niekada nepasiektų pergalės.

Kalbindami Vilių BRAŽĖNĄ tikimės, kad skaitytojai nepamiršo ir š. m. Mokslo Lietuvos Nr. 8 ir 9 su juo jau skelbtų pašnekesių.

Marijona – tai Prancūzija

Gerbiamasis Viliau, per savo itin aktyvų publicisto gyvenimą parašėte daugybę straipsnių. Kai kuriuos tų straipsnių jau spėjote įdėti ir į knygas. Jei neklystu, išleidote tris tokias knygas.

Tris knygas išleidau geopolitiniais klausimais ir dvi humoristines – feljetonų, nes būtent nuo politinių feljetonų ir pradėjau vedžioti plunksną. 1937–1939 m. ėmiau domėtis, kas darosi pasaulyje. Pradėjau rašyti politinius feljetonus, veiksmo vietą pavadinęs Jauropės bažnytkaimiu, Vatikaną vadinau „klebonija“, Vengriją – vaistininku (nes kadaise vengrai su vaistais vaikščiodavo po Lietuvos miestelius ir kaimus, pardavinėdavo kaimiečiams). Saloje įsitaisiusią Angliją vadinau Jonu Bulausku (nuo John Bull), už ežero mano feljetonuose gyveno dėdė Simas (suprask: dėdė Samas), Vokietija buvo malūnininkas Pitleris, Sovietų Sąjungos įvaizdis teko nusigyvenusiam Ivanui, o našle Marijona vadinau, savaime suprantama, Prancūziją.

Kodėl Prancūzija – Marijona?

Nuo žurnalo pavadinimo Mariana. Tai šitaip pradėjau savo veiklą spaudoje ir domėjimąsi politika. Pamenu, nuėjau į Lietuvos aidą, kurio redakcija buvo įsikūrusi Pieno centro pastate. Liftu pakilau į trečią aukštą – ne juokas. Redaktorius buvo rašytojas Vytautas Alantas, tada jis sėdėjo dideliame fotelyje. Aš jam iškilmingai padaviau savo pirmą literatūrinį bandymą.

Lietuvos aide tuo metu dirbo Augustinas Gricius, savo feljetonus pasirašinėjęs slapyvardžiu Pivoša. Jis buvo vadinamas atkarpos redaktoriumi, nes į tą Atkarpą apatinėje puslapio dalyje buvo dedamos novelės ir įvairūs „serialai“. Nežinau, ar tai dėl to, kad Gricius-Pivoša tvarkė tą laikraščio dalį, ar dėl kitos priežasties, bet kai po savaitės atėjau vėl į redakciją, Alantas peržvelgė mane ir pasakė: „Mums netinka. Galite duoti laikraščiui 10 centų“. O tie 10 centų buvo vadinami vežikų laikraščiu. Jį redagavo Justas Paleckis.

Nusiminęs išėjau iš redakcijos, Laisvės alėjoje sutikau kolegą, pasiguodžiau, kad Alantas atmetė mano feljetoną. Kolega pasiūlė laimę pabandyti XX amžiuje. Tam laikraščiui vadovavo Ignas Skrupskelis ir kun. Juozas Prunskis. XX amžiuje laukiamajame radau Vladą Butėną, dalyvavusį rezistencinėje ginkluotėje. Jis redagavo užsienio šalių skyrių, turėjo didelį radijo aparatą. Su juo užsišnekėjau, palikęs savo feljetoną ant redaktorių stalo. Staiga prelatas J. Prunskis prieina prie mūsų: „Kur tas Bražvilius – tebėra? Rašyk daugiau, rašyk...“ Mat mano feljetonas buvo pasirašytas – Bražvilius. Girdžiu, kaip prelatas ir kiti juokiasi skaitydami.

Taigi vienam redaktoriui netiko, o kitiems net ir labai patiko. Taip pradėjau rašyti XX amžiui. Generalinio štabo majoras Juozas Navikas – labai įdomi asmenybė (atėjus sovietams jis buvo ištremtas į Sibirą; nors grįžo, nuo patirtų kančių greitai mirė) – man pasakojo grįžęs iš atostogų: girdi, kunigai ir provincijos mokytojai pagal mano feljetonus seka ir vertina pasaulio politiką.

Feljetonuose nuspėdavo ateitį

Išpranašavau, kad nacistinė Vokietija užims Sudetus ir užpuls Lenkiją. Man pačiam šiandien nuostabu, matyt, turėjau nuojautą. Regis, savo knygoje Po dvylika vėliavų ar kurioje kitoje aprašiau, ką reiškia mano slapyvardis, kuriuo pasirašinėju savo feljetonus – pavardės ir vardo santrumpa. Niekam nesigyriau, kad esu Bražvilius. Kartą sutikau savo gerą draugą ateitininką, labai išsilavinusį žmogų. Kalbėjome apie šį bei tą, o jis ir klausia: „Kas tas Bražvilius, kuris rašo XX amžiuje? Jo feljetonus reikėtų išversti į vokiečių, prancūzų ir anglų kalbas.“ Neiškenčiau ir kaip ta varna su sūriu snape: „Nagi, Jurgi, aš ir esu tas Bražvilius.“

Kad matytumėt, kaip pasikeitė Jurgio veidas: neliko sensacijos, jam staiga tas Bražvilius pasidarė visiškai neįdomus. Pasirodo besąs paprastas žmogus, kurį net pažįsti...

Ar tai reiškia, kad žmogaus prigimtyje glūdi paslapties troškimas? Jam reikia miglos, dūmo? Mistika ir įvairūs tikėjimai išauga ne tuščioje vietoje?

Kažko tokio žmogui tikrai reikia. Daug vėliau, kai jau rašiau Amerikoje, niekam nesigyriau savo autorystėmis, mažai kas žinojo, kad esu Bražvilius. Man įtaką padarė prisiminimai iš Vokietijos. Kartą vienas rašytojas organizavo literatūros vakarą Detmolde. Turėjo dalyvauti Jonas Aistis, Juozas Kruminas ir Nelė Mazalaitė. Vakaro organizatoriui pasiūliau savo feljetoną. Jis, nors ir buvo mano kaimynas, nežinojo, kad esu Bražvilius. Jis tik ranka numojo: „A, čia visokių feljetonų prirašo.“ Net nepaklausęs, kas autorius, metė į šoną. O Lietuvoje mane gaudydavo laikraščiai ir žurnalai, dalyvaudavau literatūros vakaruose. O čia kaimyno nesudominau. Žmonės labai keisti.

Šalia Aisčio ir Mazalaitės gal ne visai būtų derėję Bražviliaus feljetonai?

Mazalaitė buvo mistikė rašytoja ir žurnalistė. Tokios asmenybės lietuvių literatūroje šiandien pasigendu. Tai štai ji atvažiavo į minėtąjį literatūros renginį ir klausia to mano rašytojo , kuris organizavo vakarą: „Ar Bražvilius dalyvaus?“ Mat buvo sutikusi mane traukinyje ir net neabejojo, kad dalyvausiu. Kadangi sėdėjau salėje tarp klausytojų, prie manęs priėjo ir vakaro rengėjas. Klausė, gal turiu pasiėmęs feljetonų, galėčiau paskaityti. Žinojau, kad prieis, bet atsakiau: „Su savimi feljetonų nesinešioju“.

Štai nuo ko pradėjau domėtis politika. Tai man pačiam parodė, kad turiu uoslę. Bent jau politikos srityje. Kai už horizonto kažkas dar tik šmėkščioja...

Kaip įsigijo gerą uoslę

Manau, kad iš domėjimosi, skaitymo. Mano dėdė provincijos klebonas Kazimieras Gedvila buvo labai inteligentiškas žmogus, prenumeravo vokišką laikraštį, kurio pavadinimo dabar neprisimenu. Taip pat prenumeravo minėtą prancūzišką humoro žurnalą Mariana. Štai iš kur atėjo mano humoreskų Marijona. Po truputį toje spaudoje „grabaliodavausi“ ir nemokėdamas skaityti. Taip skaitydavau ir žurnalą National Geographic.

Na, žinote, geras provincijos klebonas. Toli gražu ne dažnas universiteto profesorius šiandien gali prenumeruoti tokius žurnalus ir laikraščius.