Savo asmeninėje bibliotekoje turiu ir saugau pirmąjį Mokslo Lietuvos numerį. Beje, turiu ir kai kurių kitų Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodžiusių laikraščių pirmuosius numerius. Manau, kad jie yra labai svarbūs Lietuvos istorijos, žurnalistikos, kultūros ir tam tikros socialinės veiklos srities faktai.

Birželio 2 d., ankstyvą šeštadienio popietę, Vilniaus universiteto Seminarų salėje rinkosi mokslininkai iš kelių Europos šalių ir diskutavo apie tyrimų rezultatus iki vėlyvo vakaro bei visą sekmadienį. Sekmadienio popietę atvyko dar nemažai mokslininkų, kurie apsilankė Trakuose ir į darbą kibo nuo pirmadienio ryto ir trečiadienio. Dalis jų atsisveikino, kiti atvažiavo ir ketvirtadienį vėl tęsėsi visos dienos darbas. Taip galima apibūdinti birželio 2–9 d. Vilniaus universitete vykusius tris mokslinio centro CERN bendradarbiavimo komandų, sąlyginai įvardijamų santrumpomis WODEAN, CERN RD50 ir CERN RD39, pasitarimus. Jų metu aptarti naujausi didžiajam hadronų kolaideriui (Large Hadron Collider) reikalingų dalelių detektorių kūrimo rezultatai, kurie gauti 52 mokslinių tyrimų centruose.

Mūsų pašnekovas – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas, šio universiteto ligoninės Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro direktorius, Lietuvos žmogaus genetikos draugijos pirmininkas, 2005 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas prof. habil. dr. Vaidutis Kučinskas.

Šiomis dienomis verda aistros dėl aukštojo mokslo reformos. Iš tiesų švietimo ir mokslo sistema Lietuvoje išgyvena krizę, ir jos reformos – būtinos. Šiuo klausimu sutaria visi. Tad iš kur toks sujudimas akademinėje bendruomenėje? Kodėl kyla pasipriešinimas tokiems iš pažiūros kilniems tikslams?
Takoskyros reikėtų ieškoti ne čia, nes čia jos paprasčiausiai nėra. Takoskyra atsirado po to, kai š. m. birželio 14 d. Lietuvos politinės partijos pasirašė susitarimą dėl vadinamosios aukštojo mokslo „reformos“, kurios vienintelis visiems gerai žinomas konkretus tikslas – įvesti mokestį už aukštąjį mokslą. Visa kita šiame susitarime tėra abstraktūs pageidavimai, o „tikroji“ aukštojo mokslo plėtros strategija dar turės būti kuriama ateityje, ir tai pripažįsta šio susitarimo rengėjai. Būtent tai sukėlė abejones reformos sąžiningumu ir teisingumu.

Prieš kelerius metus pradėjęs funkcionuoti Lietuvos akademinių institucijų lygiagrečiųjų ir paskirstytų skaičiavimų tinklas (angliškai „grid“) susiejo didžiausių šalies universitetų kompiuterinių skaičiavimų galias. Malonu, kad šios galios plečiasi. Tai įrodo Matematikos ir informatikos fakultete pradėjęs veikti superkompiuteris.

Ph. D. Stasys Bačkaitis – žymus mūsų išeivijos veikėjas, Pasaulio lietuvių draugijos vicepirmininkas, atsakingas už mokslą ir ryšius su pramone. Jis gimė 1929 m. Kaune. Aukštuosius mokslus baigė JAV: bakalauro laipsnį gavo iš mechanikos inžinerijos, magistro – iš automobilių inžinerijos, daktaro (Ph. D.) – iš biomechanikos srities. Baigė Federalinį vadybos institutą. Jis yra Kauno technologijos universiteto garbės daktaras, vadovaujantysis inžinierius Valstybinėje eismo apsaugos administracijoje ir JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos vicepirmininkas mokslo reikalams. Paskelbęs per 50 mokslinių straipsnių ir 7 knygas žmogaus apsaugos ir automobilių eismo saugos klausimais.

Birželio 4–6 d. Klaipėdos uosto kruizinių ir karo laivų terminale buvo prisišvartavęs JAV jūrų ir vandenynų tyrinėjimų laivas USNS Henson (T-AGS 63). Laivas priklauso JAV karinėms jūrų pajėgoms, vykdo misijas įvairiose Žemės rutulio vietose. Jame dirba civiliai įvairių sričių tyrinėtojai, civiliai asmenys sudaro ir laivo įgulą. Svarbiausia laivo užduotis – rinkti ir kaupti okeanografinių tyrimų duomenis, kurie būtini sudarant arba atnaujinant pasaulio jūrlapius.

Gegužės 23–27 d. Vilniaus universitete vyko 8-asis tarptautinis simpoziumas Sistemos su greitąja jonų pernaša. Išsamiau apie šį renginį rašysime pasitelkę svarbiausią organizatorių – Radiofizikos katedros profesorių Antaną Orliuką, o savotiškas įvadas bus pašnekesys su vienu iš konferencijos dalyvių prof. Jonu Grigu. Būtent J. Grigo vadovaujamoje laboratorijoje A. Orliukas, tada dar antro kurso studentas, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ir pradėjo savo kelią į didįjį mokslą.

Baigiame pokalbį su Mažosios Lietuvos kultūros istoriku Artūru Hermanu (Arthur Hermann), dirbančiu Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkančiu Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). Leidžia (kartu su Annemarie Lepa) metraštį Annaberger Annalen, kuriame nagrinėjami lietuvių ir vokiečių santykiai, vokiečių Didžiojoje Lietuvoje ir Lietuvos istorijos problemos.

Lietuva jau treji metai yra visateisė Europos Sąjungos narė. Tačiau įstoję į Europos Sąjungą, automatiškai netapome visaverčiais Europos piliečiais. Europinė integracija Lietuvoje vis dar tebevyksta: siekiame europietiškos kultūros, mokslo, ekonomikos, politikos, teisėsaugos, europinės pilietinės visuomenės. Į šių tikslų realizavimą savąją dalį įneša valstybinės institucijos; kultūrinės, visuomeninės, politinės organizacijos; mokymo ir švietimo įstaigos; įvairių profesijų ir užsiėmimų žmonės.