Artūras Hermanas: „Svarbu nuolat gausinti lietuvių ir vokiečių istorinio patyrimo aruodą“ (5)
Pabaiga, pradžia Nr. 8
Baigiame pokalbį su Mažosios Lietuvos kultūros istoriku Artūru Hermanu (Arthur Hermann), dirbančiu Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkančiu Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). Leidžia (kartu su Annemarie Lepa) metraštį Annaberger Annalen, kuriame nagrinėjami lietuvių ir vokiečių santykiai, vokiečių Didžiojoje Lietuvoje ir Lietuvos istorijos problemos. Tad kaip ten su latviais ir estais Dar nieko nepasakėte apie latvius ir estus Vokietijoje. Arba iš tų kraštų kilusius vokiečius.
Vokietijoje latvių ir estų grupės veikia, nors estų yra labai mažai. Latvių yra kur kas daugiau, jie turėjo savo gimnaziją Miunsteryje. Deja, latvių gimnazija Vokietijoje maždaug prieš 12 metų nustojo veikusi.
Latvijai iškovojus nepriklausomybę – ar ne paradoksas?
Kai tik Baltijos valstybės tapo nepriklausomos, Vokietijos žemės (nes dažniausiai atskiri kraštai, o ne federalinė valdžia rėmė pabaltijiečius) aiškiai pasakė: dabar nėra tikslo Vokietijoje palaikyti mokymą kitomis kalbomis. Kas nori mokytis latviškai, tegul važiuoja į Latviją. Taip pasakė Vokietijos latviams Šiaurės Vestfalijos žemės administracija.
Kaip to paties likimo išvengė Vasario 16-osios lietuvių gimnazija Hiutenfelde?
Ir lietuviams buvo taip pat sakyta, tik lietuvių gimnazija sugebėjo atsiverti, priimti taip pat ir vokiečių mokinius. Dabar tai bendra lietuvių ir vokiečių gimnazija. Didžiąją mokslo dalį apmoka Heseno žemė, ir vien dėl to, kad ten taip pat mokosi ir vokietukų.
O latviai to padaryti nesugebėjo. Be to, Šiaurės Vestfalijos žemė yra labiau įsiskolinusi, tad vokiečiai paskubėjo atsikratyti papildomų finansinių rūpesčių. Dabar Vokietijoje veikia tik latvių kultūros centras. Neblogai reiškiasi, rengia suvažiavimus, turi savo biblioteką. Atvykusieji ten turi kur apsistoti. Taigi latviai Vokietijoje kruta, nieko negali sakyti. Jie turi ir savo laikraštį. Pamažu į jų bendruomenę integruojasi ir naujai atvykusieji iš Latvijos.
Baliai patrauklesni už rimtą veiklą O kaip sekasi integruotis naujiesiems atvykėliams iš Lietuvos?
Šis procesas vyksta ir tarp lietuvių, nes didžiuma lietuvių dabartinėje Vokietijoje – tai naujieji ateiviai iš Lietuvos. Yra didelė problema juos kaip nors pritraukti prie lietuviškos veiklos, nes tik įsigyvenę, prakutę pradeda prie to linkti. Tas įsigyvenimo procesas gana sunkus, užtrunka kelerius metus, o kol žmogus nepasijunta tvirčiau stovįs ant kojų, jam jokia papildoma veikla nerūpi. Neturi nei laiko, nei intereso.
Kiek šie naujieji lietuviai įdomūs ir svarbūs jums, senbuviams, Vokietijoje?
Mums labai svarbu, kad jie prisidėtų prie mūsų, nes jų žinios labai reikalingos. Mūsų senųjų ateivių beveik jau nėra, tad mums rūpi, kad tą vietą užimtų naujieji atvykėliai. Kad ir Vasario 16-osios gimnaziją baigusieji mano amžiaus ar net kiek jaunesni, juk taip pat sudaro nedidelę dalį mūsų aktyvo. Dauguma pradingsta vokiškoje visuomenėje: baigę studijas įsidarbina, sudaro mišrias šeimas ir „nubyra“ nuo lietuviškos veiklos.
Štai kodėl mums taip svarbu, kad atvykusios lietuviškos šeimos, kalbančios gražia lietuviška kalba, Lietuvių kultūros institute rastų savo vietą, įsigyventų į mūsų veiklą, nes tik taip ją bus galima pratęsti. Iš dalies tie naujieji atvykėliai iš Lietuvos prie mūsų veiklos šliejasi, bet tai ilgas procesas.
Ar naujieji atvykėliai noriai šliejasi prie Vokietijoje nuo seniau gyvenančių lietuvių? Gal kiti kaip tik norės kuo greičiau integruotis į vokiečių kultūrą ir gyvenimą? Savo vaikus leis ne į lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde, bet į vokišką mokyklą.
Dabar jau didesnė Vasario 16-osios gimnazijos gimnazistų dalis yra naujųjų persikėlėlių iš Lietuvos vaikai. Ypač tų, kurie sudaro mišrias šeimas ir iš Lietuvos atsiveža vaikus. Tokios šeimos noriai vaikus leidžia į lietuvišką gimnaziją, nes vokiškoje gimnazijoje tiems vaikams būtų sunkiau integruotis į Vokietijos gyvenimą. Lietuvių gimnazija tą „įauginimą“ į Vokietijos gyvenimą atlieka ne taip skausmingai. Per porą metų atvykusieji iš Lietuvos vaikai išmoksta vokiečių kalbą, tad didesnių sunkumų nepatiria.
Ar gaunate bent kiek didesnės kultūrinės pagalbos iš naujai atvykusiųjų?
Tie, kurie savo vaikus leidžia į lietuvišką gimnaziją, yra susiję su lietuvybe, šie žmonės dažniausiai atvyksta ir į mūsų suvažiavimus. Pastebėjome, kad kol jų vaikai lanko lietuvišką gimnaziją, tol tėvai dažniau lankosi mūsų renginiuose. Kai tik vaikai baigia gimnaziją arba kitur išeina, tai ir mūsų ryšiai beveik nutrūksta. Todėl labai svarbu palaikyti užmegztą ryšį.
Vis dėlto turiu pasakyti, kad mūsų moksliniuose suvažiavimuose, Lietuvių kultūros instituto renginiuose dalyvauja labai mažai naujųjų atvykėlių. Tačiau į Vasario 16-osios ir kitus minėjimus, o ypač į renginius su šokiais, labai mielai ateina. Kad ir per Jonines, juk malonu sueiti ir pabūti tarp savųjų, pabendrauti.
Suprantama, atėjusieji užsimoka už dalyvavimą.
Tai suprantama, tenka užsimokėti, bet atėjusiųjų jau būna daugiau negu rengėjų. Kitaip yra moksliniuose renginiuose ir bendruosiuose suvažiavimuose, kur kalbama apie lietuvybės palaikymą, lietuvių galimybes Vokietijoje ir t. t. Ten tų naujųjų lietuvių sutiksi tik vieną kitą. Tai ilgo jaukinimo procesas.
Svarbu lietuvių ir vokiečių kultūroms Lietuvoje ir JAV vyksta Pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros simpoziumai, kurių paskutinysis vyko 2005 m. Lietuvoje. Kaip žurnalistui man yra tekę dalyvauti bent penkiuose iš tų simpoziumų, bet kažkaip teko sutikti nedaug lietuvių iš Vokietijos.
Nedaug yra asmenų, kurie būtų ryškiau pasireiškę lietuvių kultūroje ar moksle. Tai ir yra visa bėda, kad baigę humanitarinius ar kitus mokslus labai greitai pasineria į vokiškumą ir atsisako tolesnių tyrinėjimų, kurie būtų svarbūs lietuviškumui palaikyti. Jeigu kuris nors asmuo tą interesą palaiko ir pagyvina, tai prisideda prie mūsų veiklos, taip pat prie Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų, bet jų nėra daug. Geriausiu atveju gal pavyktų suskaičiuoti kokių 30–50. Ir tai per visą Vokietiją. Deja, tokio masto ir aktyvumo asmenybių kaip JAV tarp Vokietijos lietuvių nelabai rasime. Sunku net lyginti. Gal išvis rastume porą šimtų Vokietijos lietuvių, kurie atlieka bent kiek svarbesnį vaidmenį moksle ir kultūroje. Jeigu neprisidėtų naujai atvykstančių Rytų Prūsijos pabėgėlių palikuonys, tai Vokietijoje lietuviška veikla gal net labai greitai nusloptų. Tenka pripažinti, kad kartais tų pabėgėlių palikuonys, kurie nėra lietuviai, jaučia didesnį susidomėjimą mūsų veikla ir Rytprūsių praeitimi, negu patys lietuviai.. Bet tų žmonių susidomėjimas mūsų veikla ir buvusios Rytų Prūsijos praeitimi mums yra labai svarbus, teikia ir supratimo, kad dirbame visiems gerą darbą.
Štai jau ir Klaipėdos senamiestis. Gerokai papiktnaudžiavau Jūsų kantrybe, nuvarginau klausimais neleisdamas nė atsipūsti kelionėje. Dėkodamas noriu palinkėti ir toliau saugoti lietuviškumą Vokietijoje. Tai svarbu ir vokiečių, ir lietuvių kultūroms. Linkiu dažniau lankytis Lietuvoje, čia semtis naujų jėgų savo veiklai.
Kone kasmet atvykstu į Lietuvą, dažniau ir neįmanoma. Vokietijoje taip pat tenka važinėti į suvažiavimus. Ten kas trečią ketvirtą mėnesį vyksta koks nors suvažiavimas. Tai jau mano aktyvumo riba, jos nebegaliu viršyti. O pabendrauti šios kelionės metu buvo labai malonu, nes galėjau pasidalyti visu tuo, kas aktualu ir rūpi Vokietijoje gyvenantiems bei Lietuvoje šaknis turintiems išeiviams.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
nUOTRAUKOJE: Konferencijos dalyviai Rusnės etnografinėje Kazimiero Banio (viduryje) sodyboje-muziejuje
