Martyno Mažvydo „Katekizmo“ išspausdinimo dieną - sausio 8-ąją - į savo baigtinį posėdį Lietuvos Respublikos Seimo rūmų Konstitucijos salėje rinkosi Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinė komisija. Jos pirmininko prof. Vytauto Landsbergio žodžiais tariant, šis baigiamasis posėdis nebuvo „vien lengvas, džiaugsmingas derliaus rinkimas“, kadangi kai kurių problemiškų klausimų kildavo ligi paskutiniųjų Komisijos veiklos dienų. Apie tas ir kai kurias kitas problemas, nuveiktus ir numatomus darbus kalbėjo Komisijos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis ir sekretorius prof. Domas Kaunas. Posėdį pagerbė ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, regis, ne mažiau už kitus nustebęs, kad sukakčiai paminėti išleista tiek daug puikių knygų. Valstybinės komisijos darbą ir pirmajai lietuviškai knygai skirtus renginius Prezidentas įvertino kaip „milžinišką įnašą į Lietuvos kultūrą“.

Tokiu pavadinimu Lietuvos mokslų akademijoje 1998 m. gruodžio 14 d. vyko mokslinė konferencija, kurią organizavo MA Žemės ūkio ir miškų bei Technikos mokslų skyriai kartu su Lietuvos žemės ūkio universitetu. Konferencijoje buvo perskaityta 20 pranešimų. Juos skaitė ir diskutavo 22 žemės ūkio mokslo ir valdymo institucijų atstovai, sprendžiantys informatikos priemonių taikymo teorijos bei praktikos problemas. Tai - pirmas tokio plataus profilio renginys, kuriame dalyvavo tiek daug dalyvių ir buvo analizuojama tiek klausimų.

Ar reikalinga mokslinių laipsnių reforma?

„Man teko laimė dalyvauti kuriant laikraštį „Mokslo Lietuva“. Dalyvavau posėdyje, kai buvo parenkamas šio leidinio pavadinimas. Rašiau šiam laikraščiui nuo pat pirmojo numerio. „Mokslo Lietuvos“ pirmajam numeriui, išėjusiam 1989m. rugpjūčio 1 d. (taigi artėja dešimtmetis), parašiau straipsnį „Trukdyti, neleisti…“ Jame teigiau, jog sovietų įkurtos įstaigos - Aukštosios atestacinės komisijos (AAK) prie SSRS Ministrų Tarybos tikslas - daugeliui buvusių sąjunginių respublikų mokslo įstaigų ir aukštųjų mokyklų neleisti ar apsunkinti gauti leidimus organizuoti specializuotas mokslo tarybas net kandidatinėms disertacijoms ginti. Dar sunkiau buvo gauti leidimą įsteigti Tarybą daktaro disertacijoms ginti. Tame pačiame straipsnyje siūliau Lietuvoje kurti vienkartes tarybas, į jas pasikviesti dalyvauti žinomus užsienio mokslininkus, šių tarybų sprendimus tvirtinti tiesiog aukštojoje mokykloje. Tik šitaip buvo galima išspręsti mokslo daktarų disertacijų gynimo problemą“, - rašo savo straipsnyje Lietuvos mokslo tarybos narys, LMA narys - korespondentas prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas.

Š.m. sausio 11 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Tarybos posėdyje įvyko dekano rinkimai. Dekano postą paliko gerai žinomas Lietuvos architektas profesorius Vytautas Dičius, ėjęs tas pareigas nuo 1990 m. Naujuoju Architektūros fakulteto dekanu išrinktas architektūros daktaras, Urbanistikos katedros docentas Eugenijus Staniūnas, laimėjęs rinkimus besivaržydamas su Architektūrinės grafikos katedros vedėju docentu Jonu Anuškevičiumi.

Reorganizacija

Švietimo ir mokslo ministerijoje keičiama vidaus organizacinė struktūra.

Mokslininkai – specifinė darbuotojų kategorija, kurių pensinį aprūpinimą, be Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, reglamentuoja ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinasis įstatymas, kuris galioja nuo 1995 m. sausio 1 d. 1998 m. spalio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas pirmą kartą šiame įstatyme padarė kai kuriuos pakeitimus ir papildymus, kurie įsigaliojo nuo 1999 m. sausio 1 d.

Pastaraisiais metais pastebėta, kad vis mažiau jaunimo atvyksta studijuoti į Vilniaus aukštąsias mokyklas iš tolimiausio mūsų šalies krašto – Žemaitijos. Tokio išsilavinimo, koks įgyjamas Vilniaus universitete, garsėjančiame 400 metų tradicija, unikalia biblioteka, ryšiais su garsiausiais pasaulio universitetais, kol kas negali suteikti jokia kita mūsų aukštoji mokykla. Taigi kyla pavojus, kad to krašto jaunimas atitols, neturės didesnių kultūrinių ambicijų. Tokias mintis sausio 8 d. Vilniaus rotušėje susirinkusiems mokslininkams, studentams, kultūros darbuotojams išdėstė Nacionalinės ir Santarvės premijos laureatė prof. Viktorija Daujotytė. Tą dieną viešai buvo pristatytas Žemaičių kultūros fondas, kurio pirmininke ir išrinkta gerai žinoma profesorė.

„Su zoologija susipažinau ir ją pamėgau 1940 m. Vilniaus pedagoginiame universitete klausydamas dr. Snarskio paskaitų apie šio mokslo aktualijas. Ir likau jo pasiekimų liudininkas. Dabar su didžiu smalsumu perskaičiau dr. T. Arnastauskienės ir dr. A. Jakimavičiaus parengtą, o Ekologijos instituto išleistą knygą „Lietuvos zoologai. XVIII-XX a.“ (Vilnius, 1997, 430 p.)“, - rašo prof. habil. dr. S. Biziulevičius.

Jau rengiama Nacionalinė saulės programa

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos iniciatyva pradėta rengti Lietuvos Nacionalinė saulės programa. Ji apims atsinaujinančius energijos šaltinius - saulės, vėjo, vandens ir biomasės energiją. Atsiranda galimybė įsijungti į Pasaulio saulės programą, kurioje dalyvauja 114 valstybių, o koordinuoja UNESCO.

Ekspertų tarybos pirmajame posėdyje, skirtame Lietuvos nacionalinei saulės programai rengti, nebuvo vengiama ir diskutuoti. Tokia renginio forma palanki žiniasklaidos atstovui, kadangi į užduotus klausimus atsakė specialistai.

Trys Kauno aukštosios mokyklos - Technologijos, Lietuvos žemės ūkio ir Medicinos universitetai - bei Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas pradėjo leisti naują mokslo žurnalą „Humanistica“. Leidinio redaktorė Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų instituto direktorė doc. Bronė Leskauskaitė surengė naujojo leidinio pristatymą KTU senojoje auloje.

Ar reikalingas dėstytojas universitete?

Skubant į Europą daug įstatymų, papročių ir sampratų mechaniškai mums brukama. Panagrinėkime, kas iš to išeina dėstant universitete.
Nuostata, kad paskaitas studentas gali klausyti ar ne, patogi abiems pusėms: dėstytojas mažiau plėšo balso stygas, studentui atsiranda proga dirbti UAB ar tinginiauti. Tikėtina, remiantis pavyzdžiais, kad vakarietiškas studentas (ne „amžinasis") žūtbūt stengiasi įgyti daugiau žinių. Jis, išklausęs dalyko apžvalgą, kartais gali pasinerti į bibliotekos lobius. Nusirašinėjant, nusiperkant diplomą neišmokstama savo verslo. (Be to, už viską reikia mokėti, jei nesi „vunderkindas").
O kaip Lietuvoje?

Netrukus peržengsime ne tik naujojo amžiaus, bet ir naujojo tūkstantmečio slenkstį. Taigi gyvename ypatingu laikmečiu, kada nauja yra prie sena, nauja konfliktuoja su sena, kuriasi naujos tradicijos, laužomos senos dogmos. Naujovės ir universitetų - jie yra mūsų tikrovės dalis. Todėl nenuostabu, kad senų tradicijų laužymas kartais sukelia tikrą sumaištį. Tada retoriškai klausiama - ar reikalingas dėstytojas universitete? Tie, kurie jau šiandien gyvena trečiojo tūkstantmečio ritmu, norėtų mūsų universitetuose matyti dar daugiau pokyčių. Tada vėlgi klausiama - ar universitetinis mokslas tenkina visuomenę?

Prancūzijos Respublikos ambasados Kultūros centro direktorius Patrikas Donabedianas supažindino su nauja Prancūzijos vyriausybės ir jos mokslo institucijų kuriama studijų programa „Eifelis", skirta aukštąjį mokslą baigusiems gabiems Lietuvos piliečiams paremti. Ją laimėjusiems bus suteikta galimybė gilinti pasirinkto mokslo žinias Paryžiuje. Nors programos pretendentų atranka vyks dar tik šių metų pabaigoje, norintieji joje dalyvauti jau gali rengtis konkursui. Į Prancūziją mokslų tęsti siunčiamas jaunimas turės labai gerai mokėti tos šalies kalbą, arba privalės įrodyti, kad gali gerai ją išmokti per trumpą laiką.

Karaliams prilygintas poetas (3)
Tęsinys. Pradžia 1998 m. Nr. 22

Kalbėdami apie Adomo Mickevičiaus tremties metus Peterburge, Odesoje, Maskvoje turime nepamiršti ir kai kurių svarbių to meto Rusijos imperijos aplinkybių. Iš aktyvios veiklos po truputį traukiantis senajam elitui, kurio išraiškingiausias atstovas buvo ir Vilniaus generalgubernatorius Nikolajus Novosilcevas, jo vietą pamažu užpildo jauni valdininkai. Šiaip ar taip tai jau ir kito mąstymo atstovai, neapsunkinti senais minties ir jausenos stereotipais. Dažnai tai netgi ne tikri rusai. Slaptosios policijos valdininkų nemažą dalį sudaro būtent vokiečių kilmės asmenys. Tačiau sunku rasti labiau carui ir Rusijai atsidavusius tarnautojus už tuos kitataučius.

„Adomas Mickevičius ir lietuvių kalba", - taip vadinosi akad. prof. Zigmo Zinkevičiaus pranešimas. Tema labai plati, tad nieko nuostabaus, jog pranešėjas apsiribojo tik vienu jos fragmentu. Apie tai prof. Z. Zinkevičius, vienas ir su bendraautoriais, yra rašęs specialiuose akademiniuose leidiniuose, skirtuose daugiau kalbos tyrinėtojams, negu plačiajai visuomenei. Profesoriaus paskaita – akivaizdus liudijimas, kad ir mūsų laikų mokslininko gyvenime dar pakanka žaismės, yra vietos ir dvasios polėkiui.

4. Inžinierius vadovauja Lituanistikos institutui

Pabaiga, pradžia 1997 m. Nr. 14, 16,
1998 m. Nr. 2

Sausio 18 d. liaudies architektūros tyrinėtojui, namotyros pradininkui Lietuvoje dr. inž. JURGIUI GIMBUTUI sukako 81-eri. Mokslininkas gražiai bendradarbiauja su Vilniaus Gedimino technikos universitetu, parėmė šio universiteto Statybos mokslo muziejų, skyrė lėšų būsimųjų architektų geriausiems projektams premijuoti. 1998 m. gruodžio 16 d. universiteto Taryba už svarius nuopelnus tyrinėjant liaudies architektūrą, plėtojant namotyros mokslą suteikė Jurgiui Gimbutui Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės daktaro vardą.

Lietuvos architektūrologijos klystkeliai ir akligatviai

„Ruoštis savo knygai apie Mažosios Lietuvos architektūrą (dabar apdovanotai dr. Vydūno premija) pradėjome dar 1970 m., kai įsijungėme į Lietuvos tradicinės architektūros tyrimus. Nuo 1980 m. dirbome ir Mažojoje Lietuvoje, iš kurios tėvui dr. Erikui Purvinui teko pasitraukti 1939 m., užgriuvus nacių anšliusui. Neteko ten sugrįžti ir pokariu - naujoji okupacinė valdžia nugriovė senelių namus Klaipėdos centre“, - savo straipsnyje rašo dr. Martynas Purvinas ir mokslinė bendradarbė Marija Purvinienė.

A. Jelčianinovo „Užrašų" šviesa

Rusų religinis mąstytojas, religijų istorikas, pedagogas ir dvasininkas Aleksandras Jelčianinovas (1881-1934), kaip ir jo mokyklinio suolo bičiulis filosofas P. Florenskis, priverstinės emigracijos broliai – filosofai N. Berdiajevas ir L. Karsavinas, idėjiniai bendražygiai – S. Bulgakovas ir L. Šestovas, poetas A. Blokas, priklausė vienai dvasinei plejadai, kuri vadinama ne tik „rusų sidarbo amžiumi", bet ir yra pasaulinės mąstymo kultūros paveldas.
Tik nutrūkus žemiško gyvenimo keliui, 1962 m. Paryžiuje pasirodę A. Jelčianinovo „Užrašai" tarsi ir lėmė „likti nežinomam", minėtųjų dvasios milžinų šešėlyje. Taip tik atrodo – nežinančiam ar nenorinčiam žinoti.
Pasak S. Bulgakovo, svarbiausi dalykai visada vyksta nuolankioje, dėkingoje ir kantrioje žmogaus širdyje. O kokios slėpiningos šviesos buvo sklidinas kilniojo išminties mokytojo A. Jelčianinovo gyvenimas, paliudija ir šie dvasinio dienoraščio fragmentai.
Tikra dovana skaityti A. Jelčianinovo „Užrašus". Ir suvokti, kad svarbiausi dalykai įvyksta žmogaus širdyje, kuri pavirsta šviesos versme.

Aleksandr Jelčianinov Iš „Užrašų" (Apie šeimą, santaiką ir kančią)