0rchidėjų medžiotojas iš Lietuvos (3)
Pradžia Nr. 8
Tęsiame pašnekesį apie Vilniuje gimusį, 1831 m. sukilimo dalyvį, vėliau pasitraukusį į užsienį ir pasaulyje pagarsėjusį orchidėjų tyrinėtoją Juozą Varševičių (Josef Ritter von Rawicz Warszewicz, 1812–1866). Orchidėjų kaina Taigi belgų gėlininko ir verslininko Luiso van Houtės (Louis Benoīt van Houtte) lėšų ir Aleksandro fon Humboldto rekomendacijos dėka 1844 m. gruodžio 5 d. Juozapas Varševičius išsirengė į Pietų Ameriką.
Prof. Romualdo Šviedrio dėka galime prisiminti šio žymaus iš mūsų krašto kilusio keliautojo ir egzotiškų augalų tyrinėtojo mokslinę veiklą.
J. Varševičius iš Ostendės miesto išvyksta į Gvatemalą su kolonistų grupe. Atvyko į kolonistų gyvenamą vietą Gvatemalos pajūryje, Saint Thomas miestelį, esantį prie pat Karibų jūros ir turintį labai pavojingą klimatą, ypatingai europiečiams. Atvykėliams aptariamu metu tai buvo išties pavojingas regionas. Tuojau pamatysime kodėl.
Vos atvykęs į Saint Thomas miestelį, J. Varševičius laiko dykai neleidžia. Jis ieško retų augalų, ypač jį domina orchidėjos, dėl kurių jį Luisas van Houtė už savo bendrovės pinigus ir išsiuntė į Centrinę Ameriką. Pirmoji Varševičiaus parengta orchidėjų siunta buvo išsiųsta į Belgiją ir laimingai ją pasiekė. Apie tai galime spręsti iš vokiečių laikraštyje Allgemeine Zeitung išspausdintos žinutės: „Pagal laikraščių pranešimus, trys puikūs augalai parduoti po 1500 frankų. Ponui van Houtei į Gentą juos parsiuntė ponas Varševičius iš Saint Thomas kolonijos.“
Deja, tuo metu, kai ši žinutė buvo išspausdinta, visi belgų kolonistai Saint Thomas kolonijoje jau buvo mirę. Visi, išskyrus Varševičių ir su kolonistais atvykusį daktarą. Patį Varševičių dešimt mėnesių kankino geltonojo drugio liga, bet jis kažin kaip išliko gyvas.
Nejau toks apsiskaitęs botanikas kaip Varševičius nepagalvojo apie apsaugos priemones nuo geltonojo drugio?
Skiepai dar nebuvo išrasti. Tą padarys prancūzų chemikas Luji Pasteras (Louis Pasteur, 1822–1895 m.), kuris tik 1881 m. pasiūlė skiepus Sibiro opai ir pasiutligei gydyti. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo geltonojo drugio Varševičiaus laikais buvo persikelti aukštyn į kalnus. Į Saint Thomas Gvatemaloje vykę kolonistai gal net nepagalvojo, kad tokios apsaugos priemonės būtinos. J. Varševičius ir jo bendrai veikiausiai buvo pasirengę sutikti kitų pavojų – nuodingųjų gyvačių, visada alkanų piranijų, aligatorių ar jaguarų, bet apie maliariją ar geltonąjį drugį rimčiau nesusimąstė. Labai apmaudu, nes, kaip jau minėjau, per keturis pirmuosius mėnesius visi atvykėliai kolonistai išmirė, o Varševičiui teko 10 gyvenimo mėnesių tarsi išbraukti iš savo gyvenimo.
Europos aukcionuose – Varševičiaus augalai Vis dėlto mūsų kraštietis išgyveno – ačiū Apvaizdai.
Gal jo stipresnis organizmas, gal kitos priežastys, bet jis išgyveno. Kad ir kaip ten būtų, po 10 mėnesių Varševičius atsistojo ant kojų ir tuojau pat patraukė į Gvatemalos gilumą – į kalnus. Ten klimatas geresnis ir atgavęs jėgas Varševičius tuojau pat pasuka dar labiau į šiaurę – į Pietų Meksiką. Pasiekia Jukatano pusiasalį, Atlanto vandenyno pakrantėje aplanko majų ir kitų indėnų buvusios civilizacijos griuvėsius. Varševičius, tarsi prisiekęs archeologas, viskuo žavisi ir tyrinėja nematytus radinius.
Man regis, Varševičiaus sąmonėje įvyksta tam tikras lūžis. Išsigelbėjęs nuo mirtinos ligos, jis pradeda siųsti augalus ne vien jį į Gvatemalą išsiuntusiam Luisui van Houtei, bet ir kitiems retų augalų prekeiviams ir botanikos sodams į Europą. Varševičius jaučia pareigą siųsti retų augalų bent jau į Berlyno botanikos sodą, nes ypač dėkingas jaučiasi Aleksandrui fon Humboldtui, kuris visados jį palaikydavo ir paremdavo. Todėl man ir atrodo, kad iš Pietų Amerikos Varševičius siuntinėdavo augalus ne tik į Berlyną, bet ir į Angliją, tokią godžią retų augalų. Tose šalyse per aukcionus buvo pardavinėjami Varševičiaus atsiųstieji augalai, tarp kurių vyravo, aišku, orchidėjos.
Ar konfliktų su Luisu van Houte nekyla? Vis dėlto Varševičius į Centrinę Ameriką vyko vykdyti jo užduočių. Ar mūsų kraštietis nepiktnaudžiavo belgų gėlių pirklio pasitikėjimu?
Galima spėti, kad Luisas van Houtė iš Varševičiaus gavo pakankamai augalų. Apie kokį nors nesutarimą ar nesusipratimą tarp jųdviejų neteko girdėti. Be Varševičiaus, jis pradėjo dirbti ir su kitais augalų rinkėjais. Man žinoma, kad už savo surinktus ir į Angliją nuvežtus augalus, kurie būdavo pardavinėjami Londono aukcionuose, Varševičius užsidirbo šiek tiek lėšų, tad nuo 1846 m. Pietų Amerikoje dirbo savarankiškai, vis daugiau atsidėdamas būtent orchidėjų paieškai ir siuntimui į Europą. Kad ir kaip būtų, Varševičius van Houtės nepamiršdavo, bet jis nebuvo vienintelis, kuriam mūsų kraštietis siųsdavo gėles.
Kaip tas orchidėjas Varševičius „medžiodavo“, kokioms rūšims teikdavo pirmenybę?
Gerai žinodamas, kokios orchidėjų rūšys Europoje jau buvo žinomos, Varševičius, kaip tikras mokslininkas, stengėsi rasti vis daugiau naujų rūšių arba itin retų egzotiškų orchidėjų. Šios pastangos jam brangiai kainavo, nes tekdavo brautis per sunkiai įžengiamus miškus, kur baisiai tvanku, drėgna, dažnai lyja, o įkopus į Andų kalnus naktimis tekdavo kęsti šaltį. Maitintis tekdavo dažniausiai tik miške randamais vaisiais ar augalais.
Tačiau aukcionuose Europoje tos orchidėjos buvo parduodamos po 25 angliškus svarus – tais laikais tai buvo dideli pinigai. J. Varševičiui pradėjo apsimokėti jo išlaidos. Jo atsiųstų orchidėjų yra ne tik Krokuvos ir Berlyno botanikos soduose, bet dar septyniose skirtingose vietovėse.
Kalbame tik apie botanikos sodus ar ir apie privačius asmenis?
Aišku, kad Varševičius augalus siuntė į Vieną, o botanikų iš kitų vietovių pavardes dar reikėtų nustatyti, ir tai teks padaryti vėliau. Šiuo metu žinoma, kad jis dar siuntė eksponatų į Ciurichą, Šveicariją, į Vienos ir Krokuvos botanikos sodus, į Belgijos karališkąjį botanikos sodą bei Kiu (Kew) – Karališkąjį botanikos sodą Londone.
Bet sugrįžkim prie paties Varševičiaus. Orchidėjų ir kitų retų augalų paieškos veda Varševičių iš Gvatemalos ir po kitas Vidurinės Amerikos valstybes. Grįžęs į Gvatemalą, per keletą metų jis apkeliavo Kosta Riką, Salvadorą, Hondūrą, Nikaragvą ir Panamą. Tais laikais Panama buvo Kolumbijos provincija, tik XX a. atsiskyrė. Panamoje Varševičius apsistojo ilgesniam laikui, nes jam, kaip tyrinėtojui, tai buvo nepaprastai dėkinga šalis – savotiškas tiltas tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos, labai daug retų augalų ir gyvūnų rūšių.
Panamoje Varševičius persikelia į Ramiojo vandenyno pakrantėje esantį uostą, iš kurio išplaukia į Ekvadorą. Nusprendė pasiekti Gvajakvil (Guayaquil) uostą Ekvadore. Deja, naujas geltonojo drugio priepuolis privertė Varševičių grįžti į Europą. Viename šaltinyje randame žinių, kad 1850 m. rugpjūtį jis iškeliavo į Angliją.
Į Angliją? Lig tol jo darbo vieta buvo Berlyno botanikos sodas. Galėčiau suprasti, kad vyktų į Gento miestą ir duotų ataskaitą Luisui van Houtei, kurio dėka ir atsidūrė Pietų Amerikoje.
Laivas iš Gvajakvil (Guayaquil) uosto Ekvadore vyko į Angliją, tad didelio pasirinkimo Varševičiui nebuvo. Atvykęs į Angliją, Varševičius siunčia didelę siuntą augalų į Berlyno botanikos sodą, su kuriuo ryšių nenutraukia. Į Berlyną ir pats atkeliauja, sudaro savo atsivežtųjų augalų katalogą. Beje, tuos augalus ir pardavinėja savo bute. Būtent šiame bute jį aplankė ir A. fon Humboldtas, ir jie turėjo apie ką pasikalbėti. Abu po 5 metus buvo praleidę Pietų Amerikoje, atradę daug naujų augalų rūšių. Turėjo progos pasidalyti patirtais išgyvenimais ir nuotykiais.
Teoretiko darbas jo netraukė Ar Varševičius tuo metu jau buvo Europoje žinomas tyrinėtojas?
Po 5 metų kelionės jis grįžo į Europą, kaip pakankamai garsus žmogus. Tiek pat laiko Amerikoje buvo praleidęs Aleksandras fon Humboldtas.
Berlyne Varševičius ilgai neužsibuvo, bet nuvyko pas prof. Heinrichą Gustavą Reichenbachą į Leipcigą. Pastarasis buvo botanikos teoretikas, niekur į egzotiškus kraštus nevažinėjęs. Bet jis buvo žymus sistematikas, sugebantis labai kvalifikuotai aprašyti augalus ir tuos dalykus publikuoti.
Varševičius Reichenbachą aplanko Leipcige ne plikomis rankomis, bet su geru rinkiniu orchidėjų. Jis net šešis mėnesius padeda Reichenbachui tas ir kitas orchidėjas kataloguoti, aprašinėti, pasakodamas, kur jis jas buvo suradęs. Aprašyti, kokioje klimato zonoje, kokioje vietovėje ir pan. augalai rasti, buvo labai svarbu.
